I straipsnis
Apie sugautą su [vagystės] įkalčiu tarną arba kieno nors pavaldinį ir kur toks turi būti vedamas
Jeigu kas kieno nors tarną, bajorą, prievolinį žmogų arba nelaisvąjį šeimynykštį su kokiu nors vagystės įkalčiu, vogtais daiktais sugautų tokiu būdu ir pagal tvarką, aprašytą žemiau šiame skyriuje, kaip jo namuose, taip ir lauke arba kelyje, tik kad tai būtų to žmogaus pono žemėje. Tada tą sugautą su įkalčiu žmogų turi vesti pas jo poną, kieno jis bus, į tą dvarą, kuriam tas žmogus priklauso. O jeigu kam nors taip pasitaikytų sugauti su įkalčiu kieno nors tarną, žmogų ne jo pono dvare, bet kur nors kitur kelyje arba būnantį svetimoje žemėje, arba taip pat miestelyje, kito pono kaime ar taip pat mūsų mieste, kur nėra teismo ir ne turgaus dieną, arba mūsų kaime, tada tokį nukentėjusiajai šaliai bus galima vesti kur panorės: arba į mūsų, valdovo, to pavieto pilies teismą, arba taip pat pas jo poną. Jeigu vestų pas jo poną, tada atidavęs jį su tuo [vagystės] įkalčiu pačiam tam ponui, o nesant paties pono – tada jo pareigūnui, tijūnui arba rykūnei [vyriausioji namų ūkio tvarkytoja], o tarp žemesnių vargingesnių luomų, kur pareigūno, tijūno nebus, tada žmonai arba suaugusiam sūnui, turi su juo teisingumo prašyti ir tas ponas arba nesant pono – pareigūnas privalės jam teisingumą neatidėliodamas, ilgiausiai per dvi savaites, pagal šį Statutą įvykdyti. Ir jeigu byla prieitų prie akistatos, tada akistata iki galutinio bylos išnagrinėjimo ten pat toje vietoje turi būti vykdoma tokiu pat būdu, kaip žemiau šio skyriaus kitame straipsnyje apie akistatą mūsų teismuose yra plačiau aprašyta. Ir iki teismo sprendimo tą su vagystės įkalčiu atvestą žmogų tas, kam jį atiduos, turi jį laikyti tinkamai prižiūrimą ir savo sargyboje, iš ieškovo sargybos nereikalaudamas. O jeigu tas ponas arba jo pareigūnas jam teisingumo dėl to vykdyti nenorėtų arba tą teisingumą ne pagal visuotinę teisę, su skriauda besiskundžiančiai šaliai darytų, toks, būdamas pašauktas dėl to į mūsų atitinkamą teismą, privalės pats prieš mūsų teismą stoti ir tą dėl vagystės apkaltintąjį pristatyti. O mūsų teismas turi tą bylą tarp jų išspręsti ir kaltąjį pagal teisę nubausti. O jeigu tas vagis pabėgtų nuo savo pono arba ponas prarastų pavogtus daiktus ir į mūsų teismą to vagies nepristatytų bei pavogtų daiktų nepateiktų, toks ponas pats arba jo pareigūnas, kam tas vagis buvo atiduotas, pirmiausia privalės dėl to prisiekti, kad tas vagis pabėgo arba vagystės pavogti daiktai dingo be jo patarimo, žinios, palengvinimo ir ne per jo neapdairumą arba apsileidimą. Vis dėlto ir po tokio išsiteisinimo priesaika turi sumokėti ieškovui už žalą, dėl kurios ji prisieks arba kokį nors kitą deramą įrodymą padarys, kas jai šalia tų pavogtų daiktų dar bus dingę. O jeigu tas vagis buvo apkaltintas dėl tokio nusikaltimo, už kurį mirtimi baudžiama, visgi ir po to, kur tik galės būti pavytas, turi būti nubaustas mirtimi. Tačiau jeigu, atvedus į kurio nors pono dvarą arba šlėktos namus su įkalčiu pagautą jo žmogų, tas ponas arba jo pareigūnas, tijūnas ar kas nors kitas, būdamas dvare, ieškovui, vazniui ir pašaliniams žmonėms pasirodyti nenorėtų arba pasirodęs apkaltintojo dėl vagystės pas save paimti nenorėtų, tokį žmogų nuskriaustajai šaliai bus galima vesti į mūsų pilies teismą ir ten sau su juo mūsų teisme teisingumo siekti.
II straipsnis
Apie teisingumo vykdymą apkaltinus vagyste kaimą
Taip pat jeigu kas iš ko nors būtų pavogta ir ta jam padaryta žala matytųsi iš kurio nors kaimo, bet to savo piktadario jis nežinotų, tada turi prašyti teismo dėl to kaimo iš jo [kaimo] pono. Ir jeigu apkaltintų visą kaimą, tada trys vyrai iš to kaimo, kuriuos jis pasirinks, turi prisiekti, kad tame kaime jo piktadario nežino ir patys nėra vagys. O jeigu tie dėl to neprisiektų, tada tas kaimas už visą tą žalą tam nukentėjusiam turi sumokėti, o sau vagies ieškoti. O jeigu tame kaime žmonės būtų skirtingų ponų, tada nukentėjęs turi visus tuos ponus vienu primenamuoju raštu į vieną teismo sesiją dėl tokio teisingumo vykdymo pakviesti ir to rašto kopiją vienam kuriam nors kiekvieno pono žmogui tame kaime per vaznį paduoti. Ir kuris ponas arba jo pareigūnas pagal primenamąjį raštą teisingumo nevykdys, tada tas ponas pats, būdamas dėl to pašauktas, pagal ieškovo įrodymą už žalą jam sumokėti privalės. Ir šiuo atžvilgiu taip reikia suprasti ir apie teisę dėl mūsų, valdovo, kaimų.
III straipsnis
Apie sugautą [vagį su vagystės] įkalčiu mūsų, valdovo, miestuose ir apie akistatas dėl vagystės kas su kuo bus suimtas
Nustatome, jeigu koks šlėktų tautos žmogus, kaip ir paprasto luomo žmogus ar mūsų, valdovo, pavaldinys arba kunigaikščių, ponų ir žemionių pavaldinys, taip pat ir valkataujantis žmogus, gyvenantis be tarnybos, arba ir kieno nors tarnas, tačiau nesant jo pono, arba taip pat svečias, atvažiavęs į kurį nors mūsų miestą, kur yra pilies teismas, būtų suimtas dėl vagystės karštomis pėdomis arba taip pat [vagystės] įkaltis – vogti daiktai – būtų pas jį atpažinti, tokį ne pas jo poną, kieno tarnu arba pavaldiniu įsivardytų, bet į tą mūsų pilies teismą, kurioje vietovėje bus sugautas, o sugautas Magdeburgo teisės miesto žmogus, gyvenantis tame mieste, turi būti vedamas į savo miesto teismą. O teismas, paėmęs tokį į kalėjimą, ir jeigu kuris kieno tarnu arba pavaldiniu įvardys save, tada teismas turi dėl to jo ponui duoti žinią, elgdamasis pagal ketvirto skyriaus dvidešimt devintą straipsnį, ir tam ponui terminą dėl tos bylos išklausymo pranešti. Ir kai pats ponas atvyks arba ką nors vietoje savęs per tą nustatytą terminą atsiųs, teismas esant tokiam kaltinamajam pagal teisę jį teis ir nuosprendį priims. O jeigu pats ponas neatvyks ir nieko neatsiųs, tai ir tokiu atveju per tą paskirtą terminą mūsų teismas turi pagal teisę teisti jį ir bylą užbaigti.
