I straipsnis
Apie gaudymvietes
Nustatome, jei kas smurtu kieno gaudymvietėse medžiotų, tada tam, kieno girioje būtų medžiojęs, turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių ir viršaus, kiek bus sumedžiojęs, pagal žvėrių kainą, kaip žemiau aprašyta. Ir jeigu kas šaulius į svetimą girią pasiųstų arba pats slaptai žvėrį užmuštų, tada, jeigu bus tai prieš jį deramu įrodymu įrodyta, kiek žvėrių užmušta, toks turi už kiekvieną žvėrį mokėti taip, kaip žemiau aprašyta. O jeigu šaulį pagautų prie užmušto žvėries girioje, tas turi būti nuvestas į teismą, pilies arba teismo kiemą to pavieto, kuriame tai atsitiko, ir teisminiu raštu to šaulio ponui arba jo pareigūnui pranešti, padedant to rašto kopiją per vaznį to pono dvare, iš kurio tas šaulys į svetimą girią išėjo, ir teismo terminą nustatant pagal kelio ilgį, tačiau ne ilgiau kaip per dvi savaites, kad tos bylos išklausyti į mūsų teismą atvyktų. Ir jeigu teisme deramai įrodžius tas šaulys bus pripažintas dėl to kaltas, tada už tą žvėrį privalės dvigubai sumokėti. Ir už kaltę, kad į svetimą girią šaudyti ėjo, turi būti įkalintas kalėjime pilyje arba mūsų kieme šešias savaites ir neturi būti išleistas iš kalėjimo iki tol, kol atlygio už žvėrį nepadarys. O jeigu to šaulio ponas arba pareigūnas per nustatytą teismo terminą neatkeliautų, tada jau pats teismas turi tą šaulį teisti taip, kaip aukščiau aprašyta. O jeigu kas žvėrį pašautų arba sužeistų savo žemėje ir tas žvėris į svetimą žemę pabėgtų, tada, nors ir dėl sužeisto žvėries, per ribą į svetimą žemę niekas neturi eiti, o kas perėjęs ribą tą žvėrį pribaigtų, tada tam tokia pat kaltė, kaip aukščiau šiame straipsnyje yra aprašyta, priklauso. Vis dėlto paskui vilką ir lapę su šunimis ir į svetimą žemę per laukus ir krūmynus leidžiama važiuoti, tik kad kokios nors žalos dėl javų sumindymo nepadarytų.
II straipsnis
Laukinių žvėrių kaina
Nustatome laukinių žvėrių kainą, kurie kieno nors būtų sumedžioti svetimoje girioje: už stumbrą – dvylika rublių grašių, už briedį – šeši rubliai grašių, už elnią arba už elnę – šeši rubliai grašių, už lokį – trys rubliai grašių, už arklį arbą už laukinę kumelę – trys rubliai grašių, už šerną arba už kiaulę – rublis grašių; už stirną – kapa grašių, už lūšį – trys rubliai grašių, už sabalą – du rubliai grašių, už kiaunę – puskapė grašių.
