I straipsnis
Kas gali testamentą dėl savo kilnojamojo turto sudaryti ir kas negali
Nustatome, kad kiekvienas turi turėti teisę sudaryti testamentą dėl savo kilnojamojo turto, išskyrus tuos žemiau išvardytus asmenis, kurie dėl to ir pagal teisę nieko nuosavo neturi, todėl ir testamentu niekam nieko atiduoti negali. Pirmiausia vaikai, neturintys pilnametystės; vienuoliai, esantys privilegijuotame ordine, priėmę šventimus ir pasitvirtinę ordine; sūnūs, neatsidaliję nuo tėvo, išskyrus savo asmeninį įgytą turtą arba ištarnavimą; taip pat pagal teisę kitų galiai atiduotieji, tai yra tas, kuris būtų kam išduotas su jo turtu ir nuosavybe; nelaisvieji ir dvaro šeimyna; taip pat pamišę žmonės, kurie iš proto išėjo. Vis dėlto ir tie, kai į gerą ir visišką protą ateis, galės savo testamentą sudaryti. Taip pat ištremtieji ir garbės atėmimu nubaustieji negali testamentų sudaryti.
II straipsnis
Apie testamentus dėl kilnojamojo turto ir dėl įgytų dvarų, kaip jie turi būti sudaromi
Nustatome, jeigu kas dėl savo daiktų, kilnojamojo turto ir taip pat dėl dvarų, įgytų visokiais būdais, norėtų testamentą sudaryti, tada kiekvienas toks, būdamas sveikas arba ir paliegęs, tik kad būtų geros sąmonės ir sveiko proto, tada jam bus galima savo daiktus, kilnojamąjį turtą, taip pat ir dvarus, įgytus jo paties, bet ne tėvoninius ir ne motininius dvarus, užrašyti pagal savo gerą valią kam panorės, kaip dvasininkams, taip ir pasauliečiams. Vis dėlto sudarant testamentą turi dalyvauti mūsų žemės arba pilies teismas to pavieto, kuriame tas testamentas bus sudaromas. O jeigu kaip žemės, taip ir pilies teismo visos sudėties sau paimti negalės, tada kad nors vienas asmuo iš teismo atvyktų, ir taip pat turint šalia to pareigūno du šlėktas. O jei negalės būti ir kurio vieno pareigūno, tada esant trims šlėktoms toje mūsų valstybėje, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, sėsliems, tikėjimo vertiems žmonėms, galės testamentą sudaryti. O jeigu pats tas asmuo, kas ką testamentu kam užrašė, po to numirs, tuo jau savo paskutinę valią patvirtins, pridėjęs prie to testamento savo antspaudą. O jeigu kas dar mokėtų ir galėtų rašyti, tada savo ranka turi pasirašyti. Taip pat ir antspaudininkai, kas iš jų rašyti mokės, turi savo ranka testamente pasirašyti. Vis dėlto pasirašymas ranka neturi būti ant kustodo, tik pačiame testamente arba ant visokių surašytų raštų, ir jis [testamento sudarytojas] privalės paprašyti tų, aukščiau minėtų asmenų, kad jie pridėtų savo antspaudus prie to jo testamento. Tada tokiu būdu sudarytas testamentas turi būti laikomas amžiniems laikams visokiuose teismuose visiškai galiojantis ir niekaip pažeistas neturi būti. O tas, kas savo testamentu ką kam užrašys, turi kiekvieną daiktą paminėti, ir tie antspaudininkai, kurie būna sudarant testamentą, turi tai, ką girdėjo iš to, kas testamentą sudaro, teisingai, pagal savo sąžinę, į testamentą visus žodžius įrašyti ir išreikšti be jokių žymių nukrypimų. Vis dėlto greitai po jo mirties iš karto nepraleidę to testamento, pirmiausia pilies teisme, paskui mums, valdovui, arba mūsų žemės teismui per pirmas teismo sesijas tas testamentas turi būti paskelbtas ir į knygas įrašytas. O jeigu kas po to testamento parašymo gyvas liktų, jam visada bus galima savo testamentą pakeisti kiek kartų panorės. Ir iš tų visų ankstesnių testamentų paskutinis, jo mirtimi patvirtintas ir tokiu būdu, kaip aukščiau aprašyta, sudarytas, kiekviename teisme turi galioti.
III straipsnis
Apie laisvę užrašyti Bažnyčiai įgytus dvarus
Norime tai amžiniems laikams turėti ir nustatome: jei kas iš mūsų pavaldinių norėtų savo įgytą dvarą krikščionių Bažnyčiai užrašyti, tada tai jam bus galima padaryti tokiu būdu, kaip aukščiau šio skyriaus antrame straipsnyje yra aprašyta. Vis dėlto taip pat iš tokio dvaro, užrašyto Bažnyčiai, dvasininkai turi ir privalės eiti mūsų krašto karo tarnybą raiti ir ginkluoti pagal žemės nutarimą ir potvarkį, lygiai su kitais šlėktomis, išruošiant vietoj savęs savo tarną, šlėktų tautos asmenį, su tokiu būriu žmonių, kiek privalės iš to dvaro pristatyti. Ir tas būrys turi būti to pavieto vėliavininko žinioje, kur tas dvaras bus.