Tokiu pat būdu mūsų teismas turi elgtis duodamas ponams žinią apie jų tarnus ir žmones. Ir jeigu kas sugautas kelyje arba kur nors kitur, kaip apie tai pirmame šio skyriaus straipsnyje yra aprašyta, į teismą nuvestas ir į kalėjimą atiduotas bus, ir bylos nagrinėjimo metu, jeigu dėl tos vagystės kaltinamas nurodytų asmenį, iš kurio tuos vogtus daiktus turi, tada privalo dėl to į mūsų teismą tą asmenį pristatyti arba teisminiu liudijimu save išteisinti: kur tai buvo pirkęs ir kuriame teisme tai paskelbė bei į knygas įrašė. Ir jeigu tas nurodytas asmuo tą kaltinamąjį dėl vagystės teisme atstotų ir tas atstojantysis teisme imtųsi kitos akistatos, norėdamas vesti bylą iš mūsų teismo dėl kito atstojančiojo į kitą teismą, tai jam neturi būti leidžiama, bet kiekvienas atstojantysis teisme iki galutinės akistatos turi būti pastatytas prieš tą mūsų teismą, kur buvo akistatos pradžia. O pavogtus daiktus teisme akistatoje tas išsipirks, kas nurodo kitą. Tačiau už vogtų daiktų išpirkimą teismas negali imti daugiau, tik po dvylika grašių, ir už kiekvieną akistatą kaip iš paties kalinčio, išlaisvinant jį, taip nuo asmens, kuris bus prieš teismą pastatytas, ir kiekvienam tokiam, kas nurodo kitą, iš to asmens, kas dėl tų vogtų daiktų neišsiteisins, turto atlygis pagal luomą priteistas turi būti. O jeigu pas tą vagį tiek turto nebūtų, kuo už pavogtus daiktus teisme išsipirkti, tas teismas turi pavogtus daiktus ieškovui nemokamai grąžinti. O vagis kaip už vagystę, taip ir už atlygį ir už visas žalas turi mirtimi primokėti. O jeigu nurodyto asmens mūsų teismui iki galutinės akistatos nepristatytų ir paliudijimu teisme savęs nuo tos vagystės neišteisintų, tada tas turi būti nubaustas kaip vagis, o už žalą, dėl ko ieškovas prisieks, turi būti sumokėta iš to vagies namų. O jeigu galutinis nurodytas asmuo save išteisintų teisminiu išrašu, kur tuos daiktus pirko, arba kad tai jo namie augintas arklys arba jautis, tai deramu paliudijimu patvirtintų, toks kaip atlygio, taip ir už žalą niekam mokėti neprivalės, tačiau jeigu tuos daiktus būtų pirkęs, savo pinigus praranda. O jeigu ieškovas, kuris pašauktų į teismą, tvirtintų, kad arklys arba jautis paties jo namuose augintas, arba daiktai namuose pagaminti, kaip gelumbė ar koks kitas daiktas, o atsakovas, kuris bus su [vagystės] įkalčiu atvestas, taip pat būdamas neįtariamas tvirtintų, kad tai jo paties namuose auginti [gyvuliai] arba namuose pagaminti [daiktai], ir tai būtų panašiau, nors ir abi šalys pristatytų tinkamus liudytojus, tada dėl panašumo ir paliudijimo atsakovas su savo liudytojais bus artimesnis dėl išsiteisinimo prisiekti, kad tai yra jo namuose auginti [gyvuliai] arba namuose pagaminti [daiktai], nes priešingu atveju jam tai grėstų mirties bausme. Ir vis dėlto teismas turi būti gerai apsvarstęs visus panašumus ir abejotinose bylose turi būti linkęs labiau prie išlaisvinimo negu nubaudimo. O paprasto luomo žmogus, kuris pirmą arba antrą kartą dėl tokių reikalų bus apkaltintas, prie tokio išsiteisinimo turi būti prileistas, ir po tokio išsiteisinimo apkaltintasis tik nuo mirties bausmės bus laisvas, o atlygio sau reikalauti neturi.
IV straipsnis
Apie tai, kas atsitiktų turguje arba mugėje ir per šventę
Suprasdami esant nemažą naudą mums ir mūsų pavaldiniams iš turgų, mugių, kurios būna toje mūsų valstybėje, ir dėl to saugodami, kad tokiuose žmonių susibūrimuose būtų išlaikoma ramybė ir geras saugumas, nustatome: jeigu kas turguje ką nors iš ko pavogtų ir su tuo [vagystės] įkalčiu iš karto karštomis pėdomis būtų pagautas arba kas pas ką nors iš prieš tai pavogtų daiktų turguje būtų atpažinta, arba koks nuostolis, smurtas, sumušimas, žaizdos, užmušimas būtų padaryti, tada jeigu tai atsitiktų mūsų mieste, kur yra teismas, dėl to abi šalys ir mūsų teismas turi elgtis taip, kaip apie tai aukščiau šio skyriaus antrame straipsnyje yra aprašyta. O jeigu pavyktų pagauti su įkalčiu arba būtų padarytas užmušimas ir dėl to grėstų mirties bausmė, turguje arba mugėje ir per šventę kituose mūsų miestuose, kur nėra teismo, arba taip pat kunigaikščių, ponų, žemionių miestuose, tada jeigu dėl to negali dalyvauti vaznys, tada esant to mūsų teismo arba pono vižui arba taip pat to pono pareigūnui, kieno miestelyje tai atsitiktų, toks nusikaltėlis turi būti suimtas ir kalėjime pilyje arba ten esančiame dvare įkalintas. Ir jeigu taip atsitiktų tarp šlėktos tarnų arba pavaldinių, ypač sėslių tame pačiame paviete, arba mūsų, valdovo, pavaldinys, žmogų šlėktą apkaltintų ir įkalintų, o tai būtų toks reikalas, už kurį mirtimi baudžiama, tada ieškovas, pasikvietęs sau vaznį ir kviestinius, turi tą apkaltintąjį tą pačią dieną ar rytojaus dieną, o vėliausiai trečią arba ketvirtą dieną, paėmusi jį iš to turgaus kalėjimo vesti su vazniu ir kviestiniais ten, kur panorės, arba į to pavieto mūsų teismą, arba taip pat pas tą poną, kieno žmogus bus, ir ten sau teisingumo ieškoti. O jeigu per keturias dienas tas, kas įkalino, to savo įkalinto iš tokio turgaus kalėjimo nepaimtų be deramų pagrįstų priežasčių, tada tas teismas gali jį savo valia, tik paėmęs sau kalinimo mokestį paleisti. O tas įkalintas po to atlygį pagal savo luomą, tarsi būtų sumuštas, už savo paniekinimą ir įkalinimą, taip pat ir to kalinimo mokesčio bei žalos, jeigu kokia nors jam per sulaikymą ir įkalinus padaryta, ieškotis turi tame pačiame teisme. Ir dėl to tas teismas, imdamas apkaltintąjį į kalėjimą, taip pat turi ir tą skundėją arba sulaikyti, arba tinkamu laidavimu pasiremti, kaip ir apkaltintajam tokio paties dydžio, kaip aukščiau aprašyta, kad teisingumas nepradingtų. O jeigu šlėkta dėl tokių kruvinų dalykų apkaltintų mūsų pavaldinį, priklausantį kito teismo jurisdikcijai, o ne to, kur turgus bus, tada tas besiskundžiantis taip pat turi elgtis ir vesti jį pas mūsų pareigūną, kurio teismo jurisdikcijoje yra, tik tame pačiame paviete, ir ten sau teisingumo ieškoti. O išpirkti iš pirmojo turgaus įkalinimo turi tas, kas davė įkalinti, pagal tai, kaip apie tai ketvirtame skyriuje išdėstyta, o po to gali tos žalos iš kaltojo ieškoti. Jeigu kokia nors skriauda būtų padaryta turguje, tiek dėl kruvinų dalykų, tiek dėl kitų mažesnių dalykų į turgų atvažiavusiam žmogui, ar būtų jis mūsų ar šlėktos pavaldinys, nuo žmonių to dvaro, kur turgus bus, su tokiais tas teismas privalės neatidedamą teisingumą kuo greičiau vykdyti. O jeigu atvažiavęs žmogus, mūsų ar šlėktos, padarytų skriaudą kitam žmogui to teismo [apygardos], kur turgus yra, tada tas ten pat turi būti kalėjime įkalintas. Ir jeigu būtų kaltė dėl kruvino nusikaltimo, tai mūsų pavaldinį pas mūsų pareigūną to teismo, kurio jurisdikcijai priklauso, o šlėktą žmogų į pilies teismą arba taip pat pas jo poną, kaip panorėtų, vesti ir ten sau teisingumo ieškoti. O dėl mažesnių dalykų, nekruvinų, turi apie mūsų pavaldinį mūsų pareigūnui, o apie šlėktos pavaldinį – jo ponui arba, nesant pono, [jo] pareigūnui duoti žinią. O mūsų pareigūnas arba šlėkta, patys atvažiavę arba atsiuntę savo pasiuntinius, turi tokius apkaltintuosius su tuo teismu, kurio apygardoje ten, tame turguje, tai atsitiko, bendrai teisti ir kaltuosius nubausti. O jeigu mūsų pareigūnas arba šlėkta neatvyktų ir nieko neatsiųstų dėl tos bylos, tada jau tas ponas ar to dvaro pareigūnas, kur turgus buvo, paėmęs dėl tos bylos vaznį ir du šlėktas, mūsų, valdovo, žemionis, turi dėl tos bylos teisti ir nuspręsti bei iki sumokėjimo kaltąjį kalėjime laikyti. Vis dėlto dėl aukščiau aprašytų nusikaltimų taip reikia elgtis tarp piliečių to paties pavieto, kuriame tas turgus arba mugė bus. O kas dėl pirklių ir kitų žmonių iš svetimų žemių arba ir vietinių bei kitų atvykusių žmonių iš kitos valstybės arba taip pat ir iš šitos valstybės, bet iš kitų tolimesnių pavietų, nutolusių keliasdešimt mylių, tokiems dėl padarytų jų skriaudų tame teisme, toje vietoje, kur turgus vyksta, po to teismo paskelbimo to ponui, kieno tarnas arba jo žmogus, kuo apkaltintas bus, teisingumas turi būti daromas. Taip pat ir apie tokius žmones atvykusius iš toli, jeigu kam nors dėl ko skriaudą turguje padarytų, tas teismas, kurio apygardoje tame turguje tai atsitiks, duodamas apie tai žinoti jų ponams, ypač jeigu apkaltintieji to pareikalautų, ir jų ponams nustatyti terminą, atsižvelgiant į vietos nuotolį, tai yra per kiek laiko atvažiuoti gali, bei teisingumą [turi] vykdyti pagal šį Statutą ir tvarką kaip apie tai aukščiau ketvirtame skyriuje aprašyta. O jeigu šlėkta tokiame turguje, toje vietoje, kur teismo nėra, kokį nuostolį padarytų, tada dėl to iš jo valdos bus pašauktas, išskyrus tai, jeigu būtų pagautas kruvino nusikaltimo, už kurį baudžiama mirtimi, karštomis pėdomis, tokį į pilies teismą vesti turi. O nesėslūs šlėktos ir dėl mažesnių nusikaltimų, nors ir ne kruvinų, gali būti suimti, visgi bylos išnagrinėjimui vedami į pilies teismą.
