I straipsnis
Apie prievolę, kaip visi šios valstybės piliečiai turi eiti krašto [karo] tarnybą
Taip pat [ponų] mūsų tarėjų ir visų luomų, tos mūsų valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldinių, pritarimu nustatome, kad visų luomų dvasininkai ir pasauliečiai, kunigaikščiai, ponaičiai ir valstybės pareigūnai, dvariškiai, dvarininkai, žemionys, vėliaviniai šlėktos ir našlės, ir taip pat totoriai ir mūsų miestų miestiečiai, turintys krašto [prievole apdėtus] dvarus, ir kiekvienas nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo luomo, nieko neišskiriant, pilnametystės sulaukę, reikiamu laiku su mumis ir su mūsų palikuonimis arba su mūsų etmonais privalės patys asmeniškai atlikti karo prievolę ir išrengti į karo tarnybą, kiek tik bus reikalinga, pagal krašto visuotinių seimų nutarimą, koks tuo laiku poreikis bus nurodytas, ypač jei bus dėl visuotinio šaukimo nuspręsta, tai yra nuo žmonių, tiek tėvoninių ir išeivinių, ir iš dvarų tiek tėvoninių, tiek motininių, tiek ištarnautų bei pirktų ar kitaip įgytų. O našlės, našlaičiai ir nepilnamečiai vaikai turi išrengti [į karo tarnybą] pagal savo dvaro vertę apginkluotus raitelius, kaip bus nustatyta seime. Ir vietoje, nurodytoje mūsų raštais, kiekvienas turi asmeniškai stoti ir leisti šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, didžiajam etmonui save surašyti ir surikiuoti tą dieną, kuri tam surašymui mūsų bus paskirta ir paskelbta. O jeigu keletas brolių būtų neatsidaliję, tada broliai turi iš savo tarpo tinkamiausią, pilnametį išrinkti ir pasiųsti, kuris iš nepasidalyto dvaro turi eiti karo tarnybą ta tvarka, kaip aukščiau yra aprašyta. Taip pat norime turėti ir nustatome, kad visi mūsų pavaldiniai miestiečiai, visuotinės būtinybės metu su kitais mūsų žmonėmis karo tarnybą eitų arba su mūsų leidimu į karo tarnybą išrengtų [karius] pagal seimo nutarimą. O jeigu kas nors iš tų mūsų pavaldinių, šlėktos ir visų riterių, taip pat ir visų luomų, turinčių krašto [prievole apdėtus] dvarus, karo tarnybos neitų ar atvykęs paskirtu terminu neužsirašytų, o nors ir užsirašytų, o rikiuotės nesulauktų arba ir išsirikiavęs be mūsų ar mūsų didžiojo etmono leidimo pasitrauktų, tada savo dvarą praranda [– jis atitenka] Respublikai ir mums, valdovui, tuo pagrindu, kad karo tarnybos nėjo. Ir dėl to mes, valdovas, pažadame šią didžiojo etmono pareigybę duoti vertiems ir patikimiems šlėktų tautos žmonėms, kilusiems nuo seno iš šitos mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir į tas pareigas paskirti.
II straipsnis
Apie nutarimą ir krašto gynybą
Pažadame ir nustatome amžiniems laikams, kad jeigu bus būtinybė ginti tą mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nuo kurio nors mūsų priešo ar kovą vesti, tada mes patys, valdovas, su ponais mūsų tarėjais neturime ir negalėsime to padaryti, nei sidabrinės, nei jokių mokesčių ir jokių rinkliavų nustatinėti, kaip nuo kunigaikščių, ponų ir žemionių pavaldinių, taip ir nuo miestų ir mūsų, valdovo, pavaldinių, kol pirmiau susirinks visuotinis didysis seimas, į kurį seimą pagal mūsų įsakymą ir raštus turės visi luomai, priklausantys seimui, suvažiuoti, ir ten seime, mes, valdovas, su jų malonybėmis ponais tarėjais ir žemių pasiuntiniais su jų patarimu ir vieningu pritarimu tokius reikalus dėl karo aptarsime ir nustatysime. Ir koks būdas bendrai su visų luomų nutarimu seime aptartas ir nustatytas bus, tokios tvarkos turi būti laikomasi, ir ne kitaip. O be seimo ir visų luomų sutikimo pradėti ir vesti karo neturime.