III straipsnis
Apie dreves, ežerus ir pievas, kas turi tai kieno kito girioje
Taip pat nustatome, kokiu būdu savo drevėmis turi naudotis tie, kurie savo dreves turi mūsų, valdovo, arba taip pat kunigaikščių, ponų ir žemionių girioje, ir tas būdas toks: kas turi savo dreves arba ežerus, arba pievas, arba prie pievų trobeles kieno nors girioje, tada prie ežero gali važiuoti su velke, bet jam negalima imti nei šuns, nei ragotinės, nei jokios šaudyklės, kuo galėtų žvėriui žalą padaryti. O kas turi pievas kieno girioje, tas turi savo senomis pievomis naudotis ir naujų prisijungti neturi. O jeigu senos pievos apaugtų, tas gali jas sau vėl prasiskinti. Taip pat kas turi dreves kieno nors girioje, drevininkai, kurie turi vaikščioti prie tų drevių, negali su savimi imti nei šunų, nei ragotinės, nei jokios šaudyklės, kuo galėtų žvėriui žalą padaryti, bet tie drevininkai gali turėti tik kirvį ir peikeną, kuo dreves tvarkytų. O prie pievų gali eiti tik su kirviais, kuo brūzgynus praskintų, ir su dalgiu, kuo jas šienautų. Tačiau tiems, kurie turi ežerus kieno nors girioje, atėjus žiemai, leidžiama savo ežeruose žvejoti, iš tos girios malkų savo trobelėms paimti ir lovius žuvims padaryti. O tiems, kurie turi pievas, leidžiama stirtą, žagą arba daržinę pasistatyti arba aptverti. Ir drevininkams leidžiama lunką geiniui arba luobus rėčkai ir kitiems poreikiams, kas drevininkams dėl jų drevininkystės poreikių priklauso tiek, kiek jiems reikės, imti, ką patys gali panešti, bet ne vežimu vežti.
O jeigu medis, kuriame jų drevė bus, nuvirs, su bitėmis arba ir be bičių, jiems leidžiama avilius su dreve iškelti ir išvežti, o viršūnę ir kelmą palikti girioje tam ponui, kieno ta giria yra. O medžių statyboms ir malkoms per tas jų įeigas niekas iš svetimos girios imti negali, tačiau kas nuo seno turi ežerus, pievas ir dreves kieno nors girioje, tada dėl ežerų, pievų ir drevių negali svetimos girios savintis. O tas, kieno girioje ežerai, pievos ir drevės bus, taip pat tų svetimų įeigų savo girioje atimti negali. O jeigu savo girią panorėtų praskinti, tada drevėms ir dreviniam medžiui jokios žalos padaryti neturi. O jeigu kas, įdirbdamas dirvą, kieno nors drevinį medį arba drevei paskirtą su bitėmis arba ir be bičių, pakirstų arba ugnimi apdegintų ir tam medžiui kokią nors žalą padarytų, dėl kurios tas medis nudžiūtų, tada tas tam, kieno medžiui žalą padarytų, už tai privalės sumokėti pagal mūsų nuostatus, žemiau aprašytus. O jeigu kieno lauke svetimas drevinis medis bus, tada tas, ardamas tą savo lauką, neturi prie svetimo drevinio medžio priarti taip arti, kad nuo žagrės botkočiu medį pasiekti galėtų. O jeigu priars arčiau prie to medžio ir tas medis dėl to nudžius, tada tas privalės už tą medį sumokėti pagal nuostatus, žemiau aprašytus. Ir kas tokią girią iškirstų, neturi nuo seno įeinančiųjų nuo jų drevių, ežerų, pievų atskirti, o jie taip pat, eidami pro tas įeigas, javams jokios žalos daryti neturi.
IV straipsnis
Jeigu kas savo girioje svetimus ežerus išžvejotų
Nustatome, jeigu kas savo girioje svetimus ežerus išžvejotų, tada turi tam, kieno tas ežeras bus, smurtinę mokėti ir už žuvį visiškai atlyginti, dėl ko tas ponas išdrįs prisiekti, kiek jam žalos žuvimis bus padaryta. Taip pat jeigu kas savo girioje svetimas pievas smurtu nušienaus ir išstumdamas tą iš jo pievų muštynes sukeltų, tada privalės sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių ir atlyginti už sumušimus. O jeigu muštynių nebūtų, bet svetimas pievas nušienautų arba nušienautą žolę surinktų, tada privalės už šieną su atlygiu sumokėti pagal nustatymą, aprašytą žemiau šiame Statute.