IV straipsnis
Jeigu kam tektų kare arba kur kelyje ar taip pat svetimoje žemėje testamentą sudaryti
Taip pat nustatome, jeigu kam pasitaikytų testamentą sudaryti kare arba kur kelyje ir tas negalėtų trijų liudytojų turėti, tada vis dėlto kiek jų galėtų turėti, bet ne mažiau kaip dviejų asmenų ir tik tokių gerų šlėktų, tikėjimo vertų žmonių akivaizdoje gali testamentą sudaryti. Ir po sudarymo tas testamentas turi būti paskelbtas mums, valdovui, arba žemės teismui per pirmąsias teismo sesijas, arba pilies teismui per pirmąsias sesijas, o kare etmonui arba pavieto vėliavininkui, ir tokį testamento paskelbimą tie liudytojai turi savo priesaika patvirtinti. O jeigu kam pasitaikytų būnant svetimoje žemėje testamentą sudaryti, tada tas testamentas turi būti paskelbtas tam teismui, kur to prisireiks. Tačiau po to, atkeliavęs į tą [mūsų] valstybę ir pavietą, kur priklausys, parodęs išrašą to teismo, kuriame tas testamentas sudarytas, taip pat turi to savo pavieto žemės teismui tai pranešti, kaip apie tai aukščiau yra aprašyta. Ir taip pat tas, kam pagal tokį svetimoje žemėje sudarytą testamentą priklauso ką gauti, dėl to turi prisiekti, kad teisingai, su valia ir žinojimu, esant to paties asmens gerai ir sveikai sąmonei tas testamentas sudarytas.
V straipsnis
Kas negali būti antspaudininkais ir liudytojais sudarant testamentą
Taip pat nustatome, kad sudarant testamentą antspaudininkais ir liudytojais negali būti toliau nurodyti asmenys, tai yra pirmiausia tie, kurie netinkami sudaryti savų testamentų; antra, moterys; trečia, to testamento vykdytojai arba globėjai; ketvirta, taip pat ir tie negali būti, kuriems tuo testamentu bus kas nors užrašyta.
VI straipsnis
Dėl kokių priežasčių testamentas neturi būti laikomas galiojančiu teisme
Jeigu kuriame testamente datoje arba kokioje reikšmingoje vietoje pataisymu ar nugrandymu kuriai šaliai dėl to būtų žala padaryta, toks to testamento straipsnis teisme galiojančiu neturi būti laikomas. O vis dėlto jeigu mažo svarbumo vietoje, ne datoje ir be žalos kuriai šaliai būtų nugrandyta arba pataisyta, kas būtų atsitikę dėl klaidos to, kas rašė, dėl to straipsnio tame testamente panaikinti negalima. O jeigu kas norėtų paneigti testamentą ir jeigu viename arba keliuose straipsniuose, ne pagal teisę aprašytuose, tas testamentas būtų pažeistas, o visi kiti pagal teisę būtų sudaryti, tada dėl vieno arba kelių straipsnių viso testamento panaikinti negalima. Taip pat ir apie visokius užrašymus dėl kiekvieno daikto turi būti suprantama ir sprendžiama.
VII straipsnis
Priežastys, dėl kurių tėvas gali sūnų arba dukterų išsižadėti
Nustatome, kad tėvas ir motina gali išsižadėti sūnaus ir dukters dėl tokių žemiau aprašytų priežasčių. Pirma: jeigu sūnus arba duktė, neprisimindami Viešpaties Dievo, į savo tėvus kėsintųsi ranka, suduotų arba pastumtų iš pykčio, tokio [sūnaus ar dukters] ne tik gali išsižadėti, bet tą su tėvų skundu ir įrodymu teismas gali bausti mirtimi. Antra: jeigu sūnus arba duktė didelę žalą tėvams padarytų atimdami jų turtą be jų valios ir žinios. Trečia: jeigu sūnus arba duktė iš savo pykčio, o ne Respublikos naudai savo tėvus persekiotų dėl mirties bausmės. Ketvirta: jeigu taip atsitiktų, kad teisme už tėvą arba už motiną laiduoti nenorėtų dėl nutarimo ir ypač jeigu teismas tai leistų. Penkta: jeigu duktė nerimtai gyventų, savo skaistumą į paleistuvystę paversdama. Šešta: jeigu apleistų tėvus jų senyvame amžiuje ir neduotų jiems maisto bei neaprūpintų jų kitais reikalingais poreikiais. Septinta: jeigu tėvų iš priešų rankų išpirkti arba išlaisvinti nenorėtų, bet tėvo arba motinos nuosavybe naudotųsi. Jeigu visos tokios priežastys aiškiai ir deramai būtų teisme įrodytos, tėvai gali išsižadėti savo vaikų.
VIII straipsnis
Niekas negali savo šeimynykščiui ar nelaisvajam nieko užrašyti prieš tai laisvo jo nepadaręs
Nustatome, kad kiekvienas, kad ir kokio luomo būtų, savo šeimynykščiui ar nelaisvajam, testamentu nieko užrašyti negali, iki kol pirmiau jo laisvo nepadarys. Ir vis dėlto testamentu ir kiekvienu viešuoju raštu gali tokį savo šeimynykštį laisvą padaryti, o padaręs tuo pačiu testamentu gali jam pagal savo valią ką nors užrašyti.
IX straipsnis
Kaip kiekvienas kelio tarnas ir neprivilegijuotų miestų miestietis bei taip pat paprastas žmogus testamentą turi sudaryti
Nustatome, kad kiekvienas iš tokių žmonių gali testamentą dėl savo kilnojamojo turto sudaryti ir perrašyti trečiąją visos savo nuosavybės dalį kam panorės. O tas dvi dalis turi palikti namuose savo vaikams dėl tarnybos iš tos žemės, kur gyvena. O jeigu neturėtų vaikų, tada taip pat tos dvi jo nuosavybės dalys turi likti jo namuose jo pono, kurio žemėje gyveno, tarnybai. O jeigu vaikai, būdami laisvi, norėtų šalin išeiti, tada ir tas dvi nuosavybės dalis paėmę turi išeiti šalin, tik savo ponui žemę palikti su pasėtais rugiais ir su pastatais ir su tuo viskuo, su kuo tą savo pono žemę tarnyboje buvo paėmę.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).