V straipsnis
Kaip reikia ieškoti [vagystės] įkalčio kieno nors namuose
Nustatome, jeigu kas norėtų kokio nors šlėktos namuose, ar tai būtų kaimuose, ar miestuose, vogtų daiktų ieškoti, tada, paėmęs vaznį ir kartu su juo pašalinius žmones [kviestinius], tikėjimo vertus, su jais tuose namuose turi tų vogtų daiktų ieškoti. Ir kai tik ten ką nors iš tų pavogtų daiktų surastų ir ką su tuo [vagystės] įkalčiu užtiktų, turi prie to paties vaznio ir pašalinių žmonių to, pas kurį tą įkaltį surado, išsiklausinėti, iš kur tie daiktai jo namuose atsirado. Ir po to, paliudijus vazniui ir pašaliniams žmonėms, turi pašaukti tą šlėktą į pilies teismą. O jeigu nieko neaptiktų, tik vogtus daiktus surastų, tai su tais vogtais daiktais turi važiuoti į mūsų teismą ir ten toliau elgtis pagal teisę. Tačiau jeigu kas savo namuose vogtų daiktų ieškoti neleistų, klėties ir kitų namų podėlių atidaryti nenorėtų arba nuo [rastų] vogtų daiktų atmuštų arba vogtus daiktus ir vagį [iš radusiųjų] atimtų, tada tas, kas tai padarys, privalės už visą tą žalą ieškovui sumokėti pagal įrodymą arba priesaiką. Tuo pat būdu, jeigu kas norėtų pas kieno nors žmogų vogtų daiktų ieškoti, turi elgtis kaip aukščiau aprašyta. Tačiau tik su vazniu ir pašaliniais žmonėmis, apsupus jo pavaldinio namą, turi paskelbti apie tai tam ponui arba [jo] pareigūnui, o jei nebus nei pareigūno, nei tijūno, tada vyresniajam, kas tame kaime bus, kad tai nebūtų laikoma kaip smurtinis užpuolimas. Ir jeigu ponas arba jo pareigūnas nenorėtų būti kratos metu, tada vis tiek ieškovas su tais, kurie su juo yra [vazniu ir kviestiniais] gali kratą daryti ir visas patalpas perkrėsti, o suradus [vogtus daiktus], su tuo [vogtais daiktais] jį turi vesti į jo pono dvarą, kuriam tas žmogus priklauso.
VI straipsnis
Apie vagies sugavimą sutikus jį kelyje
Kada kam taip atsitiktų, kad savo vagį su pavogtais daiktais arba ir be pavogtų daiktų atsitiktinai kelyje sutikęs arba pavijęs sugautų, tada tas, sugavęs, turi artimiausiems tame kelyje aplinkiniams žmonėms, o jeigu arti būtų vaznys, tada ir vazniui tai pranešti ir parodyti bei vesti jį arba pas jo poną, arba į mūsų, valdovo, teismą, kas arčiausiai tos vietos bus, kur pagaus, ir ten sau su juo teisingumo ieškoti turės. Tačiau teismo nagrinėjimo metu dėl tokių bylų šalia kitų ženklų, įrodymų ne mažiau turi būti atkreiptas dėmesys į tai, ar tas, kas skundžiasi dėl tos savo žalos, kuri jam padaryta, iš karto bus teismui pranešęs ir užrašęs ar įvardijęs asmeniškai tą vagį arba tvirtinęs, kad nežino, kas tą žalą pavogdamas padarė.
VII straipsnis
Apie pavogtų daiktų vertę, už ką vagis turi būti nubaustas mirtimi
Nustatome, kad kiekvienas vagis, atvestas su įkalčiu ir teisme įkaltintas, jeigu jo pavogti daiktai kainuotų daugiau negu keturias kapas grašių, turi būti nubaustas mirtimi. O jeigu pavogti daiktai kainuotų keturias kapas grašių arba mažiau ir jis pirmą kartą su jais būtų pagautas, tada tas tai, kas pavogta, su atlygiu turi grąžinti. O jeigu neturėtų kuo atlygio sumokėti, tada už tą vagystę bus išduotas atidirbti: vyrui išskaičiuojant kapą grašių per metus, o moteriai – penkiasdešimt grašių. O jeigu po to tą vagį pasitaikytų kam nors sugauti dar kartą su įkalčiu, nors tie pavogti daiktai ir nekainuotų dviejų kapų grašių, tada jau jis prie stulpo turi būti plakamas rykštėmis, ir jeigu neturėtų kuo už žalą dvigubai sumokėti, turi būti atiduotas atidirbti, kaip aukščiau aprašyta. O jeigu trečią kartą tas pats ką nors pavogtų, tada jau bus nubaustas mirtimi. O įrodant prieš tokį vagį, atvesdintą su tokiu įkalčiu, už ką aprašyta mirties bausmė, šalia kitų teisinių veiksmų bus paskirta priesaika – šlėktai vienam pačiam, o paprasto luomo žmogui pačiam antram su jam lygiu žmogumi prisiekti. O jeigu dėl to negrėstų mirties bausmė, bet tik kita mažesnė bausmė, tai be priesaikos trijų arba dviejų žmonių paliudijimu ji turi būti įvykdyta.
VIII straipsnis
Nustatymas visuotinės ramybės labui siekiant išvengti vagystės
Nuo šio laiko nustatome ir norime tai turėti, kad kiekvienas iš mūsų pavaldinių ir iš kunigaikščių, ponų, dvasininkų bei pasauliečių ir bajorų pavaldinių, kaip turtingojo luomo, taip ir žemesniojo, kad ir kas ką nors turguje, namuose arba kur nors kitur arklį, jautį, karvę ir visokį kitokį turtą pirktų arba mainytų, tada tokio pirkimo arba mainų metu turi būti prekybiniai liudytojai, padorūs, tikėjimo verti žmonės. Ir su tais prekybiniais liudytojais pats tas savininkas, kas parduotų arba mainytų, jeigu tai atsitiktų turguje, turi iš karto į pilies teismą arba į mūsų dvarą, arba į mūsų miesto teismą, ypač ten, kur yra Magdeburgo teisė, o jeigu tai atsitiktų turguje kunigaikščių, ponų, žemionių miestuose, pas patį poną, o nesant pono – pas jo pareigūną turi ateiti ir apie tą pardavimą arba mainus paliudyti ir, į knygas įrašyti davęs, tas, kas nupirks arba išmainys, turi išrašą dėl to sau paimti. O jeigu pirkimas arba mainai vyktų ne turguje, bet namuose arba kur nors kitur, ypač tokiose vietose, kur turgūs nutolę keturias penkias mylias arba ir toliau, tuo metu taip pat turi būti prekybiniai liudytojai, o po to tas, kas parduos, per pirmą arba antrą turgų po to pirkimo arba mainų turi su prekybiniais liudytojais arba nors ir su vienu prekybiniu liudytoju į artimiausią miestelį, kur būna turgūs, važiuoti ir apie tą pardavimą arba mainus paliudyti. O tas, kuris nupirko, turi paimti sau išrašą ir tuo išrašu, jeigu būtų toks poreikis, turi save išteisinti. Ir kiekvienas teismas už tokį įrašymą į knygas ir išrašą negali imti daugiau, tik vieną grašį, tai yra iš pirkėjo – pusė grašio ir iš pardavėjo – antrą pusę grašio. Tačiau jeigu kas po to tą daiktą atpažintų ir teisme įrodytų, kad tai jo nuosavas daiktas, tada tas, kas pirmiau nupirko, savo pinigus praranda, o tai, ką pirko, teisme turi anam, kas atpažino ir įrodė, grąžinti. O jeigu tvirtins, kad kartu su tais pavogtais daiktais daug kitų daiktų pradingo, tada tas, kas nupirko, turi priesaika išsiteisinti, kad daugiau tų daiktų nepirko ir apie juos nežino, o tai nupirko nežinodamas, jog daiktas galėjo būti vogtas. O tas, pas kurį ką nors [vogtus daiktus] atpažins, savo pinigų turi ieškotis iš to, iš ko pirko arba mainė. O kur miesteliai yra arčiau, ten mūsų, valdovo, pavaldiniai, taip pat dvasininkų ir pasauliečių luomų asmenys, valstiečiai nei kaimuose, nei savo namuose nieko pardavinėti neturi, bet į miestus ir miestelius viską, ką nori iš savo nuosavybės kiekvienas gali laisvai vežti ir pardavinėti. O pirkliai arba prekiautojai dėl jokių daiktų pirkimo negali po kaimus važinėti, bet tik turguose ir miesteliuose, kur kam pasitaikys, pirkti kiekvienam leidžiame, ir tai tiek mūsų, valdovo, tiek kunigaikščių, ponų, dvasininkų, žemionių pareigūnai turi stebėti ir įspėti, kad dėl tokių slaptų pirkimų ir pardavimų kaimuose vagysčių nedaugėtų.
