I straipsnis
Apie pakamarių skyrimą pavietuose ir apie jų priesaiką
Nustatome, kad kiekviename paviete turi būti prisiekęs ir tame paviete sėslus pakamaris, taip pat ir Žemaitijos žemėje. Vis dėlto tos pakamario pareigybės kitaip duoti neturime, tik kiekvienos žemės ir pavieto piliečiams išrinkus tuos nustatytus keturis asmenis tuo būdu, kaip apie rinkimą žemės teismo pareigūnų: teisėjo, pateisėjo ir raštininko – šiame Statute yra aprašyta. Ir iš tų išrinktų asmenų, ir mums luomų pristatytų, kas mums tinkamiausias pasirodys, tą mes, valdovas, pagal mūsų, valdovo, viršenybę į tą pareigybę paskirsime ir savo privilegija jį patvirtinsime iki jo mirties arba iki paaukštinimo į kokią nors kitą aukštesnę pareigybę arba rangą. Ir pirmiau negu tą pakamario pareigybę pradės vykdyti turi prisiekti dėl tos savo pareigybės per pirmąsias žemės teismo sesijas žemės teismo pareigūnų ir visų kitų luomų, atvykusių į tą teismo sesiją, akivaizdoje, tokiais žodžiais: „Aš, vardu, prisiekiu Visagaliam Viešpačiui Dievui, vienam Trejybėje, kad tą žemės pakamario pareigybę, kurią imu iš malonės ir iš rankų Jo Karališkosios Malonybės, būsiu ištikimas Jo Karališkajai Malonybei, savo mielaširdingajam valdovui, ir to pavieto piliečiams, vykdydamas tą pareigybę ištikimai ir teisingai kaip savo pakamario teisme, taip ir nustatydamas ribas bei supildamas kapčius ir pataisydamas ežias, nieko daugiau toje pareigybėje nežiūrėdamas, tik švento teisingumo ir neleisdamas dėl nieko suvedžioti, nei dėl draugystės ar dėl nesantaikos, nei dėl dovanų, ir nekreipdamas dėmesio į kieno nors grasinimus ir šalių nepatarinėjamas bei nebijodamas nieko, tik paties Viešpaties Dievo ir Jo šventąjį teisingumą prieš akis turėdamas. Taip pat savo pakamario bylas dėl visko patikimai spręsdamas, abiejų šalių ginčus su sprendimu, savo padarytu, rūpestingai į savo teismo knygas įrašydamas ir iš knygų išrašus išduodamas, taip man, Dieve, padėk.“
II straipsnis
Apie pakamario pareigybės prievoles ir galias
Dėl visų žemių ir ribų ginčų po tų bylų atsiuntimo iš žemės arba pilies teismo pakamariai turi mūsų viršenybės įgaliojimu ir savo pareigybės galia šalims savo vardu duoti šaukimus su antspaudu ir su parašu savo ranka, o po tų savo šaukimų padėjimo kaip asmeniškai, taip ir už akių turi per šešias savaites paskirti nustatytą terminą išvažiuoti į žemę dėl visokių žemės ir kitų ginčų, įeigų [t.y. servitutų], naudų. Tie pakamario šaukimai turi galioti nuo jų paėmimo iki davimo tai šaliai arba padėjimo dvare tik iki vienų metų. O kas, paėmęs šaukimus, per metus jais nepašauks, tas po to kitus šaukimus turi atnaujinti ir paimti. Ir pakamaris, pagal šaukimą išvažiavęs į ginčytiną žemę ir apžiūrėjęs bylos įrodymą, raštus ir ribų ženklus bei apklausęs liudytojus, ir kieno raštai bus teisingesni, ir ribų ženklai tikresni, ir liudytojai tinkamesni, tą šalį turi prileisti prie įrodinėjimo, o išklausęs įrodinėjimą, pagal Statutą turi dėl ginčytinos žemės nuspręsti ir ribas nustatyti bei kapčius ir ribų ženklus padaryti. O kas dėl tos žemės kaltas liks, privalės sumokėti smurtinę, o dėl atlygio visokiems luomams ir galvapinigių paprastiems žmonėms, taip pat dėl visų nuostolių su deramu teisminiu įrodymu iš karto ten, toje žemėje, neatidėdamas to kitam laikui ir iki kito teismo pakamaris turi nuspręsti ir dėl viso to savo teismo raštą su savo antspaudu ir su parašu savo ranka duoti. Ir kiek pakamaris nustatys smurtinės, atlygio, galvapinigių, žalos, tai savo atviruoju raštu privalės pranešti tam žemės arba pilies teismui, iš kurio jam pirmiau ta byla buvo atsiųsta. Ir tas teismas po persiuntimo ir pakamario pranešimo turi ieškovui išieškojimą iš priešingos šalies pagal straipsnius, esančius aukščiau šiame Statute, apie turto išieškojimą pagal teismo sprendimus daryti. O jeigu iš abiejų šalių deramo raštiško įrodymo arba taip pat ir aiškių bei deramų ribų ženklų nebūtų, tik liudytojus pristatytų, tada ieškovas dėl savo skundo turi būti prileistas prie įrodinėjimo, tai yra prie pasitikėjimo vertų liudytojų ir paties besiskundžiančiojo priesaikos. Vis dėlto jeigu ieškovas prie priesaikos leistų pačią pašauktą šalį arba su jos liudytojais, ir ji dėl priesaikos geranoriškai sutiktų, tada po priesaikos pašauktoji šalis turtą išlaikys ir nuo smurtinės, sumušimų bei nuostolių atlyginimo laisva bus. O kas, sutikęs dėl priesaikos, jos nepadarytų, tada turtą praranda.
III straipsnis
Apie bendraribių ir bendraežių kaimynų sukvietimą išvažiuoti į ginčijamą žemę
Jeigu kas, vedant bylą dėl ginčijamos žemės arba ginčus dėl ribų su vienu asmeniu, neturėtų priekaištų iš kieno nors kito šalies toje byloje, kaip tai įprastai atsitinka su aplinkiniais kaimynais, besiribojančiais ribomis ir ežiomis su ta žeme, dėl kurios vyksta byla, dėl to ieškovas arba besiskundžiančioji šalis turi ir tuos aplinkinius kaimynus dėl išvažiavimo su pakamario raštu apeiti iki pakamario nustatyto išvažiavimo termino, mažiausiai prieš keturias savaites, duodama to rašto kopiją su vaznio antspaudu kiekvienam tokiam kaimynui arba jų dvare padėdama ir jiems apie tai pranešdama, kad per terminą, paskelbtą tame rašte, įrodymo apžiūrėjimui ir ribų nustatymui atvyktų ir patys arba per savo pareigūnus saugotų savo ribas. O jeigu kurie aplinkiniai, bendraribiai kaimynai po pakamario rašto išsiuntimo ir priminimo per tą pakamario nustatytą išvažiavimo terminą į tas ginčijamas žemes ir ribas, dėl kurių vyksta byla, neatvyktų ir savo ribų, ežių ir žemių nesaugotų, tai ir tokiu atveju pakamaris tarp tų dviejų šalių turi bylą išspręsti ir ribas nustatyti. O jeigu tokių neatvykusiųjų žemė tuo atribojimu tarp tų dviejų asmenų kurios nors iš tų šalių būtų užimta, tai tam neatvykusiam asmeniui bus galima į priklausantį teismą pašaukti laikantįjį tą žemę ir bylinėtis. O kas stos pats prie savo ribos arba per ką nors kitą gins ribojimą, tada pakamaris, kol vyksta ginčas, paėmęs žinią iš ano, kas gina ribas, turi apginti jo teisę teistis priklausančiame teisme su tais, kas ribų sugadinimą padarė. Tačiau ir toliau važiuodamas, jeigu sugadinimų nebūtų, turi ribų nustatymą užbaigti, o besiskundžiantysis dėl tos ribos sugadinimo turi bylinėtis pašaukti tą, kas sugadino, į priklausantį teismą dėl žalos ir tos žemės, dėl kurios ginčas vyko. Ir teismas atsiųs išvažiavimui pakamarį su tuo asmeniu, kuris trukdė, tam, kas ribas vedė. Ir jeigu pakamario sprendimu bus pripažinta, kad neturėdamas teisės į tą žemę, bet dėl sukurstymo arba iš piktos valios pažeidė jo teisę, toks žalą, nustatytą per pirmąjį išvažiavimą, privalės sumokėti tam nuskriaustajam ir žemę žeme atlyginti tiek, kiek atėmė arba tuo ribos pažeidimu sau pasisavino. Ir tai turi būti pakamario išieškota išmatavus žemę. Ir dėl žalos išieškojimas turi būti padarytas pagal Statuto tvarką. Vis dėlto jeigu manytų pakamario teisme patyręs skriaudą ir imtųsi apeliacijos, jam tai neturi būti uždrausta, kaip Statutas moko. Bet jeigu aukštesniame teisme būtų pripažintas kaltu, toks visą žalą, priteistą pakamario, priešingai šaliai turi sumokėti dvigubai ir žemę žeme atlyginti bei per pakamario teismą turi tai būti išmatuota tokiu pat būdu, kai apie teismines bylas dėl išieškojimo yra aprašyta.
