I (1) straipsnis
Apie žemės teismo – teisėjų, pateisėjų ir raštininkų laisvą rinkimą kiekvienoje žemėje ir paviete
Ką mūsų protėvis, šlovingo atminimo Karalius Jo Malonybė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, suteikdamas naudojimui šios valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, piliečiams šį visuotinės žemės teisės Statutą, jų pačių iš senojo jų Statuto ir iš kitų įvairių krikščioniškų įstatymų pataisytą, tarp kitų laisvių, pranašumų ir tvarkų, jame aprašytų, dar didesniam praplėtimui laisvės ir greitesnio teisingumo siekimo, teikėsi jiems bendru visų luomų sutarimu ir sutikimu, kaip savo ištikimiems pavaldiniams ir nuo seno laisviems, garbingiems ir doriems žmonėms tai suteikti ir leisti, kad dėl vadovavimo ir žmonių teisingumo vykdymo, valdovo vietoje, žemės teismai, tai yra teisėjas, pateisėjis ir raštininkas kiekvienoje žemėje ir paviete pagal suskirstymą, surašymą ir tvarką dėl to nustatytą, būtų laisvai renkami, ir jie visokius reikalus, priklausančius tam žemės teismui, tvarkytų, kaip tai jiems privilegijomis jo karališkosios Malonybės, Bielske ir Vilniuje šiuo Statutu suteikta, pakankamai sustiprinta, patvirtinta ir šiame Statute aprašyta, kur ir mes, Steponas, Dievo Malone, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ateidamas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymą, pagal tą Statutą ir pagal tą nurodytą teismų tvarką, piliečius šios valstybės rado ir aptiko ir dabar jie tai naudoja. O kad tai jiems ir toliau amžiniems laikams netrikdomai tęstųsi, kaip tai sau privilegijomis ir tuo Statutu ir ankščiau turėjo įtvirtinta, taip ir dabar norime tai turėti ir nustatome, kad jeigu kuris iš tų žemės teismo pareigūnų – teisėjas, pateisėjis arba raštininkas numirtų, tada kiti pasilikę gyvi pareigūnai, turi mums, valdovui, apie tai savo raštu duoti žinią, jeigu mes būtume šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. O jeigu taip atsitiktų mums nesant šioje valstybėje, tada apie tai turi duoti žinią vaivadai, o Žemaitijos žemėje – Žemaitijos seniūnui, o nesant vaivados arba seniūno, tada tos žemės kaštelionams. Ir po tokios žinios davimo mes, valdovas, turime mūsų raštu, be jokio vilkinimo, o nesant mūsų, vaivada arba kaštelionas turi savo raštu pavieto seniūnui, žemės pareigūnams ir to pavieto šlėktoms, o Žemaitijos seniūnas arba taip pat kaštelionas – tijūnams, šlėktai ir visų luomų tos Žemaitijos žemės piliečiams taip pat savo raštu, nurodyti laiką suvažiavimui, atsiųsdami tokį raštą į tą pavietą, į pilies teismą prieš tą laiką, nurodytą dėl to – prieš keturias savaites. Ir tas raštas turi būti visur tame paviete perskaitytas ir paskelbtas tuo būdu, kaip ir apie kitus mūsų seiminius arba karinius raštus yra aukščiau trečiame skyriuje aprašyta. Ir tuo terminu suvažiavę visi to pavieto piliečiai, nuo aukštesniojo iki žemesniojo luomo, į mūsų pilį arba dvarą, ir ten, tie, kurie suvažiuos tą nurodytą dieną į tuos rinkimus, kiek jų bebūtų, jau nelaukdami kitų neatvykusių, turi vietoje to mirusiojo pareigūno iš savo tarpo keturis asmenis šlėktas, gerus žmones, pamaldžius, dorus, vertus, išmanančius teisę, mokančius rašyti, gimusius šioje valstybėje, Didžiojoje Kunigaikštystėje ir tame paviete ne naujai apsigyvenusius ir neapgaulingai sėslius išrinkti ir mums, valdovui, tų išrinktų asmenų vardus raštu su savo antspaudais pranešti. Ir mes iš tų keturių išrinkę vieną, kuris mums atrodys ir patiks, neatidedant, į to mirusiojo pareigūno vietą paskirsime ir mūsų privilegija į tą pareigybę turime ji patvirtinti iki jo mirties arba iki paaukštinimo iš mūsų malonės į kitą kokią nors aukštesnę pareigybę arba aukštą tarnybą. O jeigu į teismo pateisėjo arba raštininko, arba po išėjimo pateisėjo į pateisėjo pareigybę raštininką išrinktų, tada dėl pateisėjo arba raštininko jau kitų kandidatų nereikės skirti, tik į vietą pateisėjo arba raštininko turi ten iš karto tame suvažiavime tokius pat, kaip aukščiau aprašyta, keturis asmenis išrinkti ir mums jų vardus raštu su savo antspaudais pranešti, o mes iš jų tarpo vieną kurį nors tuo pat būdu, kaip aukščiau nurodyta, į tokią pareigybę paskirsime ir patvirtinsime. Ir kam iš tų išrinktų tos žemės teismo pareigybes suteiksime, tie pareigūnai po to per pirmas teismo sesijas privalės pirmiausia ten teismo vietoje, vaivadai arba kaštelionui, o jeigu vaivados ir kašteliono nėra, tada teismo seniūnui ir to pavieto maršalkai, esant susirinkusiems šlėktoms, o jeigu vaivada, nei kaštelionas, nei seniūnas, nei maršalka neatvyktų, tada esant kitiems žemės pareigūnams ir ten susirinkusiems šlėktoms, kurie tuo metu tose sesijose bus, priesaiką dėl tos savo pareigybės padaryti, ir po to tas savo pareigybes vykdyti ir jas tvarkyti. Ir turi jau amžiniems laikams pavietuose pagal nurodytų pareigūnų išrinkimą taip elgtis ir to laikytis. O teisėjo ir pateisėjo priesaika turi būti šiais žodžiais: „Aš, v.[ardu], prisiekiu Visagaliam Viešpačiui Dievui, Vienam Trejybėje, kad šiame paviete [pavieto pavadinimas], pagal Dievą teisingai ir pagal šio Statuto teisę, suteiktą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, pagal priešingų šalių skundą ir atsaką, bet ne pagal savo žinojimą, nieko nei pridėdamas, nei atimdamas, teisiu, parodymus ir užrašus priimsiu, nenuolaidžiaudamas aukštam ar žemam luomui, neišskirdamas užimančių aukštus rangus ir pareigybes, nežiūrėdamas turtingas ar vargšas, draugas, giminaitis, šalininkas, priešas, vietinis ar svečias, ne iš draugystės, ne iš nesantaikos, ne iš baimės, ne už kyšį ir dovanas, nei po to tikėdamasis dovanų ir kokio atlygio ir ne patarinėdamas kuriai nors šaliai, nei bijodamas bausmės, keršto ir grasinimo, bet tik paties Dievo ir Jo švento teisingumo ir visuotinę teisę bei savo sąžinę prieš save turėdamas, taip pat teismo sesijų niekada nepraleisdamas, išskyrus didelę, tikrą, sunkią ligą, ir kaip dėl to teisingai prisiekiu – taip man, Dieve, padėk, o jeigu neteisingai – Dieve, mane užmušk.“
O žemės teismo raštininkas turi rusėniškomis raidėmis ir rusėniškais žodžiais visus raštus, išrašus ir šaukimus rašyti, o ne kitokia kalba ir žodžiais. Ir prisiekti turi dėl savo raštininko pareigybės šiais žodžiais: „Aš, v[ardu], prisiekiu Viešpačiui Dievui, Vienam Trejybėje, dėl to, kad teisingai pagal Dievą ir tą rašytinę teisę ir pagal šalių [byloje] parodymus ir ginčus, nieko nei pridėdamas, nei atimdamas, užrašinėsiu ir teisėjui bei pateisėjui patarinėsiu ištikimai ir teisingai pagal šalių parodymus ir ginčus teismuose, teismo pasisakymus ir svarstymus ir teismo sprendimus įrašinėsiu ir saugosiu bei prižiūrėsiu, kad pagal šią mano priesaiką teisingai būtų įrašomi. Ir iš pirmųjų knygų, jeigu kas kokių išrašų arba nuorašų pareikalaus, taip pat juos teisingai ir tiksliai, kaip knygose bus užrašyta, su teisėjo ir pateisėjo žinia, išduosiu, neišskirdamas aukšto ar žemo luomo, užimančių aukštus rangus ar pareigybes, nežiūrėdamas turtingas ar vargšas, draugas, giminaitis ar šalininkas, ar priešas, vietinis ar svečias, nei iš draugystės, nesantaikos, baimės, ne už kyšį ar dovanas, nei bijodamas bausmės, keršto ar grasinimo, nelaukdamas atlygio, bet patį Dievą ir Jo šventą teisingumą ir visuotinę teisę prieš save turėdamas ir vadovaudamasis savo gera ir pamaldžia sąžine – taip man, Dieve, padėk. O jeigu neteisingai – Dieve, mane užmušk.“
II (2) straipsnis
Apie teisėjus, kokie turi būti renkami
Nustatome, kad į tas pareigybes, kaip teisėjo, pateisėjo ir raštininko neturi būti renkami dvasininkai, kaštelionai, nei maršalkos, teismo seniūnai, nei pakamariai, vaiskiai, nei žemės, rūmų ir pavietų vėliavininkai ir niekas kitas, kuris būtų kitokiu žemės pareigūnu, bet tokie ir tokiu būdu turi būti renkami, kaip aukščiau, pirmame šio skyriaus straipsnyje yra aprašyta. O jeigu kas nors laikydamas dvi teismines arba kitas žemės pareigybes, ir šlėktų apie tai įspėtas teismo sesijoje arba seimelyje, kurios nors vienos pareigybės atlaisvinti nenorėtų, tada jis abi tas pareigybes praranda, o mes, valdovas, pagal Statutą ir šlėktų išrinkimą ir jų prašymą, kitus į tas pareigybes turime paskirti ir įvesti. Vis dėlto, iš mūsų, valdovo, malonės, tie žemės pareigūnai, teisėjai, pateisėjai ir raštininkai, taip pat maršalkos, pakamariai, vėliavininkai gali būti dvarų ir mūsų sosto turto laikytojais ir tijūnais, tik ne teismo seniūnais, kaip tame paviete, taip ir kitame.
III (3) straipsnis
Apie žemės teismo galią ir kompetenciją, kad kiekvienas iš bet kurio luomo privalo prieš jį stoti, ir apie tą, kas prieš jį nestotų arba stojęs iš teismo prieš sprendimą šalin išeitų
Taip pat nustatome ir suteikiame galią amžiniems laikams, mūsų, valdovo, valdžios viršenybės su pritarimu ponų mūsų tarėjų ir visų luomų, visų žemių, šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, toms pavieto pareigybėms kiekviename paviete – teisėjui ir pateisėjui, į nustatytas teismo sesijas, pašauktus prieš juos, teisti ir spręsti reikalus visų luomų, pradedant nuo aukštesniojo iki žemesniojo, vienodai ir tolygiai, kas tik tame paviete savo dvarus turėtų, nieko iš jų neišskiriant, nei iš teismo jų pačių ir jų dvarų, išskyrus turtą priklausantį mūsų, valdovo, sostui, kaip apie tai Tribunole ir kituose šio Statuto straipsniuose savo vietose yra aprašyta. O jeigu kas nors, turėdamas savo dvarus tame paviete, prieš mus stotis nustatytu laiku, kaip apie tai žemiau, savo vietoje nustatyta, pagal šaukimą nenorėtų, dėl tokių, kas bus, kaip aukštesniojo, taip ir žemesniojo luomo, suteikiame visišką galią tam žemės teismui, teisėjui ir pateisėjui, kad jie turi pagal šią teisę ir straipsnius, žemiau apie tai nurodytus ir surašytus, teismo tvarka sprendimą ir išieškojimą daryti su kiekvienu, kaip dėl ko kurioje teismo sesijoje pasitaikys, iki galutinio bylos išnagrinėjimo. O jeigu pašaukta šalis, stojusi teisme, per pirmus ar per antrus terminus, nors dar ne per galutinį terminą, išklausiusi šaukimą, ir dėl jo kaip pašaukusiojo šalis, taip ir šalis šaukimą negaliojančiu tvirtintų, o teismas jai to termino pakeitimo ir šaukimo negaliojimo pagrįstumo nepripažintų, ir ji, vis dėlto, nenorėdama dėl pačios bylos atsakinėti, arba jau stojusi byloje ir teisminį aiškinimąsi su besiskundžiančia šalimi pradėjusi, iki bylos nagrinėjimo pabaigos ir sprendimo neišklausiusi, šalin iš teismo išeitų, nenorėdama būti paklusni teismui, tada teismas dėl tokios užsispyrusios šalies jau ne už nestojimą, bet iš karto pačioje byloje, dėl ko yra šaukimas, deramai teisme įrodžius sprendimą turi daryti. Taip turi būti suprantama ir dėl besiskundžiančios šalies, kad jeigu stojusi teisme su savo priešinga šalimi, šalin iš teismo išeitų, tada tokia savo bylą pralaimi. Tačiau tas žemės teismas tik tokių bylų spręsti negalės ir galios neturės, kurios ypatingais straipsniais mūsų, valdovo, teismui ir mūsų pilies teismui yra paliktos ir pavestos, papročiu, būdu, tvarka, kaip apie tai savose vietose yra aprašyta. O teismo dekretus ir visus teismo nutarimus, teisėjas ir pateisėjis turi daryti raštu ir tą raštą savo ranka teisėjas arba pateisėjis [turi] pasirašyti ir to paties sprendimo raštą raštininkas, pagal teisėjo arba pateisėjo leidimą, turi surašyti, ir po sprendimo tas raštas raštininkui turi būti atiduotas ir pagal jį raštininkas tą bylą į knygas turi įrašyti; ir negalima išdavinėti šalims teisminių raštų tol, kol teisėjas ir pateisėjis neperskaitys, pirmiau į knygas įrašius. O teismo raštus ir visokius išrašus bei visus kitus to žemės teismo raštus raštininkas turi savo ranka pasirašinėti.
IV (4) straipsnis
Kad teismo asmenys patys teistų, bet ne kas kitas jų vietoje ir apie tai, jeigu kas iš jų susirgtų arba savo paties asmenines bylas kitame arba tame pačiame paviete turėtų ir apie primenamųjų raštų davimą
Nustatome, kad teisėjas, pateisėjis ir raštininkas patys asmeniškai, o ne per savo vietininkus, teismus ir sesijas vykdytų, išskyrus tai, jeigu kuris iš jų pats susirgtų arba taip pat turėtų asmeninių reikalų, arba mes, valdovas, kurį iš jų dėl mūsų, valdovo, ir šalies reikalų arba į pasiuntinybę išsiųstume, tada jis turi apie save teismo sesijoje savo draugams ir šlėktai duoti žinią, kad tose teismo sesijose dėl tų aukščiau paminėtų priežasčių būti negali. Ir mes, valdovas, suteikiame galią, kad tie du teismo pareigūnai, esantys tose žemės teismo sesijose, su šlėktomis, kurie tuo laiku suvažiuos, nuo tos dienos kai prasideda sesija, kaip nurodyta Statute, trečią dieną, nelaukiant kitų neatvykusiųjų, turi vietoje to trečio pareigūno, kurį nors kitą žmogų, gerą, dorą, pasitikėjimo vertą, išmanantį teisę ir mokantį rašyti šlėktą, ten pat sėslų tame paviete išrinkti ir vietoje jo [nesančiojo] pasodinti. O jeigu šlėktos į tą neatvykusiojo pareigūno vietą rinkimuose dėl vieno asmens nesutartų, tada tie du žemės teismo pareigūnai, kurie atvyks ir šlėktoms nesutariant links prie tų, kurie garbingą, dievobaimingą ir išmanantį teisę asmenį siūlytų, tokį asmenį ir turi vietoje to trečio neatvykusio draugo pasodinti. Ir tas, kurį išrinks, padaręs priesaiką, visus teisminius reikalus bendrai su tais dviem pareigūnais turi spręsti. Ir jau visas tas teismo sesijas tas išrinktas asmuo teis ir visas atitenkančias pajamas sau ims, nors ir tas pareigūnas, kuris laiku neatvyko, atvyktų, jau savo vietos tose teismo sesijose užimti neturi. Vis dėlto, per tas dvi dienas nuo teismo sesijos pradžios, iki kol trečią dieną neatvykusio pareigūno vieta bus užimta, šalys su tais dviem pareigūnais neatidėliotinus teisminius reikalus vykdyti ir kvietimus per vaznius į teismą šaukimuose išrašinėti galės. O jeigu ir tam išrinktam koks nors reikalas dėl jo asmeninės bylos per tą sesiją tame paviete pasitaikytų, tai tie du pareigūnai su tais šlėktomis, kurie tuo laiku bus, nelaukiant kitų, tik dėl jo bylos ką nors kitą išrinkę, į jo vietą turi paskirti. Vis dėlto tas žemės teismo pareigūnas, kuris tose teismo sesijose būti negalėjo, kitose teismo sesijose pagal tą pačią priesaiką, kurią dėl savo pareigybės padarė, turi, šlėktoms paaiškinti, kad tikrai negalėjo būti ar savo asmeninių reikalų per teismo sesiją kitame paviete turėjo, bet ne dėl bylos vilkinimo šaliai ir ne dėl kieno nors nuostolio tuo atsisakinėjo. O jeigu kuris iš tų žemės teismo pareigūnų ne dėl tikrai sunkios ligos arba ne dėl savo asmeninio skubaus reikalo kitame paviete per teismo sesijas, praleistų teismines sesijas ir tai trys kartus prieš jį būtų parodyta, tas savo pareigybę praranda. Ir raštininkas gali turėti vieną arba du padėjėjus arba tiek, kiek jam poreikis bus, ir atidžiai prižiūrėti tai, kad tiksliai ir teisingai, neuždelsiant, bet iš karto į knygas įrašoma būtų. O jeigu dėl ko nors tokio byloje jie suklystų, šlėktos neprivalės iš raštininko padėjėjų to žiūrėti, bet iš paties raštininko už padarytą klaidą dėl patirtos žalos atlygio sau ieškoti turi. Taip ir apie pilies teismo raštininką dėl jo rašymo klaidų reikia suprasti. O jeigu kuris iš tų žemės teismo pareigūnų tame pat teisme, kur ir pats yra pareigūnas, turėtų savo asmenines bylas, kaip pagal šaukimus, taip jei ir kokius nors parodymus norėtų padaryti jis kam nors ar kas nors jam, tada tokiu pat būdu tie du pareigūnai su šlėktomis vietoje jo kitą išrinkti turi kaip aukščiau aprašyta. O dėl tos bylos išrinktas be priesaikos ją nagrinėti turi. O jeigu du iš tų pareigūnų tarp savęs būtų pašaukti į tą patį žemės teismą, tada trečias pareigūnas, jų draugas, su ten esančiais šlėktomis, turės teisę, vietoje tų dviejų pareigūnų, teisme su juo atliekančių pareigas, taip pat du asmenis tuo būdu, kaip aukščiau dėl vieno aprašyta, tų bylų nagrinėjimui išrinkti. Ir jeigu į raštininko vietą ką nors kitą išrinktų, tada jo parašas bus tiek pat svarbus, kaip ir raštininko. O dėl ėmimo šaukimų ir primenamųjų raštų bei kitų teisminių raštų dėl raštininko asmeninių poreikių, taip pat teisėjo, pateisėjo, ir dėl jų reikalų ir taip pat kam kitam iš priešininkų dėl ėmimo primenamųjų raštų ir kitų teisminių raštų, išskyrus šaukimus, jie turi veikti pagal šiame ketvirtame skyriuje esantį šeštą straipsnį. O kas to pakeitimo kitu asmeniu metu kokią skriaudą teisme įvardins sau atsitikus, tas tą ir pašaukti dėl to turi. Tačiau ieškotis baudos, piniginio atlygio sau neturės.