V straipsnis
Jeigu kas užtiktų kieno nors žmogų savo girioje ir jį apiplėštų
Jeigu kas savo girioje ar kokiame nors miške, šile, gojuje, ąžuolynuose ir kituose atžalynuose užtiktų kieno nors žmogų kertant arba vežant medžius arba pėdsakais paskui jį eidamas kelyje pavytų ir apiplėštų, tada su tuo grobiniu tas, kas apiplėšė, privalės tą žmogų arba tuos žmones, kiek jų su tokiais medžiais sugaus, vesti į savo namus ir tam ponui žemioniui, kieno tie žmones bus, arba jo pareigūnui turi su vienu pašaliniu žmogumi [kviestiniu] tai pranešti ne vėliau kaip per tris dienas, kad laidavimui paimtų grobinį ir tuos žmones bei prie kelmo išvažiuotų. Ir tas ponas arba pareigūnas turi su tuo, ką pagrobė, laidavimui tą grobinį ir žmones paėmęs pagal tokią sąlygą, kad tai, kas prie kelmo bus priteista, nukentėjusiai šaliai turi būti sumokėta, ir pagal laidavimą rytojaus dieną prie kelmo išvažiuoti bei iš karto vykdyti teisingumą dėl žalos, padarytos už iškirstą medį. Ir tas, kas apiplėšė, turi savo žalą pagal teisę įrodyti pats, ypač dėl svarbių reikalų, o dėl mažesnės žalos iki dešimties kapų grašių per savo miško sargus, ir jeigu tuos savo nuostolius įrodys, tada tai jam turi būti sumokėta pagal kainą, aprašytą šiame Statute. O jeigu kas, paėmęs grobinį laidavimu, prie kelmo neišvažiuotų arba ir išvažiavęs, bet teisingumo pagal teisę nevykdytų, tada vaznys su dviem šlėktomis turi tą žalą įkainoti, ir nuskriaustasis iš laiduotojo, o laiduotojas iš to, dėl ko laidavo, to per teismą turi siekti. O jeigu kam girioje arba miške žalos nebūtų ir jis nekaltai apiplėštų, tas tam apiplėštam žmogui už grobimą turi atlyginti ir tą patį grobinį grąžinti. O kas po paskelbimo nenorėtų grobinio laidavimu paimti, prie kelmo važiuoti ir sprendimo dėl to priimti, arba priešingai to dar kitai šaliai padarytų grobimą, tada tas savo grobinį praranda ir tai, ką užsispyręs užgrobė, su atlygiu privalės grąžinti ir baudą tris rublius grašių sumokėti. O jeigu ginčas bus dėl žemių, tada dėl to turi tarp savęs bylinėtis priklausančiame teisme.
VI straipsnis
Kas turėtų ginčus dėl drevių arba įeigų į girią
Taip pat nustatome, jeigu kas turėtų ginčą dėl drevių arba įeigų girioje ir kas norėtų ką nors iš drevių bei iš įeigų išstumti, kaip nors kieno dreves arba įeigas į svetimas rankas kas perleistų, kaip tai dažnai atsitinka tarp žmogynų [valstiečių], kad stokodamas duoklei bites parduoda arba ištekinęs dukterį žentui duoda medį su bitėmis į svetimą sodžių, ir po to paėmimo ginčai bei nesantaika tarp kaimynų vyksta, o šis tas bites savo žymeniu pažymėjęs, su tais naujais žymenimis turės įeigą į tą girią ir po to tą pirmąjį, kas pirmiau tas įeigas buvo laikęs, iš jų išstumtų ir ginčas dėl to būtų, tada teismas turi paskirti apžiūrėti žymenį medyje ir kieno žymuo bus senesnis bei labiau įaugęs, tam dreves ir įeigas priteisti turi. O tie, kas naujai savo žymenis svetimoje valdoje padarys, neturi jau į tai įžengti ir žalą dėl pažeisto medžio turi sumokėti pagal nustatymą, aprašytą žemiau. Ir jau nuo to laiko kas iš mūsų pavaldinių, taip pat iš kunigaikščių, ponų, žemionių pavaldinių atiduodamas drevinį medį už savo ponų valdų ribos padovanotų ar kokiu nors būdu į svetimas rankas perleistų, tą jo ponas turi bausti pagal pažeidimo sunkumą ir tas medis turi būti grąžintas tam ponui, kieno jis pirmiau buvo.