Taip pat jeigu globėjas arba įkaito gavėjas ir kiekvienas, laikina teise laikantis dvarą, tai darytų ir neleistų ribų nustatyti, tada įpėdiniai neprivalės dėl to patirti nuostolių, bet pats tas, kas iš užsispyrimo, piktos valios arba pavydo ribos pažeidimą padarys, iš savo turto turi tai kentėti, kai į teismą bus patrauktas ta tvarka kaip aukščiau aprašyta, tačiau amžiams išsaugodamas teisę į žemę ir laisvą išieškojimą nesuaugusiems vaikams, kai jie sulauks pilnametystės. O jeigu prie mūsų, valdovo, žemių toks ribų nustatymas kam nors su kuo atsitiktų, tada tų mūsų žemių laikytojas tokiu būdu kaip aukščiau aprašyta per ieškovą pakamario raštu turi būti supažindintas. Taip pat ir mūsų turto laikytojai privalės taip elgtis.
IV straipsnis
Apie tokias mūsų, valdovo, žemes, kurios per ginčą dėl šlėktų žemių tarpusavio ribų besiribotų su tomis šlėktų žemėmis
Dėl to saugojame tai, kad jeigu tokioje šlėktų byloje bei ginče įsimaišytų ir besiribotų mūsų, valdovo, žemės ir ta šalis, kuri įrodinėdama savo ribą užimtų mūsų žemę, ką mūsų seniūnas, laikytojas arba mūsų pavaldiniai, įvardydami, jog tai mūsų nuosavybė, norėtų apginti ir neleistų mūsų žemėse ribos vesti, tada pakamaris turi tai kitam laikui atidėti, kol šalys arba viena iš jų, kuriai dėl to poreikis bus, į mus dėl to reikalo kreipsis, ir mes išsiųsime dėl to savo komisarus bei privalėsime dėl tokio reikalo veikti pagal šį Statutą, kaip apie ginčus tarp mūsų ir šlėktų žemių aukščiau šiame Statute, pirmo skyriaus dvidešimtame straipsnyje ir ketvirto skyriaus aštuoniasdešimt trečiame straipsnyje, yra aprašyta. Ir dėl to termino, nustatyto mūsų komisarų išvažiavimui, ieškovas arba ta šalis, kuri mus dėl komisarų prašys, privalės savo priešingą šalį vėl pakamario šaukimu taip pat per galutinį terminą pašaukti.
V straipsnis
Apie galutinį pakamario išvažiavimo terminą ir kas į tą išvažiavimą dėl deramų priežasčių neatvyktų
Nustatome, kad kiekvienas pakamario išvažiavimo į žemę terminas visada turi būti galutinis. Vis dėlto jeigu šalis, pašaukta per pakamario šaukimu nustatytą terminą, dėl tikros sunkios ligos arba dėl mūsų, valdovo, ir Respublikos tarnybos, išskirtos šiame Statute, atvykti negalėtų, tada ji dėl tų priežasčių turi būti laisva nuo atvykimo per pirmąjį terminą, bet apie savo ligą, jeigu ji prieš terminą prasidėtų, taip pat ir dėl tarnybos turi kaip galima greičiau pakamariui ir šaliai prieš šaukiamąjį terminą pranešti tokiu būdu, kaip apie tokius pasiteisinimus nurodymas ketvirtame skyriuje yra nustatytas, kad jau to termino nesilaikytų, ir pakamaris privalės perkelti terminą kitam laikui po tų pirmųjų šaukimų nuo juose nurodyto termino, taip pat per šešias savaites ir tai pašauktai šaliai per tą patį jos pasiuntinį, kurį pas jį su tuo pasiteisinimu buvo atsiuntusi, savo raštu pranešti. Ir pašauktoji šalis nuskriaustajai šaliai pakamario raštu privalės apie tą termino perkėlimą duoti žinoti tuo pat laiku, kaip galima greičiau po savo pasiteisinimo, ne ilgiau kaip per savaitę, arba kai dėl laiko ir vietos nutolimo nuneš, padedant per vaznį pakamario rašto kopiją tame dvare, kuriame ginčas dėl tos žemės vyksta.
O jeigu liga prasidės beveik prieš pakamario išvažiavimo terminą, tada ir per patį terminą gali būti toks atidėjimas, ir pakamaris turi perkelti terminą kitam laikui kaip aukščiau aprašyta, ir per tą perkėlimą kitam terminui ta šalis, kuri per pirmą terminą neatvyko, privalės pirmiau pagal Statutą priesaika savo tikrą sunkią ligą įrodyti. Ir jeigu pasiteisinimas liga bus padarytas per tą patį terminą, tada prie priesaikos turi būti nurodyta ir tai, kad jos liga prasidėjo taip arti termino, jog ji negalėjo prieš terminą apie ligą pakamariui ir šaliai duoti žinoti, o dėl mūsų žemės tarnybos turi pagrįstą paliudijimą mūsų raštams pateikti, ir po to su priešinga šalimi teismo sprendimą pagaliau priimti. Taip pat ir ieškovui tokie pasiteisinimai leidžiami, ir ji tokiais atvejais pagal tai, kaip ir apie pašauktą šalį aukščiau yra aprašyta, turi elgtis. O jeigu kuri nors šalis dėl ligos prisiekti nenorėtų arba tarnybos paliudijimo pagal šį Statutą nepateiktų, tada tą savo turtą praranda, o pakamaris tą, dėl ko tarp jų vyksta ginčas, termino besilaikančiai šaliai ir be įrodinėjimo turi priteisti. Vis dėlto jeigu kas ir per kitą terminą, nustatytą pakamario šaukimu, būtų sergantis, tas, jeigu ne pats, tada per savo įgaliotinį teisme turės rūpintis ir tas įgaliotinis esant pakamariui į žemės valdą atvykti bei sprendimą pagal teisę privalės priimti. O jeigu teisme priesaika bus paskirta tam, kas serga, tada jo liudytojai ten vietoje iš karto pakamario akivaizdoje priesaiką padaryti privalės, ir paties ligonio priesaikai prižiūrėti pakamaris turi į jo namus pasiųsti vaznį su dviem šlėktomis, kuriuos ta serganti šalis, kuri prisieks, sau paprašys, o ir priešinga šalis savo pasiuntinius prie tos priesaikos gali turėti ir vaznį, ir tas sergantysis privalės kaip dėl savo ligos, kad buvo ir yra sergantis, taip ir dėl savo turto, jeigu panorėtų jį gauti, padaryti priesaiką to vaznio ir šlėktų akivaizdoje. O jeigu neprisiektų, tas savo turtą praranda. Taip pat jeigu kas norėtų per pirmą terminą pagal pakamario šaukimą atsikalbinėti šaukimu į kitą pavietą ir teismą, tada toks pasiteisinimas, kaip per galutinį terminą, neturi būti priimamas, išskiriant tik tas priežastis, jeigu kas per tą vieną terminą būtų pašauktas kitame paviete taip pat dėl žemės valdos pakamario šaukimu per galutinį terminą dėl didesnio svarbumo bylos arba taip pat į pilies teismą kitame paviete, arba ir tame viename tokioje byloje, kur byla bus dėl mirties bausmės ir terminas jam tuo pačiu vienu metu ir pilies teisme kaip ir pakamario teisme pasitaikytų, tada tokiu atveju tokia šalis turės elgtis pagal ketvirto skyriaus dvidešimt septintą straipsnį. Taip pat pasiteisinimas gali būti prieš pakamario šaukimu nustatytą terminą kaip teisme besibylinėjančioms šalims, taip ir tiems bendraribiams kaimynams, jeigu kas iš mūsų ponų tarėjų pagal savo pareigą arba kas kitas dėl savo poreikių ir teisminių reikalų, priklausančių seimui, arba taip pat ir dėl pasiuntimo iš kurio nors pavieto, į seimą važiuos. Tačiau dėl to savo buvimo seime turi pagrįstą paliudijimą raštu su mūsų antspaudu per kitą terminą, nustatytą pakamario šaukimu, parodyti, o jeigu neparodys, tada savo turtą praranda. Taip pat pakamario teismai neturi vykti per maro epidemiją ir karą, kai pagal seimo nutarimą būtų vykdomas visuotinis šaukimas.