V (5) straipsnis
Nuostatas dėl teismo mokesčio ir rinkliavos teisėjui ir pateisėjui, taip pat pilies teismo ir kitiems mūsų pareigūnams
Nustatome, kada žemės teismas kam nors ką iš ko priteis, tada iš to priteisto turto, kas jį gauna, iš to teismas turi sau už savo darbą imti teismo mokestį nuo lietuviškos kapos – po du lietuviškus grašius, ir iš to teismo mokesčio, žemės teismo teisėjui turi atitekti du grašiai, o pateisėjui – trečias grašis. Tačiau kas liečia skolą, kas būdamas kam skolingas kokią nors pinigų sumą, paskolintą pagal savo užrašą, arba kokią kitą skolą iš ko kito su jo užrašu ir tam, kas įrodys asmeniniu užrašu, to sumokėti nenorėtų net pagal šaukimus iš teismo, tada ne tas teismo mokestį turi mokėti, kas ieškosi savo asmeninių pinigų arba įrodytos skolos, bet tas pats savo skolą ir teismo mokestį privalės mokėti iš karto tuo laiku po teismo sprendimo, nepasišalinęs iš to mūsų teismo. O jeigu užsispyrusiai mokėti nenorėtų, tada besiskundžianti šalis tuo laiku turi savo pinigais teismui mokestį duoti, o teismas tai jai prie pagrindinės sumos teismo ir įvesdinimo rašte turi pridėti ir iš tokio užsispyrusiojo dvaro jai atlyginti; taip pat ir dėl mirusiojo skolų, dėl kurio palikuonys privalo mokėti teismo mokestį. O kas liečia tą, kas iš ko ką prisiteis, tada rinkliavą kaip dėl didelių, taip ir dėl mažų bylų ir piniginės sumos neprivalės daugiau duoti mūsų teismui ir kiekvienam kitam teismui, tik keturis grašius; nors taip pat ir keli arba keliolika dalyvių arba draugų vienoje byloje dalyvautų, tada taip pat rinkliavos visi turi duoti ne daugiau, tik keturis grašius. Dėl to taip pat už antspaudavimą sutarčių, jeigu kas kam dvarą parduoda, dovanoja, užrašo amžiams, keičia ir duoda savo paliudijimu, asmeniškai atėjęs į mūsų žemės teismą su savo asmeniniu raštu, tada tas, kas dvarą įsigyja, teisėjui rinkliavą turi sumokėti keturis grašius ir pateisėjui – du grašius, o už to paliudijimo amžiams išrašo iš knygų užantspaudavimą – kitus keturis grašius teisėjui, o pateisėjui už jo antspaudą turi duoti du grašius. O virš to nuostato mūsų žemės teismo pareigūnai neturi daugiau teismo mokesčio, rinkliavos ir už antspaudavimą imti, kitu atveju gresiant baudai tos šalies naudai, iš kurios virš to nuostato daugiau priverstinai būtų paėmę – dvylika kapų grašių. O ką paėmė daugiau, dvigubai turi grąžinti, ir tą baudą privalės tas mūsų žemės teismas pagal pirmą Vyriausiojo Teismo šaukimą ir su besiskundžiančios šalies priesaika nuskriaustajam sumokėti. Tuo pat būdu ir mūsų pilies teismas teismo mokestį ir rinkliavą dėl teismo bylų, taip pat ir dėl paliudijimo amžiams ar kokių nors kitų užrašymų, turi imti tik pagal tą mūsų aukščiau aprašytą nuostatą. Dėl to ir kiti, nors ir ne teismo [pareigūnai], laikytojai, tijūnai ir visi kiti pilių, dvarų ir mūsų valsčių pareigūnai dėl teismo mokesčio ir rinkliavos ėmimo su visais pareigūnais ir šlėktų luomu bei jų tarnais, bajorais ir mūsų pavaldiniais taip turi veikti. O jeigu mūsų pilies teismas, vaivados, seniūnai arba teismo laikytojai virš šio valstybės nuostato ir nutarimo ką daugiau iš ko nors paimtų, tada taip pat privalės pagal pirmąjį Vyriausiojo Teismo šaukimą su tokiu įrodymu, kaip aukščiau aprašyta, tą baudą dvylika kapų grašių ir tai ką paėmė – nukentėjusiai šaliai dvigubai sumokėti. Ir tuo pat būdu iš to pareigūno dvaro tvirtai atlyginta tai turi būti per pavieto vaznį su Vyriausiojo Teismo raštu, perduotu į mūsų žemės arba pilies teismą dėl to aprašymo ir toliau dėl to išieškojimo reikia veikti pagal straipsnius, aprašytus šiame skyriuje dėl teismo bylų išieškojimų. O jeigu ne patys vaivados, seniūnai ir laikytojai bei tijūnai, bet jų pareigūnai virš to nutarimo daugiau iš ko nors ką paimtų, tada nukentėjęs turi veikti pagal aprašytą žemiau šiame skyriuje trisdešimt septintą straipsnį ir teisingumo sau siekti. O iš nesėslių šioje valstybėje mūsų pareigūnų tos baudos turi būti nukentėjusiai šaliai atlyginamos per mūsų pasiuntinį iš to pareigūno kilnojamo turto.
VI (6) straipsnis
Nuostatas dėl žemės ir pilies teismo raštininkų pajamų ir apie šaukimus raštininkui jo byloje, taip pat ir kitiems pareigūnams bei taip pat prieš pareigūnus
Žemės ir pilies teismo raštininkui už kiekvienus du šaukimus arba šaukimams skirtus memorandumus [pasirašytas arba suantspauduotas, bet neužpildytas lapas] turi būti mokama po grašį, už garantinį raštą – keturi grašiai, už primenamąjį raštą – du grašiai, už šaukimų įrašymą į rejestrą – grašis, už šaukimo į teismą surašymą arba kokį pareiškimą apie šalių stojimą arba nestojimą – grašis, už įrašymą į knygas – grašis, už išrašą iš knygų, pareiškimą dėl įprastų skriaudų ir už vaznio paliudijimą – du grašiai; už teismo raštus dėl dvarų, žmonių ir žemių, priteistų per teismą, ir pripažintų amžiams ir visokių užrašų ir taip pat užrašų perkėlimo iš pilies teismo į žemės teismą, už tokį išrašą, kas bus lape – dvylika grašių; o jeigu dvejuose lapuose arba ir daugiau – dvidešimt keturi grašiai, o pergamente ir dėl svarbiausios bylos – keturiasdešimt aštuoni grašiai, o pergamentą, virvę ir vašką privalo duoti pati šalis. Už įvesdinamuosius raštus – po šešis grašius; už raštą, išsiųstą dėl išieškojimo į kitą pavietą – šeši grašiai; už draudžiamąjį raštą dėl ginčijamų žemių – du grašiai. Ir virš šio nuostato raštininkai daugiau neturi reikalauti, kitu atveju gresiant baudai šalies naudai – dvylika kapų grašių ir dėl sugrąžinimo dvigubai to, ką virš to nuostato paimtų, kaip apie tai aukščiau esančiame straipsnyje apie teisėjus yra aprašyta. Taip pat jeigu žemės teismo raštininkas norėtų ką nors pašaukti į teismą tame pat paviete į tą žemės teismą, tada turi pats sau šaukimus antspauduoti tuo pačiu mūsų antspaudu, suteiktu tam pavietui, o teisėjas arba pateisėjis turi juos jam pasirašyti. Taip pat ir dėl paties savęs privalo žemės teismo raštininkas šaukimus mūsų antspaudu užantspauduoti ir pasirašyti savo ranka arba memorandumą duoti. O jeigu raštininkas nenorėtų dėl savęs šaukimų arba tokių memorandumų duoti, tada jam priklauso dviguba bauda, tai yra dvidešimt keturios kapos grašių, dėl ko nuskriaustasis turi veikti pagal aukščiau šiame skyriuje esantį penktąjį straipsnį ir sau teisingumo ieškoti. Taip pat ir apie išrašus dėl skriaudų pareiškimų ir vaznių paliudijimų žemės teismo sesijos metu ir taip pat apie teismo išrašus ir parodymų užrašymus reikia suprasti, kad asmeninėse žemės teismo raštininkų bylose teisėjas arba pateisėjai turi juos pasirašinėti. Taip pat, jeigu kas primenamųjų ir kitų teisminių raštų pareikalautų prieš kurį iš tų žemės teismo pareigūnų, teisėją, pateisėjį arba raštininką, tada tokiam vienam turi du iš jų tokius raštus antspauduoti ir raštininkas pasirašinėti, o raštininkui turi teisėjas arba pateisėjis pasirašyti. Ir dėl jų asmeninių poreikių taip turi būti suprantama ir saugoma. Ir pilies teismo pareigūnai tuo pat būdu dėl savo poreikių turi veikti.
VII (7) straipsnis
Apie žemės teismų teisėjo, pateisėjo ir raštininko, taip pat apie pilies, pakamario ir komisarų teismų pareigūnų saugumą
Taip pat nustatome, jeigu kas, atvykęs į pilies arba žemės teismą ir ten teisme, arba nors ir gatvėje, ar taip pat apsistojimo vietoje ar kur nors kitur, tuo metu kol žemės teismo arba pilies teismo sesija pagal šio Statuto tvarką vyktų, jeigu kas žemės teismų teisėją, pateisėjį ir raštininką arba kurį nors iš pilies teismo pareigūnų įžeidžiamais žodžiais jo šlovę ir garbę įžeistų, toks turi už nusikaltimą mums, valdovui, kalėti šešias savaites pilyje arba mūsų kieme, ir tokiam įžeistam pareigūnui atlyginti pagal jo šlėktišką luomą. O jeigu sužeistų, tada turi būti nubaustas mirtimi ir sužeistajam atlygį dvigubai iš kaltojo dvaro reikia atlyginti. O jeigu užmuštų, toks gyvybės ir garbės netenka ir užmuštojo vaikams bei giminėms galvapinigiai turi būtų dvigubai sumokėti iš kaltojo dvaro. Vis dėlto, jeigu kaltinamasis tokiose bylose, o ypač dėl pareigūno nužudymo ar sužeidimo, nebūtų iš karto nusikaltimo vietoje sugautas, turi būti pašauktas į pilies teismą to pavieto, kuriame tai atsitiks, ir kai teisme įrodžius taip bus nustatyta, tada dėl to teisme bet kokio luomo žmogus turi būti nubaustas, kaip aukščiau aprašyta. Tačiau, tokia byla, kuri liestų garbės netekimą, mums, valdovui, turi būti atsiunčiama. Taip pat reikia suprasti ir apie pakamarių ir komisarų teismų saugumą, kol jiems paskirtą teisingumą vykdys. O kas, dėl tokios bylos būdamas į pilies teismą pašauktas, per nurodytą terminą nestotų, tada davus mums apie tokį žinią, to pilies teismo raštu turime įsakyti jį ištremti iš visų mūsų valstybių amžinu ištrėmimu, kad niekad į mūsų valstybę nesugrįžtų, tačiau atlygis arba galvapinigiai iš tokio nepaklusniojo dvaro turi būti sumokėti ir atlyginti iš karto kai tik pagal šaukimą nestos.
VIII (8) straipsnis
Apie vaznių pareigybės nustatymą ir jų priesaiką
Nustatome, norėdami tai turėti, kad kiekviename teisme – mūsų, žemės, pilies, pakamario, komisaro, visada tvarka ir teismo procesas įprastai vyktų, ir dėl to duodame galią, kad ponai vaivados kiekviename teisminiame paviete, kur yra knygos, o Žemaitijos žemėje – ponas Žemaitijos seniūnas, vaznius paskirtų, duotų ir stebėtų šlėktas, gerus, pasitikėjimo vertus, dorus ir sėslius tame paviete žmones, kuriuos žemės teismas ir šlėktos išrinks ir duos liudijimą apie jų dorumą ir gerą elgesį savo raštu, tiek jų kiek pagal pavieto dydį poreikis bus. Ir kai vaznys prisieks ir jo vardas į pilies teismo, o po to ir į žemės teismo knygas [jo] sesijose bus įrašytas, tada jau toks vaznys visa tai, kas jo kaip vaznio pareigybei priklausys, deramai tvarkyti gali, ir visada paeiliui du arba trys vazniai privalės prie pilies teismo gyventi dėl visokių atsirandančių poreikių. Ir vaznio priesaika turi būti šiais žodžiais: „Aš v[ardu], prisiekiu Viešpačiui Dievui Vienam Trejybėje dėl to, kad aš, būdamas vazniu šiame paviete, turiu ištikimai, dorai, dievobaimingai ir teisingai toje pareigybėje elgtis, šaukimus ir visokius jo malonybės, valdovo, bei teisminius raštus teisingai ir uoliai nešti ir atiduoti ar dvaruose padėti. Taip pat teisingai tai, dėl ko būsiu šalies paimtas ir ką teisingai matysiu ir girdėsiu, prievartą, sumušimą, žaizdas ir nuostolius apžiūrėjęs, teisingai į teismo knygas įrašyti iš karto be vilkinimo paliudyti ir vis kitą tvarkyti, kas priklauso mano pareigybei, ne už papirkimus, dovanas, pažadus, iš draugiškumo ar priešiškumo, baimės, ar bijant kokių nors grasinimų, bet tik pagal Dievą ir šventą teisingumą elgtis ir pas kiekvieną pakvietusįjį be jokių išgalvotų atsikalbinėjimų ir vilkinimo pagal teismo poreikį važiuoti. Taip man, Dieve padėk, o jeigu neteisingai, Dieve, mane užmušk.
IX (9) straipsnis
Apie vaznio reikalus ir pareigybę
Nustatome, kad prisiekęs vaznys bet kuriuo laiku pagal kiekvieno žmogaus pakvietimą, kuriam jo prisireiktų, kur tik vaznį rastų – jo namuose, turguje, puotoje ar kelyje, vaznys privalės ir be pilies bei žemės teismo pareigūno duotos ir pasiųstos žinios ir be jų kvitų dėl visokių žmonėms nutikusių reikalų neatidėliodamas važiuoti, niekuo neatsikalbinėdamas, ir vykdyti tai: pirmiausia mūsų, valdovo, dvaro, žemės, pilies, pakamario teismų ir Vyriausiojo Teismo šaukimus kiekvienam ir aukščiausiojo luomo nešti ir jais šaukti bei terminą nurodyti; taip pat visus mūsų ir teismo raštus dėl žmonių reikalų padavinėti ir į teismą, jo posėdžiavimo metu, vienam nuo kito su primenamaisiais raštais dėl teisingumo važiuoti, ir pagal teismo pasiuntimą įspėti šalį, kad nuo teismo nesišalintų ir po žemės arba pilies teismo nurodymo priesaiką duoti; taip pat vaznys turi būti prie visų paliudijimų ir įvesdinti į dvarą, žemės valdas, priteisinius po sprendimo ir pridedant žemės ar pilies teismo raštus; apžiūrėti įvykdytą prievartą namuose ir visus kitus kruvinus reikalus, sumušimus, žaizdas, užmušimus ir kitus įprastus smurtinius reikalus ir be teismo pavedimo turi tai teismo knygose paliudyti. Ir visada šalia savęs dėl kiekvieno tokio aukščiau paminėto reikalo turi turėti du pasitikėjimo vertus šlėktas dėl pripažinimo ir savo paliudijimo patvirtinimo. Tačiau valstiečių muštynes, žaizdas, visokius nuganymus ir kitus panašius mažesnius nuostolius, už ką garbės atėmimu, mirtimi, kraujo praliejimu ir kalėjimu bei ištrėmimu nebaudžiama ir kas daugiau dvidešimties kapų grašių nebūtų verta, tada pats vienas ir be kviestinių [šlėktų] apžiūrėti gali. Vis dėlto, be jokio vilkinimo, per savaitę, o ilgiausiai per dvi savaites, pats asmeniškai visa tai turi paliudyti į teismo knygas su savo kvitais, kuriuos iš karto šaliai privalės duoti su savo antspaudu ir su antspaudais tos šalies ir su pasirašymu jų ranka, jeigu kuris iš jų rašyti mokėtų, išskyrus jeigu dėl kokių smurtinių ir pagrįstų priežasčių vaznys negalėtų per dvi savaites teisme paliudyti. Ir kiekvienas teismas iš vaznių, kaip pasiųstų iš teismo, taip ir be teismo pasiuntimo pačios šalies paimtų, turi priiminėti paliudijimą ir į knygas įrašinėti bei išrašus duoti dėl visokių reikalų ir žmonių skundų, kas priklausytų kaip žemės teismui, taip ir pilies teismui. Ir tokie vaznio paliudijimo išrašai iš teismo knygų kiekviename teisme turi būti priimami. O jeigu vaznys, neprivažiavęs iki teismo ir į knygas paliudijimo nepadaręs, numirtų, tada tie šlėktos, kurie tuo laiku šalia vaznio buvo, turi būti tos besiskundžiančios šalies iš karto, kaip tik galima greičiau po to vaznio mirties į teismą pristatyti. Ir tie kviestiniai pagal to vaznio kvitą sąžiningai turi į knygas paliudyti, ką bus toje byloje su vazniu sužinoję. Ir tas jų paliudijimas kiekviename teisme kaip turintis galią turi būti priimtas. O jeigu vaznys ką nors tokio netinkamo padarytų, arba ką neteisingai paliudytų ir savo pareigybe kuriai nors šaliai žalą padarytų dėl kokios nors priežasties arba kieno nors byloje ar dėl kokio poreikio kam nors pataikautų, arba dėl savo baimės ar naudos iš karto išvažiuotų, mūsų arba teismo raštų ir šaukimų pagal šalių poreikius nešti ir įteikti nenorėtų ir teismo terminus kam nors dėl šaukimo praleistų, tada su deramu, aiškiu ir pakankamu įrodymu, kuris pasirodytų tardant nusikaltimo vietoje, turi būti nubaustas pagal savo nusikaltimo svarbą. Būtent: už neteisingą paliudijimą – mirtimi, o už kitus mažesnius nusikaltimus turi kalėti kalėjime pilyje arba mūsų kieme dvylika savaičių ir už žalą, padarytą ieškovo šaliai, įrodžius atlyginti. Ir dėl tokio apkaltinimo, ypač tik dėl mažesnių reikalų, dėl ko nebūtų numatyta mirties bausmė, vaznys privalės teisintis be šaukimų žemės arba pilies teismo sesijų metu, prieš tą teismą, kuriame jis, dėl jo neteisingo poelgio, asmeniškai esant teisme, bus apkaltintas. O jeigu vaznio asmeniškai teisme nebūtų ar nors jis ir būtų, ir būtų tokia byla, dėl ko turėtų būti nubaustas mirtimi, tada nukentėjęs turi jį pašaukti kaip sėslų šlėktą, šaukimu į atitinkamą teismą, tai yra, jeigu dėl mirties bausmės – į pilies teismą, o dėl kitų bylų – į žemės teismą ir sau teisingumo su juo pagal pirmąjį šaukimą, kaip per galutinį terminą ieškoti. Taip pat vaznys privalo mūsų seimų, karo, ir visokius kitokius raštus, iš teismo jam duotus, be jokio vilkinimo, tiems, kam priklausys, nešti.
X (10) straipsnis
Apie pajamas arba užmokestį vazniui
Vazniui už jo darbą pagal tai turi būti mokama, tai yra kur dėl kokios nors bylos važiuos, tada jam už mylią po grašį į vieną pusę, o kai atgal važiuos už tai nieko neturi imti. O jeigu mylios nenuvažiuos arba vietoje šaukimą arba kokį nors valdovo arba teismo raštą duos, apžiūrės prievartą, žaizdas, sumušimą, žalą arba ką nors išklausinės, taip pat jam už tai grašis, ir už paliudijimą – grašis. O kur dėl įvesdinimo [į dvaro valdymą] važiuotų, iš tų pat žmonių, kurie bus įvesdinami, nuo [kiekvienos valstiečių] tarnybos turi imti po grašį, už pusė tarnybos – pusė grašio, o nuo tokios neapgyvendintos žemės, kuri ariama – pusė grašio, už margą – vieną pinigą, o už sumą pinigų, išieškomą iš kilnojamojo turto, nuo kapos ims po du pinigus. O už neapgyvendintas žemes ir tuščius margus pajamas vazniui besiskundžianti šalis privalės įvesdinimo metu duoti. Ir po to jai iš priešingos šalies šalia priteistos sumos išpirkimo laiku tai turi būti sumokėta. Už nuganymo apžiūrėjimą ir žalos įvertinimą vazniui – grašis. Už šalių šaukimus pagal šaukimą į teismą – grašis, už paskelbimą per sesijas teisminiam nagrinėjimui – grašis.