III straipsnis
Apie neatleidimą nuo karo tarnybos mūsų raštais ir taip pat ką galima atleisti
Taip pat nustatome, kad mes neturime nieko nuo krašto karo tarnybos atleisti tiek žodiniu įsakymu, tiek mūsų raštais ir iš kariuomenės leisti pasišalinti, taip pat ir mūsų etmonai negalės atleisti ir iš kariuomenės leisti pasišalinti, išskyrus tuos mūsų pareigūnus ir tarnus, kuriuos mes, valdovas, tam laikui mūsų tarnyboms ir valstybės reikalams paliksime. Vis dėlto ir tie savo būrius pagal seimo nutarimą turės išrengti ir išsiųsti. Seniūnai ir pasienio laikytojai karo metu taip pat privalės iš savo dvarų, kaip ir kiti šlėktos, į kariuomenę savo būrius krašto [karo] tarnybai išrengti ir pristatyti. O jie patys, ypač tie, kuriems į kariuomenę mūsų ir ponų tarėjų arba mūsų etmono raštais eiti neįsakytume, tie savo būrius, ką iš tarnybų privalės išstatyti, turi pilių gynybai ir poreikiui prie savęs palikti, prie tų mūsų pilių, kurias nuo mūsų laiko.
IV straipsnis
Apie įkeistus dvarus, kas iš jų krašto [karo] tarnybą turi eiti
Taip pat nustatome, jeigu kuris ponas arba šlėkta vienas kitam dvarą už pinigų sumą įkeistų, tada tas, kas įkeitimu paims ir laikys, iš to turi perimti krašto [karo] tarnybą ir privalės ją atlikti.
V straipsnis
Apie krašto, rūmų ir pavietų vėliavininkus
Vėliavininko pareigybės visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir pavietuose, kur iki to laiko buvo, tokia tvarka ir būdu turi būti išsaugomos, kad mes, valdovas, kitokių vėliavininkų neturime skirti, tik garbingus, tinkamus, sumanius žmones, gimusius toje valstybėje ir sėslius tame paviete. Vis dėlto tos vėliavininko pareigybės neturime duoti kitaip kaip tik kiekvienos žemės ir pavieto piliečiams išrinkus patikimus asmenis ta tvarka, kaip apie žemės teismo pareigūnų rinkimus šiame Statute yra parašyta. Ir iš tų išrinktų ir nuo luomų mums pateiktų asmenų, kas mums su ponais mūsų tarėjais tinkamiausias pasirodys, tą mes dėl mūsų, valdovo, viršenybės eiti tas pareigas paskirsime ir mūsų privilegija patvirtinsime. Ir vėliavininkas, kai laikys vėliavą, turi būti su gerais šarvais ir šalmu arba šišaku, su ginklu ir kad jo žirgas būtų geras. O vėliavą vėliavininkas savo kariniame dalinyje, rikiuotės metu ir pagal poreikį, turi laikyti pats ir deramai šioje tarnyboje dėl mūsų ir krašto poreikių turi saugoti pagal vėliavininkams priklausančią dorovę ir pareigą, neperduodamas savo vietos kitiems, gresiant pareigybės praradimu, išskyrus dėl sunkios ligos. O vėliavos jiems turi būti duotos pagal senąjį paprotį iš mūsų iždo. Ir krašto bei rūmų vėliavininkai savo pareigybėse turi būti paliekami pagal senąjį paprotį, ir Žemaitijos žemėje reikia laikytis senojo įprasto papročio.