VI straipsnis
Kad pakamaris savo pareigas pilnutinai atliktų
Nustatome, kad pakamaris nuo nustatyto pagal jo šaukimus besiginčijančioms šalims termino jokiomis kitomis priežastimis atsikalbinėti ir žmogiško teisingumo vilkinimo daryti neturi pagal tą savo priesaiką, padarytą dėl pareigybės, išskyrus jeigu susirgtų sunkia liga, tada jis savo raštu privalės abiem šalims apie tai duoti žinoti.
O po pakamario pasveikimo nukentėjusi šalis dėl to savo priešingą šalį vėl pašaukti turi. Ir pakamaris per kitą terminą privalės tai abiem šalims pagal tą priesaiką, padarytą dėl pareigybės, patvirtinti, kad tikrai kokia nors liga sirgo ir dėl jos per tą terminą atvykti negalėjo. O jeigu pakamaris, nesirgdamas ir neatsikalbinėdamas dėl ligos, dėl savo pareigybės uolus nebūtų ir teisingumą vilkindamas per šaukiamąjį terminą neatvyktų, toks privalės ieškančiai šaliai už kiekvieną praleistą terminą šešis rublius grašių sumokėti, ir dėl tos baudos nukentėjusioji šalis galės jį pašaukti į žemės teismą per galutinį terminą. Tačiau nukentėjusioji šalis po pakamario šaukimo pranešimo savo priešingai šaliai turi pakamariui apie tai vėliausiai per dvi savaites per vaznį ir kviestinius atviru raštu žemės arba pilies teismui duoti žinoti. Ir tas pakamaris, kuris be savo ligos priežasties praleistų tris terminus, nustatytus jo šaukimu, toks savo pareigybę praranda.
VII straipsnis
Apie apeliacijas iš pakamario teismo
Taip pat nustatome ir tai, jeigu kam atrodytų, kad pakamario teismas ne pagal teisę išsprendė bylą, tada po galutinio bylos sprendimo kiekviena šalis dėl to Vyriausiajam Teismui galės teikti apeliaciją, dėl kurios iš Vyriausiojo Teismo turi būti išsiųsti komisarai, sėslūs tame paviete, ir svarbiausia to pavieto kaštelionas, o jeigu kašteliono nebūtų, tada to pavieto mūsų maršalka ir prie jų po du asmenis, gerus šlėktas, dorus, tikėjimo vertus ir teisę žinančius žmones. O kuriame paviete nei kašteliono, nei maršalkos nebūtų, tada ten tokia komisija turi būti pavesta to pavieto teismo seniūnui ir prie seniūno taip pat du šlėktos dėl to bus priskirti, o kaštelionai, maršalkos arba seniūnai pagal tą priesaiką, padarytą dėl jų pareigybės, privalės teisingai tokias jiems pavestas bylas išspręsti. Ir terminas dėl komisarų nuo Vyriausiojo Teismo išvažiavimo bus nustatytas pagal jų nuožiūrą, o pakamaris privalės tiems komisarams savo teismo bylas pateikti ir jie galės pakamario sprendimą bei ribas, jeigu kam būtų nusižengta, pataisyti arba taip pat, jeigu gerai išspręsta, galioti palikti. O kas taip pat be deramos priežasties dėl pakamario sprendimo apeliaciją teiktų, tas komisarams atvykus ir dėl to įkaltintas privalės sumokėti baudą: pakamariui šešis rublius grašių, o priešingai šaliai tris rublius grašių. Ir kai atsiras apeliacija dėl kurios nors pakamario teismo bylos, tada iki komisarų išvažiavimo dėl sprendimo priesaika šaliai turi būti sulaikyta. Vis dėlto dėl atsiminimo to atribojimo ženklai turi būti sutaisyti ir dėl to pakamariui tik pusę jo pajamų, aprašytų žemiau, bus sumokėta, o tos žemės iki komisarų išnagrinėjimo turi likti laikyti tai šaliai, kuriai pakamaris priteis. Tačiau ir tas iki komisaro sprendimo tos žemės, pirmiausia girių, medžių, naikinti neturi, o komisarų nagrinėjimo metu ir priesaikos pagal jų reikalavimus turi būti išklausytos bei jau galiausiai aiškios ribos pataisytos ir kapčiai pagal poreikį supilti turi būti iš karto esant tiems komisarams. Ir už darbą komisarams taip pat kaip žemiau aprašyta dėl pakamario turi būti sumokėta. Taip pat priesaika dėl ieškinių ir ieškinių išsiuntimas dėl teismo išieškojimo turi būti sulaikyti tuoj pat kai apeliacija atsiras ir net iki komisarų išnagrinėjimo. O jeigu po komisarų išnagrinėjimo liks galioti pakamario teismo sprendimas, tada ieškinių išsiuntimas dėl išieškojimo į [žemės ar pilies] teismą turi būti su pakamario raštu. O jeigu komisarai pakamario teismo sprendimą pataisys, tai jau ir ieškinių išsiuntimą dėl išieškojimo į [žemės ar pilies] teismą komisarai turi savo raštu padaryti. Ir tokios teisminės bylos, kurios pasibaigs komisarų atvažiavimu, turi būti įrašytos į tas pat pakamario knygas. O jei šalis panorės teismo sprendimą į žemės arba pilies teismo knygas įrašyti, tai jai bus galima.
VIII straipsnis
Apie ginčus dėl tokių žemių, kurios būtų ant bendros dviejų pavietų ribos
Taip pat jeigu būtų ginčai dėl žemių, esančių ant bendros dviejų pavietų ribos, tada ne vienas kuris pakamaris, bet abu iš abiejų pavietų į tą ginčytiną žemę turi išvažiuoti. Ir vieno pavieto pakamaris turės ir privalės dėl tokio reikalo išvažiuoti kito pavieto pakamario iškviestas atviruoju raštu į tą pavietą, kuriame bus šalys dėl to į žemės arba pilies teismą pašaukusios ir į kurį iš tų teismų ta byla bus atsiųsta ir tą raštą iš pakamario pakamariui besiskundžianti šalis turi atnešti arba pasiųsti. Ir jeigu tie abu pakamariai nurodytų tų ginčytinų žemių sujungimo poreikį ir keliuose pavietuose po jų paskelbimo aukščiau nurodytu būdu per vieną pakamarį, suvažiavę per šaukimu nustatytą terminą dėl tokio ginčo kaip aukščiau straipsnyje apie pakamario pareigas yra aprašyta, turi visi sutartinai tarp besiginčijančių šalių teisingumą pagal visuotinę teisę vykdyti ir savo sprendimą ribomis, kapčiais bei savo teisminiais raštais patvirtinti. Ir dėl ribų padarymo ir kapčių supylimo savo pakamario atlygį, kaip žemiau aprašyta, kiekvienas iš jų turi imti iš to, kieno pavieto žemėje ribos padarytos ir kapčiai sukasti. Ir dėl to kiekvienas pakamaris privalės turėti savo pavieto ribų raštą iš mūsų kanceliarijos su mūsų antspaudu, o mūsų kanceliarija turi jiems tai išduoti. O jeigu pakamariai dėl kokių nors bylų sprendimo nesusitartų ir dėl to galutinai ribos tarp šalių padaryti negalėtų, tada kiekvienas iš jų visą bylą, kaip ji vyksta, ir prie to savo nuomonę išsamiai surašę turi su tuo šalis siųsti į Vyriausiąjį Teismą. Ir Vyriausiasis Teismas, peržiūrėjęs tuos raštus dėl jų bylos, turi tai persiųsti pabaigti komisarams aukščiau aprašyta tvarka, ir komisarai turi savo nuomonę pareikšti – kurio pakamario sprendimas arba nuomonė teisingesni pasirodys. Ir nors pakamariai dėl savo sprendimo sutiktų, bet kuri nors šalis būtų nepatenkinta dėl jų nutarimo ir norėtų teikti apeliaciją, tai jai bus leidžiama.