XI (11) straipsnis
Apie vaznio saugumą, jam atliekant priklausančias pareigas, taip pat ir prie jo esančių kviestinių [saugumą]
Taip pat nustatome, jeigu kas nors vaznį bylos metu, su vaivadų, seniūnų, žemės ir pilies teismo arba Vyriausiojo Tribunolo teismo arba taip pat pakamario ir komisarų teismo raštais arba ir be raštų jam atliekant pareigas, priklausančias pagal jo pareigybę, pats arba per tarnus, savo pavaldinius sumuštų arba raštus iš jo atėmęs, suplėšytų arba vaznį ar kviestinius priverstų valgyti šaukimus, raštus arba skeltų antausį, rautų plaukus arba barzdą ir tuo teismui nepagarbą parodytų, tada toks kiekvienas turi būti dėl to pašauktas galutiniam terminui į žemės arba pilies teismą, kur ieškovo šalis panorės, per pirmą terminą. Ir ten deramai įrodžius turi atlyginti vazniui dvigubai pagal jo luomą. O už kaltę mums turės pavieto pilyje arba kieme pilies bokšte kalėti dvylika savaičių, o kviestiniams, kurie buvo prie vaznio ir buvo sumušti arba, kaip aukščiau aprašyta, įžeisti, taip pat turi deramai įrodžius atlyginti dvigubai pagal luomą, kokio jie bus, ir už žalą vazniui ir kviestiniams, jeigu jiems kas tuo laiku atsitiktų, dvigubai sumokėti. Jeigu arkliams uodegas nukirptų arba sužeistų, tada už tai privalės tik už arklį arkliu atlyginti ir už tai įkalinimu nebaudžiamas. O jeigu priešinga šalis po žemės arba pilies teismo sprendimo kalėti, atlygio, žalos mokėti nenorėtų per teismo paskirtą laiką, tada ta šalis dar antrą kartą priteisto atlygio ir žalos dvigubam sumokėjimui dėl savo priešinimosi patenka, ką teismas vazniui ir kviestiniams iš karto pagal tvarką dėl teismo bylų išieškojimų, žemiau nurodytų būdu, iš tokio dvaro išieškoti turi. O apie tą jo nepaklusnumą kalėti, liudininkai žemės arba pilies teismo, kuriame tai vyks, turi mums, valdovui, pranešti, ir mes, valdovas, tam nenuolaidžiaudami, be jokio vilkinimo ir atidėjimo kitam laikui, bet iš karto paėmę, dėl to iš mūsų teismo žinią atviruoju raštu, tokį apkaltintąjį ir nepaklusnųjį mūsų teismui, turime įsakyti iš visų mūsų valstybės žemių ištremti. O jeigu kas vaznį, tokiuose reikaluose, priklausančiuose jam pagal jo pareigybę arba kviestinius, prie jo esančius, užmuštų, toks, būdamas dėl to patrauktas į pilies teismą ir teisme įkaltintas, pats baudžiamas mirtimi ir galvapinigiai už užmuštąjį dvigubai iš jo dvaro turi būti sumokėti. O už kaltinamosios šalies nestojimą teismas dėl to toliau turi veikti ir mes, valdovas, po teismo atsiuntimo veiksime su tokiais pagal straipsnius, kaip aprašyta dėl pilies teismo apie kruvinas bylas. Visgi, už galvapinigius ir žalas tokio užmušto vaznio arba kviestinių teismas iš karto, jeigu pašauktas tuojau pat nestos, dvigubai priteisimą ir įvesdinimą į tokio savavalio ir nepaklusniojo dvarą turi duoti, nustatydamas raštu dėl įvesdinimo, tokio dydžio užstatą, kaip pačioje byloje bus nuspręsta. O jeigu kas iš tų paminėtų bylų vazniui arba kviestiniams dėl įžeidimo atsitiktų ne iš paties pono, pas kurį būtų pasiųstas, bet nuo tarnų, pavaldinių ir ko nors kito iš jo namų arba jo dvare, ar esant pačiam ponui tuose namuose arba ir jam nesant, ir jis, būdamas dėl to pašauktas, dėl to neprisipažintų, kad tai atsitiko pagal jo paliepimą, tada dėl to tame pačiame teisme, į kurį bus pašauktas, bylos nagrinėjimas turi būti vykdomas tokiu būdu, pagal tai kaip dėl mūsų pasiuntinių pirmojo skyriaus dvidešimt ketvirtame straipsnyje yra aprašyta.
XII (12) straipsnis
Apie mūsų, valdovo, žemės antspaudą ir taip pat apie pareigūnų antspaudus, kuriais kas turi būti antspauduojama
Taip pat mes, valdovas, suteikiame, po šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, herbu Vyčiu antspaudą į kiekvieną pavietą, ant kurio [antspaudo] yra parašytas aplink herbą to pavieto pavadinimas. Ir tą antspaudą žemės teismo raštininkas, prisiekęs, pas save pats, o ne kas nors kitas, saugoti turi, ir tuo antspaudu ir pagal mūsų titulą šaukimai turi būti antspauduojami ir išduodami. O kai kurie kiti raštai, išrašai, parodymai, išskyrus tik pačius šaukimus, tuo antspaudu neturi būti antspauduojami. Bet visi raštai iš to žemės teismo, teismo išrašai ir parodymai, primenamieji raštai, įvesdinimo raštai ir kiti raštai bus antspauduojami su teisėjo, pateisėjo antspaudais ir pasirašomi to žemės teismo raštininko ranka.
XIII (13) straipsnis
Apie žemės ir pilies teismų knygas, kur jos turi būti saugomos ir apie vietą, kur turi vykti žemės teismai ir taip pat apie išrašų ir kopijų išdavimą, kam tai bus reikalinga
Taip pat nustatome, norėdami tai turėti ir įsakome, kad kiekviename tokiame paviete, kur žemės teismas yra, pilyje arba mūsų kieme žemės teismo teisėjas, pateisėjis ir raštininkas kartu su šlėktomis ir visais kitais luomais aprūpintų, įrengtų tokias vietas, kur visada žemės teismo knygos saugiai nuo visokių atsitikimų būtų laikomos. Dėl to vaivados ir teismo seniūnai kiekvienoje vaivadijoje, žemėje, paviete, pilyje arba mūsų teismo kieme gerą ir tvirtą saugyklą užleisti privalės. O kur tokių saugyklų nebūtų, tada pastatymui tokios saugyklos, skirtos knygų laikymui, tinkamą vietą pilyse ir mūsų kiemuose nurodyti ir suteikti, ir patys tokie vaivados ir teismo seniūnai tą žemės teismo knygų saugyklą tinkamu saugojimu kiekvienu laiku turi prižiūrėti. O kai teismo sesijos pasibaigs, tada po teismo sesijų pabaigos paskelbimo knygos turi dar nemažiau kaip tris dienas būti teisme, o šalia jų turi būti, neišvažiavęs teisėjas, pateisėjis ir raštininkas dėl parodymų, įrašymų ir išrašų ėmimo, ir dėl kitų šlėktų poreikių. O išvažinėdami, turi kitas ankstesnių sesijų knygas sudėti ir saugoti tvirtoje skrynioje su trimis spynomis, nuo kurių vienas raktas bus pas teisėją, kitas pas pateisėjį, o trečias pas raštininką, ir savo antspaudais turi užantspauduoti. Bet knygos tų teismo sesijų, po kurių pabaigos jie išvažinės, turi būti pas žemės teismo raštininką, kaip prisiekusį pareigūną, iki kitų teismo sesijų, ir tai dėl tvarkingo vykdymo ir švaraus knygų perrašymo. Ir raštininkas tuo laiku, tarp teismų sesijų perrašęs švariai tas knygas, turi jas kitai sesijai į vieną skrynią laikymui, su teisėju ir pateisėju, kaip aukščiau yra nurodyta, sudėti ir po to jų neatverti, bet tik kartu su teisėju ir pateisėju, kada toks poreikis bus. Ir jau taip visada tik nuo sesijų iki sesijų, posėdžiaujančio teismo, pavieto žemės teismo raštininkai turi pas save knygas laikyti. Ir kai bus įvykusios trys teismo sesijos, tada po įvykusios ketvirtos sesijos jau tos bylos, praėjusių trijų sesijų į vieną knygą raštininko turi būti įrašytos ir uždarytos [į skrynią]. Dėl to, taip pat ir teismo seniūnai kiekvienoje vaivadijoje, žemėje ir paviete tinkamas vietas statymui namų, skirtų žemės teismo posėdžiavimui, netoli nuo pilių ir mūsų teismo kiemų, žemės teismui ir šlėktoms nurodyti ir suteikti turi. Ir žemės teismo pareigūnai su visais to pavieto luomais privalės, kaip žemės teismo knygų saugojimui skirtą saugyklą pilyje arba kieme, taip ir tą teismo pastatą pastatyti už tuos pinigus, kaip apie tai ypatingu nutarimu yra nustatyta, ko tvirtai turi būti laikomasi. Tuo pat būdu vaivados, teismo seniūnai pilies teismo knygas tinkamame saugojime, tvirtai turi saugoti. O jeigu kuris vaivada arba teismo seniūnas iš šio pasaulio išeis, arba jeigu kurį iš jų iš tos pareigybės į kitą vaivadiją arba seniūniją perkeltų, tada jų pilies teismo pareigūnai arba jie patys privalės tam seniūnui, kuriam ta vaivadija arba seniūnija bus duota, visas pilies teismo knygas tame pat paviete, jam užimant tą pareigybę, šlėktų akivaizdoje, iš karto pilnutinai atiduoti. Ir išrašus arba kopijas, taip iš tų ankstesnių vaivadų ir seniūnų knygų, kaip ir kiekvienas pareigūnas iš savo [teismo] bylas knygų kiekvienam, kam tik toks poreikis pasirodys, be jokio apsunkinimo ir vilkinimo turi duoti raštus su pasirašymu ranka prisiekusio pilies teismo raštininko ir su antspaudu pačių vaivadų, seniūnų arba jų teismo pareigūnų, vietininko arba paseniūnio ir pilies teismo teisėjo.
XIV (14) straipsnis
Apie teismo mokestį ir rinkliavą kunigaikščių, ponų, žemionių, tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių luomo, dvaruose
Siekiant išvengti kliūčių ir apsunkinimo žmonių teisingumui, taip pat su visų luomų pritarimu nustatome, kad visi ponai mūsų tarėjai, dvasininkai ir pasauliečiai, kunigaikščiai, ponai, laikytojai, tijūnai, ir visi kiti mūsų pareigūnai mūsų neteisminėse apygardose ir taip pat savo nuosavuose dvaruose, taip pat riteriai šlėkta, ir visi piliečiai tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir jai priklausančiose žemėse, savo dvaruose vykdydami teisingumą šlėktoms ir kitiems mūsų pavaldiniams su pareigūnais, bajorais ir savo pavaldiniais patys ir jų pareigūnai imdami teismo mokestį ir rinkliavą turi laikytis to nustato, kaip mūsų teismams aukščiau šio skyriaus penktame straipsnyje yra aprašyta, kitu atveju gresiant baudai šalies naudai – po dvylika kapų grašių. O dėl tų bausmių patys ponai, jeigu patys taip pasielgtų arba su savo pareigūnais teisingumo dėl to nedarytų, turi būti pašaukti į mūsų žemės teismą per pirmąją sesiją galutiniam terminui.
XV (15) straipsnis
Apie ėmimą vižpinigių ir žvelgūninės ir kitokių pajamų kunigaikščių, ponų ir žemionių dvaruose bei valdose
Nustatome ir norime turėti tinkamą tvarką, kad visoje toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jai priklausančiose žemėse, visose mūsų, valdovo, neteisminėse apygardose, taip pat kunigaikščių, ponų, žemionių, dvasininkų ir pasauliečių dvaruose vižpinigiai, žvelgūninė ir iš įkalintųjų kalėjimo mokestis neturi būti imamas didesnis, tik pagal šį mūsų nustatymą, kaip žemiau aprašyta, tai yra kiekvienam byloje paimtam vižui už sumuštų ir sužeistų apžiūrėjimą vietoje – vienas grašis, o jeigu vižas kur nors važiuotų keletą mylių, tada jam mylinė – už mylią po grašį į vieną pusę, kaip ir pavieto vazniui – už išdavimą priesaikos teksto dvasininkams grašis ir dėl to paskirtam vižui, – grašis; o iš įkalintųjų dėl visokio kalinimo kalėjimo, grandinių ar pančių mokestis turi būti: nuo tokio įkalintojo, kuris dėl mirties bausmės kalėtų ar nuo to šlėktos, kurį pagal Statutą leidžiama gaudyti – dvylika grašių, nuo paprasto žmogaus – šeši grašiai, o kuris dėl mažesnės bausmės įkalintas būtų, bet tai nebūtų dėl mirties bausmės, nuo tokių turi būti imama pusė to. Ir sumokėti turi tas, kas per teismą bus dėl ko nors pripažintas kaltu. O jeigu įkalintasis per teismą nuo priešingos šalies kaltinimo būtų pripažintas laisvu, tada pati ta priešinga šalis, kuri davė jį įkalinti, turi jį pagal tą nuostatą iš kalėjimo išpirkti. Taip pat jeigu kuris įkalintasis būtų nuteistas mirties bausme, tada tą kalėjimo mokestį privalės sumokėti besiskundžianti šalis. Ir sumokėta tai turi būti vienu kartu, kada jau paskutinį kartą įkalintasis į laisvę arba mirties bausmei iš kalėjimo išeina. Ir dėlto jau sargyba aplink įkalintąjį turi būti ne to, kas jį duos įkalinti, bet to pono, kieno bus tarnas, bajoras ar pavaldinys. Tik jeigu valkataujantis, nesėslus žmogus, tai yra namų pas tą poną neturintis, būtų įkalintas, besiskundžianti šalis per dieną maistui jam turi duoti po keturis pinigus. O jeigu kas iš kalėjimo įkaltintąjį paleistų, dėl to su šaukimu į atitinkamą teismą pagal šio Statuto aprašymą turi būti teisiamas pagal straipsnį, šiame skyriuje kaip apie tokias mūsų pilies teismų bylas yra aprašyta, išieškant iš to, kam įkalintasis buvo atiduotas. O jeigu nenorėtų ponas arba jo pareigūnas to įkalintojo į savo kalėjimą priimti, tada turi priešingą šalį su tuo įkalintuoju į mūsų teismą leisti ir ten jau tame teisme su juo teisingumas turi būti vykdomas, kadangi savo galią dėl nepriėmimo įkalinto į kalėjimą praleido. Ir kas per teismą bus priteista, visa tai ponas arba jo pareigūnas pagal teismo dekretą iš to įkalintojo kilnojamo turto turi atlyginti. O jeigu kilnojamo turto nebus pakankamai, tada pats dėl to turi būti priešingai šaliai išduotas atidirbimui, kaip apie tai kitame straipsnyje yra išdėstyta, ypač jeigu mirties bausmės nebūtų užsitarnavęs.
XVI (16) straipsnis
Apie žemės teismo suvažiavimą prieš tris dienas iki sesijų pradžios ir apie šalių atvykimą į teismą
Taip pat, prieš kiekvieną žemės teismo sesiją, teisėjas, pateisėjis ir raštininkas privalės atvažiuoti į teismui nurodytą vietą prieš tris dienas, dėl knygų atvertimo ir išrašų išdavimo, kam toks poreikis bus, taip pat dėl šaukimų įrašymo į rejestrą, kad tas, kas pirmiau įsirašys į rejestrą, tas taip pat pirmiausia ir teisis. Vis dėlto, jeigu abi šalys vieną kitą pašauktų, tada tai pirmiau turi būti teisingumas vykdomas, kuri pirmiau pašaukė. Ir nuo tokio įrašymo į rejestrą raštininkui – grašis. O jeigu pagal rejestrą tris kartus bus šaukiama, ir tas, kuris šaukiamas, neatsilieps, toks turi būti teisiamas kaip neatvykęs. Tokia pat tvarka ir ieškovas turi būti teisiamas. Ir tie šalių šaukimai kiekviename teisme ir apygardoje turi būti suprantami taip, kad šalies šaukimas būtų tą, kitą arba trečią dieną, po vieną kartą per dieną. Šalis, nesilaikydama termino turi būti trečią dieną vakaro valandomis laikoma kaip neatvykusi ir teisiama už savo neatvykimą pagal žemiau aprašytus straipsnius. O toms šalims, kurioms trys dienos jų abiejų laukimo praeitų, ir dėl teismo nespėjimo trečią dieną bylos nagrinėjimo nebūtų vykdoma, tada jau ketvirtą dieną ir po to kitomis dienomis teismas iki vakaro valandos laukti neprivalės, bet iš karto teismas pradės posėdžiauti; ir kuri šalis pagal vaznio šaukimą nestos, tą teismas pagal šį Statutą turi laikyti neatvykusia ir teisti.
XVII (17) straipsnis
Kaip ir per ką šaukimais pašaukti ir kaip bei kur tai pareikšti
Taip pat jeigu kas prieš ką šaukimus imtų ir tais šaukimais jį pašaukti norėtų, tada šaukimus iš visokių teismų paimtus, vaznys turi su kviestiniais šlėktomis asmeniškai paduoti ir pašaukti gali prie bažnyčios, teisme, kelyje ir kiekvienoje vietoje, kur tik jį užtikti ir rasti galėtų. O jeigu asmeniškai jų paduoti negalėtų, tada dvare to, iš kurio kam nors skriauda būtų daroma, turi padėti kieme, į namą arba į vartus įkišti ir ten pat kieme, jeigu pro vartus į kiemą nebūtų įleistas, per tvorą pareigūnui arba tijūnui arba jeigu ten ką kieme pamatytų, apie tą šaukimą pranešti ir paskelbti, kad apie šaukimą šalis būtų žinanti. O jeigu nieko neprisišauktų, tada, visgi, šaukimus turi padėti kaip aukščiau aprašyta. Vis dėlto, vaznys apie tą šaukimo padėjimą turi pranešti vaitui arba kokiam nors to dvaro pavaldiniui, kuris arčiausiai to kiemo bus. O jeigu kuriame dvare, iš kurio skriauda būtų daroma, to pono kiemo nebūtų, kaip tai būna kaimai duoklininkai Rusioje ir kur tik toje mūsų valstybėje, tada, visgi, tie šaukimai tame kaime padėti [kaimo] seniūnui, vaitui, suolininkui, dešimtininkui arba kuriam nors to kaimo vyrui turi būti duodami, arba jų namuose padedami ir į tą pavietą, kuriame tie kaimai bus, turi būti šaukiama. Vis dėlto kai vaznys šaukimus už akių deda, turi pirmiau prieš tuos kviestinius šlėktas tą šaukimą su atitinkamu [turimu] šaukimu sulyginti ir juos pilnai perskaityti, kad visame tame sutampantys ir neišskutinėti būtų. O taip pat, kai kuriose vietovėse prie ribų, kur susikerta pavietai, daugelis asmenų tokiu būdu savo kiemus, gyvenvietes ir žmones laiko taip, kad vienoje ribos pusėje yra kiemas, o kitoje pusėje yra gyvenvietė, žmonės arba žemės valdos, ir jeigu kam nors skriauda būtų daroma tų žmonių arba iš tų žemės valdų, prie kurių kiemų nėra, tada tokios skriaudos tam teismui pavieto, kuriame tai bus daroma, turi būti paskelbiamos. Tada taip pat į tą pavietą iš tokios gyvenvietės ar nuo žmonių ir žemės valdų turi būti šaukiama. Vis dėlto tuos šaukimus, nors ir už ribos, vaznys tos apygardos, kurioje skriauda daroma, į to pono kiemą nešti ir tuo būdu, aukščiau aprašytu privalės paduoti, ir terminą per kurį šaukimus paduos, turi abejuose šaukimuose parašyti, kad pašaukta šalis ir ieškovo šalis terminą būtų žinančios, tikros ir atidžios. O jeigu vaznys pats rašyti nemokėtų, tada privalės apie tą šaukimą paskelbimą raštu abiem šalims su savo antspaudu ir su kviestinių šlėktų duoti ir dieną prieš pilies teismo arba žemės teismo sesijas nukentėjusiajai šaliai apie tą kvitą paskelbti, ir tas paskelbimas kaip deramas žemės ir pilies teisme turi būti priimtas. Ir raštininkas, žemės arba pilies teismo, turi tame pat vaznio kvite arba šaukime, kur bus vaznio parašas, savo ranka parašyti, kad vaznys tą šaukimų padavimą pripažino. Jeigu šaukime – tada tais žodžiais, kad tą dieną su savo užrašymu vaznys to šaukimo padavimą asmeniškai pripažino; o jei kvite, tada taip pat nurodęs dieną, kada paskelbė, turi užrašyti, kad tą savo kvitą asmeniškai pripažino. Ir už tą užrašymą po pusę grašio, bet ne daugiau raštininkas turi imti, o į knygas įrašinėti to nereikia. O jeigu ieškovas norėtų vaznio paskelbimą į knygas sau įrašyti, tai jam bus galima.
XVIII (18) straipsnis
Apie šaukimus ir apie terminą, kuris šaukime bus nurodytas, ir apie apiplėšimus
Dėl to nustatome, jeigu kas su kuo turėtų kokį nors reikalą dėl žalos arba dėl kokių nors kitų dalykų, tada turi iš to pavieto žemės teismo raštininko paimti šaukimus arba memorandumus su mūsų antspaudu, nuo mūsų tam pavietui duotu, ir pasirašytus mūsų raštininko ranka. Vis dėlto memorandumuose data, tai yra metai, mėnuo ir diena, kada kas juos ima, turi būti užrašyta. O jeigu šalis pati norėtų sau šaukimus surašyti, tada jei atneštų jau surašytus, raštininkas, paėmęs nuo jos grašį sau pajamų, privalės juos užantspauduoti ir pasirašyti. O dėl nuostolių rejestro, jeigu panorėtų nukentėjusioji šalis, jai bus galima savo arba vaznio antspaudą prie šaukimo šaukiamajam pridėti, o pašaukta šalis kaip į šaukimus, taip ir į rejestrus privalės atsakyti. Ir tais šaukimais prieš kiekvienas teismo sesijas turi būti šaukiami: asmeniškai prieš keturias savaites, o už akių, paliekant šaukimą dvaruose, iš kurių skriauda daroma – prieš šešias savaites iki sesijos. Visgi, skaičiuojant tas keturias arba šešias savaites iki sesijų, tai yra iki pirmos teismo posėdžiavimo dienos, aprašytos šiame Statute, ir ne nuo šaukimo datos, jame užrašytos, bet nuo laiko ir dienos, kada asmeniškai bus paduota arba palikta dvare. O kam atsitiktų kokia nors skriauda, taip pat koks apiplėšimas naujai prieš pat sesijas per šešias, penkias, keturias arba tris savaites, tada dėl tokio naujo reikalo nuskriaustasis gali pašaukti per tas pirmas artimiausias ateinančias sesijas, tik, kad įvykdytų terminą taip asmeniškai, kaip ir šaukimu už akių nuo pirmos teismo sesijos dienos iki dešimties dienų, jeigu teismas, taip ilgai posėdžiaus. Ir tokį šaukimą besiskundžiantysis turi į rejestrą įrašyti ir tuo laiku, kada jam terminas ateis, toliau bylinėtis teisme. O trumpesni ir artimesni terminai neturi būti nustatomi, bet ilgesniam negu keturių ar šešių savaičių laikui šaukimus pateikti galima.