VI straipsnis
Apie šlėktų rinkimąsi ir traukimą į karo tarnybą
Taip pat mes, valdovas, dėl tvarkingesnio traukimo į karo tarnybą, kad dėl to žmonėms nebūtų nuostolio, nustatome taip: jeigu pagal visuotinio didžiojo seimo nutarimą būtų nuspręsta dėl visuotinio šaukimo, tada vėliavininkas, davęs apie tai žinią šlėktoms, kiekvienas savo paviete, turi išvažiuoti pats ir savo raštais pranešti šlėktoms rinkimosi vietą prie to pavieto sienos, kaip reikia traukti į paskirtą kariuomenės rinkimosi vietą ir pranešti dieną – kurią dieną pas jį privalo prisistatyti. Ir tokie raštai turi būti skelbiami miestuose, turguose, prie bažnyčių ir jų nuorašai visur turi būti prikalami. Ir jie [šlėktos] privalės tai padaryti ir pas jį neatsikalbinėdami tuo laiku ir į tą vietą su savo būriais, privalančiais karo tarnybą eiti, suvažiuoti, kaip jiems jo bus nurodyta. Ir ten pat vėliavininkas, susirinkęs su jais ir turėdamas apie kiekvieną iš jų gerą žinią ir rūpestį, turi traukti kartu kuo tiesiausiai į nurodytą surašymo vietą. Taip pat, jeigu kaštelionas dėl kokių nors priežasčių kartu su šlėktomis savo paviete suvažiuoti negalėtų, tada turi kuo greičiau kelyje su vėliavininku ir su kitais iš to pavieto susijungti. Ir ten, su kaštelionu susitikęs, vėliavininkas turi to pavieto šlėktas atiduoti ir pristatyti kaštelionui bei pranešti, ar visiškai visi yra, tai yra ko nėra ir kas yra. O kuriame paviete kašteliono nėra, tada pas maršalką, kuris tame tokią pat galią turės kaip ir kaštelionas. Ir kai jau su kaštelionu arba maršalka susijungs vėliavininkas su šlėktomis, tada visi bendrai kaštelionui arba maršalkai vadovaujant turi traukti pas tos vaivadijos vaivadą ir, susijungę su juo, kaštelionas arba maršalka su vėliavininku turi atiduoti vaivadai šlėktas ir pasakyti, ko nėra ir kodėl. Ir po to, kur jau visi tie, kaip ponai vaivados su kaštelionais ir maršalkomis, ir su vėliavininkais turi traukti į vietą, mūsų nurodytą, arba pas etmoną, kur bus įsakyta, ir toje vietoje visada prie vaivados stoti, o ne atskirai, būdami savo ponų vaivadų paklusnybėje ir valdžioje. O traukiant [vaivada] privalo su uolumu sergėti ir drausti, kad jo pavietininkai niekam jokio nuostolio kelyje ar stovykloje apsistojus dėl nieko nedarytų, bet sau ir savo žirgams per derybas už pinigus, o ne priverstinai, maistą ir pašarus pirktų, išskyrus laisvas ganyklas vasaros laiku laisvose pievose ir laukuose, javų nenaikinant ir nemokamai neimant. O kas prieš draudimą išdrįstų kam kokį nors nuostolį padaryti, tada vaivada arba kaštelionas, kol dar pono etmono nebus pasiekę, turi jiems teisingumą vykdyti ir išieškojimą iš kaltojo bei jo turto, pats iš karto nevilkindamas, padaryti. Ir pavietininkai šlėktos privalės jam dėl viso to, kaip aukščiau aprašyta, paklusnūs būti. O prieš nepaklusniuosius ir besipriešinančiuosius, taip pat kaltuosius turi veikti ir bausti juos organizavę jam teismą ir ką iš teismo nusipelnys, tą turi atkentėti. O kol vėliavininkas ir šlėktos su kaštelionu arba maršalka traukia, iki tol šlėktą už kam nors žygio metu padarytą nuostolį teis vėliavininkas, pasisodinęs šalia savęs keletą šlėktų, ir pagal nuosprendį turės teisę išieškojimą padaryti. O jeigu būtų kruvinas reikalas, tai yra dėl gyvybės netekimo, tai turi būti atidėta iki etmono teismo. Vis dėlto kaltinamasis dėl to reikalo turi būti per vėliavininką priesaika įpareigotas atvykti į teismą. Taip pat jeigu kas iš mūsų šlėktų pavaldinių pagal tą mūsų paliepimą nenorėtų pas vėliavininką atvykti ir su juo kartu važiuoti, tada tas su vėliavininko pranešimu turi būti pono etmono gurguolėje įkalinimu nubaustas pagal etmono nuomonę. Ir nuostolius, jeigu kam tas kelyje traukiant padarytų, privalės dvigubai sumokėti įrodžius skundą. O Žemaitijos žemė į kariuomenę turi traukti pagal senąjį paprotį, vadovaujant savo Žemaitijos seniūnui.