IX straipsnis
Apie pakamario pajamas ir apie jo knygas
Nustatome, kad pajamos pakamariui turi būti tokios, kaip čia žemiau aprašyta: už jo pašaukimus – po grašį; už raštą, kuris bus parašytas dalininkams arba kitiems pakamariams, – po du grašius; už raštą, kuris bus parašytas keičiant terminą, – du grašiai; už bylos įrašymą į knygas – grašis; už teismo išrašus tiek, kiek žemės arba pilies teismo raštininkui ketvirtame skyriuje yra nustatyta; už rašto atsiuntimą teismui dėl priteisto ieškinio išieškojimo – šeši grašiai. O už pakamario darbą ir važiavimą užmokestis jam turi būti nustatomas tokiu būdu: už kiekvieną kampinį kapčių – po dvidešimt keturis lietuviškus grašius, o už kiekvieną vidurinį kapčių – po dvylika grašių. Visgi kapčiai vienas nuo kito neturi būti padaryti arčiau kaip per penkias jaučio virves, išskyrus tai, jeigu riba pasitaikytų sukreivinta ir reikėtų kapčius daryti tankiau. O jeigu nebūtų poreikio dėl kapčių, o tik dėl ežios nustatymo, tada už tokią ežią, už kiekvieną penkių jaučio virvių atkarpą – dvylika grašių. Ir mokestį nuo priteistos sumos pakamaris taip pat kaip ir kiti žemės bei pilies teisėjai turi imti, o visas bylas, šaukimus, raštus ir visokius išrašus pakamaris turi pasirašyti savo ranka. O po pakamario mirties jo knygos turi būti atiduodamos į to pavieto žemės teismą saugoti prie žemės teismo knygų. Ir jeigu kam iš tų knygų kokių išrašų poreikis bus, tam jie turi būti išduodami su žemės teismo raštininko parašu ir su teisėjo bei pateisėjo antspaudais.
X straipsnis
Apie tai, kaip pakamaris turi paskirti kamarininkus
O kad visų pakamario teismui priklausančių bylų nagrinėjimui nebūtų jokio uždelsimo ir apsunkinimo, bet lengviau, be jokių vilkinimų ir prailginimų, savo teisingumo rezultatą ir užbaigimą priimtų, dėl to kiekviename paviete pakamaris savo pagalbai turi išrinkti vieną arba ir du kamarininkus šlėktas, sėslius paviete, vertus, rimtus, žinančius teisę ir mokančius rašyti žmones, kurie per teismo posėdžiavimo sesiją pavieto kašteliono arba maršalkos ir žemės teismo akivaizdoje, o nesant kašteliono ir maršalkos – žemės teismo pareigūnų ir kitų luomų, atvykusių į tą sesiją, akivaizdoje turi tokią pat priesaiką kaip pats pakamaris dėl savo pakamario pareigybės padaryti. Vis dėlto tie kamarininkai turi būti pasiųsti pakamario jam pačiam nesuspėjant dėl sprendimų, ribų nustatymo ir kitų reikalų, priklausančių pakamario teismui, pagal paties pakamario šaukimą ir tik dėl mažų, nereikšmingų reikalų, jeigu reikalas būtų dėl valako žemės arba mažiau, turėdami dėl to tokią galią ir valdžią kaip ir pats pakamaris. Ir pajamos kamarininkams nuo ribų, kapčių ir ežių turi būti tokios kaip ir pakamariui. O dėl didesnių ir svarbesnių bylų pats pakamaris privalės važiuoti ir spręsti. O jeigu kam kurio nors kamarininko sprendimas nepatiks, dėl to tas turi teikti apeliaciją kaip ir dėl pakamario sprendimo Vyriausiajam Teismui. Tačiau jeigu kas toje byloje, aprašyme ar kitu kokiu kamarininko veiksmu būtų suklysta, tačiau tai atsitiktų iki galutinio ribos nustatymo, tada dėl tokių bylų sprendimas su jomis [priešingomis šalimis] turi būti daromas pakamario. Ir pakamaris privalės jiems teisingumą įvykdyti ne ilgiau kaip per dvi savaites nuo skundo atnešimo jam ir jis turės teisę kamarininkų suklydimus pataisyti. Ir jeigu vykdant teisingumą dėl kokios kamarininko arba paties pakamario klaidos, ypač dėl sprendimo, padaryto už akių, kur negali būti apeliacijos, kuri nors šalis skriaudą matytų, tada dėl to tą pakamarį bus galima pašaukti į Vyriausiąjį Teismą per galutinį terminą ir ten, kur tuo laiku posėdžiaus Vyriausiasis Teismas.
XI straipsnis
Apie tai, jeigu žemės valdoje pats pakamaris skriaudą kam nors darytų arba būtų skriauda jam pačiam kieno nors daroma
Jeigu pats pakamaris kam nors arba kas nors kitas pakamariui skriaudą žemės valdoje darytų, toks nuskriaustasis turi savo priešingą šalį pagal šio Statuto nurodymą ir aprašymą į priklausantį teismą pašaukti. Ir ten, teisme, jeigu byla prieis prie to, kad bus poreikis išvažiuoti į žemės valdą, tada tokioje byloje iš žemės teismo pareigūnų du asmenys, teisėjas su pateisėju, o jeigu tie abudu negalėtų būti, tada su kuriuo vienu iš jų žemės teismo raštininkas į tą ginčijamą žemės valdą turi išvažiuoti ir taip priešingų šalių ginčą pagal teisę savo sprendimu užbaigti. Ir jeigu tokia byla žemės teisme vyks, tokio išvažiavimo terminas turi būti nustatytas galutinis ir aiškus abiem šalims – po žemės teismo sesijos per keturias savaites. O jeigu tokia byla su pakamariu dėl žemės bus persiųsta iš pilies teismo, tada ieškovas turi pašaukti savo priešingą šalį šaukimu tų dviejų žemės teismo pareigūnų, kurie ten suspės išvažiuoti, taip pat kaip ir pakamarį šaukimu per šešias savaites ir per galutinį terminą pašaukti. O jeigu žiema prasidėtų ir dėl sniego nebūtų galima ribų padaryti, tada terminas su šaukimu aiškiai turi būti nustatytas po sniego nutirpimo pagal pagrįstą ir tinkamą laiką. O apeliacija dėl tų dviejų pareigūnų sprendimo, jeigu jis kam nors nepatiktų, turi būti pateikiama Vyriausiajam Teismui kaip ir dėl pakamario sprendimo. Ir dėl komisarų išvažiavimo tie pareigūnai privalės, kaip ir apie pakamarį parašyta, į tą žemės ribą išvažiuoti ir duoti savo sprendimą komisarams dėl bylos, o komisarai pagal teisę tai pabaigti turės. O už atvažiavimą ir darbą tiems žemės pareigūnams atlygis dėl tokios bylos turi būti toks pat kaip pakamariui, ir tai tarp savęs pusiau dalytis turės. Ir tokias bylas taip pat į pakamario knygas turi įrašyti ir šalis į žemės arba pilies teismo knygas sau tai pernešti turi.
XII straipsnis
Apie atėmimą dvaro ribose
Nustatome, jeigu kurie asmenys nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo luomo, kaip dvasininkai, taip ir pasauliečiai, turėtų dvarus, žmones ir žemes, gaudymvietes ir miškus, ežerus ir bebrynus, apibrėžtus ribomis arba ežiomis, ir perėję ribą arba ežią norėtų vienas į kito žemę įžengti arba žmones, žemes, gaudymvietes ir miškus, ežerus, pievas ir bebrynus atimti, norėdami jį iš to dvaro arba žemės, įeigų, kokių nors naudų išstumti, tada nuskriaustoji šalis turi pašaukti dėl to savo priešingą šalį į priklausantį teismą pagal šio Statuto nurodymą ir tvarką, ir ten pagal šaukimą priklausančiame teisme, jeigu ta byla tarp jų nesibaigtų, bet būtų į pakamario teismą atsiųsta, tai tada jau tokios bylos pakamario sprendimui atiteks, ir abi šalys turės po devynis liudytojus į teismą atvesti dėl tos ginčytinos žemės valdos. Ir ką iš jų pakamaris ras artimesnį įrodyti dėl tų priežasčių, kaip aukščiau antrame šio skyriaus straipsnyje yra nurodyta, tą prileidęs prie įrodinėjimo ir jo atvestus liudytojus išklausęs turi prileisti jį prie priesaikos su trimis liudytojais, kuriuos priešinga šalis iš tų devynių atrinks. Ir kai tuo būdu priesaiką pats ketvirtas padarys, tada tą žemę, dėl kurios vyko ginčas, turi gauti. O jeigu teisme taip pasirodytų, kad kas, atėmęs arba atimdamas iš kieno nors žemės valdas arba įeigas, kokių nors naudų turėjo, ir dėl to būtų į teismą pašauktas ir dėl tos žemės teisme jokios teisės, kaip raštų, taip ir deramų ir aiškių ribų ženklų neparodytų ir įrodinėjimui pagal šį Statutą nė vieno liudytojo nepristatytų, tik taip žodžiais tą žemę savintųsi, o ieškovas, savo teisę raštu arba deramais ir aiškiais ribų ženklais parodytų, taip pat liudytojai pagal šio Statuto nurodymą stotų, tada tokiai šaliai įrodžius raštu arba deramais ženklais ir be priesaikos tik su devynių liudytojų parodymais žemė turi būti paliekama. Tačiau jeigu tas atsakovas, kuris liudytojų neturi, pats imtųsi priesaikos, o besiskundžianti šalis jo prileisti prie to nenorėtų, bet pati priesaikos imtųsi, tada jau besiskundžiantysis taip pat tik pats vienas be liudytojų bus artimesnis prie priesaikos ir galės prisiekti. Ir taip reikia suprasti apie besiskundžiančią ieškovo šalį, jeigu ką dėl žemės pašaukusi, o su savimi raštiško įrodymo, taip pat ribų ženklų nei liudytojų neturėtų, tada pašauktas bus artimesnis dėl savo laikymo pats vienas prisiekti.