XIX (19) straipsnis
Apie šaukimų paskelbimą negaliojančiais, ir apie šaukimo iš dvaro panaikinimą
Taip pat nustatome, kadangi nukentėjusiems žmonėms didelis užvilkinimas jų teisingumo vykdymui dėl negaliojančių šaukimų ir dėl įvairių priežasčių vyksta, dėl to taip amžiniems laikams norime turėti, kad visokie šaukimai, kaip mūsų valdovo, taip ir pilies, žemės bei pakamario ir iš visokių kitų teismų, pagal šį Statutą išduodami, taip pat ir iš Vyriausiojo Teismo, dėl jokių priežasčių paskelbti negaliojančiais negali būti, išskyrus tris priežastis, žemiau čia paminėtas. Pirma, jeigu ieškovas termino ir šaukimo pagal aukščiau šio skyriaus septynioliktąjį straipsnį vaznio ir raštininko kvitu arba užrašu neįrodytų; antra, kas savo atsakovo vardo ir jo tėvo vardo, taip pat garbingiausio nusipelnyto titulo, arba kaip jis pats save vadina ir rašo, neparašytų. Vis dėlto, apie svetimos tautos žmones taip rašyti gali, kaip kas pats rašyti ir vadinti įpratęs. Trečia, jeigu tardymas nusikaltimo vietoje būtų, ir tai būtų dėl prievartos, sumušimo ir grobimo, ir jeigu ieškovas vietos, kur tai atsitiko, metų, mėnesio ir dienos nenurodytų, į tokį šaukimą šalis neprivalo atsakinėti. Ir dėl jokių kitų priežasčių teismas šaukimų paskelbimo negaliojančiais leisti neturi. Vis dėlto pašaukus dėl dvaro, kurį kas laiko arba turi dėl įkeitimo, padaryto jo protėvių arba giminių, nors laikas šaukime nenurodytas, pašauktas to šaukimo dėl to paskelbti negaliojančiu negali. O jeigu data šaukime nebūtų užrašyta, tada ieškovas, dėl tokio nepilno savo šaukimo sumokėjęs teismui šešis grašius, ir atsakovui kitus šešis grašius, savo skundą ir bylą teisme pagrįsti galės. O jeigu kas klasta dėl šaukimų paskelbimo negaliojančiais ir vilkindamas kam nors bylą, ypač jeigu pašauktas parodytų nesutampantį arba taisytą šaukimą ir tuo norėtų jį negaliojančiu padaryti, o ieškovas įrodytų tai vaznio paliudijimu, kad jam davė tvarkingą ir netaisytą šaukimą, tada po tokio įrodymo pašauktas privalės atsakinėti. Ir dar pašauktas už tą taisymą turi sumokėti ieškovui šešis grašius ir teismui antrą tiek – šešis grašius. O jeigu taip atsitiktų, kad kas, nebūdamas pašauktas, stotų į teismą arba pasiųstų įgaliotinį ir tvirtintų, kad šaukimas, rašytas kieno nors kito vardu, yra padėtas jo nuosavame dvare, tai šaukimas turi būti panaikintas ne be įrodymo, bet tas, kas šaukimą panaikinti norėtų, pirmiau tai deramai teisme turi įrodyti, kad tai yra ir buvo jo nuosavas dvaras ir dar prieš to šaukimo padėjimą teisėtai į to dvaro laikymą įėjo. O kas be pateisinamųjų priežasčių per pirmas teismo sesijas nestotų, tada per antras teismo sesijas sumokėjęs baudą už nestojimą į teismą, paskelbti šaukimo negaliojančiu teisės neturės, bet privalės teisintis.
XX (20) straipsnis
Apie šaukimo praradimą
Dėl to tai nustatome, jeigu atsakovas, atvykęs į teismo sesiją, pasakytų, kad šaukimą, kuriuo jį ieškovas pašaukė, prarado, tada ieškovas privalės tai atsakovui šaukimo kopiją dėl savo skundo su savo antspaudu arba su vaznio antspaudu duoti. Ir atsakovas po įteikimo jam tos kopijos, rytojaus dieną privalės teisme atsakinėti. Taip pat jeigu ieškovas tvirtintų, kad šaukimą atsitiktinai jau sesijų metu prarado, o atsakovas, norėdamas išsiteisinti, norėtų jai šaukimo kopiją duoti, tada ieškovas, priėmęs iš jo kopiją su jo arba vaznio antspaudu ir su asmenišku pasirašymu ranka, kas rašyti moka, taip pat rytojaus dieną turi savo skundą paremti. O jeigu kopijos imti ir savo ieškinio paremti nenorėtų, prieš tokį ieškovą teismas sprendimą turi daryti pagal termino galią arbą svarbą. Tačiau, jeigu atsakovas, nesiimtų išsiteisinimo ir šaukimo kopijos duoti nenorėtų, tai bus jo valioje, o jeigu ieškovas panorės, dėl to iš naujo atsakovą pašaukti turi. O jeigu ieškovui šaukimas pradingtų dar prieš teismo sesiją, tada jis dėl to savo priešingai šaliai savo atviruoju raštu su savo antspaudu, o kas rašyti moka – ir su pasirašymu savo ranka, per vaznį ir vieną šlėktą turi duoti žinią, padedamas tokį raštą jo dvare, kad jis į tas teismo sesijas nevažiuotų ir nereikalingų nuostolių nepatirtų.
XXI (21) straipsnis
Apie raštų privilegijų ir kitų užrašų kopijų, pareikštų teismo byloje davimą tarp savęs besibylinėjančioms šalims
Jeigu taip kuriame nors teisme atsitiktų, kad besibylinėjančioms šalims, vedančioms tarp savęs ginčą teisme dėl dvaro, žmonių, žemės ar kokio nors kito kilnojamo turto, prisireiktų vienai iš šalių ar abiem pateikti teisme raštus privilegijas ir kitus užrašus, iš kurių raštų kiekvienas nuo savo priešingos šalies dėl geresnio supratimo ir išmanymo pareikalautų sau kopijos, arba viena kuri nors šalis iš kitos pareikalautų, tada tokių raštų kopijos turi būti duodamos pasirašytos raštininko ranka. Ir po kopijos paėmimo, vėliausiai trečios dienos rytą, pagal pirmąjį šaukimą, šalys privalės galutiniam bylos išnagrinėjimui į teismą stotis.
XXII (22) straipsnis
Kas pagal šaukimą per pirmą ir antrą terminus nestotų, išskyrus sunkią ligą arba tarnybą mums, valdovui, ir Respublikai, taip pat ir apie tai, jeigu kas būdamas pašauktas, ir neužbaigęs bylos, numirtų
Taip pat nustatome, jeigu kas būdamas pašauktas per pirmas žemės teismo sesijas nestotų, ir jokios deramos priežasties, nurodytos šiame Statute, dėl savo nestojimo teisme nepraneštų ir nenurodytų, toks turi šaliai per kitas pirmas sesijas, ankščiau prieš stodamas į teismą, sumokėti baudą už nestojimą, už kiekvieną šaukimą keturias kapas grašių, ir teismui – kapą grašių, tai yra teisėjui – keturiasdešimt grašių ir pateisėjui – dvidešimt grašių. O jeigu tas ir per kitas teismo sesijas, taip pat dėl to būdamas pašauktas, be priežasčių, aprašytų žemiau šiame Statute, nestotų arba stojęs, nestojimų baudos, aukščiau paminėtos, sumokėti iš karto nenorėtų, o nukentėjusioji šalis dėl šaukimo ir termino įrodys, toks dėl savo nepaklusnumo savo bylą pralaimi ir tą turtą, dėl kurio buvo pašauktas į tas dvi teismo sesijas, amžiams praranda. O teismas turi tokiam užsispyrusiam tai, dėl ko buvo pašauktas, deramai įrodžius, nestojimo baudą priteisti ir išieškojimą vykdyti. Tai yra jeigu dvaras arba kokia kita žemės valda bus priteista, tada į tai įvesdinimas turi būti duotas iš karto, o piniginės sumos išieškojimas turi būti daromas pagal straipsnius žemiau aprašytus. O jeigu taip atsitiktų, kad pašaukta šalis, dėl savo užsispyrusio nestojimo arba liga atsikalbinėtų ir dėl nestojimo būtų nubausta, ir po to bylos su nukentėjusiąja šalimi neužbaigusi numirtų, tada mirusiojo vaikai, palikuonys arba giminės, nors ir nestojimo baudų mokėti neprivalės, tačiau bylos nagrinėjimui dėl tų pačių reikalų pagal nukentėjusios šalies šaukimą turi paklusti tam teisminiam terminui, stadijai ar [nagrinėjimo] punktui, kurio metu jų tėvai arba artimieji numirė. O jeigu pašaukta šalis numirtų po tos bylos sprendimo, tada vaikai, palikuonys arba giminės per pirmą šaukimą į atitinkamą teismą, o nepilnamečiai vaikai su savo globėjais, jau tą mokėti privalės neatsikalbinėjant nepilnametyste.
XXIII (23) straipsnis
Kas dėl ligos arba dėl mūsų krašto tarnybos, pašauktas į teismą, stoti negalėtų
Taip pat, jeigu kas būtų pašauktas į pirmąsias arba antrąsias teismo sesijas, bet susirgtų arba būtų mūsų arba krašto tarnyboje, arba taip pat užeitų maro epidemija per kurias nors iš tų dviejų teismo sesijų, ir dėl to stoti negalėtų, tada už tokį nestojimą į teismą kaip nestojęs neturi sumokėti, taip ir bylos prarasti negali, tačiau apie save teismui ir [kitai] šaliai turi duoti žinoti per teismo sesijas, vėliausiai trečią dieną nuo teismo pradžios. Jeigu dėl mūsų ir krašto tarnybos, aprašytos pirmojo skyriaus dvidešimt pirmame straipsnyje, tada per mūsų raštus, o jeigu dėl ligos, tada savo atviruoju raštu per savo draugą arba tarną, duodamas tame savo rašte teismui ir šaliai žinoti kuriame dvare arba kurioje vietoje dėl tos ligos yra, kad teismas ir šalis žinotų, kur jį surasti. O dėl maro epidemijos, savaime suprantama, be pranešimo, pasiteisins. Ir vis dėlto tas, kuris dangstosi liga, po to per antras sesijas, pašauktas ieškovo, turi prisiekti, kad tikrai buvo sergantis. O jeigu prisiekti nenorėtų, tada per antrąsias teismo sesijas turi baudą už pirmąjį savo nestojimą sumokėti besiskundžiančiai šaliai keturias kapas grašių, o teismui – kapą grašių ir su šalimi bylos nagrinėjimą priimti. O jeigu ir per antrąsias sesijas dar liga atsikalbinėtų, o ieškovas nenorėtų tuo tikėti, tada teismas turi pas jį iš karto iš tų sesijų, pasiųsti vaznį su dvejais šlėktomis prie ieškovo arba jo pasiuntinį į tą vietą, kurią tas sergantysis savo rašte nurodė, ir jeigu toje vietoje to sergančiojo neaptiktų, kitur ieškoti jo neprivalo, ir taip turi būti suprantama, tarsi jis neprisiektų. O šaliai savo pasiuntinį, jeigu ji panorėtų, dėl to galima turėti. Ir prieš vaznį ir šalį arba jos pasiuntinį tas, kas liga atsikalbinėja, turi prisiekti, kad tikrai sirgo sunkia liga per pirmąsias ir per tas antrąsias teismo sesijas ir dėl ligos stoti negalėjo. Ir jeigu prisiektų, tada bus laisvas nuo baudų mokėjimo, o jeigu nepanorėtų prisiekti, tada toks per trečias sesijas su tais šaukimais, kaip per galutinį terminą, arba pats arba per savo įgaliotinį privalės stoti ir pirmiau, negu teismo procesą pradės, baudas už nestojimus per abi praėjusias sesijas sumokėti, tai yra už pirmąsias sesijas šaliai – keturias kapas grašių, o teismui, teisėjui su pateisėju – kapą grašių. O už antrąsias sesijas – dvigubai, tai yra šaliai – aštuonias kapas grašių, o teismui – dvi kapas grašių. Ir sumokėjęs tas baudas iš karto besiskundžiančiajai šaliai turės teisintis. Ir nors prisiektų prieš vaznį dėl savo ligos, vis dėlto, jau per trečiąsias sesijas privalės stotis ir bylos nagrinėjimą pagaliau priimti, ir jeigu pats sergantis būtų, tada per savo įgaliotinį. O jeigu į tas trečiąsias sesijas į teismą pats, nei per savo įgaliotinį nestotų arba stojęs baudų už nestojimą, pirmiau prieš pradedant teismo procesą, sumokėti nenorėtų, toks savo bylą praranda, o teismas su juo toliau turi elgtis pagal aukščiau esantį šio skyriaus dvidešimt antrąjį straipsnį. O jeigu kas, būdamas pašauktas į žemės arba pilies teismą, galutiniam terminui, dėl savo ligos stoti negalėtų, tada teismui ir [kitai] šaliai, kaip aukščiau šiame straipsnyje aprašyta, apie save turi pranešti ir tuo savo bylos nepraranda. Vis dėlto, jeigu į antrą sesiją dėl to būtų pašauktas, tada pirmiau turi prisiekti dėl to, kad tikrai per pirmąją sesiją dėl savo ligos stoti negalėjo, o po to jau neatsikalbinėdamas jokiomis priežastimis ir straipsniais, aprašytais šiame Statute, ten pagaliau teisintis privalės. O jeigu būtų taip sergantis, kad ir per antrąją sesiją dėl to stoti negalėtų, tada prieš tas antras sesijas iš teismo [apygardos] ir to pavieto, kur tuo laiku tas sergantis bus, turi paimti vaznį ir šalia kviestiniais dvi šlėktas, prieš kuriuos ten, kur tuo laiku bus, turi prisiekti dėl to, kad ne dėl užvilkinimo savo priešingai šaliai, bet tikrai dėl savo ligos per pirmąją sesiją stoti negalėjo. Ir tas vaznys ir šlėktos, pasiųsti iš teismo, jeigu tas sergantis prisieks, iš karto tam teismui, iš kurio buvo pasiųsti, turi paliudyti, ir po to, tą vaznio ir šlėktų paliudijimą išrašu iš knygų per antrąją sesiją parodžius, jis per įgaliotinį teisintis, kaip aukščiau aprašyta privalės. Bet jeigu prieš teismą per antrąsias sesijas stojęs, neprisiektų arba prieš vaznį ir šlėktas priesaikos, teisėtai padarytos, neparodytų, tada tuo tokiu savo veiksmu tą bylą, dėl ko pašauktas, praranda. Ir teismas tai per tą antrąją sesiją, neprileisdamas pašauktos šalies prie išsiteisinimo, su ieškovo šalies įrodymu, ir tokiam jau turi priteisti baudas dėl nestojimo į teismą dvigubai. Ir taip reikia suprasti apie tai, jeigu kas, pašauktas per galutinį terminą, pats dėl savo ligos per tą pirmąją sesiją stoti negalėtų.
XXIV (24) straipsnis
Jeigu kas, pašaukęs ką į teismo sesiją, pats be deramos priežasties nestotų, arba kam teisme kokio įrodymo arba pasiteisinimo neužtektų
Taip pat nustatome, jeigu kas, pašaukęs ką į žemės teismą pirmaisiais šaukimais ir per pirmąsias žemės teismo sesijas, dar [ne] galutiniam terminui, ir būdamas ieškovu, be deramų priežasčių, kaip aukščiau apie atsakovą parašyta, apie save nenurodydamas pagrįstos priežasties teismui ir [kitai] šaliai, pats su savo įrodymu nestotų, tada jeigu tas dėl to antrą kartą savo priešingą šalį pašauktų, turi pirmiau dėl savo nestojimo savo pašauktajam už išlaikymą sumokėti: ponui tarėjui, jeigu pats asmeniškai teisme per sesijas būtų, dešimt kapų grašių, o visiems kitiems pareigūnams ir šlėktoms – penkias kapas grašių. O jeigu paties pono tarėjo, pareigūno ir šlėktos asmeniškai per sesijas teisme nebūtų, bet įgaliotinį nuo savęs pasiųstų, tada jo įgaliotiniam taip, kaip kitam šlėktai – penkios kapos grašių. Ir sumokėjęs už išlaikymą, po to apie savo reikalą kalbėti gali. O jeigu ir antrą kartą pašaukęs tą dėl to paties reikalo, pats ir pakartotinai taip pat be pagrįstų priežasčių, aprašytų šiame Statute, ir nedavęs apie jas teismui ir šaliai žinoti, nestotų, tada tą bylą, dėl to pašaukė, praranda. O tas pašauktas, kas termino ir teisės pagal šaukimą laikosi, jau nuo to laiko, dėl ko buvo pašauktas, visiems ateinantiems laikams bus laisvas. Vis dėlto ir tas pasiaiškinimas Statute nurodytomis priežastimis: liga arba mūsų, valdovo, ir krašto tarnyba, ieškovui neturi tęstis ir tarnauti daugiau nei dvi sesijas. O jeigu ieškovas, stojęs, pradėjęs bylinėtis, turėdamas ginčą su apskundžiamąja šalimi teisme, dėl kokių nors pasitaikiusių priežasčių, apie kurias prieš teismą nežinojo, imtųsi dar kito įrodymo, kurio tuo laiku byloje teisme su savimi turėti negalėjo arba apie jį nežinojo ir prašytų bylos atidėjimo antroms teismo sesijoms, tada teismas turi jam tai leisti ir dėl to savo bylos jis nepralaimi. O per antrąsias teismo sesijas jeigu pats nestotų arba įrodymo nepateiktų, tada savo bylą praranda. Taip pat ir pašaukta šalis, jeigu per tas sesijas ir per tokį trumpą laiką, nustatytą jai pagal šaukimą, negalėtų teisingai dėl kokios pagrįstos ir tinkamos priežasties raštų arba asmens, iš kurio daiktas buvo pirktas, turėti ir imtų sau dėl tokių bylų ir straipsnių antrus terminus, tai jai turi būti leidžiama. Ir jau per tas antras sesijas privalės be šaukimų, tik su teisminiu išrašu dėl to atidėjimo, su viskuo pasiruošusi būti, kaip galutiniam terminui, kitu atveju gresiant bylos pralaimėjimu. Ir tą įrodymą ar pasiteisinimą, dėl kurio atidėjinėjo bylą, pateikusi, turi pirmiau dėl to prisiekti, kad to termino sau prašė ir gavo, ne dėl vilkinimo priešingai šaliai, bet kad be to būti negalėjo. O jeigu dėl to prisiekti nenorėtų, tada privalės savo nukentėjusiajai šaliai už jos nuostolius ir išlaidas sumokėti dešimt kapų grašių, o teismui baudą – dvi kapas grašių.
XXV (25) straipsnis
Jeigu kas po teismo sprendimo arba po taikos sutarties ką nors vėl į teismą pašauktų
Taip pat nustatome, jeigu kas su kuo bylinėdamasis ir praradęs kokį nors turtą teisme arba sudarant taikos sutartį ką perleidęs ir susitaikęs būtų, ir po teismo sprendimo arba jau būdamas susitaikęs – jeigu ta taikos sutartis būtų dėl žemės valdos arba byloje, kurioje grėsė mirties bausmė ir su savo susitaikymo raštu teisme paliudijęs, o jeigu tai dėl dvaro arba žemės valdos nebūtų bei negrėstų mirties bausmė, tada tokią sutartį savo susitaikymo raštu, su savo antspaudu bei su pasirašymu savo ranka ir taip pat su dvejais kviestinių žmonių antspaudais, o kas rašyti nemoka, tas prie savo antspaudo dar trijų kviestinių žmonių duotais antspaudais būtų užtikrinęs ir patvirtinęs, ir jeigu vėl dėl to į teismą šauktų ir teisme to paties turto vėl ieškotų ir siektų, tada toks privalės sumokėti ten pat iš karto teisme priešingai šaliai septynias kapas grašių, teisėjui – dvi kapas grašių, pateisėjui – kapą grašių. Ir tas teismo sprendimas arba taikos sutartis turi pasilikti galioje. O jeigu, pašaukęs dėl tokios bylos, pats neatvyktų, tada savo bylą praranda, o priešinga šalis galės dėl to tą ieškovą dėl savo pinigų ir jo kaltės į teismą pašaukti.