VII straipsnis
Visi pavieto šlėktos privalo stoti po vėliava
Taip pat norime turėti ir griežtai įsakome, kad visi mūsų pavaldiniai, kaip seniūnai, laikytojai, pakamariai ir kiti valstybiniai pavieto pareigūnai, taip ir riterija šlėktos ir kiekvienas šlėktų luomas, privalantis karo tarnybą atlikti, karo tarnyboje, ne kur kitur rikiuotųsi, nei kitur patys asmeniškai stotų, tik su būriu po savo pavieto vėliava, kuriame paviete jie yra įsikūrę. O jeigu kuris iš jų tarnautų mums, valdovui, mūsų dvare, arba tarnautų už kareivių pinigus, arba taip pat pas ką nors iš ponų mūsų tarėjų ar pareigūnų ar taip pat pas ką nors kitą [tarnautų], tada tas privalės į savo vietą po vėliava pastatyti brolį arba savo giminaitį, arba tokį gerą šlėktą kaip ir pats, kad tuo savo vietos neapleistų ir nepavėluotų, gresiant savo dvaro praradimu. Ir tas jo būrys visada turi būti tarp kitos šlėktos prie vėliavininko ir vėliavininko vadovaujamas, o ne pats savo valdžioje. O ponai tarėjai ir mūsų krašto bei dvaro pareigūnai, kunigaikščiai, ponaičiai – tie turi stoti į savo vietas pagal senąjį paprotį kaip žemiau apie tai parašyta.
VIII straipsnis
Apie šlėktas, kurie turi dvarus įvairiuose pavietuose
Nustatome, kurie šlėktos mūsų pavaldiniai turi savo dvarus įvairiuose pavietuose, tas turi tame paviete, kuriame turės pagrindinį savo dvarą iš visų tėvoninių, ištarnautų, pirktų ir žmonos dvarų, pats stoti ir savo būrį pristatyti. O kiti luomai turi laikytis aukščiau esančio septinto straipsnio.
IX straipsnis
Apie dvasininkus, kaip jie turi eiti krašto [karo] tarnybą
Taip pat nustatome, kad [visi] dvasininkai iš savo dvarų, suteiktų, pasaulietinių ir bažnytinių, iš kurių krašto karo tarnyba būdavo einama, taip ir iš dvarų, tėvoninių, pirktų, gautų už įkeitimą, šlėktiškų, karo prievolei privalomų, krašto karinę tarnybą privalo eiti tokia tvarka – išrengdami iš tų savo dvarų privalomus būrius ir prie jų už savo asmenį gerą žmogų, šlėktą, karo tarnybai tinkamą, pagal valstybinį seimo nutarimą. Ir tuos savo būrius turi statyti po pavieto vėliava, tarp piliečių tų pavietų, kuriuose kas iš jų pagrindinius dvarus turi. Taip pat, pagal visų luomų pritarimą ir pagal prašymą Vilniaus kolegijos kolegiatų, iš tų dvarų, kurie nuo kieno nors tai Kolegijai perleisti arba kokiu nors būdu įsigyti ir iki šio laiko turimi, nuo išrengimo į krašto karo tarnybą [kolegiatus] atleidžiame. Bet jeigu Vilniaus kolegija dar daugiau dvarų kokiu nors būdu, po išleidimo šio Statuto įsigytų, tada iš tų visų dvarų jie po to privalės išrengti būrius į krašto karo tarnybą, lygiai kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlėktos. Vis dėlto jei bendrame seime koks mokestis Respublikos gynybai būtų nustatytas, tada jie nuo visų savo kolegijos turtų, kokiu nors būdu prieš tai ir po to įsigytų, tokį mokestį privalės sumokėti. O teismo bylas, iš visų tų savų turtų, kuriuos dabar turi įsigiję, spręs tokiu pat būdu kaip ir kiti dvasininkų luomai.
X straipsnis
Kad po išsirikiavimo iš kariuomenės neišsivažinėtų ir apie išsidėstymą
Taip pat nustatome, kad kiekvienas mūsų pavaldinys, aukščiau aprašytu tvarka užsirašęs į rikiuotę su tais pačiais žirgais ir ginklais, su kuriais pasirodė pas mus ar pas mūsų etmoną, privalės karo tarnybą eiti su tais pačiais žirgais ir su ta pačia ginkluote net iki visiško mūsų kariuomenės paleidimo. O kas iš mūsų pavaldinių, nors ir užsirašęs ir išsirikiavęs, be etmono leidimo ir žinios iš kariuomenės išvažiuotų arba savo privalomąjį būrį į namus paleistų, tas dvarą praranda kaip karo tarnybos netarnavęs. O jeigu tas, kas pinigus pas ką už karo tarnybą ėmęs, o būtų žmogus ne sėslus ir taip padarytų, tas kiekvienas savo garbę praranda, kaip iš mūšio būtų pabėgęs. O per surašymą mūsų etmonas turi įsakyti kiekvieną žirgą pagal spalvą ir įdagą, kuris bus ant žirgo, surašyti ir rejestre nupiešti. O pavietininkai karo tarnyboje turi turėti savo stovyklas prie vėliavininko vienoje vietoje, o ne skirtingose.