XIII straipsnis
Apie tokį, kuris be deramų pagrįstų priežasčių, pašauktas pakamario, per terminą neatvyktų
Taip pat nustatome, jeigu kuri iš šalių, kaip pašaukta atsakovo šalis, taip ir besiskundžianti šalis, per terminą, nustatytą pakamario šaukimu, be deramų pagrįstų priežasčių, išdėstytų aukščiau šiame skyriuje, neatvyktų, tada pakamaris kitai šaliai, kuri termino laikysis, tą turtą, dėl kurio tarp jų bylą vyksta ir kas šaukime aprašyta, jau be jokios priesaikos, tik kaip tas, kas su savo liudytojais laikosi aprašyto šaukime termino, tam ribą arbą ežią apvesti, nustatyti ir amžiams priteisti turi. Vis dėlto, siekdami išvengti žmonių klastos, saugome tai, kad jei ta šalis, prieš kurią toks užakinis sprendimas būtų padarytas ir ji tvirtintų sau esant žalą dėl tokio neteisėto bylos sprendimo, dėl netikro kitos šalies termino, tada tokioje byloje bus galima jai dėl neteisėto bylos sprendimo į tą pakamario teismą savo priešingą šalį pašaukti ir dėl to turi būti teisiama pagal šio straipsnio pavyzdį, kuris yra nustatytas ketvirtame skyriuje apie neteisėtą bylos sprendimą.
XIV straipsnis
Apie liudytojus, kokie turi būti prileidžiami liudyti
Taip pat nustatome, kad liudytojais byloje dėl žemės ir dėl žemės valdymo įrodinėjimo, taip pat ir dėl kiekvienos bylos neturi būti prileisti liudyti žydai, o tik krikščioniško tikėjimo, visokių luomų žmonės ir tie, kurie prileidžiami liudyti su mūsų privilegija, tik kad jie būtų geri, dori, dievobaimingi ir niekuo neįtariami žmonės. Tada tokie turi būti prileidžiami liudyti. O totoriai, jeigu jiems taip atsitiktų dėl žemės tarp savęs ir su krikščionimis žmonėmis bylą vesti, ir jiems [totoriams] bus paskirtas įrodinėjimas arba išsiteisinimas, tada jie priesaiką turi padaryti pagal savo privilegijas ir savo įstatymą. Ir tokioje byloje, nors ir totoriai, jie gali būti liudytojai, tik kad būtų geri, dori ir tikėjimo verti žmonės.
XV straipsnis
Jei kas kam liudytojus šmeižtų
Jeigu kas savavališkai ir be deramos priežasties ieškovo liudytojus šmeižtų ir jeigu jis [t. y. ieškovas] pagal teisę devynis liudytojus pristatytų, o tas iš tų devynių liudytojų neišrinktų trijų, vertų tikėjimo, ir juos nušalintų, norėdamas taip jiems trukdyti bylą užbaigti, o tas kaip ieškovas kitais liudytojais neapsirūpino ir per tą galutinį terminą turėtų dėl to savo bylą pralaimėti, tada toks, kas šmeižia liudytojus, turi ten iš karto pakamario akivaizdoje tai deramu įrodymu raštiškai įrodyti. Ir jeigu to prieš juos, kuo juos šmeižtų, neįrodytų ir neparodytų, o pakamaris pripažintų tai, kad tas tuščiai apšmeižė ir nušalino, tada toks tų liudytojų nušalintojas kiekvienam iš tų apšmeižtų liudytojų asmeniškai pagal luomą privalės atlyginti pagal jų kilmę: šlėktai kaip šlėktai, o valstiečiui kaip valstiečiui, taip, kaip būtų jį sužeidęs. Ir pakamaris arba komisarai tą atlygį tokiems liudytojams iš karto ten turi nustatyti ir tuos liudytojus liudyti prileisti. O jeigu apie kurį liudytoją arba apie keletą jų dėl to, dėl ko juos apšmeižė, savo kalbėjimą įrodytų, tada ta šalis, kieno liudytojai bus, turi vietoje to arba tų apšmeižtųjų kitus liudytojus pristatyti – jei negali tą dieną, tada kitą dieną, o vėliausiai – trečią dieną. Vis dėlto jeigu taip atsitiktų, kad sau liudytojus iš abiejų šalių apšmeižtų ir vienas apie kito liudytojus tą šmeižtą įrodytų, tada tie apšmeižti liudytojai iš abiejų šalių turi būti nušalinti ir iš naujo kitus liudytojus, pasitikėjimo vertus, neįtariamus žmones iš abiejų šalių turi pristatyti ir iš tų bus išrinkti priesaikai.
XVI straipsnis
Apie atribotą žemę ir taip pat apie paribio žemes, kaip turi įrodinėjimą daryti
Taip pat nustatome, jeigu kuriai šaliai dėl atskiros, atribotos žemės, teismo būtų paskirtas įrodinėjimas, tas turi pagal teisinį paprotį nuo savęs devynis liudytojus į teismą pristatyti, ir kai tas ponas arba žemionis su tais savo liudytojais ribą nurodys ir priesaiką pats ketvirtas su trimis liudytojais padarys, tik po to ta riba turi būti nutiesta. Tačiau jeigu bylinėtųsi dėl paribio žemės, bet ne vienoje vietoje, o skirtinguose laukuose arba atribotose, ir ta žemė būtų priklausanti vienam šlėktos kiemui arba dvarui, arba pagal prigimtinę teisę ar pagal kokį įgijimą, tada tie vieni liudytojai turi dėl kiekvieno lauko, pievos arba žemės ploto paliudyti. Ir apvedęs visas tokias įvairias ginčytinas žemes, po to pats tas ponas, kuris prie įrodinėjimo bus prileistas su liudytojais, vienu kartu dėl visų tų žemių turi priesaiką padaryti. O pakamaris turi jiems pagal pakankamą priesaikos tekstą dėl visų tų žemių vienu kartu, jas išvardydamas surašyti, priteisti jiems išduoti.
XVII straipsnis
Jeigu kas bylinėtųsi su vaivada, seniūnu ir laikytoju dėl savo žemės, o tas turėtų dvarą tame pačiame paviete, kur yra pareigūnu
Taip pat tuo būdu, jeigu kuris mūsų pareigūnas, tame paviete turėdamas savo asmeninį dvarą iš savo seniūno arba laikytojo pareigybės, su kuriuo nors šlėkta dėl savo žemės vesti ginčą turėtų, tada turi bylinėtis kaip aukščiau aprašyta apie žemės valdas, tai yra turi pristatyti devynis liudytojus, šlėktas ir kitus gerus, tikėjimo vertus žmones, bet ne to savo teismo valdinius, o kitus, pašalinius. Ir taip pat pakamaris turi žiūrėti raštus, ribas, ženklus, ir kieno raštai arba ribos bus tikresni, ta šalis turi būti prileista prie įrodinėjimo. Vis dėlto jeigu seniūnas, laikytojas netūrėtų su tos ginčytinos žemės artimais bendraribiais kitų svetimų žmonių, išskyrus savo seniūno pareigybės žmones, tada jau su kitais svetimais žmonėmis ir su tokiais mūsų pavaldiniais bus galima įrodyti.