IX straipsnis
Apie vagies vijimąsi pėdsakais dėl kokios nors vagyste padarytos žalos
Jeigu būtų pavogti arkliai, jaučiai, naminiai gyvuliai ar kiti daiktai iš namų arba iš kur nors kitur, ir tas nukentėjęs surastų tos jam padarytos žalos pėdsakus ir surinkęs padorius žmones, aplinkinius kaimynus pagal senąjį paprotį vytųsi pėdsakais, ir jeigu tie pėdsakai į kurį nors kaimą arba kieno nors namus vestų, tada turi pasiųsti į tą kaimą arba į namus, kur pėdsakai atvedė, padorius, tikėjimo vertus pašalinius žmones [kviestinius], kad gyventojai iš savo kaimo ir iš namų, kur pėdsakai atvedė, arba iš lauko, žemės, savo kaimo pėdsakus pasektų. Į tokį kaimą arba į kieno nors namus, kur pėdsakai atvedė, turi tuos pėdsakus perimti kuopos teismas iš tų pašalinių žmonių ir iš kaimo arba iš namų, arba iš to kaimo savo žemių pėdsakus sekti iki kitos ribos, kur tie pėdsakai ves. O jeigu tas kaimas, į kurį pėdsakai veda, nuo savęs pėdsakų nebeturėtų arba nuo pėdsakų išsimuštų, arba ginami gyvuliai tuos pėdsakus sutryptų ir dėl to ta kuopa sustojusi, kur pėdsakai nebeveda arba išsimušama, turi paimti vaznį ir su tuo vazniu bei pašaliniais žmonėmis visa kuopa turi tą žalą įvertinti, dėl ko tas nukentėjęs pats trečias prisieks tvirtindamas, kad jam žala padaryta iš to kaimo. Ir kai prisieks, tada tas kaimas už tą žalą privalės sumokėti, o sau kaltojo ieškoti. Ir po tokio nuosprendžio turi per vaznį ir kviestinius, kurie prie to buvo, pareikšti tai to pavieto pilies teismui ir už bylos nagrinėjimą teismui duoti pusę teismo mokesčio, o teismas turi nustatyti sumokėjimo terminą pagal padarytos žalos dydį ir Statuto nurodymą bei apie tą terminą tuo savo raštu tų žmonių ponui paskelbti ir dėl to jam priminti, kad už tą žalą savo žmonėms sumokėti lieptų arba, jeigu dėl jo paties namų kuopos teismas būtų, pats sumokėtų. O jeigu taip atsitiktų toje byloje, kad per teismo nurodytą terminą nebūtų sumokėta, tada nuskriaustoji šalis, jeigu pašaukusi dėl to priešingą šalį į pilies teismą įrodytų tai, kad tas kuopos teismas ir padarytas nuosprendis buvo pagrįsti, tada ta priešinga šalis už žalą dvigubai sumokėti privalės. O jeigu nukentėjęs nuo vagystės norėtų savo žalos ieškotis kuopos teisme, tada visi toje apylinkėje, aplink mylios spinduliu, iš visų keturių pusių turi įsakyti savo pavaldiniams į tą kuopos teismą susirinkti. Taip reikia suprasti ir ateičiai, kad tose vietose, kur iki šio laiko kuopos teismų nebuvo, kiekvienas pakamaris turi savo paviete paskirti vietas kuopos teismams ir aprašyti tuos kaimus, kur kuopos teismas bus. O Rusioje ir ten, kur nuo seno kuopos teismai būdavo, ten ir dabar kuopos teismai turi vykti senose kuopų vietose tuo būdu kaip anksčiau buvo. O tose vietose, kur iki šio laiko kuopos teismo nebuvo, tokia pat tvarka ir būdu kuopos rinkimasis ir posėdžiavimas turi būti, kaip ir Rusioje buvo laikomasi ir laikomasi dabar.
X straipsnis
Jeigu kas nors sėslų arba nesėslų šlėktą nekaltai ir be [vagystės] įkalčio kaltintų vagyste
Nustatome, jeigu kas nors sėslų arba nesėslų šlėktą apkaltintų vagyste be [vagystės] įkalčio ir be pagrįstos priežasties, su šaukimu ar be šaukimo, padorų, tikėjimo vertą ir neįtariamą žmogų, tada toks kaltinimas to šlėktos garbei ir geram vardui niekuo kenkti neturi, bet už tokį apkaltinimą tas skundėjas privalės tam šlėktai atlyginti tarsi jį sužeidęs ir ten pat pilyje arba mūsų dvare, kur tai atsitiktų, turi kalėti dvylika savaičių, jei tas skundėjas pats būtų šlėkta. O jeigu paprasto luomo žmogus tuo būdu šlėktą kaip aukščiau aprašyta vagyste apkaltintų, už tai turi būti prie stulpo nuplaktas rykštėmis, skelbiant apie tą jo nusikaltimą.
Visgi jeigu dėl tokio šlėktos apkaltinimo, nors ir be [vagystės] įkalčio, tik su išrašu iš knygų dėl apkaltinimo vagyste arba kokios pagrįstos priežastys ir taip pat ženklai prieš jį teisme būtų parodyti ir tuo prieš jį kas nors norėtų įrodyti vagystę, o tas apkaltintas šlėkta prieš tai niekada dar dėl to niekam nebūtų teisinęsis nei prisiekinėjęs, tada dėl tokio apkaltinimo pirmą kartą nuo to turi pats vienas išsiteisinti priesaika, kad toje vagystėje nebuvo ir nėra kaltininkas. Ir po priesaikos pagal tokius ženklus jau jam atlygis neturi būti mokamas nei kalinimo kentėti neprivalės. O jeigu tas šlėkta, būdamas sėslus su šaukimu, o jei nesėslus – be šaukimo, mūsų teisme taip pat dėl vagystės antrą kartą tokiu pat būdu būtų apkaltintas su aiškiais ženklais ir jau dėl kitos vagystės buvo kaltinamas, tada jau ne pats vienas, bet pats antras su sėsliu, tikėjimo vertu, neįtariamu šlėkta, taip pat be to apkaltinto šlėktos atlygio išsiteisinti priesaika turi. O jeigu trečią kartą kas nors tą šlėktą su aiškiomis priežastimis, o ne tuščiai, bet su kaltinimu dėl vagystės apkaltintų, tada jau pats trečias su sėsliais šlėktomis, tikėjimo vertais, neįtariamais žmonėmis turi išsiteisinti. O jeigu pakankamai liudytojų prie savęs neturėtų, nors ir vieno trūktų, su kuo priesaika išsiteisinti galėtų, tada su deramu įrodymu arba su ieškovo priesaika turi už visą žalą jam sumokėti, o pats sau kaltojo ieškoti. Vis dėlto jei tas šlėkta jau ketvirtą kartą taip pat dėl vagystės būtų apkaltintas su pagrįstais ir aiškiais ženklais ir su kaltinimu anksčiau padarytomis vagystėmis jau ne kartą ir tai prieš jį būtų parodyta bei įrodyta ir tada, nors vagystės įkalčio nebūtų aptikta, o ieškovas, būdamas šlėkta, pats trečias su kitais šlėktomis, žinomais, vietiniais, tikėjimo vertais ir neįtariamais žmonėmis dėl tos jo vagystės prisiektų, tada jau mirtimi turi būti baudžiamas kaip vagis, o už žalą iš jo dvaro ar nekilnojamojo turto su deramu įrodymu turi būti sumokama ieškovui. O jeigu šlėktą apkaltintų paprasto luomo žmogus, tada ir ketvirtą kartą paprasto luomo žmogus pats septintas, su dviem šlėktomis ir su keturiais sau lygiais, neįtariamais žmonėmis, prisiekti dėl jo turi.