VII straipsnis
Jeigu kas kam ežerą, tvenkinį ar kūdrą išžvejotų arba malūną sudegintų
Taip pat nustatome, jeigu kas kam ežerą, tvenkinį arba kūdrą išžvejotų arba perkalą, pertvarą ar taip pat kokią užtvanką sukapotų arba išardytų, toks anam turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių ir taip pat žalą atlyginti. O jeigu malūną sugadintų arba pylimą perkastų, arba malūną sudegintų ir dėl to anas nukentėtų, kad malūnas prastovėjo ir jam pajamų iš malimo nebuvo, arba taip pat tvenkinį nuleistų, dėl ko [nukentėjusysis] deramai įrodytų arba asmenine priesaika patvirtintų, tada toks kaltasis turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių ir žalą arba už malimo sustabdymą deramai įrodžius atlyginti. O jeigu malūnas būtų sugadintas, tai tas, kas sugadino, turi iš naujo savo lėšomis atstatyti, o jeigu nenorėtų atstatyti ir būtų vėl dėl to pašauktas, tada iš jo turi būti priteistas piniginis atlygis pagal tų statybų vertę ir negautas pajamas, dėl ko bus deramai įrodyta. Ir teismas iš karto, be termino nustatymo turi už tai išieškojimą iš kaltojo daryti.
VIII straipsnis
Apie sakalo arba gulbės lizdą
Nustatome, jeigu kas kam sakalo lizdą išardytų arba pakirstų, arba tyčia sakalus nuo lizdo nubaidytų, arba jauniklius sakalus iš lizdo išvogtų, ir tai būtų prieš jį teisme deramai įrodyta, tada jis tam, kieno girioje tas lizdas išardytas, turi sumokėti šešis rublius grašių. Tuo pat būdu, jeigu kas iš gulbės lizdo kiaušinius išvogtų arba lizdą išardytų, tada už gulbės lizdą, kas išardė, turi sumokėti tris rublius grašių. O jeigu kas spąstus kam kitam sukapotų arba spąstų tinklą pavogtų, tas turi sumokėti šešis rublius grašių, o už tinklą šešias kapas grašių.
IX straipsnis
Apie bebrynus
Taip pat nustatome, jeigu kunigaikščių, ponų ar žemionių bebrynai būtų nuo seno amžinai kito kaimyno senolijoje, tai tas ponas, kurio senolijoje būtų bebrynai, neturi pats nei savo žmonėms leisti senojo lauko išarti tiek toli, kiek nuo bebralizdžio galėtų lazdą nusviesti. Tiek pat toli neturi ir pievų nušienauti ir karklų iškirsti. O jeigu prie bebralizdžio artų arba pievas šienautų, arba karklus kirstų ir taip bebrus išvarytų, toks turi sumokėti dvylika rublių grašių, ir taip pat bebralizdžiui ramybę duoti tiek toli, kiek galėtų lazdą nusviesti. Jeigu kas smurtu bebrus užmuštų arba kaip vagis išvogtų, toks turi smurtinę sumokėti, ir kiek bebrų užmuštų, toks turi sumokėti už juodąjį bebrą keturias kapas grašių, o už rudąjį – dvi kapas grašių. Jeigu bebras iš to seno bebralizdžio išeitų ir ateitų naujai į kitą bebralizdį, esantį kito pono žemės valdoje ir krante, tada kieno žemės valdoje bebralizdis bus, tam taip pat ir bebrų gaudymas turi priklausyti.
X straipsnis
Apie apynynus
Jeigu kas kam apynynus nudraskytų arba sukapotų kieno nors senolijoje ir tai prieš jį deramai būtų įrodyta, toks turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių. O jeigu medžio nesukapotų, tik apynius nudraskytų, tada turi tris rublius grašių sumokėti.