XVIII straipsnis
Jeigu kas kam ribą arba ežią pažeistų
Jeigu šlėkta šlėktai ribą pažeistų arba ugnimi išdegintų, arba smurtu iškirstų, arba kaip nors kitaip pažeistų, arba kapčius iškastų arba ežią pažeistų, arba kas pasisavindamas sau daugiau žemės naujas ribas ir ženklus svetimoje žemėje smurtu neteisėtai padarytų, ir tai būtų teisme prieš jį įrodyta, tada toks turi sumokėti nuskriaustajam dvylika rublių grašių ir pakamariui kapą grašių, o už kiekvieną sugadintą kapčių tris kapas grašių. O jeigu šlėkta šlėktai ežią perartų, tada už ežios perarimą turi sumokėti tris rublius grašių, o pakamariui pusę kapos grašių, o jo sugadintą ribą arbą ežią turi pakamario akivaizdoje atitaisyti kaip buvo. O jeigu paprasto luomo žmogus šlėktai ribą iškirstų, išdegintų, pažeistų arbą ežią perartų ir žymiai sugadintų, tada toks privalės tam šlėktai sumokėti baudą tris rublius grašių, o ribą ir ežią atitaisyti kaip buvo pirmiau. O jeigu paprasto luomo žmogus kitam taip pat paprasto luomo žmogui ežią perartų ir pažeistų, tada už tos ežios pažeidimą privalės sumokėti rublį grašių ir ribą atitaisyti, nes jeigu kam skriauda dėl ribos arba ežios atrodytų, tada dėl to turi teisme įrodyti, o ne smurtu. Visgi jeigu būtų poreikis savo seną ribą arba apaugusią sieną atnaujinti ir pataisyti, tai bus galima daryti kiekvienam savo asmeninėje žemėje ir pagal senus ženklus bei ribas, tačiau iš pakamario kamarininką [pakamario padėjėją] paėmęs ir per vaznį paskelbęs tai šaliai, su kuo tą ribą turi. O jeigu ta šalis neatvažiuotų arba nieko neatsiųstų, tai taip pat kamarininko akivaizdoje galima atnaujinti, tačiau senų ženklų negadinant. O dėl to reikalo esantis kamarininkas turi tai pakamario knygose patvirtinti ir atnaujintus ženklus įrašyti.
XIX straipsnis
Apie besiribojantį mišką ir apie proskynas
Nustatome: jeigu kas turėtų besiribojantį nepadalytą mišką ir kuris dalininkas panorėtų tokį mišką arimu arba lanka paversti, tada tam bus galima tokį mišką kirsti ir perdaryti. Vis dėlto taip, kad savo proskyna neužeitų į kito arba kitų savo dalininkų žemes tam, kad daugiau neužimtų, tik tą miško dalį, kuri jam priklausys. O kitiems savo dalininkams, kad tiek to miško paliktų, kaip jiems pagal jų dalis priklauso, ir lygiai taip pat geros žemės, kurią jis užims. O jeigu kas daugiau savo dalies ir geresnės žemės iškirstų ir būtų dėl to į teismą pašauktas, tada pagal teismo sprendimą privalės tai, ką daugiau virš savo dalies būtų užėmęs, savo dalininkams sugrąžinti į tą pat vietą ir taip pat gerą, atitinkamą ir naudingą vietą, kad visiems dalininkams lygiai būtų. O dėl iškirstų medžių, kas būtų daugiau virš jo dalies, taip pat medžius dalininkams jei kitoje vietoje iš savo asmeninės dalies jiems bus tinkama, tiek pat ir tokio pat gero turi atriboti. O jeigu dėl to neturės miško, tada įrodžius sumokėti pinigais, tačiau pagal Statutą pusę kainos, žemiau aprašytos. O jeigu kuris dalininkas pareikalautų dalį turėti besiribojančiame miške arba girioje, o kiti dalininkai nenorėtų su juo dalytis, tada jam dėl to dalijimo bus galima savo dalininkus į žemės teismą per galutinį terminą pašaukti. Ir ten teisme turi būti jam priteista lygi dalis pagal kiekvieno iš jų teisę. Ir ta dalis turi būti atidalyta tokia tvarka, kaip šeštame straipsnyje apie dalijimą tarp brolių yra nustatyta.
XX straipsnis
Apie upę, kuria eina riba
Taip pat jeigu būtų upė, kuria eitų riba tarp dvarų, arba kieno nors žemės, laukai, pievos, miškai susisiektų su upe, tada kiekvienas nuo savo kranto gali ja iki pusės naudotis. Vis dėlto jeigu kuriose šios mūsų valstybės vietose ar kraštuose tokiose bendrose upėse nuo seno iki šių laikų buvo koks paprotys užtvenkti užtvankas, daryti įlankas arba pertvaras, toks ir ateičiai turi būti išsaugotas. O jeigu kuri ribos upė kieno nors krante smėlį nežymiai nešdama padidėjimą padarytų, tas padidėjimas turi būti to pono, kieno tas krantas yra. O jeigu upė staiga vagą pakeistų, tada vis tiek sena upės vaga turi būti riba ir jeigu iš tos upės vagos būtų kokia nauda, taip pat kiekvienas iš savo kranto gali ja iki pusės naudotis. Ir toje ribos upėje, kuri vagą pakeitė, abudu jos krantai turi būti to, kieno žeme ji tekės. O jeigu kas upę perkastų, sąmoningai kenkdamas savo kaimynui, ir tas jį dėl to į teismą pašauktų ir tai prieš jį pagal teisę įrodytų, tada teismas turi anam nurodyti, kad upę vėl po senovei nukreiptų, ir už tai jis privalės nukentėjusiai šaliai smurtinės dvylika rublių grašių sumokėti ir už pažeistą ribą bei visus nuostolius, kuriuos ji patyrė negavusi naudos iš tos upės, pagal teismo sprendimą atlyginti.
XXI straipsnis
Jeigu kas savo tvenkiniu kitą tvenkinį arba pievą užtvindytų ar užtvanką prie svetimo kranto supiltų
Taip pat nustatome, jeigu kas savo senolijoje turėtų visą ištisą upę, tai yra abu jos krantus, o prie jos įrengtų tvenkinius bei malūnus ir kaimynų aukštutinius malūnus savo tvenkiniu užtvindytų taip, kad kituose aukštutiniuose malūnuose dėl vandens pakilimo žemesniajame tvenkinyje negalėtų būti malimo, arba jeigu pievą užtvindytų be to pono valios, kieno ta pieva yra, ir jis [tas ponas] už tai mainais nieko paimti nenorėtų, dėl to, jeigu taip pat kas pusę upės, tai yra vieną krantą, turėdamas supiltų užtvanką iki kito svetimo kranto arba kas žemę, svetimą pievą vandeniu užimtų ir užtvindytų arba užlietų nuostolingai, taip, kad anas įprastinės deramos naudos, kokią prieš tai turėdavo iš tos savo žemės, turėti negalėtų. Ir jeigu tai padarytų savavališkai, be leidimo to, kieno kitą tos upės krantą arba kieno žemę užtvindė arba nuostolingai užliejo, tada tas nuskriaustasis, apvedęs ir parodęs tai vazniui ir kviestiniams, turi tą savo kaimyną pirmiau dėl to per vaznį primenamuoju raštu įspėti, kad pažemintų vandens lygį ir naujai supiltą užtvanką nuo svetimo kranto nukastų. Ir jeigu po tokio įspėjimo anas to nepadarytų, tada nuskriaustasis dėl to į žemės teismą jį turi pašaukti. Ir žemės teismas tokią bylą nagrinėti ir užbaigti turi persiųsti į pakamario teismą. Ir jeigu pakamariui įrodys tai aiškiai teisme, kad dėl kurio iš tų reikalų jam skriauda yra padaryta, tada pakamaris turi jam iš tos priešingos šalies dvylika rublių grašių smurtinės ir dėl žalos atlyginimo, ką dėl malūno sustabdymo arba dėl savo užtvindytos žemės nenaudojimo patyrė, deramai įrodžius priteisti. Ir jeigu kas abu savo krantus turėdamas tokiame tvenkinyje pakeltų vandens lygį kaimyno malūnui žalą padarydamas arba svetimą žemę užpiltų ir užlietų, turi vandenį nuleisti ir sužeminti jo lygį taip, kad ir aukštutiniam malūnui niekuo nepakenktų, ir svetimų žemių, pievų neužpiltų bei nuostolingai neužlietų. Ir tą užtvanką, kuri būtų supilta iki svetimo kranto, kad nukastų ir vandenį nuleistų taip, kad užtvanka svetimos žemės nesiektų ir vandeniu jos neužlietų. Vis dėlto kas per žemės senatį dešimt metų apie savo malūno apsėmimą, apie užtvankos supylimą iki savo kranto ir apie savo žemių užliejimą tylėtų ir dėl to nesiteistų su priešinga šalimi, tada jau tas apie tai amžinai tylėti turi.