XI straipsnis
Kas dėl savo negalios į karo tarnybą vykti negali
Taip pat nustatome, jeigu kas, privalantis karo tarnybą eiti, pagal Dievo valią būtų paliegęs dėl sunkios ligos, dėl kurios į mūsų tarnybą negalėtų vykti ir neturėtų suaugusio sūnaus, tada turi pranešti savo vėliavininkui, kuriame paviete yra, ir prie jo trims šlėktoms, kurie jo negalią savo akimis apžiūrėję, tai turi mums arba mūsų etmonui pagal savo sąžinę pranešti. O tas privalės pasiųsti savo būrį iš dvarų ir į savo vietą gerą ir tinkamą karo tarnybai žmogų. O ponai tarėjai ir mūsų pareigūnai ir kiti luomai, kurie nestoja po pavieto vėliava, tie dėl savo ligos už save ta pačia tvarka pagal valstybės nutarimą ir savo dvaro vertę privalės išrengti būrį į karo tarnybą. Vis dėlto, kas karo metu dėl sunkios ligos būtų paliegęs, tas turi pranešti mums, valdovui, o mums nesant, tada mūsų etmonui. O sugrįžę iš karo tarnybos kiekvienas iš ponų tarėjų ir kitų luomų turi pasiaiškinti geru žodžiu prieš mus, valdovą, kad iš tikrųjų buvo paliegęs dėl sunkios ligos.
XII straipsnis
Apie sūnus ir vienas kito pakeitimą karo tarnyboje
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūsų pavaldinių šlėktų, būdamas pats sveikas ir turėdamas suaugusius sūnus, aštuoniolikos metų, o ne mažiau, ir tas sūnus nebūtų nuo jo atsidalijęs arba ir būtų atsidalijęs ir būtų tinkamas karo tarnybai, tada tas sūnus gali už tėvą karo tarnybą eiti su savo tėvo būriu. Vis dėlto tas ir toks tėvas turi atvesti tą savo sūnų pas savo vėliavininką, kuriame paviete yra, [ir] jam pranešti, ir vėliavininkas turi apie jį mūsų etmonui pranešti, ir mūsų etmonas privalės tą į sąrašą įrašyti ir mūsų tarnybai priimti.
XIII straipsnis
Kas pavėluotų per terminą į kariuomenę atvykti
Nustatome, jeigu kas pavėluotų užsirašymo terminui, nustatytam mūsų raštais, ir į kariuomenę nepasiskubintų ir per terminą pas mus ir pas mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmoną neprisistatytų be pagrįstos priežasties, tada tuos nerūpestingus ir nepaklusnius mūsų didysis etmonas turi įsakyti įrašyti į ypatingą rejestrą, pridedant tai, kas kiek ilgai pavėlavo. O tie visi tokiu būdu turi būti nubausti, kad mes, valdovas, per poną Lietuvos etmoną turime juos išsiųsti į pasienius arba ten, kur pasirodys poreikis Respublikai. Ir jie dukart ilgiau tiek, kiek pavėlavo, privalės ištarnauti ten. Ir tą patį reikia suprasti apie visuotinį šaukimą iš seimo.
XIV straipsnis
Kas iš mūšio pabėgtų
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūšio pabėgtų, tada tas su deramu etmono įrodymu mūsų, valdovo, sprendimu praranda dvarą ir garbę.
XV straipsnis
Kas kare savo žirgus, šarvus, ginklus kam paskolina
Taip pat nustatome, jeigu kas karo tarnyboje, būdamas kariuomenėje, kam paskolintų dėl karinio surašymo žirgą, šarvus ir bet kokius ginklus, su kuriais pats atvyko tarnauti, ir tai dėl jo būtų įrodyta, iš jo visa, kas buvo paskolinta, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono turi būti paimta.