XI straipsnis
Apie nepilnamečio šlėktos apkaltinimą vagyste ir taip pat apie paprastus žmones
Jeigu taip atsitiktų, kad šlėkta, būdamas ne vyresnis negu šešiolikos metų, būtų apkaltintas vagyste arba atvestas su įkalčiu, tada tokiam dėl jo nepilnametystės tai neturi būti laikoma kaip vagystė, ir jis negali būti atiduotas budeliui į rankas bei kankinimui. Tačiau už tą žalą su atlygiu privalo sumokėti jo tėvas arba motina arba giminės iš jo dvaro dalies, ir sumokėjus tai jo garbingumui kenkti neturi. O jeigu neturėtų kuo sumokėti, tada atiduoti jį ištarnavimui tol, kol jis atitarnaus už tą žalą, kurią padarė, ir tas ištarnavimas turi būti po kapą grašių per metus. Tuo pat būdu reikia suprasti ir apie paprastų žmonių nepilnamečius vaikus. Ir vis dėlto jeigu toks nepilnametis berniukas kelis kartus dėl vagystės su įrodymais būtų sugautas, tokius teismas turi nubausti pagal savo nuomonę, tai yra ne mirtimi, bet kokia nors kūno bausme.
XII straipsnis
Apie kaltinimus
Nustatome, kad kaltinimai vagyste turi būti pranešami teisme ir viešai paliudijami bei įrašomi į kiekvieno teismo knygas, kur ta byla bus nagrinėjama, o po to ir į pilies teismo knygas su vaznio ir besibylinėjančių šalių parodymais. Ir tokios knygos kaip prieš tai, taip ir dabar vadinamos juodosiomis knygomis. Tokie paliudijimai ir kaltinimai, pagal teisę užrašyti, turi turėti galią ir būti pripažįstami visose vietose, o tokias juodas knygas kiekvienas pilies teismas turi turėti atskiras ir nemaišyti su kitais reikalais vienoje knygoje tokių bylų dėl vagysčių.
XIII straipsnis
Kas [su įkalčiu] įkaltintą vagį, žinodamas apie jį, slėptų savo namuose
Nustatome ir nurodome, jeigu kas nors [su įkalčiu] įkaltintą vagį, žinodamas apie jį, savo namuose arba savo dvare apgyvendinęs, namuose slėptų arba gyventi leistų arba viešą vagį nuo kartuvių savo pinigais išpirktų, tada kiekvienas toks, jeigu tai prieš jį derama teise būtų įrodyta, už visą žalą, kuri kam nors dėl to vagies iš jo dvaro būtų padaryta, privalės sumokėti ir atlyginti. Tokiu pat būdu, jeigu kam nors vagį, teisme įkaltintą, mirčiai išduoda, o jis nenubaustų, ir po to kam nors tik to vagies žala bus padaryta, tada tas, kas tą vagį paleis, pagal ieškovo įrodymą, kad jam tas vagis žalą padarė, privalės visą tą žalą sumokėti ir atlyginti.
XIV straipsnis
Apie pono ir šlėktos svirno arba klėties išvogimą ir taip pat valstiečio klėties išvogimą
Taip pat nustatome, jeigu kas nors išvogtų kurio nors pono arba žemionio svirne esantį turtą arba maisto atsargas ir tai būtų prieš jį teisme įrodyta, tada jis už tai privalės sumokėti baudą dvylika rublių grašių ir už išvogimu padarytą žalą su priesaika atlyginti. Tokiu pat būdu, jeigu žmogynas [valstietis] kitam žmogynui klėtį išvogtų, tada už žmogyno klėties išvogimą jis turi sumokėti tris rublius grašių ir pagal priesaiką visa žala iš to vagies turto turi būti atlyginta. O už dvi tokias vagystes arba kiek jų būtų tas vagis vietoje atlygio turi būti nubaustas mirtimi.
XV straipsnis
Apie vogtus daiktus, kurie bus rasti neįtariamo arba taip pat ir įtariamo žmogaus namuose
Nustatome, jeigu pas neįtariamą žmogų, kad ir kokio jis būtų luomo, būtų rasti užrakinti vogti daiktai ir tame pastate būtų langas, per kurį tie vogti daiktai galėjo būti įmesti ir nepaslėpti, tada toks žmogus, jeigu yra neįtariamas, turi su žmona ir su suaugusiais vaikais, jeigu jų turės, priesaika išsiteisinti, o jeigu nebus žmonos arba vaikų, tada su namų šeimyna. Tuo pat būdu, jeigu aptiktų vogtus daiktus kieno nors namuose, klojime arba už tvoros, dėl to tas neįtariamas žmogus turi priesaika išsiteisinti, kad apie tai nežinojo. O jeigu užrakintame pastate būtų rasti tie vogti daiktai ir, nors jie būtų paslėpti ir langas tame pastate būtų toks didelis ir uždarymu nesutvirtintas, kad žmogus pro jį galėtų įlįsti, tai taip pat ir dėl tokių vogtų daiktų apkaltintasis turi priesaika išsiteisinti. O jeigu langas nebūtų toks didelis arba nors ir būtų didelis langas, bet iš vidaus tvirtai uždarytas, tai jau tokie rasti vogti daiktai turi būti laikomi kaip vagystė, ir pas ką tuos vogtus daiktus aptiks, tai tokiu atveju šlėkta turi būti vedamas į mūsų teismą, o tarnas arba pono ar šlėktos žmogus – pas savo poną. Tačiau jeigu tokie abejotini vagystės įkalčiai būtų rasti pas įtariamą žmogų, tai yra tą, kuris anksčiau su kokiais nors vogtais daiktais buvo stojęs arba pašauktas į teismą, tada šlėkta, jeigu būtų ketvirtą kartą tokioje byloje apkaltintas kaip aukščiau apie tai nurodyta, jau pagal tą straipsnį turi būti teisiamas. O dėl paprasto žmogaus, apkaltinto trečią kartą su tokiais vogtais daiktais, turi būti įrodoma. Ir po įrodinėjimo toks turi būti pagal teisę nubaustas mirtimi, ir už žalą turi būti sumokėta su atlygiu iš kaltojo dvaro arba nuosavybės.
XVI straipsnis
Apie vagį, kuris būtų pagautas bevagiant, bet ne namie
Jeigu vagis būtų pagautas bevagiant, bet ne savo namuose, ir tų pavogtų daiktų jo namuose dar nebūtų, toks vagis pats vienas turi už vagystę nubaustas būti, o žmona, vaikai ir namų šeimyna nuo to bus laisvi, tik nuostolis, padarytas dėl jo vagystės, ką daugiau iš tų daiktų būtų pavogęs, iš to vagies nuosavybės pagal įrodymą bus sumokamas.
XVII straipsnis
Apie įtariamo žmogaus vagystės ženklus
Nustatome, jeigu dėl kurio nors paprasto luomo įtariamo žmogaus, tai yra tokio, kuris, nors ir nebūtų su [vagystės] įkalčiu sugautas, bet vis tiek jau būtų buvęs pašauktas arba mokėjęs kam nors už vagystę, kas nors skustųsi įvardydamas, kad jam žala dėl kokių nors pavogtų daiktų padaryta, ir turėtų dėl to du arba trys liudytojus, gerus, neįtariamus, tikėjimo vertus žmones, kurie apie tą vagystę dėl kokių nors aiškių priežasčių būtų žinoję, tada su tokiu paliudijimu tas įtariamas žmogus turi būti kankinimui išduotas ir kankinamas turi būti ieškovo vieną kartą. Vis dėlto ne ilgiau kaip valandą ir tik kad jo kūno dalys nebūtų suluošintos. Ir jeigu prisipažins dėl vagystės, tas turi būti nubaustas mirtimi, o jeigu nieko neprisipažins, tada jam turi būti atlyginta pagal jo luomą.
XVIII straipsnis
Įtariamą vagį galima kankinti tris kartus per dieną
Nustatome, jeigu tuo metu būtų pagautas vagis be [vagystės] įkalčio, bet jau buvęs anksčiau apkaltintas vagyste, tada tokį vagį galima tris kartus per dieną kankinti, tik kūno dalių nesuluošinti. O jeigu jis neprisipažintų, tada už kiekvieną kankinimo kartą jam turi būti atlyginta pagal jo luomą.
O jeigu per tą kankinimą iš jo negalėtų išgauti prisipažinimo dėl vagystės ir per tą kankinimą jis būtų nukankintas arba jam būtų suluošintos kūno dalys, toks privalės už mirusįjį galvapinigius dvigubai sumokėti, o už suluošinimą kaip už visą žmogų pagal jo luomą atlyginti. Tačiau jeigu tas vagis kankinimo metu, panaudojęs burtus, miegotų ir kankinimų nejaustų, o burtų daiktai būtų rasti pas jį: burnoje arba ant galvos, plaukuose, pažastyse arba kur kitur, tada atlygis jam neturi būti duodamas ir dar toks apkaltintas vagis, kuris naudojo tokius burtus, nors ir neprisipažintų dėl vagystės, privalės ieškovui žalą sumokėti, dėl ko jis prisieks.