XXII straipsnis
Jeigu kas kieno žemėje pasės javus, kaip vaznys turi drausti, kad jų neišvežtų iki teismo
Nustatome, kas kieno žemėje kokius nors javus pasėtų be žinios to, kieno ta žemė, tada tas, kas sava žeme tai vadina, turi paimti draudžiamąjį raštą iš žemės ar pilies teismo to pavieto, kuriame ta žemė yra, ir su tuo teismo raštu per vaznį ir du pašalinius žmones, kad ir kokio luomo būtų, turi užginti tuos javus tam pačiam ponui arba jo pareigūnui, ką būtų pats arba jo pavaldinys pasėjęs. O jeigu vaznys paties pono arba tarnybininko namie nerastų arba jis pasirodyti nenorėtų, tada padėjęs draudžiamojo rašto kopiją dvare taip, kaip apie primenamųjų raštų padėjimą yra aprašyta. Ir tame draudžiamajame rašte aprašęs tą žemę, kur pasėti javai, ir smulkiai išvardijęs kur kas yra bei turi būti pridėta pagal užstatą teismui ir šaliai dvylika rublių grašių, kad tas, kas sėjo, tų javų iš tos žemės neišvežtų, bet juos nukirtęs akivaizdoje vaznio ir pašalinių žmonių, pasiųstų dėl to besiskundžiančios šalies ir su to vaznio žinia bei paskaičiavimu paliktų pašalinius toje žemėje iki teismo ir prižiūrėtų tai gerai sudėjęs ir užtvėręs, kad iki bylos išnagrinėjimo jiems žala neatsitiktų. Ir po to uždraudimo nukentėjusioji šalis turi savo priešingą šalį per šešias savaites po pakamario šaukimo bylos nagrinėjimui dėl tos žemės pašaukti. O jeigu dėl kokių pasitaikiusių deramų teisinių priežasčių per šešias savaites po uždraudimo pašaukti negalėtų, tada laiką šaukimui jam turi palikti dar kitas šešias savaites. Ir jeigu tas, kas uždraudė, prieš pakamarį arba kamarininką įrodytų tai teisme, kad tas jo priešininkas buvo pasėjęs javus jo asmeninėje žemėje, tada jam turi būti kaip žemė, taip ir tie javai bei prie to smurtinės dvylika rublių grašių priteista. O jeigu tie užginti javai supūtų arba būtų sunaikinti, tada už tai jam priešinga šalis pagal Statutą privalės sumokėti. Jeigu kas esant uždraudimui nesulaukęs teismo tuos javus nukirtęs iš tos žemės šalin išvežtų, tada turi pusę to užstato priešingai šaliai – šešis rublius, o kitą pusę – tris rublius grašių pakamariui, o kitus tris rublius grašių teismui, kuris išdavė draudžiamąjį raštą, sumokėti, o tą laidavimą po pakamario atsiuntimo teismas šaliai, pakamariui ir sau iš to kaltojo dvaro turi išieškoti ir javus nukentėjusiai šaliai jis privalės su atlygiu atiduoti arba pagal Statutą sumokėti. O jeigu kas savo asmeninėje žemėje pasės, o kitas jam to užginęs teisme neįrodytų, kad ta žemė buvo jo, tada tas pats turi tą laidavimą teismui ir priešingai šaliai sumokėti, o žemė ir javai tam, kas sėjo, turi likti. O nors javai ir supūtų arba būtų sunaikinti, to jau jis iš priešingos šalies ieškotis neturi, kadangi, kaip aukščiau nurodyta, jis tai turėjo prižiūrėti, kad dėl to žalos javams nebūtų. Jeigu taip atsitiktų, kad tokie ginčytini javai, esantys lauke, iki teismo sprendimo iš lauko būtų pavogti, tada jeigu žemė pasiliks tam, kas sėjo, tada jam už tuos javus, kas be reikalo užgynė, privalės sumokėti, o sau tos žalos iš kaltojo ieškotis. O jeigu pagal teismą žemė pasiliks tam, kas užgynė, tada anas, kas sėjo, turi jam už tuos javus sumokėti ir sau dėl to kaltojo ieškoti. Toks draudimas ir sprendimas turi vykti ir dėl ginčytinų pievų. Tačiau jeigu kas per dvylika savaičių po uždraudimo savo priešingą šalį prieš pakamarį nepašauktų, tada tam, kas sėjo, bus galima tuos javus arba šieną paimti. O jeigu tuo laiku būtų pavogti, tada tą žalą iš priešingos šalies turi ieškoti. Ir tam, kas užgynė, jau tik dėl žemės bus galima ir po tų dvylikos savaičių teistis priklausančiame teisme pagal tvarką, aprašytą aukščiau kituose šio skyriaus straipsniuose. Ir toje ginčytinoje žemėje niekas piktuoju neturi javų mindyti ir niokoti, bet dėl to turi elgtis deramai kaip aukščiau aprašyta dėl laidavimo teismui ir šaliai, kaip nurodyta šiame straipsnyje.
XXIII straipsnis
Jeigu kas žemę laikytų, o kitas, teisme neprisiteisęs, javus nukirstų ar nukirstus pasiimtų, ar muštynes sukeltų, ar žagrę sukapotų
Taip pat nustatome, kad jeigu kas kokią žemę ramiai laikytų ir ramiai sėtų arba artų, o kitas į tą lauką atėjęs javus nukirstų ar nukirstus pasiimtų, ar sumuštų, ar sumindžiotų ir smogtų pačiam ar jo žmogui arba kurio nors luomo, ar žagrę, vežimą, akėčias sukapotų ir noragus paimtų, toks turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių. O jeigu paims be muštynių, tada tas turi žalą su atlygiu apmokėti: arklį – arkliu, jautį – jaučiu atlyginti, už žagrę dešimt grašių, už noragus dvylika grašių, už vežimą dvylika grašių, už akėčias šešis grašius sumokėti. Paskui, jeigu panorės, su tuo laikančiuoju žemę galės dėl tos žemės pagal teisę teisme bylinėtis. Ir jeigu kas iš ko žemę atimtų, o kitas tai gintų ir laikyti neduotų, tam dėl to turi būti byla priklausančiame teisme. Ir kas bus kaltas dėl žemės, tas turi nuostolius ir smurtą atlyginti, kaip apie tai aukščiau aprašyta.
XXIV straipsnis
Apie įvesdinimą į dvarą už skolą arba dėl kokios kitos priežasties, kaip reikia tai vykdyti
Nustatome, jeigu nuo mūsų, valdovo, būtų pasiųstas mūsų dvarionis įvesdinti ką nors į kieno nors dvarą už pinigų sumą, kuri priklausytų mūsų iždui, tada tas pasiuntinys turi atvažiuoti į tą dvarą ir paėmęs iš žemės arba pilies teismo vaznį bei gerus žmones, šlėktas, turi visus to dvaro žmones ir jų turtą surašyti ir vieną sąrašą duoti mūsų iždui, kitą pilies arba žemės teismui, o trečią turi sau palikti dėl to, kad apkaltinimo atveju turėtų kuo išsiteisinti. Taip pat ir dėl to, kad po to su tuo dvaru, kas su juo buvo paimta, po pinigų sumokėjimo tam, kieno tai bus, būtų grąžinta. Tačiau jeigu mes, valdovas, nagrinėjant su mumis besibylinėjančių šalių bylą kokioje nors byloje, pagal šį Statutą mūsų teismui priklausančioje, kam nors ką priteistume, tada tokioje byloje dėl tokio reikalo turime išsiųsti mūsų raštus dėl išieškojimo į žemės arba pilies teismą tame paviete, kuriame yra to kaltojo nuosavybė ir tam teismui tas išieškojimas priklausys. Ir teismas, į kurį persiųsime, privalės išieškojimą daryti pagal tai, kaip apie teisminius turto išieškojimus ketvirtame skyriuje yra išdėstyta, be jokio vilkinimo, bet ne ilgiau kaip per keturias savaites nuo atnešimo į teismą mūsų atsiųsto rašto, ypač jeigu nesibaigė pinigų sumokėjimo terminai, nustatyti pagal šį Statutą. O jeigu būtų nurodyti terminai, tai po terminų pasibaigimo tą pilnutinai įvykdyti privalės taip pat ne ilgiau kaip per keturias savaites.
XXV straipsnis
Apie dvarą, kurį, susitarusios abi šalys, atiduos į mūsų, valdovo, rankas
Taip pat nustatome, kad jeigu abi šalys sutiktų ir iki bylos išnagrinėjimo atiduotų dvarą į mūsų, valdovo, rankas, o mes kuriam mūsų pareigūnui arba savo raštais, arba per įvesdintoją atiduotume laikymui tą dvarą iki mūsų valios ar iki mūsų nurodymo, tada mūsų pareigūnas galės tame dvare sau reikiamą išlaikymą turėti, o iš dvaro neturi nieko vežti, bet privalės tą dvarą su visu kilnojamuoju turtu, taip pat ir su pajamomis, surinktomis savo laikymo metu, tai šaliai, kuriai priklauso, teisingai ir visiškai pagal mūsų, valdovo, raštą atiduoti ir žiūrėti to, kad jam laikant tame dvare jokios žalos ir nuniokojimo neatsitiktų. O jeigu tas pareigūnas kitaip pasielgtų, privalės tai nukentėjusiajai šaliai visą žalą ir nuostolius atlyginti, o mes ir mūsų palikuonys privalėsime su juo tai šaliai teisingumą vykdyti su šaukimu per pirmąjį terminą kaip ir per galutinį.