XVI straipsnis
Po kiek imti už surašymą
Nustatome, kad mūsų Didžiosios Kunigaikštystės etmonas neįsakytų daugiau imti savo raštininkams už mūsų kariuomenės surašymą, o tik po lietuvišką pusgrašį nuo žirgo už jų darbą, ir tai tuo laiku, kai mūsų kariuomenė suvažiuoja. O kai mūsų kariuomenė turi būti paleista, tada nei etmonas, nei jo raštininkai, pagal mūsų malonę, nieko neturi už surašymus imti. Ir etmonas turi kariuomenę iš rejestro paleisti. Tačiau šlėktos kvitų iš etmono per kariuomenės paleidimą imti neprivalės, išskyrus, kas pats dėl kokių savų poreikių pageidautų kvitą paimti. O etmonai privalo turėti tvarkingus kariuomenės surašymo rejestrus ir atidžiai juos saugoti bei turėti savo raštininkus kariuomenės surašymui, gerus žmones, šlėktas ir dėl to prisiekusius.
XVII straipsnis
Apie vėliavininkus, kad žemionių nepaliktų namie ir neatleistų nuo karo tarnybos
Taip pat nustatome ir įsakome, kad mūsų vėliavininkai nedrįstų jokio žemionio ir bet kurio luomo žmogaus, privalančio eiti karo tarnybą, namie palikti, nuo karo tarnybos atleisti ir iš kelio arba iš kariuomenės paleisti. O jeigu kuris žemionis namie pasiliktų, o vėliavininkas to etmonui nepraneštų bei nuslėptų ir tai būtų prieš jį įrodyta, kad tai tyčia padarė, tada tas vėliavininkas savo vėliavininkystės pareigybę praranda.
XVIII straipsnis
Apie šlėktų namų ir kluonų užpuolimus
Nustatome, jeigu kas, būdamas karo tarnyboje arba kelyje į kariuomenę ar taip pat iš kariuomenės traukdamas, kam iš dvasininkų ar pasauliečių luomų namą arba kluoną užpultų ar tvenkinius ir kūdras išžvejotų arba kokį nors nuostolį padarytų ir jeigu per tokį smurtinį užpuolimą ką namie užmuštų arba sužeistų, sumuštų arba prievartą prieš moterį padarytų, tada tas deramai įrodžius turi būti nubaustas mirtimi, o už smurtą ir nuostolį atskirai dėl kiekvieno užpuolimo turi sumokėti iš savo kilnojamo ir nekilnojamo turto. O jeigu neužmuštų, nei sužeistų, ir sumušimų, prievartų jokių nepadarytų, tik ką paimtų arba kokį nuostolį padarytų, tada tas deramai įrodžius bus kaltas dėl smurto bei nuostolio ir turės dvigubai sumokėti. Ir dėl tokių skriaudų ir nuostolių nuskriaustasis turi sau teisingumo ieškoti, traukdamas [į kariuomenę] – pas vėliavininką arba kaštelioną ar vaivadą pagal šeštąjį straipsnį šiame skyriuje, o esant kariuomenėje – pas Lietuvos etmoną. O jeigu kas dėl kokios priežasties traukdamas į kariuomenę arba [būdamas] kariuomenėje negalėtų sau teisingumo pas etmoną ieškoti, tokiam ir po to bus galima su sėsliuoju teisingumo sau ieškoti atitinkamame teisme, pagal veiką pašaukiant dėl to jį per pirmą galutinį terminą kaip į žemės taip ir į pilies teismą. O su nesėsliuoju – ten sau teisingumo ieškoti, kurioje [pareigūno] apygardoje jį galėtų aptikti arba pas jo poną, pas kurį tarnautų.
XIX straipsnis
Apie maistą karo tarnyboje, jeigu kam jo neužtektų
Nustatome, jeigu kam iš mūsų pavaldinių, esančių karo tarnyboje, stovint su kariuomene vienoje vietoje, maisto pačiam arba jo žirgams neužtektų, tas su etmono sekiu turi važiuoti ir paimti pagal poreikį maisto sau bei žirgams ir sumokėti pagal mūsų ar mūsų etmono dėl to esantį nutarimą, atsižvelgdamas į derlių. Tačiau malkas turi imti laisvai, kur stovės, bet neturi namų ardyti ir tvorų deginti, tvenkinių ir kūdrų išžvejoti nei nusausinti, rugių, javų tyčia naikinti nei mindyti. O jeigu kas kam kokį nuostolį padarytų, tas turi nuostolį dvigubai atlyginti. Ir jeigu kas ant žieminių ar vasarinių javų su gurguole tyčia apsistotų ir nuostolį padarytų, tą ponas etmonas turi bausti pagal nuostolį ir jo nusižengimą su tinkamu atlyginimu nukentėjusiajam. Taip pat kas, turėdamas pakankamai maisto savo gurguolėje ir vis dėlto jo nevartodamas, kitą sau rastų ir su sekiu imtų, tas tą, ką paims, tam, iš ko paims, dvigubai grąžinti arba sumokėti turės.