XIX straipsnis
Apie vagis ir plėšikus, kurie pašauktų savo pareigūną
Nustatome, jeigu kieno nors pavaldiniai vagys arba plėšikai ar kokie nors nusikaltėliai būtų sugauti ir eidami mirti pašauktų savo pareigūną, teigdami, kad jis apie tą jų vagystę žinojo ir tais pavogtais daiktais su jais dalijosi, o tas pareigūnas būtų šlėkta, tada pirmą kartą jis turi priesaika išsiteisinti pats vienas. O po to, jeigu kiti vagys antrą ar trečią kartą būtų sugauti ir jie taip pat eidami į mirtį pašauktų tą pareigūną ir būdami prie kartuvių to kaltinimo neatsisakytų, tada tas jų pašauktas turi išsiteisinti priesaika taip, kaip apie šlėktas aukščiau yra aprašyta. O jeigu ketvirtą kartą tokiu pat būdu būtų pašauktas, tada jau be jokio išsiteisinimo bei priesaikos ir be [vagystės] įkalčio, tik pagal įrodymą turi būti nuteistas mirties bausme kaip vagis ir už žalą iš jo dvaro arba turto turi būti sumokėta.
O jeigu tas pareigūnas nebūtų šlėkta, tada po pirmo pašaukimo dėl vagystės, kuri būti mirtimi patvirtinta, turi ieškovui už visą žalą sumokėti, dėl ko jis prisieks. Tačiau jeigu tą pareigūną nešlėktą pakartotinai tokie pat vagys ir tokiu pat būdu pašauktų ir taip pat mirtimi patvirtintų, tada toks nešlėkta jau be jokio vagystės įkalčio, taip pat tik pagal įrodymą turi būti nuteistas mirties bausme kaip vagis ir po to su tais aiškiais ženklais bei kiekvieno pavieto mūsų pilies teismas turi išsiųsti šaukimą įkaltintajam ir, pagavus jį, teisme prieš save pastačius įsakyti ieškovui jį kaltinti.
XX straipsnis
Apie neįtariamą žmogų
Nustatome, jeigu šlėkta kurį nors nešlėktą ir neįtariamą žmogų apskųstų tvirtindamas, kad jis vagis ir dėl jo vagystės jam žala padaryta, bet neturėdamas jokių aiškių ženklų norėtų dėl jo vagystės prisiekti, tada tas žmogus, kaip neįtariamasis, bus arčiau pats trečias su savo kaimynais, neįtariamais žmonėmis, ar pašaliniais, ar su to paties pono žmonėmis, bet vis dėlto gyvenančiais atskiruose namuose, gerais, tikėjimo vertais, neįtariamais bei neapkaltintais žmonėmis priesaika išsiteisinti, ir teismas jam tai turi leisti. O jeigu tas žmogus pats trečias dėl to prisiekti nenorėtų, tada už tą žalą, dėl ko bus skundas, privalės sumokėti. O jeigu antrą kartą jis dėl vagystės būtų apkaltintas, tada po antro karto ir šlėktos apkaltinimo turi būti nubaustas pagal teisę ir priesaiką kaip vagis.
XXI straipsnis
Apie užmušimą vagies su [vagystės] įkalčiu
Taip pat nustatome, jeigu kas savo namuose užmuštų vagį su [vagystės] įkalčiu, tuoj pat po to užmušimo turi tokį užmuštą vagį parodyti aplinkiniams kaimynams ir po to artimiausiam vazniui bei kviestiniams ir į teismą pristatyti bei parodyti. Ir po to, jeigu būtų pašauktas dėl to į teismą, tada teismas turi jam leisti išsiteisinti priesaika, kad tą vagį dėl vagystės bei su įkalčiu savo namuose užmušė. Taip pat jeigu kam nors pasitaikytų kelyje arba kur nors kitur lauke arba miške bėgantį vagį vytis, o jis nesileistų sugaunamas ir dėl to su [vagystės] įkalčiu būtų užmuštas, tada tas, kas vysis kelyje vagį, turi būti kartu su kaimynais arba pašaliniais žmonėmis [kviestiniais] ir su jais atvežęs lavoną teismui turi paliudyti, kad jį su įkalčiu užmušė. Ir kai bus dėl to į teismą pašauktas, taip pat turi su tais žmonėmis, su kuriais vagį vijosi, pats trečias dėl to prisiekti, kad dėl vagystės bei su įkalčiu jį kaip savo vagį užmušė. O sužeistą vagį turi vesti su įkalčiu į mūsų teismą taip, kaip aukščiau aprašyta, nes vagies, sugauto su įkalčiu, niekas neturi nė vienos dienos pas save laikyti, bet tuoj pat vesti į teismą. O kas vagį per dieną ir naktį pas save namuose laikytų, tada atvedęs į teismą pirmiausia privalės jam atlyginti pagal luomą, o jeigu vagis, būdamas sužeistas, būtų sugautas ir neatvestas į teismą ir per dieną bei naktį laikomas ten namuose numirtų, tada tas, kas laikė, taip pat tuo būdu privalės sumokėti galvapinigius pagal jo luomą. O jeigu kas, sugavęs vagį ir nevesdamas jo į teismą, savo namuose arba kelyje teisme neįkaltintą kankintų, toks taip pat pirmiau privalės jam dvigubai atlyginti ir po to su juo teisme bylinėtis.
XXII straipsnis
Jeigu kas ką nors iš mūsų, valdovo, dvaro pavogtų
Taip pat jeigu kas iš mūsų, valdovo, dvaro ką nors pavogtų ir pavogta būtų mažiau negu už dvi kapas grašių bei toje byloje negrėstų mirties bausmė ir teisme būtų tai prieš jį įrodyta arba pavogti daiktai paimti, tokiam reikia vieną ausį nupjauti, o jeigu ir po to ką nors pavogtų ir taip pat pavogti daiktai dešimt grašių nekainuotų, tada jau mirtimi turi būti nubaustas, tačiau ir tuo atveju pagal deramą teisminį įkaltinimą.
XXIII straipsnis
Apie žmonas ir vaikus, kurie naudojo vogtus daiktus
Jeigu vogti daiktai būtų užtikti namie ir vaikai bei žmona šalia jų būtų ir tais vogtais daiktais naudotųsi žinodami, kad jie vogti, tada jie privalės nuostolį atlyginti, o trūkstant už ką atlyginti ir patys turi būti, tačiau ne amžinai nelaisvei, o tik kol atidirbs kaip tie, kurie atidirbantys skolą būtų, o mirtimi turi būti nubaustas pats vagis, kuris vogė.
XXIV straipsnis
Apie vogtų daiktų atidavimą iš mūsų teismo ir taip pat kunigaikščio, pono ir šlėktos dvaro
Dėl to nustatome, jeigu iš kunigaikščio, pono ir žemionio pavogti daiktai būtų atgabenti į mūsų, valdovo, teismą ir nors tie vogti daiktai būtų svarbus turtas – auksas, sidabras, pinigai, drabužiai, brangūs arkliai, tada nuo visų tų vogtų daiktų, kad ir nereikšmingų, kiekvienas teismas, paėmęs sau priklausantį atlygį penkiasdešimt grašių, turi tuos vogtus daiktus tam, kas jų ieškos, grąžinti ir atiduoti, o vagis už vagystę turi būti nubaustas mirties bausme. O jeigu kurie pavogti daiktai kainuotų mažiau nei kapa grašių, tada už išpirkimą turi būti imami tik šeši grašiai.
XXV straipsnis
Apie priklydusius gyvulius
Kunigaikščiai ir vėliaviniai ponai, ponai tarėjai, taip pat ir žemės pareigūnai dėl priklydusio, taip pat ir dėl kokio nors vagies nuvaryto gyvulio turi elgtis pagal tą žemiau aprašytą tvarką, tai yra jeigu kieno arklys arba koks kitas naminis gyvulys užklystų arba nuvarytas [vagies] atsirastų jų dvare ir būtų paimtas į jų dvarą ir jeigu tame dvare tuo laiku bus pats ponas, tai jis gali laikyti tokį gyvulį pas save tol, kol tą gyvulį tas, kieno jis yra, suras. Ir suradęs už kiekvieną arklį jo šeimininkas turi duoti po du grašius, o gyvulius [tas ponas] turi jam atiduoti veltui. O šlėktos, kurie gyvena pavietuose, priklydusias arba vagies nuvarytas kumeles ir gyvulius turi vesti ir atiduoti mūsų dvarams ir neturi daugiau negu tris dienas pas save laikyti priklydusių, taip pat ir nuvarytų gyvulių. Taip turi elgtis ir kunigaikščių bei ponų pareigūnai, jeigu priklydęs arba nuvarytas gyvulys arba keletas jų tame dvare atsirastų nesant dvare pačių jų ponų, tada į mūsų teismą tuos gyvulius turi atiduoti, kaip apie šlėktą aukščiau šiame straipsnyje yra aprašyta. O mūsų teismas, imdamas gyvulį, tuos du grašius turi duoti tam, kas tą gyvulį atvedė, o po to teismas sau iš to, kieno gyvulys bus, tuos du grašius paims. Ir jeigu kas iš šlėktų arba iš kunigaikščių, ponų pareigūnų tris dienas pas save priklydusius arba nuvarytus gyvulius laikytų ir į mūsų dvarą neatvestų ir tai būtų prieš jį įrodyta bei tas gyvulys kaip vagystės įkaltis iš šlėktos namų arba pono dvaro būtų paimtas, tada tą turi teisti kaip vagį.