XI straipsnis
Apie paukščių pinkles
Jeigu kas savo nuosavoje žemės valdoje padarytų pinkles paukščiams, o kitas tas pinkles smurtu sukapotų ir sugadintų arba priviliotus paukščius nuvytų, arba paruoštose svetimose pinklėse uždarytų, sugaudytų ir tai būtų prieš jį deramai teisme įrodyta, tas turi sumokėti tam, kieno tos pinklės yra, šešis rublius grašių ir už sugautus paukščius atlyginti pagal kainą, aprašytą šiame Statute.
XII straipsnis
Jeigu kas pinkles kaip vagis sugadintų
Taip pat jeigu kas kieno pinkles kaip vagis sugadintų, degutu arba česnaku išteptų arba kuo nors pakenktų ir tai būtų prieš jį teisme įrodyta, tada jis turi sumokėti tam, kieno tos pinklės yra, tris rublius grašių. Tuo pat būdu jeigu kas kam tetervinų šėtrą arbą kurapkų tinklą iš pinklių pavogtų, tas turi sumokėti baudą tris rublius grašių, už tetervinų šėtrą tris rublius grašių, o už kurapkų tinklą – rublį grašių.
XIII straipsnis
Nuostatai dėl drevinio medžio
Jeigu kas svetimą drevinį medį su bitėmis, pušį arba ąžuolą, arba kitokį drevinį medį sužalotų, šaknis prie žemės pakirstų arba ugnimi apdegintų, arba kaip nors dėl netyčinės priežasties sugadintų, tas už kiekvieną tokį medį su bitėmis privalės sumokėti po dvi kapas grašių, už perdarytą [dreviniu] be bičių – kapą grašių, o už medį, paskirtą drevei, – puskapę grašių. O jeigu kas smurtu, tyčia išstumdamas ką iš žemės valdos ar iš senų įeigų arba ugnimi išdegintų ir tai prieš jį būtų įrodyta, tada turi tam ponui, kieno medis yra, sumokėti taip: už drevę su nekopinėtomis bitėmis – tris rublius grašių, už sugadintą drevinį medį, kur anksčiau buvo bitės, nors ir be bičių – po dvi kapas grašių, už medį, perdarytą dreviniu, jei dar bičių nebūtų – kapą grašių, o už paskirtą drevei medį be drevės, kiek jų sugadintų – už kiekvieną po puskapę grašių.
XIV straipsnis
Bičių kaina
Jeigu kas kam nekopinėtas bites išplėštų, bet medžio nesužalotų, tada privalės už kiekvieną tokią bičių šeimą sumokėti po dvi kapas grašių. Jeigu kas kam prie namų arba bityne, arba miške iš medžio drevės, iš avilio ar padaryto uokso bites išplėštų arba su aviliu paimtų ir tokį išaiškintų kuopos teismas arba kokiu nors tardymu, tada tas turi sumokėti tris rublius grašių. Išskyrus jeigu kas būtų pagautas su įkalčiu, tokį turi nuteisti kaip vagį mirtimi. O jeigu kas dreves su nekopinėtomis bitėmis kieno nors miške tyčia sukapotų ir medų išimtų, tas turi už tai šešis rublius grašių sumokėti.