XX straipsnis
Apie etmono sekio ėmimą dėl maisto [pirkimo] ir ką jam duoti
Taip pat nustatome, norėdami tai turėti, kad būnant karo tarnyboje kam dėl maisto trūkumo prireiktų sekio, tada mūsų etmonas privalės skirti sekius maistui pirkti ir jo sekiams atlyginimu nieko neturi būti duodama. Tačiau dėl prievartos, sumušimo ir tas, kas dėl savo nuostolio sekį imtų, toks atlyginimo [sekiui] turi duoti po grašį už mylią, o jeigu vietoje, nevažiuojant mylios, taip pat turi po grašį duoti.
XXI straipsnis
Apie smurtą ar karinį užpuolimą gurguolėje
Taip pat nustatome, jeigu kas būdamas mūsų tarnyboje, ar būdamas gurguolėje arba traukdamas kelyje, vienas kitą tyčia arba ginčo būdu užpultų, ar į gurguolę arba stovyklą smurtu įsiveržtų ir ką užmuštų arba sužeistų ir tai būtų prieš jį įrodyta, tas gyvybės netenka. O jeigu nesužeistų, bet tyčia ar savavališkai užpuolęs smogtų, o nors ir nesmogtų, bet negarbingais žodžiais gėdintų arba kokį nuostolį padarytų, tą, deramai įrodžius, ponas etmonas turi nubausti pagal savo nuožiūrą ir pagal straipsnius, kurie tuo metu apie ramų elgesį kariuomenėje buvo paskelbti.
XXII straipsnis
Apie samdytus už pinigus žmones, kaip jie turi iš savo dvarų krašto [karo] tarnybą eiti
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūsų pavaldinių imtų mūsų pinigus arba [imtų juos] iš ponų tarėjų, kunigaikščių, ponų ir kitų luomų, už raitelių ar pėstininkų karo tarnybą, tie samdyti už pinigus žmonės, rotmistrai ir jų draugai [“sparnuotųjų” husarų kuopos kariai], tie, kas samdyti už mūsų, valdovo, pinigus asmeniškai tarnaus mūsų samdinių kariniame dalinyje. O tie, kurie iš ko kito pinigus paėmė, turės asmeniškai stoti būryje to, iš ko pinigus paėmė, ir už save žmones, garbingus šlėktas su būriu, kurį iš savo dvarų privalės pristatyti, po pavieto vėliava privalės nuolat turėti ir pristatyti gresiant ta bausme, [kuri] dėl neatvykusiųjų į karo tarnybą aukščiau aprašyta, [tam] kad dėl tų pinigų, kuriuos už kareivių tarnybą ima, krašto [karo] tarnyba nuo jų dvarų nedingtų.
XXIII straipsnis
Apie priėmimą atvykusių tarnybinių žmonių ir kaip jie turi traukdami elgtis
Taip pat nustatome, kad atvykusius žmones, kaip svetimus, taip ir kaimynus užsieniečius, priimti ir vesti į mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir per tą valstybę neturime, išskyrus su mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarėjų žinia ir patarimais. Vis dėlto tie atvykę žmonės, kaip ir vietiniai kareiviai, neturi kitais keliais ir į kitas vietas traukti ir kitur stovyklose apsistoti, tik ten, kur mes, valdovas, arba tos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas nurodys ir stovyklas paskirs. Ir iš kelio, [ir] iš stovyklų, mūsų ir didžiojo etmono jiems duotų, [ir] nurodytų, jie važinėti dėl maisto niekur neturi, tik ten kelyje, nakvynės vietose ir stovyklose iš šalies atvežtą maistą arba derybomis ar priverstinai, kaip mes su mūsų tarėjais nustatysime arba mums nesant etmonas nustatys, turi pirkti. Ir tvarką dėl aprūpinimo tuo maistu ir kainą taip pat mes su šios valstybės mūsų tarėjais nustatysime tuo laiku pagal poreikį.