XXVI (26) straipsnis
Kad mūsų žemės teismo šaukimuose niekas neturi prieš ką nors nepagarbių ir gerą garbę įžeidžiančių dalykų rašyti
Taip nustatome, kad mūsų žemės teismo šaukimuose, tie kurie juos ima, neturi rašyti dalykų įžeidžiančių garbę, o jeigu taip pašauktų, tada dėl tų šaukimų pašaukta šalis, atvykusi neprivalo atsakinėti tol, kol anas per antrus terminus savo šaukimų nepataisys. Tačiau kas bus susiję su šlėktų namų užpuolimu, smurtu prieš moteris, padegimais, užpuolimais ir kitomis piktadarystėmis, kurie nusikaltimai mūsų, valdovo teismui, arba Vyriausiajam Teismui, taip pat ir pilies teismui, bet ne žemės teismui priklauso, apie tai kiekvienas pagal tokį nusikaltimą gali būtent šaukimuose parašyti ir tai tik nusikaltimo dalykus aprašyti, nepridedant šaukimuose įžeidimo mūsų viršenybės ir nieko kito įžeidžiančio.
XXVII (27) straipsnis
Jeigu kas savo dvarus turėtų įvairiuose pavietuose ir į kelis skirtingus teismus iš įvairių dvarų į tą pačią teismo sesiją vienu metu bus pašauktas
Nustatome, jeigu kas iš mūsų pavaldinių, savo dvarus turėdami įvairiuose pavietuose, į skirtingus žemės teismus būtų pašauktas pirmaisiais šaukimais ir į pirmas teismo sesijas, o sesijos pasitaikytų tuo pačiu laiku tuose pavietuose, į kuriuos bylos nagrinėjimui yra pašauktas, tada turi stoti tame paviete, kuriame yra dėl svarbesnės bylos pašauktas. Ir vis dėlto, savo priešingai šaliai pavieto teisme, į kurį nestos, turi savo atviraisiais raštais per vaznį duoti žinią prieš savaitę iki artimiausios žemės teismo sesijos, asmeniškai arba padėjus raštą artimiausiame jos dvare, esančiame tame paviete, o teismui per teismo sesijas. O jeigu šalis tame paviete nuosavybės neturėtų, tada ir tokiai šaliai per žemės teismo sesijas reikia duoti žinią, kad ten stoti negali, dėl svarbesnės bylos, dėl kurios yra pašauktas į kitą pavietą. Vis dėlto, iš tų teismo knygų, kuriame teisme stojo, paėmęs išrašą, per antras teismo sesijas turi parodyti tam teismui, į kurį pirmiau nestojo, kad iš tiesų svarbesne byla buvo užimtas ir tada už nestojimą į teismą baudos mokėti neprivalės. Dėl to, jeigu kas ką nors į vieną pavietą dėl savo patirtos skriaudos pašauktų, o pats taip pat toks būtų nuo ko nors kito į kitą pavietą per tas pačias teismo sesijas pašauktas, tada toks turės teisę taip pat į vieną teismą stoti ir svarbesne byla pagal savo šaukimą arba pagal tą, dėl ko jį pašaukė, per pirmas teismo sesijas pasiteisinti ir po to per antras teismo sesijas pagal nurodymą, aukščiau aprašytą, pareikšti. Ir visgi, per antras teismo sesijas niekas neturi svarbesne byla teisintis, bet privalės stoti ir atsakinėti, kaip per galutinį terminą, jeigu ne pats asmeniškai, tada per savo įgaliotinį, kitu atveju gresiant pralaimėjimu tos bylos, dėl kurios buvo pašauktas. O dėl galutinių terminų, kaip pilies teismo, taip ir žemės teismo, išskirtų ir nurodytų šiame Statute, svarbesniu poreikiu kitame paviete pasiteisinti niekas negali. Tik jeigu, kada taip atsitiktų, kad vienas asmuo būtų pašauktas į du pilies teismus per vienas teismo sesijas tokiose bylose, kurios būtų dėl mirties bausmės, tada toks gali dėl vieno teismo tokiu šaukimu per pirmąsias sesijas pasiteisinti aukščiau aprašytu būdu. Vis dėlto, būdamas dėl to pakartotinai per antras pilies teismo sesijas pašauktas, privalės išrašu ano teismo, prieš kurį buvo stojęs, tai parodyti, kad tai buvo jam dėl tokios svarbios bylos, kurį vyko dėl mirties bausmės, ir dar dėl to prisiekti, kad tas šaukimas į kitą teismą buvo ne dėl jokio išsisukinėjimo, sąmokslo ar kokios nors klastos užvilkinant teisingumo vykdymą nuskriaustajam. O jeigu to išrašu nepatvirtintų arba ir patvirtinęs išrašu, prisiekti dėl to nenorėtų, tada dėl tokio savo neatvykimo į pirmąsias pilies teismo sesijas, per antrąsias sesijas turi visiškai be jokių įrodinėjimų bylą pralaimėti, ir teismas tai iš jo priešingai šaliai pagal skundą, surašytą šaukime, ir pagal teisę priteisti turi kaip jam stojus prieš teismą, taip ir nestojus.
XXVIII (28) straipsnis
Apie skriaudas atvykusių svetimšalių svečių
Nustatome, jeigu kokiam nors svetimšaliui, mums, valdovui, esant [valstybėje], arba nors ir mūsų nesant [valstybėje], kuriame mieste arba kurioje apygardoje kas nors atsitiktų nuo kurio nors vietinio gyventojo, kokia nors prievarta, sumušimas, užpuolimas, sužeidimas ir smurtinis turto atėmimas, ir kas iš tų aukščiau paminėtų dalykų [atsitiks], tada apkaltintasis dėl tokių dalykų be šaukimo, o miestietis, paprastas žmogus, nenustatant terminų, niekuo nevilkinant, privalo teisintis pagal įsakymą prieš mus, prieš vaivadas ir mūsų pilių ir dvarų pareigūnus, o miestiečiai, gyvenantys pagal Magdeburgo teisę, prieš miesto teismą. O jeigu kas iš mūsų pavaldinių, būdamas pagal svečio skundą pašauktas, šalin išvažiuotų, tada į jo dvarą su šaukimu mūsų vaznys turi būti pasiųstas, arba pilies teismas turi pasiųsti su šaukimu savo vaznį. Ir nors dvare jo nebūtų, vis dėlto, tas šaukimas jo dvare turi būti padėtas ir nustatytas galutinis terminas dėl jo atvykimo į teismą – keturios savaitės, ir jis pagaliau, niekuo neatsikalbinėdamas ir dėl jokių priežasčių negalėdamas tvirtinti, kad šaukimas į teismą negaliojantis, privalės per tą laiką atvykti ir teisintis. O jeigu, visgi, tą, jam nurodytą dieną jis neatvyktų, tada turi būti tai iš jo, dėl ko yra skundas, pagal įrodymą priteista ir išieškojimas duotas iš jo dvaro iš karto, netaikant Statuto nustatytų terminų.
XXIX (29) straipsnis
Apie tuos, kurie neturėdami nuosavybės toje valstybėje arba kuriame paviete, ir ten atvažiavę iš šalies arba iš kito pavieto, nuostolį arba kokią žalą kam nors padarytų
Taip pat nustatome, jeigu kas kam nors, būdamas svetimšalis iš kitos šalies arba kas nors nesėslus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atvažiavęs į kurį nors pavietą, kur nuosavybės neturi, arba į mūsų apygardą ir mūsų miestą, padarytų ten kam nors prievartą, sumušimą, žaizdas, žalą ir kokį nors nuostolį, tada ten pat, o ne kur kitur, mūsų pilies teisme arba, jeigu pilies teismo nebūtų, tada mūsų teisminio seniūno kieme pagal teisę turi būti teisiamas ir deramai įrodžius nuteistas bei iš jo išieškojimas turi būti daromas. O jeigu kas pagal įsakymą į teismą eiti ir teisintis nenorėtų, tada toks turi būti teismo pareigūno galia iš karto pristatytas į teismą. Ir jeigu per teismą dėl to kaltas pasiliks, ir nenorės už tai iš karto sumokėti arba tinkamo tame paviete sėslaus laiduotojo už save duoti, tada teismas turi jį kalėjime įkalinti ir laikyti jame iki to laiko kol nukentėjusiajai šaliai pilnai atsilygins. O jeigu negalėtų būti teismo pareigūnų sulaikytas ir šalin išvažiuotų, tada teismas turi pagal jo nusikaltimą ir pagal Statutą, nuosprendį prieš jį su įrodymu padaryti ir nukentėjusiajai šaliai savo nuosprendžio išrašą duoti, ir nukentėjęs su tuo teismo raštu turi jį visur kur gali persekioti. Ir kurioje apygardoje bus pavytas, tos apygardos teismas privalės to kito teismo nuosprendį prie įvykdymo privesti. O jeigu kas, nors ir sėslus kitame paviete, bet atvažiavęs į kitą kurį pavietą, kur nuosavybės neturi arba į mūsų apygardą arba į mūsų miestus, padarytų ten kam nors prievartą, sumušimą, žaizdas, žalą, užpuolimą ir kokį nors kitą nuostolį kaip šlėktai ir jo pavaldiniui, taip ir miesto žmogui, tada dėl tokių atsitikusių reikalų, nesikreipdamas į savo pavietą, privalės pagal įsakymą į pilies teismą ten, kur ką išdrįso padaryti, stoti ir teisintis. O jeigu pagal įsakymą nesiteisintų arba iš karto po nusikaltimo dar iki šaukimo išvažiuotų, tada pilies teismas to pavieto, kuriame tai atsitiko, turi savo šaukimus į jo dvarą, kuriame paviete jis būtų, pasiųsti ir besiskundžiantysis, tokius šaukimus iš teismo paėmęs su vazniu to pavieto, kuriame tas kaltinamasis nuosavybę turėtų, jo dvare padėti, ir turi būti paskirtas keturių savaičių terminas, per kurį su tais šaukimais kaltinamasis privalės toje apygardoje, kurioje ką padarė, stotis ir teisintis, kaip per galutinį terminą. O jeigu per tą terminą kaltinamasis nestotų, tada teismas turi prieš jį padaryti nuosprendį bylos pralaimėjimui dėl jo nepaklusnumo be įrodymo ir to savo nuosprendžio teismo raštą nukentėjusiajai šaliai duoti. Ir po to nukentėjęs turi su tuo teismo raštu į pilies teismą to pavieto, kur tas kaltasis turės nuosavybę, važiuoti, ir tas teismas, peržiūrėjęs tą nuosprendį, turės ir privalės iš karto nukentėjusiajam iš paties kaltojo pagal jo nusikaltimą ir žalą iš jo dvaro ir nuosavybės atlyginti pagal aną nuosprendį ir Statutą. O nesėslūs ponų tarnai, jeigu kas iš jų tokią prievartą ir sužeidimą arba žalą kokią kam padarytų, turi būtų sulaikytas ir laikomas kalėjime pilyje ar mūsų teismo kieme, kur tai atsitiktų, ir tas tarnas apie save turi duoti žinią savo ponui. O jeigu neturėtų per ką duoti žinią, tada teismas paėmęs iš jo turto, privalės jo ponui žinią duoti: jei tas ponas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuosavybę turėtų, tada į artimiausią jo dvarą su savo raštu pasiųsti turi, o nesėsliam Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teismas neprivalės duoti žinios, tik tas tarnas pats turi dėl to stengtis, kad jo ponui žinia dėl jo ateitų. Ir teismas tik iki keturių savaičių turi jo pono, kurį jis įvardins, iki teismo laukti, ir tas jo ponas privalės ten į tą teismą pats atvažiuoti arba ką nors atsiųsti ir teisingumo vykdymo išklausyti. O jeigu jo ponas pats neatvažiuotų arba ir atsiųsti ko nors bylos išklausymui nenorėtų per keturias savaites, ir jeigu kur toli tas ponas būtų, tada jau pats pilies teismas pasisodinęs prie savęs gerus žmones, šlėktas, teisingumą su juo nukentėjusiajam daryti turi pagal šį Statutą, o dėl tokių bylų, kurios nebūtų dėl mirties bausmės, teismas gali kaltinamąjį tinkamam laidavimui iki teismo perduoti. O jeigu taip pat kas ką nors nepagristai apkaltintų ir dėl to skundo teisme tas būtų sulaikytas, ir tuo sulaikymu jį įžeistų, prie nuostolių ir išlaidų privestų arba kalėjime įkalintų, tada tas teismas ten pat iš karto turi atidžiai tai išnagrinėti, ir jeigu tai pasirodytų, kad nuo to, kas nepagristai apkaltintų, kaip už šmeižtą, pagal luomą atlygį, taip ir už visus nuostolius, kurie neteisingai įkalintajam iki paėmimo į kalėjimą jo nuosavybėje atsitiko, deramai įrodžius turi būti sumokėta ir atlyginta jam be jokių šaukimų. Ir dėl to tas, kas dėl ko nors ką apkaltinęs, teisme jį sulaikys ir apkaltins, turi būti iki bylos išnagrinėjimo teismo laidavimu įpareigotas. O jeigu teismas dėl to kuriai nors šaliai nuolaidžiautų ir tikro teisingumo ir atlygio nukentėjusiajam ten pat iš karto nedarytų, tada jau ne šalis, bet pats teismas privalės kaip atlygį pagal jo luomą, taip ir visus nuostolius su deramu įrodymu jam, teisme nekaltai apkaltintam arba nukentėjusiam, sumokėti.
XXX (30) straipsnis
Ką turi teisti vaivados, seniūnai ir laikytojai, ir apie jų šaukimus, dėl ko jie turi būti duodami ir apie nuosprendį dėl šalių nestojimo prieš teismą ir apie sugavimą nusikaltimo vietoje
Taip pat nustatome, norėdami tai turėti ir duodame galią, kad mūsų vaivados ir teisminiai seniūnai, kiekvienas paviete ir apygardoje savo teisme teistų ir bylas nagrinėtų bei savo šaukimus išdavinėtų dėl tų straipsnių, ypač čia aprašytų, tai yra: dėl smurtinio šlėktų namų užpuolimo, kada ne tik patį kiemą, bet ir kluoną arba palivarką, kur gyvuliai ir kiti ūkiniai namų reikmenys yra laikomi užpultų; apie prievartą prieš krikščionių bažnyčią pagal vienuolikto skyriaus trečiąjį straipsnį; apie prievartą prieš moteris ir merginas; apie prievartą mūsų miestuose; apie apiplėšimą keliuose; apie vagystes; apie klastojimą; apie namų arba kluono padegimą; apie burtų darymą; apie nuodijimą; apie šlėktos grasinimą šlėktai dėl sveikatos arba gaisro; ir apie šlėktos nužudymą; taip pat ir apie tokius laiduotojus, kurie dėl grasinimo mirtimi arba ugnimi už ką nors laiduotų. Bet dėl pabėgusių tarnų ir visokių pavaldinių bei nelaisvosios šeimynos, apie tai, jeigu panorėtų, į pilies arba žemės teismą bus galima pašaukti. Ir teismas, o nesant jų, jų sėslūs vietininkai su pilies teismo teisėju ir raštininku, prisiekusiais ir taip pat sėsliais toje vaivadijoje arba paviete, turi ir turės galią teisti, vykdyti ir pabaigti bylą pagal šį Statutą. O jeigu kas, kokio bebūtų luomo, nusikaltimo vietoje dėl tų aukščiau paminėtų straipsnių būtų sugautas, tada tas turi būti teisiamas be šaukimų. O tą sugavimą sėsliojo nusikaltimo vietoje reikia taip suprasti, jeigu kas galėtų būti sugautas iš karto, to paties nusikaltimo metu, dėl ko baudžiama mirtimi. O jeigu tokį nusikaltimą padaręs, iš karto sugaunamas nesileistų, arba pradingtų arba pasislėptų, tokį galima ieškoti su teismu, tačiau ne ilgiau, kaip nuo nusikaltimo padarymo dvidešimt keturias valandas. Ir taip reikia suprasti apie tai, jeigu toks nusikaltimas atsitiktų mieste arba kaime, bet kas ir tuo laiku iš miesto arba iš kaimo, kur nusikaltimas atsitiks, į dvarą arba į savo šlėktų namus išvažiuotų arba išeitų, tas sugautas jau neturi būti, o tik pašauktas, o nesėslųjį visada, kada ir kur pasitaikys, galima suimti. O jeigu iš karto nusikaltimo vietoje sėslus nebūtų sugautas, tada jau šaukimais iš pilies teismo į teismą turi būti pašauktas, ir su tais šaukimais, ypač dėl tokių kruvinų bylų, kurios yra dėl mirties bausmės, pašaukta šalis ne per įgaliotinį, bet pati asmeniškai privalo prieš teismą stoti, ir tokiam pilies teismo šaukimui terminas kaip dėl asmeninio šaukimo įteikimo, taip ir dėl už akių šaukimo padėjimo, neturi būti ilgesnis kaip keturios savaitės. O jeigu kas kokio nors luomo, taip pat ir lyties, vyras arba moteris, būdamas į pilies teismą pašauktas, ir pagal tuos šaukimus ir per tą sesiją stoti nenorėtų, arba ir stojęs, bet bylinėtis nenorėtų, o byla būtų dėl kruvinų dalykų, dėl ko mirtimi baudžiama, tada tas teismas turi jį už nestojimą prieš teismą ištrėmimui išduoti ir apie tai mums, valdovui, savo atviruoju raštu pranešti, o mes tam nenuolaidžiaudami, be jokio vilkinimo ir atidėliojimo kitam laikui, bet iš karto paėmę apie tai iš to teismo dėl to žinią, tokį kaltinamąjį ir mūsų teismui nepaklusnųjį, turime iš mūsų valstybės žemių įsakyti ištremti. O jeigu ištremtasis, dėl tokio nusikaltimo norėdamas tai aiškintis pas mus, valdovą, prašytų apsaugos rašto, tada mes, valdovas, tokiems ištremtiesiems turime ištrėmimą atidėti ir mūsų apsaugos raštą duoti bylai su nurodymu nustatyto laiko, ir tai neilgiau tik iki trijų kartų, pagal pirmojo skyriaus dvyliktą straipsnį, kad su mūsų apsaugos raštu, kas dėl ko būtų kaltinamas, aiškintųsi prieš mūsų teismą tos vaivadijos arba pavieto, kur buvo tokios bylos pradžia.
O kas asmeniniam mūsų, valdovo, teismui priklausytų, tai mes patys su ponais mūsų tarėjais be jokio vilkinimo ir atidėliojimo teisti ir bylas nagrinėti turime. Vis dėlto, tas ištrėmimo atidėjimas ir mūsų apsaugos raštas taip pat dėl pagavimo nusikaltimo vietoje, teismo bei bausmės, apie tai Statute aprašytos, niekuo mažinti ir kliudyti neturi, bet žmogžudys, pripažintas kaltu per teismą, bus baudžiamas mirties bausme, ir galvapinigius, atlygį ir nuostolius, dėl ko buvo pašauktas, iš karto be nustatyto Statutu termino, kaip kaltinamoji šalis per šaukime nurodytą terminą nestotų, turi iš mūsų, valdovo, jeigu tai mūsų teisme vyks, o jeigu kitame teisme, tada taip pat ir iš mūsų teismo įvesdinimas į kaltojo dvarą, iki bylos išnagrinėjimo turės būti duotas, o dėl paties asmens, kaip aukščiau paminėta, teismas turi dėl ištrėmimo pas mus, valdovą, jį atsiųsti. Vis dėlto dėl mažesnių bylų, ne kruvinų, kurios nėra dėl mirties bausmės, teismas neturi nestojusio prieš teismą dėl ištrėmimo siųsti, tik dėl nepaklusnumo turtą, šaukime aprašytą, be įrodinėjimo privalės priteisti, išskyrus tai, kas būtų pašauktas dėl nepakankamo užrašo vykdymo arba dėl teismo nuosprendžio vykdymo. Prieš tokį nuosprendis pagal pripažinimą užrašo arba pagal pirmesnio teismo nuosprendį turi būti vykdomas. Taip pat pilies teismas gali teisti dėl prievartinio išvarymo iš namų iš ramaus gyvenimo ir atėmimo dvaro, žmonių ir visokių žemės valdų, ypač jeigu nuskriaustoji šalis, nepaisant žemės teismo, dėl greitesnio teisingumo norėtų dėl to į pilies teismą pašaukti žemiau aprašytu būdu ir tvarka. Taip pat į pilies teismą dar šaukiama turi būti dėl vaznio sumušimo ir nepagarbos raštams, nuo jo pasiustiems ir dėl neteisingų matų grūdams ir kitų dalykų, nederančių pagal šio Statuto nustatymą, ėmimo, dėl neteisėto šlėktos įkalinimo, kaip apie visa tai plačiau savo vietose šiame Statute yra aprašyta. O daugiau to negu tuose straipsniuose, aukščiau paminėtuose ir pilies teismui šiame Statute išskirtuose, pilies teismas neturi savo šaukimų duoti ir teisti. O jeigu teismas išdrįstų virš šio nustatymo ką nors užsispyrusiai teisti, tada toks teismas neturi būti galiojantis.