XV straipsnis
Apie gojaus iškirtimą
Taip pat jeigu kas kam gojuose, šiluose, giriose, miškuose kokią nors žalą smurtu dėl medžių nukirtimo padarytų, jeigu šlėkta šlėktai, tada už tai turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių, o už nukirstą medį atlyginti pagal kainą, žemiau aprašytą. O jeigu žmogynas [valstietis] šlėktai smurtu medį nukirs, tas baudą privalės sumokėti šešis rublius grašių ir už medį pagal kainą atlyginti. O jeigu žmogynas žmogynui smurtu medį nukirstų, tada privalės sumokėti smurtinę tris rublius grašių ir žalą atlyginti. O jeigu kas kam kaip vagis medį kieno nors žemės valdoje iškirstų ir jis būtų sugautas su įkalčiu, su medžiu, tas pagal savo luomą turi savo gyvybę išpirkti. O jeigu jis asmeniškai nebūtų sugautas, bet įkaltis pas jį būtų rastas, tada už tai baudą kaip vagis tris rublius grašių turi sumokėti ir dar už nukirstą medį atlyginti. Ir kaina arba užmokėjimas už medį kaip smurtu, taip kaip ir vagies nukirtimu turi būti už kiekvieną medį toks, kaip toliau nurodyta: už ąžuolą, tinkamą rąstams ir šulams – kapą grašių; už beržą, guobą ir uosį, tinkamą potašui, už kiekvieną tokį – po aštuonis grašius; už pušį, kuri būtų tinkama šulinio apvadams, – puskapę grašių; už kitą medį, kokios tik būtų rūšies, tinkamą trobos ir klėties statyboms, – po šešis grašius; už didelį tašą – dvylika grašių; už tokį medį, kuris būtų tinkamas kartims javų džiovinimui, ratams ir ienoms, – po tris grašius. O kuris medis bus tinkamas tik malkoms arba žabams, tai taip pat už vežimą po du grašius.
XVI straipsnis
Apie sodo išvogimą
Taip pat jeigu kas šlėktai vaisių sodą, esantį prie dvaro, smurtu nukrėstų, nudraskytų ir prieš jį tai būtų deramai įrodyta, tada jis turi sumokėti dvylika rublių grašių. O jeigu išvogtų, tada įrodžius turi būti sumokėta šešios kapos grašių nukentėjusiajam. Ir tai įrodyti turi pareigūnai arba tijūnai, ypač nebūnant jų ponų. O jeigu kas sode skiepytą medį smurtu arba slaptai nukirstų arba sodinuką iškasęs iš sodo paimtų, tas turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių. O už nukirstą arba iškastą medį – tris rublius grašių. O kas kieno žemės valdoje lauke kokius nors vaisius sodyboje nurinktų arba nukrėstų, tada už tokią kaltę turi sumokėti tris rublius grašių.
XVII straipsnis
Apie gaisrus giriose ir miškuose
Taip pat matydami dėl to šaliai esant žalą, kad tie, kurie vieni su kitais kaimynystėje turėdami tarp savęs kivirčą, taip pat pravažiuojantys žmonės savo stovyklavietėse giriose ir piemenys, ganydami arklius ir gyvulius giriose, savo stovyklavietėse gaisrą sukelia ir tuo dreviniams medžiams, bitėms, žvėrims, paukščiams didelę žalą daro, nustatome: kad tokie, kas tyčia dėl kivirčo vienas prieš kitą girioje, šiluose, gojuose, miškuose, ąžuolynuose ugnimi gaisrą sukeltų ir sudegindami medžius žalą padarytų, tada tokie su deramu teisminiu įrodymu už ugnimi padarytą medžiams žalą privalės sumokėti iš savo nuosavybės. O jeigu kas netyčia, įdirbdamas naują lauką arba pievą arba prie drevinio medžio, ežero ar pievų eidamas, arba piemenys ganydami gyvulius, arba miško darbus atliekant, arba esant medžioklėje dėl savo neapdairumo, arba dėl kokios nors kitokios priežasties gaisrą sukeltų, toks prisiekęs, kad tai padarė netyčia, turi būti laisvas nuo to. O jeigu prisiekti nenorėtų, tada už ugnimi padarytą žalą privalės atlyginti.
XVIII straipsnis
Apie tai, kad niekas nedrįstų medžioti svetimoje žemėje
Kadangi medžiotojai priprato dideles žalas žmonėms daryti mindydami javus, dėl to nustatome, kad pradedant nuo šventės Septintojo Šeštadienio iki visų javų nuėmimo iš laukų svetimose žemėse niekas nedrįstų medžioti. O kas tuo metu medžiodamas kam žalą padarytų, tada toks nuskriaustajam baudą tris kapas grašių sumokėti ir žalą atlyginti privalės.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).