XXIV straipsnis
Apie pinigų nedavimą kuopoms samdyti žemiau aprašytiems luomams
Nustatome, kad karo tarnybos, kuri būtų atliekama visuotiniu šaukimu pagal seimo nutarimą, metu neturime vaivadoms, seniūnams ir pasienio [teritorijų] laikytojams tose pilyse, kur jie eina seniūnų ir laikytojų pareigas, duoti pinigų kuopoms [samdyti], bet su savo asmeniniais būriais iš jų pareigybių [išrengti] privalomais ten turi pasilikti. Vis dėlto tą pilį turime aprūpinti pagal poreikį rotmistrais ir tarnybiniais žmonėmis, [o] tie rotmistrai turi būti to seniūno arba laikytojo valdžioje ir žinioje, tačiau didžiojo etmono valdžios niekuo nesumažinant, nes ne tik rotmistrai, bet ir patys pasienio [teritorijų] seniūnai karo tarnybos metu etmono valdžiai ir paklusnumui priklauso. O jeigu mes pareikalautume kurio iš tų vaivadų, seniūnų ir laikytojų į lauką tuos mums iš ten pervesti, tada bus galima jam pinigus tarnybiniams [žmonėms samdyti]duoti.
XXV straipsnis
Apie priklydėlius karo tarnyboje
Nustatome ir taip norime turėti, kad kiekvienas mūsų kariuomenėje traukiant, nedrįstų laikyti priklydusio žirgo daugiau negu tik per naktį ir dieną, bet po to nurodyto laiko turi jį iš karto atvesti mūsų Lietuvos etmonui, o jeigu etmonas būtų toli, tada savo vyresniajam, ir jis tuo pat metu turi etmonui pasiųsti. O kas laikytų priklydėlį daugiau negu tą minėtą laiką, tas tą žirgą privalo su atlygiu grąžinti. Taip pat ir kiekvieną rastą daiktą nešti etmonui. Ir mūsų etmonas turi įsakyti už priklydėlius neimti daugiau tik grašį už žirgą. O apie kitus daiktus etmono gurguolėje skelbti ir tai, ką rado, turi etmono pareigūnui atiduoti ir etmono pareigūnas, tam kieno tai bus, turi įsakyti atiduoti nemokamai.
XXVI straipsnis
Kaip toli nuo etmono turi stovėti karo prievolininkai kariuomenėje
Taip pat nustatome, kad niekas nedrįstų toliau negu mylia nuo mūsų etmono kariuomenėje stovėti, arba taip, kaip jiems etmonas pagal laiką ir poreikį įsakys.
XXVII straipsnis
Apie draudimą imti maistą savavaliams žmonėms
Jeigu kas iš mūsų pavaldinių, kokio tik luomo, vadinamų tarnybiniais žmonėmis, kareiviais, be mūsų arba šios valstybės didžiojo etmono raštų stovykloje kur nors mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, apsistotų ir ten toje stovykloje arba keliu traukdami, maistą nemokamai arba priverstinai imtų, kokį nuostolį padarytų ir kur arti būtų ponas didysis etmonas šios valstybės, Didžiosios Kunigaikštystės, tada tas turi būti pašauktas pas poną etmoną per trumpiausią terminą, kaip tik galėtų iš tos vietos pas poną etmoną atvykti, ir jeigu bus tai nustatyta teisminiu nagrinėjimu pas etmoną, [tada] tas turi būti už tai pagal etmono valią nubaustas, ir paimtas maistas arba koks padarytas nuostolis dvigubai iš jo nuosavo turto turi būti nukentėjusiajam atlygintas. O jeigu ponas etmonas būtų toli ir nukentėjusiajam būtų sunku jį pasiekti, tada tas savavalis turi būti nukentėjusiojo pašauktas į pilies teismą per trumpiausią terminą, kaip tik galėtų atvykti. O jeigu būtų nesėslus, tada turi būti pristatytas teisti į tą patį pilies teismą. Ir kai taip bus patrauktas teisman ir pagal teismo nuosprendį liks kaltu, turi būti nuteistas ir nubaustas kaip plėšikas ir vagis, ir nuostolis iš jo nuosavo turto turi būti dvigubai atlygintas. O jeigu neatvyktų pas etmoną ar į pilies teismą ir dėl to nepasiaiškintų, tada ponas etmonas arba pilies teismas turi apie jį [viešai] paskelbti ir duoti apie tokį žinoti teismams visoje valstybėje savo raštais, kad būtų sugautas ir ten taip nubaustas, kaip aukščiau aprašyta.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).