XXXI (31) straipsnis
Apie kalėjimo parūpinimą prie mūsų teismų ir apie kalėjimo mokesčio ėmimą nuo kalinių
Nustatome, kad kalėjimo [mokesčio], grandinių [mokesčio] ir nuo visokio kitokio įkalinimo iš kalinių mūsų teismai, pradedant nuo mūsų sostinės Vilniaus miesto iki pat visų kitų mūsų pilių ir dvarų, neturi daugiau imti, tik: nuo šlėktos – keturiasdešimt aštuonis lietuviškus grašius, o nuo kelio bajoro ir nuo paprasto žmogaus – dvidešimt keturis lietuviškus grašius. Ir teismas tai turi imti vieną kartą, kada paskutinį kartą kalinys mirčiai pasiunčiamas arba į laisvę iš kalėjimo išeina. Ir jeigu kalinys į laisvę išeis, tai jis turi išsimokėti tuo iš kalėjimo pats arba tas, kas jį nekaltai pasodinti davė. O jeigu mirties bausmei būtų išduotas, besiskundžianti šalis turi tai teismui sumokėti. Vis dėlto, kiekvienas mūsų teismas, priimdamas kalinį į kalėjimą, jau nuo to laiko sargybos iš tos šalies, kas kalinį perduos, reikalauti neturi, bet teismas, priėmęs kalinį, su savo sargyba ir tinkamu aprūpinimu taip, kad iki bylos išnagrinėjimo nepabėgtų privalės jį saugoti, o šalis savo įkalintajam, jeigu jis bus nesėslus, tik maistui dienai po keturis pinigus privalės duoti. Dėl geresnio kalėjimų sutvarkymo vaivados ir seniūnai privalo įsakyti visose pilyse ir mūsų teismų kiemuose pastatyti tvirtus ir gilius, po šešis sieksnius į žemę bokštus, o prie jų – ne į žemę, lengvesnius kalėjimus, bet, taip pat, su užraktais ir gerais bei tvirtais įtvirtinimais. O jeigu toks kalinys, nuteistas kuriame nors teisme, pabėgtų, tada tas, kas tokį kalinį savo žinioje pagal vaivadų ar teisminių seniūnų pavedimą turėtų, jeigu tai pilies vyresnysis arba pilininkas – kur tokios pareigybės yra, ir jie turės sau paskirtus kalinius, o jeigu [pilies] vyresniųjų arba pilininkų nėra, ten vietininkas arba paseniūnis, kam kuris kalinys nuo besiskundžiančios šalies į kalėjimą būtų perduotas, turi tą kalinį ne ilgiau kaip per dvylika savaičių surasti ir į teismą šaliai pristatyti. O jeigu nesurastų per dvylika savaičių, tada žalą, dėl ko besiskundžianti šalis prisieks arba kokiu nors kitu deramu įrodymu patvirtins, privalės sumokėti. Ir dėl to ponai vaivados ir teisminiai seniūnai tą kalinių prižiūrėjimo pareigą turi pavesti ir patikėti geriems žmonėms, pasitikėjimo vertiems šlėktoms. O jeigu tas pabėgęs kalinys, kuris buvo įkalintas dėl mirties bausmės, ir jis negalėtų būti per pusę metų surastas, tada tas pareigūnas, kaip aukščiau aprašyta, kuriam nuo šalies tas kalinys būtų perduotas arba nuo vaivadų, seniūnų įkalinimui ir prižiūrėjimui kalėjime pavestas, pagal vaivadų ar seniūnų valią turi priesaika išsiteisinti, kad tas pabėgimas atsitiko be jo patarimo, žinios ir palengvinimo ir ne dėl jo neprižiūrėjimo bei nerūpestingumo. O už nužudymą arba už žaizdas, nuostolius deramai įrodžius atlygį ir sumokėjimą padaryti. O vaivados ir seniūnai turi tokiose bylose neatidėliotiną teisingumą daryti taip, kad tuo laiku, aukščiau nurodytu, per dvylika savaičių arba per pusmetį besiskundžianti šalis galutinį teisingumą ir priteistą išieškojimą byloje galėtų gauti. O tą kalinį, jeigu aptiktų, tada galės tas pareigūnas, iš kurio kalėjimo pabėgo, kaip ir besiskundžianti šalis ji sugauti ir toje apygardoje, kur jį sugaus, per teismą įkaltinti. O jeigu pareigūnas tą kalinį pagautų, tada turi iš jo sau savo nuostolius ieškotis arba kalinį besiskundžiančiai šaliai sugrąžinti. O kada jai perduos, tada ta šalis atlygį, ką iš teismo gavo, turi sugrąžinti. O jeigu besiskundžianti šalis pati tą kalinį sugaus, tada tuos nuostolius teismui privalės sugrąžinti, o tą kalinį pagal teismą galutinai įkaltinti dėl viso to, kuo jis bus kaltinamas. O jeigu kas, kokio bebūtų luomo, toks savavališkas būtų ir kalinį iš pilies arba iš mūsų kiemo kalėjimo arba taip pat jau išduoto mirties bausmei kur nors gatvėje arba kelyje prievarta atimtų arba budelį prie tokio kalinio užmuštų, ir nebūtų iš karto tokio nusikaltimo vietoje sugautas, tada toks, būdamas dėl to pas mus, valdovą, galutiniam terminui pašauktas, pats ir su savo pagalbininkais, kaip maištininkai ir visuotinės teisės trikdytojai, mirties bausme ir garbės praradimu turi būti nubausti, o nuostolius ir išlaidas besiskundžiančiai šaliai įrodžius dvigubai tokie atlyginti ir sumokėti privalės.
XXXII (32) straipsnis
Apie nenuolaidžiavimą kalėjime
Prižiūrėdami tai, kad mūsų teismų valdžia ir visuotinės teisės galia prie savo įvykdymo visada ateitų perspėjimui žmonių savivalės, nustatome ir norime tai turėti, kad kai žemės teismas kurioje nors žemėje arba paviete arba taip pat Vyriausiasis Teismas už kokį nusikaltimą ką nors pagal šio Statuto straipsnius įkalinimui nuteistų ir pasiųstų įkalinimui į pilį arba mūsų teismo kiemą, tada mūsų pilies teismas turės ir privalės ne tik be jokių atsikalbinėjimų ir nuolaidžiavimų tokius žmonės į kalėjimą priiminėti, bet jeigu žemės, Vyriausiojo ir pilies teismo, kuris asmuo būtų nuteistas mirties bausme, bet pasipriešinęs nesileistų būti įkalintas, tada ne tik teismas teismui dėl tokio nuteistojo sulaikymo privalės duoti pagalbą, bet miesto teismas ir miestas, kuriame tai vyks, prieš tokį nepaklusnųjį arba besipriešinantįjį turi susitelkti, kad toks savavalis būtų pagautas ir į kalėjimą atiduotas bei pagal teismo nuosprendį būtų nubaustas. O tokie pagalbininkai, kurie pagauti jo neleistų, tokiai pat kaltei ir bausmei priklauso, kaip tas pats piktadarys, teisme įkaltintas. Dėl to toks kalinys, nuteistas mirties bausme, po teismo nuosprendžio, kada apeliacija pasieks mus, valdovą, arba Vyriausiąjį Teismą, tada kaip galima tvirčiau kalėjime turi būti laikomas tame bokšte, kuris yra žmogžudžiams paskirtas, iki dekreto padarymo nuo mūsų valdovo arba nuo Vyriausiojo Teismo, į kurį priklausanti apeliacijos teisė bus galima. Vis dėlto tuos, kurie tinkamą laidavimą už save duos, tuos pagal Tribunolą reikia laikyti. O tokį kalinį, kuris nusikaltimo vietoje, už ką baudžiama mirties bausme, būtų pagautas ir į pilies teismą atiduotas, teismas turi galią sukaustymu ir surakinimu grandinėmis kitame kalėjime, kur nekalinami žmogžudžiai, jį saugoti, kad iš to kalėjimo iki bylos išnagrinėjimo nepabėgtų. Ir kas pagal taikos sutartį už kokį nors savo nusikaltimą kalėjime kentėti pats geranoriškai kokį laiką sutiktų, tada prieš laiką, nustatytą įkalinimui, pilies teismas neturi išlaisvinti jo, nei nuolaidžiavimo jam kalėjime daryti be pačios [priešingos] šalies leidimo. Ir tiems, kuriems teismas įkalinimą bokšto rūsyje priteis, nors ir priešinga šalis išlaisvinimą kaliniui darytų, teismas jokio nuolaidžiavimo daryti neturi, ir visą tai turi pilnai įvykdyti, kitu atveju gręsiant bausmei, kaip šiame straipsnyje žemiau aprašyta. Ir kas iš vaivadų, teisminių seniūnių arba jų pareigūnų tai išdrįstų, ir tam kaliniui bokšto rūsyje, ar nuo mūsų, valdovo, arba nuo pilies teismo, arba taip pat nuo kurio nors kito mūsų teismo nuteistajam, kokį nors nuolaidžiavimą kalėjime darytų ir leistų jam pačiam kalėti aukščiau, bet ne rūsyje, krosnelę bokšte statyti, arba kam nors kitame lengvesniame kalėjime kokį nuolaidžiavimą priešingą teismo nuosprendžiui darytų, toks vaivada, seniūnas arba jo teismas ir kas tik kalėjimą savo valdžioje turės, būdamas dėl to nuo ieškovo šalies į žemės teismą pašauktas galutiniam terminui, teisme deramai įrodžius privalės tai nukentėjusiai šaliai sumokėti keturiasdešimt kapų grašių, tiek kartų, kiek dėl to jis bus pašauktas ir įrodyta prieš jį. Ir ieškovo šaliai visada bus galima stebėti tai, kaip ir kur kalinys, ar už nužudymą ar už kitą nusikaltimą nuteistas, kalės. Ir pilies teismas neturi jai to drausti, kitu atveju gresiant tokiai pat bausmei, aukščiau aprašytai, kiek kartų dėl to jį šaukė ir įrodinėjo. Vis dėlto, pilies teismas turi, nors jos paties teisme įkaltintąjį arba žemės teismo, arba Vyriausiojo Teismo, į kalėjimą po nuosprendžio atsiųstąjį, ne kiekvieną į bokšto rūsį sodinti, bet pagal poelgį ir nusikaltimą, kaip apie tai šiame Statute aprašyta. Dėl to kuriame straipsnyje šio Statuto bokštas kokiam kaliniui nurodytas, tas į tokį ir turi būti pasodintas, o kuriam kitas, lengvesnis nurodytas, tas į tą pasodintas turi būti pagal savo nusikaltimą. O jeigu kas, būdamas sėslus, už kokį nors paprastą, bet nekruviną, savo nusikaltimą prieš kokį nors šlėktų tautos asmenį arba prieš kokį nors mūsų pareigūną padarytą, už ką įkalinimu pagal šį Statutą nuteistas ir į teismą nusiųstas būtų, ir pilnai tame kalėjime paskirto laiko neišbūtų, tada už savo poelgį savo priešingai šaliai turės sumokėti keturiasdešimt kapų grašių, o teismui antrą tiek – keturiasdešimt kapų grašių ir tomis baudomis iki įkalinimo pabaigos turi būti priverstas pagal šio Statuto trečiojo skyriaus dvidešimt septintą straipsnį. O jeigu būdamas nesėslus tokiam pat įkalinimui būtų atiduotas, ir iš ten pabėgtų, ir kurio tomis baudomis nebūtų iš ko priversti ir jis nebūtų sulaikytas bei pakartotinai pagautas, tada tas teismas turi mums, valdovui, savo raštu apie tai pranešti, o mes tuo pat laiku be jokio vilkinimo turime tą nesėslųjį iš visų mūsų valstybių ištremti, kaip apie tai šiame Statute yra aprašyta.
XXXIII (33) straipsnis
Apie pilies teismui nustatytas sesijas ir apie senatį šaukimui į teismą dėl išvarymo iš ramaus laikymo
Nustatome, kad pilies teismo sesijų vykdymas turi būti nustatytas kiekvieną mėnesį ir turi prasidėti pirmąją mėnesio dieną. O jeigu pirmoji diena pasitaikytų šventadienis, tada sesijos turi prasidėti kitą dieną po šventadienio, ir teismas turi tęstis dvi savaites, ir per tas sesijas kiekvienas, kam būtų poreikis, turi savo šalį, Statuto tvarka, kaip už akių, taip ir asmenišku šaukimo padavimu per keturias savaites pašaukti. O kas dėl savo nesuspėjimo, negalėtų prieš keturias savaites iki sesijų prasidėjimo pašaukti, tada ir prieš savaitę iki sesijos termino turi būti priimtas, tik, kad nuo šaukimo keturios savaitės praeitų. O jeigu išvarymo iš ramaus laikymo atveju per tokį trumpą laiką, kad nuskriaustajam šaukimui į artimiausias sesijas neužtektų keturių savaičių, tada tokiam ir į kitas sesijas bus galima pašaukti, tik, kad nuo išvarymo iš ramaus laikymo nepraleistų dešimties savaičių. Vis dėlto, jeigu kas dėl išvarymo iš ramaus laikymo per dešimt savaičių pašaukti negalėtų dėl tų priežasčių, tai yra: dėl mūsų, valdovo, krašto tarnybos arba dėl maro epidemijos, tada, deramai tai įrodęs per teismą, kad dėl kurios iš tų priežasčių per dešimt savaičių pašaukti negalėjo, taip pat ir po tų dešimties savaičių pilies teismo šaukimai tokiam turi būti leidžiami ir duodami, tik, kad pasibaigus epidemijai, arba sugrįžus iš mūsų tarnybos į savo dvarą, vėl dešimties savaičių nepraleistų. O jeigu tų nurodytų priežasčių neįrodys ir neparodys, tada jau dėl to į žemės teismą turi būti pašauktas per galutinį terminą, taip pat dėl išvarymo arba atėmimo iš ramaus laikymo.
XXXIV (34) straipsnis
Apie pilies teismo šaukimus ir apie galutinį terminą juose
Nustatome, kad dėl visų tokių bylų, išskirtų pilies teismui, memorandumai dėl šaukimo į teismą turi būti išduodami su ponų vaivadų antspaudais, o pavietuose, kur nėra vaivadų, tada teismų seniūnų, bet ne jų vietininkų. Ir terminas pagal kiekvieną pilies teismo šaukimą turi būti nustatytas galutinis, kitu atveju gresiant bylos praradimu. Ir vis dėlto, raštininkas tame rašte turi savo ranka užrašyti datą, kurią dieną išduoda tą šaukimą, toliau veikdamas pagal šiame skyriuje esantį aštuonioliktąjį straipsnį.
XXXV (35) straipsnis
Apie termino praleidimą pašaukti į pilies teismą dėl šlėktos nužudymo ir apie namų užpuolimą bei kitokius kruvinus nusikaltimus
Taip pat, jeigu kas dėl šlėktos nužudymo, dėl smurtinio ir kruvino šlėktos namų užpuolimo, jeigu ten įvyktų nužudymas arba sužalojimas, taip pat ir dėl prievartos bažnyčioje ir dėl prievartos prieš moteris bei merginas, dėl apiplėšimų, padegimų ir kitų kruvinų nusikaltimų, tai yra už ką mirtimi baudžiama, ir kas priklauso pilies teismui, toje valstybėje sėslaus nepašauktų į teismą per tris metus, toks jau amžinai dėl to tylėti turi. Tačiau jeigu po užmušto šlėktos mirties vaikai arba tie giminės, kam dėl to bylinėtis priklausytų, dar nebūtų suaugę arba ir būdami suaugę, bet jų nebūtų toje mūsų valstybėje ir jie gyventų kitose svetimose valstybėse, tada tokie vaikai arba giminės, sulaukę pilnametystės arba iš svetimų šalių atvažiavę, gali dėl to bylinėtis, tik, kad sulaukę pilnametystės arba po savo grįžimo iš svetimų šalių trijų metų termino dėl šaukimo nepraleistų.
XXXVI (36) straipsnis
Apie pilies ir mūsų, valdovo, teismo kiemų seniūnų priesaiką
Saugodami tai, mes, valdovas, dėl mūsų švento teisingumo pareigos, kad visose vietose dėl dievobaimingumo būtų to laikomasi taip nustatome, kad kiekvienas pilies teismo ir mūsų teismo kiemo seniūnas, kuris nėra mūsų tarybos narys ir prieš tarybą dėl veikimo, saugojimo, teisingumo didinimo ir visuotinės ramybės neprisiekė, taip jau tie, ką dabar tokie teismo seniūnai turi, kaip ir kurie po to iš mūsų, valdovo, malonės turės, dabar turi laikydami tokias seniūnijas iš karto po suteikimo naudojimui šio pataisyto Statuto, per pirmas pilies teismo sesijas, o tie asmenys, kuriems po suteikimo šio dabartinio pataisyto Statuto per pirmas po to jų įstojimo į seniūno pareigas pilies teismo sesijas, taip pat susirinkus šlėktoms, kurie tuo laiku atvyks, priesaiką teisme padaryti pagal žemės teismo priesaikos tekstą, ir kol to nepadarys, tol savo pareigų eiti neturi. Vis dėlto, tie dabartiniai vaivados ir seniūnai, esantys pakraščiuose, kurie prieš mus, valdovą, priesaiką dėl savo pareigybių padarė, jau neprivalės pakartotinai prisiekti.
XXXVII (37) straipsnis
Apie vaivadų, teismo seniūnų pasiskyrimą jų pilies teismo pareigūnų ir apie teisingumo ieškojimą su jais
Nustatome, kad vaivados ir teismo seniūnai turi atskirai kiekvienas iš jų pagal savo pareigybę išrinkti ir į teismą paskirti vietininką arba paseniūnį, pilies teismo teisėją ir raštininką, kurie būtų geri, dori, tinkami, išmanantys teisę ir mokantys rusėnų raštą žmonės, šlėktos, tame paviete sėslūs ir gimę toje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurie, padarę priesaiką pagal žemės teismo teisėjo priesaikos tekstą, o raštininkas pagal žemės teismo raštininko priesaikos tekstą, ir bendrai visi trys pilnai sudarę teismą, turi ir turės galią teisti ir spręsti visas teismo bylas, priklausančias mūsų piliai arba kiemui. O kuris iš jų apygardoje būtų nesėslus ir neprisiekęs, ir vaivada ar seniūnas tinkamo teismo sudaryti nenorėtų, tada šalis neprivalės prieš tokį teismą atsakinėti. Ir jeigu dėl sėslaus asmens ir tinkamo nepaskyrimo į teismą, kam užvilkinimas arba koks pažeminimas teisių atsitiktų, tada vaivados, teismo seniūnai, kada dėl to bus prieš Vyriausiąjį Teismą pašaukti, privalės patys nukentėjusiajam žalą ir išlaidas pagal įrodymą atlyginti ir sumokėti. Vis dėlto, nesėslių pareigybėse būti neturi, kitu atveju gresiant praradimu tos pareigybės pagal mūsų, valdovo, nutarimą, kai dėl to pas mus bus pašauktas. O jeigu kas dėl sėslių pareigūnų neapsižiūrėjimo tame teisme ir byloje būtų suklysta ir pagal visuotinę Statuto teisę nederėtų, ir kokia žala kuriai šaliai nuo jų matytųsi, tada nukentėjusioji šalis dėl tos savo žalos turi iš to pavieto žemės teismo primenamąjį raštą paimti, kad ponas vaivada arba teismo seniūnas tokioje byloje teisingumą su savo teismu jai vykdytų. Ir primenamasis raštas turi būti tinkamai įteiktas tokiu būdu kaip ir apie kitų teisminių raštų įteikimą šiame Statute yra aprašyta. Toje mūsų pilyje arba kieme, kur yra vaivada ir seniūnas ir nuo padėjimo to primenamojo rašto būtent per keturias savaites turi ponas vaivada arba seniūnas, pats asmeniškai atvykęs į tą savo teismą arba savo vietoje ką pagal savo valią bus paskyręs, per tuos paskirtus asmenis nukentėjusiajam teisingumą su savo teismu vykdyti. O jeigu pats ponas vaivada arba teismo seniūnas arba nuo jų dėl to paskirti asmenys teisingumo su tokiu teismu per tą aukščiau paminėtą terminą, neįvykdytų, tada dėl to nukentėjusiajai šaliai bus galima pašaukti tokį pilies teismą į Vyriausiojo Tribunolo teismą, padedant šaukimą taip pat vaivados arba seniūno teismo vietoje. O nors ponai vaivados ir seniūnai patys arba tie asmenys, kurie nuo jų dėl to bus paskirti, vykdytų teisingumą, bet nukentėjusiajai šaliai bylos išnagrinėjimas ir nuosprendis ne pagal teisę atrodytų, tada tai nukentėjusiajai šaliai bus galima dėl to į Vyriausiąjį Tribunolo teismą kreiptis ir duoti apeliaciją. Ir tuo laiku iki pilno bylos išnagrinėjimo, kaip iš pilies teismo, taip ir iš pačių vaivadų ir teismo seniūnų teismo joks išieškojimas šaliai neturi būti daromas.