XXVI straipsnis
Apie visokių javų, esančių laukuose ir sudėtų į gubas arba stirtas, vagystę, taip pat ir apie šieno vogimą
Nustatome, jeigu kas vagystės būdu kieno nors javus nupjautų arba jau nupjautus sudėtus javus arba šieną pavogtų, arba pievą slaptu vagystės būdu nupjautų ir tas, kieno javai arba šienas bus, renkantį vagį užtiktų, tada tas, kas užtiks, turi sugavęs jį vesti su tuo įkalčiu, su vežimu ir arkliais, kur panorės, arba į mūsų pilies teismą, arba pas jo poną. O tas mūsų teismas arba ponas su tuo žmogumi teisingumą privalės vykdyti kaip su kitais su įkalčiu sugautais vagimis. O jeigu tie, kas javų arba šieno atvažiuotų ir nesileistų sulaikomi ir dėl to kas nors iš tų vagių būtų užmuštas arba sužeistas, tada tas, kas užmuštų vagį, turi paskelbti apie tai pašaliniams aplinkiniams žmonėms ir taip pat teisme bei vazniui aprodyti ir lavoną arba sužeistuosius atvežti į teismą ir vazniui parodyti, ypač jeigu tie vagys, būtų pajėgę, lavono su savimi nepaimtų arba būdami sužeisti neišsilakstytų. Ir jeigu dėl to būtų į teismą patrauktas, tada turi dėl to priesaika išsiteisinti pats trečias su kaimynais, kurie ten buvo, o neužtenkant pašalinių žmonių – su savo tarnais, pavaldiniais, kad vagį bevagiantį prie savo javų užmušė arba sužeidė, ir toks galvapinigių ir už žaizdas mokėti neprivalės. O jeigu tie vagys sugebėtų patį tą poną ar jo tarną bei pavaldinius prie jo javų sumušti ir sužeisti arba ir užmušti ir tai būtų prieš juos pagrįstai teisme įrodyta, tokie privalės smurtinę sumokėti dvylika rublių grašių ir už žaizdas pavaldiniams atlyginti, kokio luomo jie bus. O jeigu valstietis sužeistų šlėktą, tas valstietis gyvybę praranda. O jeigu šlėkta per tokį atsitikimą kitą šlėktą užmuštų, tas kaltasis bus nubaustas mirtimi ir galvapinigiai, smurtinė bei žala iš jo dvaro bus mokami, o už sužeidimą turi būti mokamas atlygis. O jeigu šlėkta užmuštų paprasto luomo žmogų, tas smurtinę, žalą ir galvapinigius sumokėti turi. O paprasto luomo žmogus už kito paprasto luomo žmogaus nužudymą bus baudžiamas mirtimi. Taip pat kas bus sugautas vagiant pėdus iš gubų arba šieno gubas arba taip pat javus pjaunant, toks paprastas žmogus, jeigu bus su įkalčiu atvestas, turi būti prie stulpo plakamas botagais ir žala turi būti sumokėta iš jo turto, jeigu kas daugiau bus nurodyta. O jeigu vagiančio vagies laukuose nesugautų, bet vogti daiktai būtų rasti namuose arba pėdsakais atsekta, tai kaip ir dėl kitų vagysčių turi būti teisiama pagal šį Statutą.
XXVII straipsnis
Apie tvenkinio ir kūdros išvogimą
Nustatome, jeigu kam nors vagystės būdu būtų išžvejotos žuvys tvenkinyje arba kūdroje, tada, jeigu toks bus sugautas ir atvestas į teismą su įkalčiu pirmą kartą, įrodžius turi būti nuplaktas botagu. O jeigu tas pats antrą kartą su įkalčiu būtų sugautas, tada jis deramai įrodžius bus nubaustas ausies nukirtimu. O jeigu tas pats trečią kartą nusikals, tai tada jis deramai įrodžius turi būti baudžiamas kaip vagis, nors ir įkainojus pavogtos daiktus jie nekainuotų dešimt grašių.
XXVIII straipsnis
Apie nuostolius, kurie bus padaryti per gaisrą arba nusiskandinimą
Jeigu taip atsitiktų, kad per gaisrą nuo ugnies mieste ar kur tik kitur kas degtų arba kas nors vandenyje skęstų ir tuo laiku kas kam nors pradingtų ir jeigu po to kurie netekti daiktai pas ką nors paslėpti atsirastų, tada tas, kieno daiktai tai bus, turi su juo dėl to teistis kaip dėl vagystės. O tas, pas kurį bus atpažinti daiktai, jeigu paliudys teisme, kad juos iš vandens arba iš ugnies ištraukė, bus laisvas nuo vagystės bausmės. O tuos daiktus tam, kieno yra, turi grąžinti, bet tas, kas tokius savo daiktus užsinorės turėti, už pusę kainos, kiek jie bus kainavę turi iš jo išsipirkti.
XXIX straipsnis
Apie tokius savavališkus žmones, kurie įkalbėję ištekėjusią moterį su ja pabėgtų
Sulaikydami nuo pikto savavališkus žmones nustatome, kad jeigu kas nors, kad ir kokio būtų luomo, užmiršęs dievobaimingumą ir savo krikščioniškas prievoles, išdrįstų įkalbėti ir paimti kieno nors žmoną, nors ir su jos sutikimu, ir išvažiuotų su ja, tada, jeigu būtų pavytas kelyje, mieste, apsistojimo vietoje ar kurioje nors kitoje vietoje, turi būti sugautas ir atvestas į pilies teismą kaip ir kuris nors kitas nusikaltėlis arba taip pat patrauktas šaukimu per galutinį terminą į teismą iš jo žemės valdos, toks deramai įrodžius baudžiamas mirtimi. Taip pat ir ta moteris, kuri tam leidosi, turi būti nubausta mirtimi. Išskyrus tai, jeigu jos vyras nubausti jos mirtimi nenorėtų, tada ji turi pasilikti jo valioje. O už paimto turto nuostolius leidus tokiai moteriai, visa tai turi būti sumokama dvigubai iš dvaro to kaltojo, kas tai padarys. O jeigu taip atsitiktų, kad besivejant tas, kuris vysis, būtų užmuštas to, kas su ištekėjusiąja bus išvažiavęs, arba taip pat tas, kuris tokiu minėtu būdu su moterimi išvažiuotų, tada dėl to teismas turi elgtis pagal tai, kaip apie svetimoteriautojus yra aprašyta žemiau šiame skyriuje trisdešimtame straipsnyje.
XXX straipsnis
Apie bausmę už svetimavimą
Siekdami, kad tarp kitokių ir to blogio mūsų krikščioniškose valstybėse nedaugėtų, tai yra svetimavimo, dėl kurio Viešpats Dievas yra ne mažiau įžeidžiamas, nustatome: jeigu vyras, įtardamas savo žmoną svetimavimu ir dėl to ją pasekęs užtiktų ją ištvirkaujant su kokio tik būtų luomo svetimautoju, tada tas vyras, sugavęs tą svetimautoją su savo žmona ir iš karto apie juos aplinkiniams kaimynams pranešęs, turi po to vesti į mūsų pilies teismą ir ten, teisme, tai viešai ir teisingai įrodęs, bet ne dėl kokios nors nesantaikos prieš žmoną arba prieš tą, ką su ja užtiko, turi prieš juos pats trečias su pašaliniais žmonėmis, kurie ten užtinkant ir sugaunant buvo, arba su tarnais ir namų šeimyna prisiekti. Ir tie abu turi būti nubausti mirtimi.
Taip reikia suprasti ir apie merginą, kuri dievobaimingumą ir gėdą atidėjusi į šoną pasileidusiai gyventų, kurią kaltinti galės iš tėvo ir giminaičiai vyrų pusės. Vis dėlto teismas turi atidžiai saugoti, kad tai nebūtų dėl nesantaikos, neapykantos arba dėl kokio nors turto godumo. O jeigu tas svetimautojas nesileistų būti sugautas ir dėl to būtų užmuštas, tada dėl to teismo nagrinėjimas turi būti daromas taip, kaip yra aprašyta apie smurtautoją šlėktos namuose, užmuštą dėl smurto. O jeigu tokio užtikimo metu svetimautojas užmuštų tą vyrą, toks žudikas praranda gyvybę ir garbę, o galvapinigiai iš jo dvaro arba turto turi būti sumokėti, ir tokia žmona taip pat bus nubausta mirtimi.