XXVI straipsnis
Apie nepasidalintą dvarą tarp brolių arba giminių
Taip pat nustatome, kad jeigu kurie tikri broliai arba ir tolimesni negu tikri broliai giminės, pilnamečiai, turėtų kokį bendrą nepasidalytą dvarą ir po to geranoriškai sutarę tą dvarą sau dalimis sulyginę bei surašę tarp savęs pasidalytų ir dėl to dalybų raštus bei sąrašą su savo antspaudais, o kas rašyti moka – ir su parašu savo ranka bei taip pat su antspaudais gerų žmonių išsidalytų ir apie tą pasidalijimą teismui praneštų, tada toks pasidalijimas amžiams turi išlikti. Taip pat amžiams galioti turi pasilikti tas pasidalijimas, kuris tarp nesutariančių teisme bus nuspręstas ir teismo nustatytas. O jeigu tik dalybų raštus, sąrašus tarp savęs pasidalytų ir teisme nepaskelbtų bei dėl to pasidalijimo sulauktų žemės senaties dešimt metų, toks pasidalijimas taip pat amžinai bus laikomas. Tačiau jeigu kas apie tokį nepaskelbtą teisme pasidalijimą tos senaties nepratylėtų ir norėtų iš naujo tai judinti ir dėl to savo brolius arba gimines į teismą pašauktų, tada taip pat tokiam pasidalijimas turi būti priteistas. Vis dėlto jeigu dalybų raštuose bus nurodyti kokie įsipareigojimai, laidavimas dėl to pasidalijimo nepajudinamumo, tada tokius laidavimus kiekvienas pagal savo įsipareigojimą ir teismo nurodymą privalės sumokėti ir taip pat pasidalijimo imtis. Ir kiekvieno amžino pasidalijimo atveju raštai, privilegijos turi pasilikti tam, kam atiteks dvaras, kuriam priklauso tos privilegijos. Ir jeigu būtų vienas dvaras į lygias dalis padalytas arba vienos privilegijos priklausytų keliems įvairiai padalytiems dvarams, tada tokius raštus, privilegijas dėl žinojimo surašę į sąrašus, tuos sąrašus tarp savęs su savo antspaudais ir su antspaudais gerų žmonių turi pasidalyti, o pačius raštus vienam broliui, dėl kurio bendrai sutarę, saugoti turi duoti. O tas, esant poreikiui dėl savo brolių teisminių reikalų, tuos raštus turi duoti, bet vienas pats be kitų brolių tų raštų judinti neturi. Ir jeigu norėtų tuos raštus, bendrai priklausančius, į žemės teismo knygas įrašyti ir iš knygų išrašus sau paimti, tai jiems bus galima. Tačiau jeigu pasidaliję broliai, giminės dalybų raštus, sąrašus būtų išsidaliję, bet vienas kuris ar keli iš jų nenorėtų to pasidalijimo teisme paskelbti, tada kitiems dėl to paskelbimo bus galima jį į teismą per galutinį terminą pašaukti. O jeigu broliai arba giminės nei dalybų raštų tarp savęs pasidaliję, nei teisme apie pasidalijimą būtų paskelbę, tik tarp savęs kokį dvarą, žmones arba žemes laikinam naudojimui išsidalytų, toks pasidalijimas amžinu neturi būti laikomas ir jokia senatis tam trukdyti negali, ir tai dėl to, kad vienas iš kito didesnės dalies sau nepasisavintų.
XXVII straipsnis
Iš svetimo žmogaus niekas neturi pirkti žemės be jo pono valios
Nustatome, kad iš bajorų ir paprastų žmonių, priklausančių kunigaikščiams, ponams ir žemionims, niekas neturi pirkti žemės nei vasarą arimui nuomotis be jų pono valios. O jeigu kas iš svetimo žmogaus žemę be jo pono valios nupirktų arba išsinuomotų ir ką nors joje pasėtų, tada tą pasėlį ir pinigus praranda. O tas žmogus [ponas], kieno tai žemė, turi, neatiduodamas pinigų, paimti tą savo žemę į savo rankas, o tas iš to žmogaus, iš kurio bus žemę pirkęs arba išsinuomojęs, ir iš laiduotojo, per kieno rankas davė pinigus, nieko ieškotis neturi dėl to, kad jis tai padarė prieš tą mūsų nustatymą. Taip pat ir paties svetimo žmogaus, jo žmonos ir vaikų niekas neturi pirkti ir samdyti be jo pono arba pareigūno valios su samdymo praradimo sąlyga.
XXVIII straipsnis
Apie paprastų žmonių laidavimus
Nustatome, kad šarviniai bei keliuočiai bajorai ir paprasto luomo žmonės neturi be savo ponų žinios ir raštiško leidimo niekam dėl svarbių reikalų laiduoti, tačiau jiems bus galima ir be savų ponų žinios laiduoti mažai svarbiuose reikaluose, tai yra daugiausia iki keturių kapų grašių. Ir jeigu vienas žmogus norėtų laiduoti už skirtingus žmones, vis dėlto turi laiduoti taip, kad neviršytų keturių kapų grašių.
XXIX straipsnis
Kurie žmonės ateina laisvės sąlygomis ir, pragyvenę laisvi, pabėga šalin
Nustatome, jeigu laisvas žmogus ateitų pas kurį kunigaikštį arba poną, arba pas žemionį ir įsikurtų kaip laisvasis ir, pragyvenęs laisvės sąlygomis arba ir nepragyvenęs iki galo, norėtų po to šalin eiti, tada pirmiau turi ištarnauti tam savo ponui tiek, kiek gyveno kaip laisvasis, ir tik po to eiti šalin. O jeigu nenorėtų ištarnauti, tada turi sumokėti pinigais už kiekvieną savaitę po šešis grašius. O jeigu jis, pragyvenęs kaip laisvasis, pabėgtų pas ką kitą, tada tas, pas ką pabėgo, turi jį išduoti ne kitaip kaip tėvoniškį. Ir jeigu toks žmogus išeidamas šalin dar kokią žalą kam padarytų, tada ir tai iš jo įrodžius turi priteisti. Tačiau jeigu tas, pas kurį pabėgo, to žmogaus išsiuntimui išduoti nenorėtų, ir po to tas žmogus nuo jo šalin pabėgtų, tada jį pašaukus dėl to į priklausantį teismą per galutinį terminą ir įrodžius teisme, turi pats už jį sumokėti tam, nuo kurio pirmiau pas jį pabėgo, už kiekvieną savaitę, kiek gyveno laisvasis ir nedirbo, po šešis grašius, taip pat ir to žmogaus padarytą žalą, įrodžius, atlyginti.
XXX straipsnis
Apie lobio, paslėpto žemėje arba kokioje kitoje vietoje, radimą
Nustatome, jeigu kam taip pasitaikytų rasti žemėje kokį nors lobį: pinigus, sidabrą, auksą arba ką nors kita, kaip pasitaiko rasti, tada jeigu rastų savo žemėje, lobis turi būti to, kieno tai žemė, o jeigu kieno kito žemėje rastų, tada pusę turi duoti tam, kieno žemėje rado, o kitą pusę sau paimti. Taip pat ir įkeistoje žemėje pusiau pasidalyti turi. Vis dėlto kas dėl tokio lobio radimo prisipažinti nenorėtų, o tas, kas to ieškotų, imtųsi priesaikos, tada ta priešinga šalis, iš kurios ieško, bus arčiau tos priesaikos, kad nerado.
XXXI straipsnis
Apie vandens uostus ir apie vandenyse nuskendusias prekes
Jeigu taip atsitiktų, kad vandens keliu gabenant kokias prekes arba kitus daiktus atsitiktinai laivas sudužtų arba nuskęstų prie kieno nors kranto, tada tas nuskendusias prekes pirklys arba kas nors kitas turi geranoriškai iš vandens ištraukti ir į krantą išnešti, o mūsų pareigūnai, kunigaikščiai, ponai ir jų pareigūnai, žemionys ir paprasti žmonės, kieno krantas yra, iš to neturi nieko imti. O kas norėtų dėl to nuskendimo kliūtis daryti, tada privalės anam visą nuostolį, ką tas bus dėl to patyręs, dvigubai atlyginti.
XXXII straipsnis
Apie senuosius kelius
Nustatome, kad didieji keliai ir vieškeliai pagal senovinį paprotį turi būti pusantros rykštės pločio. Tuščias vežimas turi užleisti kelią pakrautam vežimui, pėstysis – raitam, o raitas – vežimui. O jeigu kelias būtų siauras, kaip ant tiltų ir kitose nepatogiose vietose, ir žiemą, kai būtų daug sniego, susitikę turi kelią pusiau dalytis ir vienas kito nustumti neturi.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).