XXXVIII (38) straipsnis
Kad pilies teismas sesijų nepraleidinėtų, norime tai turėti, kad teisingumas be vilkinimo kiekvieną nukentėjusį pasiektų
Nustatome, kad vaivados, teismo seniūnai, o nesant jų, tada jų teismų pareigūnai pilies teismo sesijų pagal tą savo priesaiką, padarytą dėl jų pareigybės, nepraleidinėtų, bet, kad kiekvieną mėnesį jas vykdytų. O jeigu kuris iš pilies teismo pareigūnų, kuriose pilies teismo sesijose dėl savo ligos arba dėl savo asmeninių poreikių tose sesijose arba žemės teismo sesijose, vykstančiose tuo pat metu kitame paviete jam pasitaikytų būti ir į sesiją neatvyktų, tada per antras sesijas privalės šlėktų akivaizdoje pasisakyti, pagal tą priesaiką, padarytą dėl jo pareigybės, kad tų sesijų laiku, į kurias neatvyko, iš tikrųjų sirgo arba savo asmeninius teisinius reikalus pilies teismo sesijose ar žemės teismo sesijose kitame paviete turėjo. O jeigu kuris iš tų pilies pareigūnų be tikrai sunkios ligos arba savo asmeninio neatidėliotino poreikio kitame paviete teismo sesijų neturėdamas, teismo sesiją praleido arba nederamai nutraukė, ir tai tris kartus prieš jį pasirodytų, toks savo pareigybę praranda. O vaivados, seniūnai privalės tokį savo neuolų ir nerūpestingą pareigūną, kai tai prieš jį teisme bus įrodyta, iš to teismo pašalinti ir į tą vietą kitą paskirti.
XXXIX (39) straipsnis
Apie skriaudas dėl kruvinų dalykų, priklausančių pilies teismui, jeigu kam tai atsitiktų nuo vaivadų, teismo seniūnų ir jų pilies teismo pareigūnų iš jų žemės nuosavybės
Saugodami tai mes, valdovas, kad visiems mūsų pavaldiniams vienodas ir lygus teisingumas vienam su kitu būtų vykdomas, nustatome, kad jeigu kas iš vaivadų, teismo seniūnų arba jų pilies teismų pareigūnų, vietininkas arba paseniūnis, ar tai būtų teisėjas arba raštininkas, turėdamas dvarus tame pat paviete, kur jie yra teismo pareigūnai, ir iš tokių savų dvarų kam kokią nors skriaudą kruvinuose reikaluose ir kas priklausys pilies teismui, ar patys ar jų pareigūnai, tarnai, bajorai ir pavaldiniai padarytų, ir jie su savo tarnais ir pavaldiniais teisingumo dėl to nukentėjusiajam vykdyti nenorėtų, tada patys vaivados, seniūnai dėl to turi būti pašaukti iš tų savo dvarų į kitą artimiausią apygardą ir pilies teismą to pavieto, su kuriuo ribosis tas kitas pavietas, kuriame kas nors bus atsitikę, padedant šaukimus per vaznį to pavieto, iš kurio šaukimai išeis, tame jų dvare, iš kurio skriauda daroma. Ir jeigu jų teismo pareigūnus nukentėjusioji šalis nepanorės pas vaivadą ir seniūną pašaukti, tada jai bus galima pašaukti taip pat, kaip aukščiau aprašyta, į kitą atitinkamą pilies teismą. O vaivados, seniūnai ir jų pareigūnai tame kitame paviete, neatsikalbinėdami iššaukimu iš sau priklausančio pavieto, privalės, į tą kitą teismą pagal šaukimus atvykti ir bylos sprendimą dėl tokių reikalų pagal teisę priimti. Ir jeigu per teismą liktų kalti, tam tas pat teismas, kuris teisė, ir išieškojimą iš jų ir jų nuosavybės pagal šio Statuto tvarką turi daryti. Pranešimas ir taip pat užrašymas tokių skriaudų ir visokių kitų teisminių nusikaltimų turi būti daromas, jeigu nukentėjusioji šalis panorės – arba tame pat pilies teisme to pavieto, kur tai atsitiko, arba tame kitame teisme, į kurį šaukimas šiame straipsnyje nurodytas.
XL (40) straipsnis
Apie pataisymą klaidos arba pilies ir žemės teismo neteisingo sprendimo, padaryto pašauktai šaliai nestojus, ir apie neprileidimą prie apeliacijos bei kur dėl to teisėjus pašaukti
Taip pat nustatome: jeigu taip atsitiktų, kad pilies arba žemės teismas, nestojus pašauktai šaliai, savo užsispyrusiu sprendimu, neteisėtai arba tokioje byloje, kuri tam teismui nepriklausytų, duotų kam išieškojimą, įvesdinimą į dvarą arba į kurią nors žemės valdą, arba asmeniškai šalims, stojusioms teisme, negavus apeliacijos, kuri nors šalis tvirtintų esant sau žalą nuo teismo, tada dėl tokių bylų žemės teismas, tik teisėjas ir pateisėjis turi būti pašaukti galutiniam terminui į Vyriausiąjį Teismą. O dėl skriaudos, padarytos teismo sprendimu, raštininkas, kaip žemės teismo, taip ir pilies teismo, neturi būti šaukiamas ir už teismą atsakinėti neprivalės, kadangi jie neturi galios sprendimų darymui. Ir nors būtų pašaukti, tada stoti neprivalės, tik jeigu kuris raštininkas būtų apkaltintas dėl klaidos arba dėl kokio nors praleidimo rašte, tada toks dėl to taip pat gali būti pašauktas į Vyriausiąjį Teismą. O pilies teismas dėl tokio apkaltinimo turi būti patrauktas bylos nagrinėjimui į tą teismą ir tuo būdu, kaip apie tai aukščiau šio skyriaus šiame straipsnyje yra aprašyta. O jeigu pagal asmeninį nukentėjusios šalies pareiškimą iš teismo, tas kurio nors teismo sprendimas pasirodytų neteisėtas, tada toks sprendimas turi būti panaikintas ir šoną atidėtas. Ir taip nuskriaustajam turi būti duotas sugrąžinimas į turto laikymą ir tas priteistas dvaras arba žemės valda atgal jam sugrąžinti. O tam, kam pagal tokį neteisėtą sprendimą įvesdinimas buvo duotas, jis iš naujo galės aiškintis su priešinga šalimi, jeigu jis to panorės ir tai jam turi būti išsaugota. Taip pat ir tam, iš ko dvaro laikymas buvo atimtas, bus galima aiškintis su ta šalimi, kuri tokį neteisėtą teismo procesą vedė ir pateikti jai ieškinį dėl nuostolių, kurie atsitiko jai laikant dvarą. Ir dėl to tai šaliai, prieš kurią pirmiau sprendimas buvo padarytas ir įvesdinimas į jos nuosavybę duotas, privalės toks teismas, kuris bus pašauktas ir dėl to pripažintas kaltu, sumokėti baudą dvylika rublių grašių ten pat teisme. O jeigu pagal Vyriausiojo Teismo sprendimą dėl žemės arba pilies teismo pareigūnų sprendimo arba taip pat dėl vaivadų, teismo seniūnų nuosprendžio prieš jų pareigūnus, būtų išaiškinta tai, kad jų padarytas teismo sprendimas yra teisėtas, tada tas užsispyręs, kuris teismą trukdė ir prie nereikalingo vilkinimo vedė, tiems teismo pareigūnams, kuriuos jis pašaukė, turės sumokėti baudą dvylika rublių grašių ten pat teisme. Ir jų teismas turi būti pripažintas teisėtu, o procesas, atliktu pagal teisę. Vis dėlto ir iš vaivadų, seniūnų teismų tokioje byloje bus galima teikti apeliaciją į Vyriausiąjį Teismą.
XLI (41) straipsnis
Apie nesąžiningą šalies bylos laimėjimą ir kur dėl to pašaukti
Jeigu kas prieš ką nors kokią bylą, kaip žemės teisme, taip ir pilies teisme ar kuriame nors kitame teisme kokiu išsisukimu arba suklaidinimu kokį reikalą už akių, nestojant pašauktai šaliai, laimėtų, ar būtų koks neteisingas, išgalvotas terminas, sudarantis priešingai šaliai nežinomybę arba kokioje nors byloje pagal kokius išgalvotus, neteisėtus užrašus, teismo sprendimas būtų gautas, tada tas, prieš kurį sprendimas bus padarytas, galės dėl tokio nesąžiningo ir neteisėto bylos laimėjimo į tą teismą, kuriame byla vyko, priešingą šalį pašaukti. Ir kai dėl to teisme pasirodys kaltu, tada to pirmesnio teismo sprendimas turi būti panaikintas ir niekais paverstas. Ir tas, kas išgalvotu būdu bylą vedė, už tą kaltę turi kalėti pilyje arba mūsų teismo kieme dvylika savaičių ir savo priešingai šaliai dvylika rublių grašių sumokėti. Ir tai tokiose bylose, kurios nėra dėl mirties bausmės. Vis dėlto jeigu toje byloje pasirodytų kokia apgaulė ir žymus bei akivaizdus nusikaltimas, už ką pagrįstai pagal teisę turėtų būti baudžiama mirties bausme, tada teismas tokį turi teisti, daryti nuosprendį ir bausti pagal visuotinę teisę ir jo nusikaltimą. O jeigu tas, kas pašaukęs ką dėl nesąžiningo bylos laimėjimo, to savo skundo neįrodytų, bet tą šaukimą padarytų dėl teisingumo vilkinimo, o tos priešingos šalies ankstesnis elgesys pasirodytų deramas ir teisėtas, tada pats tas besiskundžiantysis tai savo priešingai šaliai taip pat baudą dvylika rublių grašių turi sumokėti ir pilyje arba mūsų kieme dvylika savaičių kalėti. Ir to pirmesniojo teismo priteistas išieškojimas turi būti daromas pagal nuosprendį ir visuotinę teisę. O jeigu kas dėl nesąžiningo laimėjimo byloje dėl kruvinių reikalų pašaukęs, kur tai būtų dėl mirties bausmės, tvirtintų tai, kad jam žinia apie šaukimą nebuvo atėjusi, tada turi dėl to prisiekti, kad žinia jam apie šaukimą neatėjo ir pagal priesaiką nuo pirmojo nuosprendžio bus laisvas, o dėl pačios bylos ten pat iš karto turi atsakinėti. Taip reikia suprasti ir apie už akinį šaukimo padėjimą.
XLII (42) straipsnis
Kuriose žemės teismo bylose turi būti skiriami galutiniai terminai
Pirmiausia, kas pašauks ką dėl įkeitimo pinigų paėmimui, nors pašaukta šalis ir nestos per pirmus terminus, visgi, tada teismas neturi to atidėti tolimesnei antrai sesijai. Bet per pirmą terminą, kaip per galutinį, pirmiau išklausęs ieškovo įrodymo, kaip apie tai žemiau aprašyta, teismas turi daryti sprendimą ir įvesdinimą ieškovui duoti, paėmęs nuo jos pinigus į teismą, ir jie prie teismo knygų turi būti padėti iki to laiko, kol pašaukta šalis juos paims. Antra: dėl išvarymo iš namų ir ramaus gyvenimo bei atėmimo dvaro, žmonių ir visokių žemės valdų, jeigu praleistų arba nenorėtų dėl to į pilies teismą pašaukti. Trečia: dėl visokio turto, kuris priteistas per galutinį terminą pagal pirmą šaukimą. Ketvirta: dėl kokio nors luomo tarno, žmogaus arba namų šeimynos, kurie būtų nuo savo pono, kaip žalą padarę, taip ir nepadarę, šalin pabėgę. Penkta: dėl muito, tiltų mokesčio, užtvankų praplaukimo mokesčio, turgaus mokesčių ir perkėlimo keltu muitų, priklausančių kunigaikščiams, ponams, šlėktoms taip pat ir visiems luomams, jeigu kas iš ko arba iš kieno pavaldinių neteisėtą muitą paims arba kokią nors žalą padarys. Šešta: kas užtvaromis arba malūnais, žabų klojiniais, tiltais upes su uostais stabdytų, praplaukimo ar tinkamo kelio nepadaręs ir dėl to kam kokia žala atsitiktų. Septinta: jeigu kas kam laisva valia ką užrašytų ir terminą savo rašte paskelbtų, bet neįvykdytų to pilnai. Aštunta: dėl padalinimo dvarų ir visokio turto tarp brolių, seserų ir giminių, taip pat ir su suaugusių vaikų globėjais, per pirmus šaukimus turi būti skiriamas galutinis terminas. Devinta: laiduotojui ir pavedėjui. Laiduotojui ir pavedėjui su ieškovu, dėl ko laidavo, turi būti skiriamas galutinis terminas. Dešimta: dėl pakamario ir komisaro teismo išvažiavimo į ginčytinas žemes. Vienuolikta: dėl vaznio įžeidimo jo pareigų atlikimo metu. Dvylikta: dėl šlėktų daromų skriaudų valdovo pavaldiniams, kur nėra Magdeburgo teisės. Trylikta: dėl išlaidžių našlių, esančių įdovintame dvare. Keturiolikta: dėl baudų priklausančių mūsų, valdovui, teismui ir šalims. Penkiolikta: apie paprasto luomo žmonių galvapinigius. Šešiolikta: dėl teismo mokesčių ir kalėjimo mokesčio ėmimo viršijant Statuto nustatymą per kunigaikščius, ponus, šlėktas ir jų pareigūnus ir dėl baudos pakamario naudai. Septyniolikta: dėl visokių grobimų ir sumokėjimo už nuganymą. Aštuoniolikta: kas teismo sesijos metu kokį nors nusikaltimą padarytų ir neišsiteisinęs išvažiuotų. Devyniolikta: dėl valdovo pareigūnų skriaudų, padarytų iš jų pareigybių, bet ne dėl turto, priklausančio mūsų sostui ir dėl jo saugojimo, kaip apie tai kituose straipsniuose yra aprašyta. Dvidešimta: dėl trečiųjų teismo. Dvidešimt pirma: apie išvarymą arba atėmimą iš valdymo po įvesdinimo. Dvidešimt antra: dėl atvirųjų raštų sulaikymo. Dvidešimt trečia: dėl karo metu padarytos skriaudos. Dvidešimt ketvirta: dėl skolų išieškojimo po skolininko mirties iš to mirusiojo paliktų dvarų, pagal septinto skyriaus aštuonioliktą straipsnį. Dvidešimt penkta: dėl atlygio už šlėktystės įrodymą pagal vienuolikto skyriaus penkiasdešimtą straipsnį. Ir visuose tuose reikaluose, dėl kurių nurodytas galutinis terminas, šiame straipsnyje ir taip pat kituose straipsniuose šiame Statute aprašytuose, su šaukimais žemės teismo sesijos turi tęstis pagal senąjį teismo paprotį iki trečiosios dienos kaip ieškovui, taip ir atsakovui. O jeigu kuri šalis per tris dienas pagal vaznio kvietimą be deramų priežasčių, nurodytų šiame Statute, nestotų, tada jau tą bylą, aprašytą šaukime pralaimi ir amžiams tai praranda, kadangi galutinių terminų galią žemės ir pilies teisme norime turėti, kad kiekvieno luomo žmogus, būdamas pašauktas galutiniam terminui, negali nuo galutinio termino atsikalbinėti svarbiais reikalais kituose pavietuose ir kokiomis kitomis priežastimis, išskyrus tris priežastis: tai yra dėl sunkios ligos ir dėl mūsų, valdovo, ir krašto tarnybos, šiame Statute aprašytos. Trečia priežastis: jeigu kada taip atsitiktų, kad vienas asmuo dėl kruvinų bylų į du pilies teismus būtų pašauktas, kaip apie tai šiame skyriuje dvidešimt septintame straipsnyje plačiau yra aprašyta. Vis dėlto, ir tas atsikalbinėjimas dėl galutinio termino tik per vieną sesiją ir per vieną pirmąjį šaukimą gali būti leistas, o per antrąją žemės ar pilies teismo sesiją jau ir tomis priežastimis niekas neturi teisės atsikalbinėti, bet pats arba per įgaliotinį teisme stotis ir bylinėtis privalės, išskyrus tai, jei kas, būdamas pasiųstas į mūsų, valdovo, krašto tarnybą, už mūsų valstybių sienų būtų ir negalėtų iš ten greitai sugrįžti, tokiam iki sugrįžimo iš mūsų ir krašto tarnybos palengvinimas byloje turi būti daromas pagal šį Statutą. Ir jeigu pašaukta šalis be deramų priežasčių, nurodytų aukščiau, nestotų, tokią savo bylą, dėl ko ji buvo pašaukta, praranda, ir teismas deramai įrodžius iš tokios tai, kas šaukime aprašyta, turi priteisti. Taip pat jeigu ieškovas, pašaukęs galutiniam terminui, pats nestotų ir savo termino nesilaikytų, toks taip pat savo bylą, dėl ko pašaukė, amžiams praranda.
XLIII (43) straipsnis
Apie mūsų žemės ir pilies teismų šaukimus ir kiek ilgai jie turi galioti
Taip pat nustatome, kad visi žemės ir pilies teismo šaukimai, tiek, kuriais nešaukiama, tiek ir tie, kurias šaukiama, galioti ir galioje pasilikti neturi ilgiau, tik vienai žemės teismo arba vienai pilies teismo sesijai, prieš kurią jie buvo paimti. Ir dėl to tos žemės teismo ir pilies teismo sesijos, į kurias su tais šaukimais bus pašaukti, būtent tuose šaukimuose turi būti nurodytos, išskyrus tai, jeigu po šaukimų padėjimo žemės teismo arba pilies teismo sesijos nusikeltų ir nevyktų dėl karo, maro epidemijos arba dėl kitų kokių nors tuo laiku atsitikusių priežasčių, kaip apie tai yra žemiau šiame skyriuje esančiuose straipsniuose aprašyta.
XLIV (44) straipsnis
Jeigu kas iš priklausančio teismo ką į kitą pavietą arba apygardą ir teismą pašauktų
Norėdami tai turėti, nustatome, kad niekas nieko iš priklausančio teismo į kitą apygardą ir teismą, tai yra dėl bylų, priklausančių žemės teismui – į pilies teismą, taip ir dėl bylų, išskirtų pilies teismui – į žemės teismą ir taip pat iš pavieto į kitą pavietą ar komisaro, pakamario ir jokį kitą nepriklausantį teismą, tai pat nei pas mus, valdovą, nei į Vyriausiąjį Teismą nesilaikant šio Statuto ir jo tvarkos ir taip pat nesilaikant to Vyriausiojo Teismo nustatytų straipsnių nedrįstų šaukti. O jeigu kas taip padarytų, ir į kitą apygardą ir nepriklausantį teismą ką pašauktų, tada pašauktasis tam teismui į kurį bus pašauktas, dėl tokio netvarkingo ir neteisėto šaukimo pats arba per savo pasiuntinį, dėl to įgaliotą, turi duoti žinią ir pranešimą dėl to padaryti. Ir tokiems šaukimams paklusti neturės ir priešingai šaliai atsakinėti neprivalės, bet dar tas, kas tokius šaukimus paims ir jais pašauks, už tai, kad nepaisydamas sau priklausančio teismo išdrįso taip padaryti, turi sumokėti baudą tam teismui, iš kurio pašaukė – kapą grašių, o priešingai šaliai – trys rublius grašių. Ir tai tuo laiku, kai besiskundžiantysis pakartotinai dėl tos bylos pašauktų, tas baudas priklausantis teismas turi iš karto, nešaukdamas dėl to besiskundžiančiojo, sau ir priešingai šaliai išieškoti: jeigu tame paviete jis būtų sėslus – tada iš jo žemės nuosavybės, o jeigu žemės nuosavybės tame paviete neturėtų – tada iš jo kilnojamo turto. O jeigu besiskundžiantysis pašaukęs į priklausantį teismą, pats nestotų, o pašauktasis stotų, tada taip pat pašauktajam bus galime dėl tos baudos tą besiskundžiantįjį pašaukti galutiniam terminui į žemės teismą iš jo žemės nuosavybės, kuriame paviete ją turės. Ir teismas privalės tą baudą priteisti ir iš jo žemės nuosavybės išieškoti, išskyrus tą, kas savo užrašu, asmeniniu raštu, palikęs pavietą arba kurį sau priklausantį teismą, laisva valia kokiam kitam teismui paklustų, išskyrus tą priežastį, kuri kituose straipsniuose leidžia iš pavieto pašaukti.
XLV (45) straipsnis
Apie tokius, kurie, neturėdami kokiame paviete žemės nuosavybės, kitą sėslųjį pašauktų, ir [ginčas] eitų abiem šalims dėl vienos bylos, taip pat ir apie tai, kuris niekur žemės nuosavybės neturėtų
Taip pat nustatome, jeigu kas, neturėdamas kuriame paviete žemės nuosavybės, kitą ką ten sėslų pašauktų ir ginčas eitų abiem šalims dėl vienos bylos, tada tas pašauktas sėslusis gali iš karto neatsakinėti ir į bylą nesileisti, kol jo priešininkas, nesėslusis nesutiktų ir neįsipareigotų savo raštu ir pareiškimu prieš teismą jam dėl to, kur byla vyksta, ten pat kur atsakovo pavietas atsakyti ir teistis nereikalaujant perkelti bylos į savo pavieto teismą. Ir kai dėl to sutiks ir įsipareigos, tada taip pat tas pašauktas su tais pačiais šaukimais tuo laiku visų pirma privalės jam teisintis. O jeigu tas atvažiavęs besiskundžiantysis iš kito pavieto, sulaukęs sau teisingumo, o pašauktajam neišsiteisinęs, šalin iš teismo išvažiuotų, tada tas jam padarytas teismo sprendimas neturi būti vykdomas. O jeigu kas niekur toje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, žemės nuosavybės neturėdamas, kuriame nors paviete sėslųjį pašauktų, o pašauktas jam dėl to reikalo arba dėl kokių kitų reikalų bylą turėtų, tada toks nesėslus turi visų pirma už save sėslų tame paviete laiduotoją pristatyti, kad niekur kitur, tik toje apygardoje savo priešingai šaliai teisintis iš karto po savo bylos privalės. O jeigu po savo bylos išvažiuotų, neišsiteisinęs su priešinga šalimi, tada taip pat tas pirmas jam padarytas sprendimas, neturi būti leidžiamas vykdyti, ir pašauktas savo turto turi ieškoti ten iš karto iš laiduotojo vietoje ieškovo. O jeigu ir laiduotojas neišsisprendęs bylos išvažiuotų, tada su juo pagal šaukimą teisingumo sau ieškoti galės atitinkamame teisme.