XXXI straipsnis
Apie bausmę sąvadautojams
Nustatome norėdami tai turėti amžiniems laikams, kad mūsų pavaldiniai, gyvenantys pagal mūsų įsakymus, garbingai gyventų ir nesiektų naudos, nepriimtinos Dievui ir šlykščios padoriems žmonėms, dėl to, kad mūsų miestuose nebūtų pakenčiami tokie žmonės, ar tai būtų vyras ar moteris, kurie siekdami nepadorios naudos merginas arba našles ir ištekėjusias moteris priprato įkalbinėti verstis kūno paleistuvyste, nors ir kai kurios iš jų galėtų padoriai gyventi santuokoje, bet sąvadautojų įkalbinėjamos tai paverčia niekais ir jos gyvena nepadorų bei ištvirkusį gyvenimą. Dėl to įsakome vaivadomis, seniūnams ir miestų pareigūnams, kad tokius sąvadautojus su aiškiu įrodymu įsakytų gaudyti ir baustų nosies, ausies ir lūpų nupjovimu ir ištremtų iš miestų. O jeigu ir po tokios bausmės verstųsi tuo pačiu sąvadavimu, tada teismas tokius mirtimi turi nubausti.
XXXII straipsnis
Apie pavainikio nužudymą
Jeigu kas užmuštų pavainikį, toks nuo mirties bausmės turi būti laisvas. Tačiau jeigu to pavainikio motina būtų gyva, ji galės ieškotis galvapinigių, ir galvapinigiai už tokį sūnų, taip pat jeigu jo būtų susilaukusi neaišku su kokio garbingumo žmogumi, neturi būti mokami [daugiau], tik kaip už paprasto luomo žmogų.
XXXIII straipsnis
Apie slaptas smukles
Taip pat atsižvelgdami į tai, kad šioje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugelyje vietų, kaimuose padaugėjo daug savavališkų slaptų smuklių, kurios ne tik didelį nuostolį mūsų ir šlėktų miestams, bet ir Respublikai nuostolius bei žalą atneša. Ir ne mažiau dėl tos pačios priežasties, kad tokiose slaptose smuklėse nuolat būna žmogžudysčių, vagysčių, apiplėšimų ir daug kitų neramumų, todėl siekdami to išvengti nustatome, norėdami tai turėti, kad kunigaikščių, ponų ir šlėktos dvaruose slaptų smuklių niekur nebūtų, ir taip mūsų, kaip ir ponų, kunigaikščių ir šlėktų pavaldiniai kaimuose, savo namuose alaus prekiavimui nevirtų ir nepardavinėtų, taip pat midaus bei degtinės nešinkuotų ir jokių smuklių neturėtų, išskyrus užvažiuojamuosius kiemus prie apsistojimo vietų ir įprastų kelių, taip pat ponų, šlėktų dvaruose, kuriuose pravažiuojantiems žmonėms kaip maistas, taip ir gėrimai nuolatos gali būti. O tokias slaptas smukles kiekvienoje vaivadijoje, žemėse ir pavietuose mūsų pilies teismas per savo vietininkus, paskyrus jiems pavieto vaznį, kaip savo apygardose, taip ir kitose mūsų pilių ir dvarų valdose, kurie bus jų vaivadijoje arba seniūnijoje, valsčiuose, kaimuose, stabdyti turi. Ir jeigu pas ką nors iš mūsų pavaldinių prekiavimui išvirtą alų, taip pat midų ir degtinę pardavimui surastų, tada kaip tuos gėrimus, taip ir visus indus, skirtus alui, midui ir degtinei gaminti – katilus, kubilus, statines, bet ne kitą nuosavybę, turi paimti į mūsų pilį arba dvarą. Ir iš to pelno pusė turi atitekti špitolei, o kita pusė tam pilies teismui. O ponų, kunigaikščių ir šlėktų dvaruose, valsčiuose ir kaimuose nieko iš dvasininkų ir pasauliečių luomo neišskiriant, kiekviename paviete pilies teismai tokias smukles turi atidžiai stebėti ir apie jas aiškintis. O tokį šlėktą, kuris pats laikytų slaptas smukles kaimuose arba savo šlėktiškuose namuose, o ne apsistojimo vietoje arba ne prie kokio nors kelio, nepastatęs apsistojimo namų laikytų arba savo žmonėms jų namuose laikyti leistų, kiekvienam šlėktai, kas panorės, galima pašaukti dėl to į pilies teismą per galutinį terminą. Kai tai prieš kurį nors šlėktą bus įrodyta deramu įrodymu, tada jis turi sumokėti baudą tris rublius grašių, iš tos baudos pusė sumos turi priklausyti tam pilies teismui, o kita dalis turi būti duota tam šlėktai, kuris pašaukė. O tas pilies teismas privalės visa tai pilnai padaryti ir tai įvykdyti dėl gresiančios baudos – dvylikos kapų grašių, kurią turėtų sumokėti mums, valdovui, į iždą tos valstybės, mūsų žemės. Dėl to seniūnai, laikytojai, tijūnai ir kiekvienas mūsų pareigūnas, kuris dėl to priešintųsi ir pilies teismui tas slaptas smukles mūsų valsčiuose paimti draustų arba pats tokias smukles leistų naudoti mūsų pavaldiniams kaimuose dėl savo naudos, tada tokia pat minėta bauda jiems priklausys ir jis privalės mokėti ją už kiekvieną kartą, kiek kartų dėl šio straipsnio nevykdymo, kieno tik prieš mus, valdovą, arba Vyriausiąjį Teismą būtų pašauktas.
XXXIV straipsnis
Jeigu kas ką nors apkaltintų ir į teismą atvestų, turi tuojau pasirašyti, per kurį terminą turi įrodyti
Taip pat jeigu kas ką nors apkaltinęs prieš teismą į kalėjimą arba pagal laidavimą atidavęs ir terminą iš teismo įrodymui priėmęs pats be pateisinamos priežasties per tą terminą nestotų arba per pasiuntinį savo pagrįstos priežasties dėl neatvykimo per tą terminą nepraneštų, tada teismas, pasibaigus tam terminui, apkaltintąjį turi laisvą padaryti ir laisvą aiškinimąsi teisme su tuo, kas jį apskundęs neįrodė, išsaugoti.
XXXV straipsnis
Apie čigonus
Kadangi čigonai yra nereikalingi ir dykinėjantys žmonės, kurie ne tik jokių patarnavimų, naudos mums ir niekam Respublikoje nedaro, bet priešingai, daro nemažą žalą apgaudinėdami paprastus žmones bei vogdami ir tikrai slapta grobdami, o kartais iškeliaudami į kitas žemes, ypač priešų, ir iš blogos valios gali tapti šnipais ir vedliais, dėl to nustatome, kad būtinai nuo šio laiko ir toliau jie niekur šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir jai priklausančiose žemėse nebūtų slepiami, o tai pasienio seniūnai ir kiti mūsų laikytojai turi su atidumu saugoti, kad į mūsų žemes jie neįeitų. O jeigu juos kuris iš jų iš savo seniūnijos ir apygardos išvarys, kad niekas iš kitų luomų mūsų pavaldinių jų nepriimtų ir savo dvaruose neslėptų, priešingu atveju gresia bauda į mūsų iždą dvylika kapų grašių.
XXXVI straipsnis
Apie naują dvaro šeimynos pavadinimą vietoj to, kuriuo prieš tai juos nelaisvaisiais vadino
Pranešame ir paskelbiame, kad šiame dabartiniame Statute tuos žmones šeimyną, kurie prieš tai nelaisvaisiais buvo vadinami, pavadinimas pakeičiamas ir pavadinami bei parašomi jie tėvonine, motinine, pirkta dvaro šeimyna arba [karo] belaisviais, tada tas jų pavadinimo pakeitimas nagrinėjant bylą kiekviename teisme, jeigu kas savo nelaisvosios šeimynos ieškotų, niekam iš mūsų pavaldinių ieškoti ir siekti teisingumo niekuo kenkti ir trukdyti neturi.
XXXVII straipsnis
Nuo kada reikia teistis pagal šį Statutą
Ir visi tie šiame Statute aprašyti reikalai turi sietis su būsimomis bylomis nuo šio laiko, kai po mūsų, valdovo, patvirtinimo šis Statutas bus duotas naudoti, išskiriant ir saugant tik septinto skyriaus tryliktą straipsnį apie įrodinėjimo būdą dėl senų įkeitimų, kurie atsirado po pirmųjų senųjų Statutų išleidimo.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).