XLVI (46) straipsnis
Apie žemės teismo sesijas, į kurias teisėjas, pateisėjis ir raštininkas turi suvažiuoti ir pašauktieji prieš juos stoti privalo bei kuriuo laiku teismo sesijos vykti neturi
Taip pat nustatome, kad žemės teismai turi vykti tris kartus per metus, tai yra trys teismo sesijos, į kurias privalės teisėjas, pateisėjis ir raštininkas į vieną vietą kiekvienoje vaivadijoje ir paviete, o Žemaitijos žemėje taip pat į nurodytas, teismams paskirtas vietas, suvažiuoti ir tiek gyventi, kol visos teismo bylos galės būtų išnagrinėtos ir pabaigtos. O kuriame paviete dvejose vietose žemės teismo sesijos vyksta, tada į tas vietas teismas atvažiavęs, ten apsistojęs dėl teismo vykdymo turi veikti kaip apie tai aukščiau šiame straipsnyje aprašyta, nustatydamas kiekvienam šaukimui, asmeniniam ir už akių, terminą prieš kiekvienas sesijas pagal šio skyriaus aštuonioliktą straipsnį. Ir visų trijų pareigūnų atvažiavimo laikas į kitą teismo vietą nuo žemės teismo sesijų pradžios per keturias savaites. O pašauktas ir ieškovas privalės prieš juos stotis tokiu būdu ir tvarka, kaip atskiruose straipsniuose yra aprašyta. Ir teismo sesijos turi būti vykdomos: pirmosios – po Švenčiausiosios Trejybės Romos katalikų šventės kitą dieną pradedant pirmadieniu; antrosios – rudenį Šventojo Mykolo Romos katalikų šventės dieną, taip pat pradedant rytojaus diena; trečiosios – žiemą, Trijų Karalių šventės dieną ir taip pat pradedant rytojaus diena. Ir po to kitais metais, taip pat Švenčiausiosios Trejybės Romos katalikų šventės dieną, pradedant rytojaus diena. Ir teisėjas, pateisėjis bei raštininkas turi teismus vykdyti ir teisme posėdžiauti kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro valandos, išskyrus sekmadienį. O dėl šaukimų teisti rejestro tvarka, nežiūrint į asmenis ir nenuolaidžiaujant dėl to niekam, bet kuris pirmiau užsirašė į rejestrą, tas pirmiau turi teistis. Vis dėlto, tuo laiku sesijos neturi būti vykdomos: pirma – jeigu dėl mūsų, valdovo, krašto karo tarnybos iš visuotinio seimo visuotinis šaukimas būtų nutartas ir mūsų kariniai raštai ateitų, tai dėl pasiruošimo karui šešias savaites teismo sesijos neturi būti vykdomos, tai yra prieš nustatytą kariuomenės rinkimosi laiką, ir jeigu kariuomenės susirinkimo laikas ir vieta mūsų raštuose nebūtų paskelbta, tik dėl pasiruošimo karui raštai būtų išsiųsti, tada pirmiau teismo sesijos turi būti vykdomos. O jeigu dėl karo priežasties teismo sesijos nebūtų vykdomos, tada po karo, per pirmąsias teismo sesijas, priklausiančias pagal Statutą, turi šalys, pašauktos iš naujo, teistis. Antra – jeigu, nuo ko apsaugok, Dieve, kuriame paviete maro epidemija būtų, ir tai aiškiai matytųsi, tuo laiku tame paviete taip pat neturi būti sesijos vykdomos; o po to laiko, kaip epidemija praeis, žemės teismas turi tame paviete kitas teismo sesijas, aprašytas Statute, priklausančias artimiausiam laikui, teisme vykdyti. Ir tose sesijose iš naujo pašauktos šalys turi teistis. Taip reikia suprasti ir apie tokias sesijas, kurios nebūtų vykdomos dėl kurio nors teismo pareigūno mirties. Ir taip pat jeigu taip atsitiktų, kad tuo laiku tarp sesijų, kas nors iš besibylinėjančių šalių, iš besiskundžiančios šalies ar pašauktos šalies kas numirtų, tada dėl tos priežasties šaukimas turi būti atnaujintas pagal poreikį arba jeigu besiskundžianti šalis pati norėtų esant gyvam pašauktajam šaukimą pakeisti ir jį pataisyti, tai jai bus galima.
XLVII (47) straipsnis
Apie teisimą žemės ir pilies teismų sesijose visuotinių seimų metu ir apie teismo pareigūno išrinkimą pasiuntiniu
Stengiantis išvengti nereikalingo užvilkinimo žmonių teisingumo vykdymui, nustatome, kad visuotinių seimų metu žemės teismo sesijos, pilies teismo sesijos ir visokie kiti teismai turi būti vykdomi ir juose teisiama, tik išskiriant tuos asmenis, ponus mūsų tarėjus, kurie į visuotinį seimą važiuotų, taip pat tuos kurie teisminius reikalus, priklausančius seimui, prieš mus, valdovą, seime turėtų, ar su mandatais ar su mūsų dvaro šaukimais. Ir taip pat pasiuntiniai iš kiekvienos vaivadijos, pavieto ir Žemaitijos žemės, piliečių iš pavietų seimeliuose išrinkti ir pasiųsti, ir būdami visuotiniame seime, nuo visokių teismų, seimo metu bus laisvi tol, kol iš seimo sugrįš. Vis dėlto, kiekvienas toks turi teismui ir šaliai savo atviruoju raštu su savo antspaudu ir pasirašymu savo ranka, o kas rašyti nemoka, su savo antspaudu ir su dvejais antspaudais, pašalinių žmonių šlėktų, per savo draugą arba tarną pranešti. O po to, visgi, tas, kas visuotiniame seime, prie mūsų, valdovo, kaip jų malonybės ponai tarėjai ir pasiuntiniai arba ir kiti luomai, kurie turėdami savo reikalus mūsų rūmuose su mandatais arba su šaukimais bus, jeigu per pirmąsias žemės teismo sesijas arba pilies teismo sesijas, pagal Statuto tvarką, vykstančias po to seimo ir teisme paskelbę apie savo buvimą seime arba apie savo reikalus, kuriuos visuotiniame seime turėjo ir kurie teismiškai sprendžiami buvo, paliudijimo raštu iš mūsų kanceliarijos neparodytų, tada su kitais šaukimais per kitas sesijas baudą už nestojimą į teismą turės sumokėti ir dėl savo bylos su šalimi teismo nagrinėjimą priimti privalės. O jeigu byla būtų priklausanti galutiniam terminui, kaip šiame Statute išskirtuose straipsniuose yra aprašyta, tada teismas sprendimą su tais šaukimais per kitas sesijas, vykstančias teisme artimiausiu laiku po seimo, ieškovo šaliai be įrodinėjimo turi daryti ir išieškojimą per vaznį, kaip dėl nepaklusniojo, turi vykdyti. O jeigu kuris iš žemės teismo pareigūnų pasiuntinių iš seimelio į didįjį visuotinį seimą būtų išrinktas, tada į tokią pasiuntiniu išrinkto pareigūno vietą, iš karto tame pat seimelyje arba žemės teismo sesijose šlėktos riteriai kartu su pareigūnais, ten seimelyje arba per artimiausias sesijas turi išrinkti kitą kokį sėslų, sugebantį šlėktą, tų sesijų vykdymui, vykstančių seimo metu, iki to pareigūno sugrįžimo. Ir tas išrinktas šlėkta, prisiekęs teisingai teisti, turės teisę su kitais likusiais pareigūnais tose sesijose teisti ir jas vykdyti. O jeigu nenorėtų prisiekti, tada teismo sesijos neturi būti vykdomos. O taip pat jeigu pasiuntiniu būtų išrinktas kuris nors pilies teismo pareigūnas, į jo vietą vaivada arba seniūnas turi kitą sėslų šlėktą paskirti ir apie tai savo raštu šlėktoms per pilies teismo sesijas paskelbti. Ir tas išrinktas taip pat privalės prisiekti teisingai teisti.
XLVIII (48) straipsnis
Jeigu pareigūnai, tarnai, bajorai ir kieno nors pavaldiniai darytų kam nors kokias skriaudas
Nustatome, jeigu kieno nors pareigūnai, tarnai, bajorai ir pavaldiniai kam kokias skriaudas, nuostolius paprastuose reikaluose, išskyrus žemės valdų užgrobimą, darytų, tada besiskundžiantis turi paimti iš žemės teismo raštininko šaukimus, kuriuose aprašę visą savo skundą, turi tai pridėti, kad jam su tais kaltinamaisiais teismo terminas būtų nustatytas ir teisingumas padarytas. O jeigu termino nustatyti ir teisingumo daryti nenorėtų, kad su tais šaukimais į teismą pats stotų ir tuos, prieš ką skundas bus, į teismą pristatytų. Ir tose bylose, kurios žemės teismui priklauso – iš žemės teismo, o kas pilies teismui – tai taip pat iš pilies teismo tokie šaukimai turi būti paimti ir su kiekvienais tokiais šaukimais nukentėjęs turi važiuoti arba siųsti su vazniu pas tą poną, nuo kurio pareigūno, bajorų, tarnų ir žmonių skriaudos kam bus daromos, prašant teisingumo. O savo patirtas skriaudas ir nuostolius turi į rejestrą duoti įrašyti, ypač jeigu pačiame šaukime to nepridėjo. O jeigu pačių ponų nebūtų tuose jų dvaruose iš kurių skriauda daroma, tada pas jų pareigūnus, kad jie savo pono tarnams, bajorams ir žmonėms teisingumą vykdytų. Ir jeigu vaznio su tokiu šaukimu į kiemą neįleistų arba ir įleidus į kiemą, pats ponas arba pareigūnas arba tijūnas, nepasirodytų vazniui, tada vaznys tą šaukimą turi padėti tame dvare, iš kurio skriauda daroma, ta tvarka, kaip apie šaukimų padėjimą yra nustatyta. Ir teismo terminas pagal tokius šaukimus neturi būti ilgesnis nuo jų paskirtas, tik keturios savaitės po to šaukimo įteikimo ar padėjimo. Ir iš to pat dvaro, kur šaukimas bus padėtas, teisingumas turi būti daromas. Taip pat jeigu ta šalis, kuriai toks šaukimas bus atneštas, panorėtų teisingumą vykdyti šaliai ir ankščiau negu keturios savaitės, turi per vaznį savo atviruoju raštu besiskundžiančiai šaliai pranešti, užtikrinant ją dėl to, kad nori su ja teisingumą vykdyti pagal tą šaukimą. Vis dėlto, ne ankščiau tik dvi savaites prieš tą terminą tas pranešimas turi būti padarytas. Ir kas pagal tokį šaukimą vykdys teisingumą savo dvare, pats ponas arba jo pareigūnas, tada apie tą savo teismo sprendimą turi šaliai duoti savo teisminį raštą su savo antspaudu ir su antspaudais kviestinių ir vaznio, kurie tame teisme būtų, tą dieną, o vėliausiai kitą dieną po teismo pabaigos. O jeigu kas teisminio rašto neduotų arba nors ir duotų, o šalis nenorėtų tuo laiku iš karto tuo teismu arba teisminiu raštu tenkintis, tvirtindama, kad jai skriauda teisme arba surašytame teisminiame rašte yra, tada vaznys, kuris tame teisme bus, turi tai į knygas įrašyti, kad tas teismas įvyko ir tuo ieškovo šalis gali teisme pasiremti. Ir jeigu kaip patys ponai, taip ir jų pareigūnai būdami asmeniškai taip įspėti, teismo termino nustatyti ir teisingumo vykdyti nenorėtų, tada su tuo pačiu šaukimu privalės per teismo sesijas stotis ir dėl to teisintis. O jeigu už akių tas šaukimas dvare būtų padėtas, tada besiskundžianti šalis turi nuo šaukimo padėjimo per keturias savaites, nors ir terminas nebūtų nurodytas, sau teisingumo ieškodama į tą dvarą važiuoti arba ką nors su įgaliojimu nuo savęs į teismą siųsti. O jeigu tas ponas arba jo pareigūnas, tijūnas per tą terminą teisingumo neįvykdytų, tada pašaukta šalis turi dėl bylų, priklausančių žemės teismui – į žemės teismą, o dėl bylų, priklausančių pilies teismui – į pilies teismą atvykti ir pristatyti tuos, nuo ko kam skriauda buvo daroma. Vis dėlto, nesant to paties pono, iš kurio dvaro skriauda vyksta tame dvare, neturi besiskundžianti šalis jo niekur kitur ieškoti, bet tik tame dvare, iš kurio skriauda daroma ir tokius šaukimus ten turi padėti. O teismas, kuriame byla sprendžiama, privalės tarp jų tai peržiūrėti ir teisingumą vykdyti. O jeigu pašauktas pats arba per savo įgaliotinį stoti ir tuos savo pareigūnus, bajorus, tarnus ir žmones, kurie buvo apkaltinti, pristatyti nenorėtų, tada teismas privalės su tokiais nepaklusniais elgtis pagal šį Statutą. O jeigu tas ponas ir kas nors pats arba jų pareigūnai teismo terminą paskirtų, ir per tą paskirtą terminą arba taip pat už akių šaukimo padėjimu pagal priklausantį keturių savaičių terminą, kaip aukščiau čia paminėta, teisingumo pagal teisę ir šį Statutą nevykdytų arba ir įvykdęs teisingumą, o išieškojimo priteistoje byloje iš kaltojo nedarytų, tada tokį poną ir tarnus mūsų teismas, kuriame tai vyktų dėl to teisti turi. Ir jeigu jis tam, kam pažadėjęs teisingumą įvykdyti per paskirtą terminą, taip pat ir per keturių savaičių terminą, priklausantį po šaukimo padėjimo, teisingumo pagal teisę nepadarytų arba išieškojimo pagal savo teismo sprendimą neįvykdytų, privalės iš karto teisme, pirmiau negu bylos nagrinėjimą pradės, rublį grašių besiskundžiančiai šaliai sumokėti pagal tokią galią ir prievolę, kaip aukščiau apie baudas dėl nestojimo į teismą yra aprašyta.
O vis dėlto, jeigu teisme taip pasirodytų, kad tas ponas vykdė anam deramą teisingumą, bet tas savo užsispyrimu to nepriimtų ir nesustotų bei dėl to tą poną į teismą patrauktų, tada to rublio grašių mokėti neprivalės. Bet dar tas užsispyręs pats ponui tą rublį čia iš karto teisme sumokėti turės. Ir tą patį ginčą iki užbaigimo, dėl ko jis tarp jų vyksta, ten pat iš karto mūsų teismas teisminiu išnagrinėjimu pabaigti turi. O jeigu to dvaro ponas pats arba jo pareigūnas priimtų teisminį kvietimą pagal tokius šaukimus arba per tą terminą, aukščiau nurodyta, nustatyta teismui, tai yra nuo šaukimo padėjimo per keturias savaites, pareigūno arba tarno ir savo pavaldinio atsisakytų, tada ieškovui bus galima savo kaltininką visur gaudyti ir pristačius į artimiausią teismą, o jeigu būtų nesėslus pas mus, valdovą, su juo pagal teisę elgtis ir ponas jo ginti neturi. O jeigu kas atsisakęs pareigūno, tarnų, bajorų arba savo pavaldinių, vis dėlto, tokius kaltinamuosius savo kieme arba dvare slėptų, ir tai prieš jį būtų deramai teisme įrodyta, toks visus nuostolius, aprašytus šaukime, pagal ieškovo įrodymą pats sumokėti privalės. Ir taip reikia suprasti dėl mažesnių, bet nekruvinų bylų. O dėl kruvinų bylų, kada kaltinamajam grėstų mirties bausmė, tada teismas turi veikti pagal straipsnius šiame Statute, dėl to nustatytus ir žemiau aprašytus. O jeigu taip atsitiktų, kad kas po šaukimo atnešimo su pareigūnu, tarnais, bajorais ir savo pavaldiniais teisingumo vykdyti kam nenorėtų, o tas arba tie kaltinamieji dėl kokios nors skriaudos arba nuostolio po šaukimo padėjimo ankščiau negu ieškovas teisingumo sau mūsų teisme su jų ponais ir su jais sieks, numirtų, ir tai ieškovo deramu įrodymu būtų patvirtinta ir įrodyta, kad pirmiau esant gyviems tiems kaltiesiems teismo prašyta, tada tas ponas pats pagal nukentėjusios šalies įrodymą, padarytą pagal teisę savo byloje, privalės jai dėl to, dėl ko skundas bus, pats teisme atsakyti ir kas per teismą bus priteista pats sumokėti ir atlyginti, o sau iš tų kaltųjų turto to žiūrėti. Ir vis dėlto kitose bylose, kurios nėra dėl skriaudų, padarytų pareigūnų, tarnų, bajorų ir pavaldinių pagal šį straipsnį, bet yra dėl svarbesnių bylų, dėl dvarų ir žemės valdų turi būti primenamieji raštai duodami iš žemės teismo su antspaudais žemės teismo teisėjų.
XLIX (49) straipsnis
Apie tai, jeigu kam kokia skriauda atsitiktų nuo kieno nors žmonos arba sūnų, taip pat dukterų
Nustatome, jeigu kam dėl prievartos, užpuolimų, sumušimų, žaizdų, užmušimų, grobimų ir dėl kitų kokių nors dalykų atsitiktų kokia skriauda nuo kieno nors žmonos arba nuo sūnaus, kaip nuo to, kuris nuolat namuose kartu su tėvu gyventų, taip ir nuo to, kuris nors ir kam tarnaudamas, bet tuo laiku į tėvo namus atvažiavęs, ir tuo laiku gyvendamas tėvo dvare arba kartu su motina jos asmeniniame arba įdovintame dvare, ir kam nors tėvo ar motinos dvare arba taip iš tų namų arba tėvo ar motinos dvaro į namus, kaimą arba į kokią žemės valdą užvažiavęs, arba taip pat kelyje kokią skriaudą, žalą padarytų, tada nukentėjęs turi iš to, dėl ko arba iš kieno dvaro tai jam atsitiks, teisingumo iš to su teismo primenamuoju raštu pagal aukščiau esantį keturiasdešimt aštuntą straipsnį prašyti. O kas teisingumo pagal teisę vykdyti nenorėtų, tas, būdamas dėl to į atitinkamą teismą pašauktas, kaip ir aukščiau apie tarnus ir žmones yra aprašyta, privalės pats stoti. Ir jeigu ieškovas tai deramai įrodytų arba prisiektų, kad tai jam iš to dvaro arba namuose nuo to žmonos arba sūnaus atsitiko, o tas savo žmonos arba sūnaus pagal šaukimą bylos nagrinėjimui nepristatytų, tai pats tas privalės už žmoną arba sūnų tokią smurtinę, atlygį ir už visus nuostolius ieškovo šaliai sumokėti. O jeigu vyras savo nuosavybės neturėtų, o žmona turėtų nuo jo įdovintą ar savo asmeninį dvarą, tada tai, kas dėl jos kaltės teisme bus priteista, iš jos dvaro, įdovinto arba asmeninio, turi būti atlyginta. O jeigu byla būtų dėl kruvinų reikalų, už ką baudžiama mirtimi, o pašauktas dėl to apkaltintųjų prieš teismą nepristatytų, tvirtindamas, kad nebuvo kartu su jais, tada toks turi dėl to priesaika išsiteisinti, kad tai kas nukentėjusiajai šaliai dėl tokios žalos atsitiko, tai atsitiko be jo paties žinios, patarimo ir leidimo, taip ir dėl to prisiekti, kad jis teismo prašymo metu, apie tai su primenamuoju raštu tų apkaltintųjų pas save namie neturėjo ir nežinojo apie tokį jų nusikaltimą ir be jo pagalbos bei patarimo iš jo namų jie dingo ir jis apie juos nežino. Ir po tokio išsiteisinimo priesaika pats nuo mirties bausmės ir visko, dėl ko buvo kaltinamas, bus laisvas. O ieškovo šaliai bus galima tuos kaltinamuosius, kur galės pratęstu laiku, siekti ir per teismą juos pagal jų nusikaltimą nugalėti. Taip pat reikia suprasti ir apie dukterį, ponią, našlę, žentą, anūką ir kiekvieną iš nesėslių giminaičių, kurie, gyvendami su savo tėvais, kam kaimynystėje padarytų kokią skriaudą, tada tokiu pat būdu su jais teisingumo reikia ieškoti. O jeigu pašauktas tokioje byloje be deramų priežasčių nestotų, teismas tokiam turi daryti nuosprendį pagal visuotinę teisę ir termino svarbą.
L (50) straipsnis
Jeigu kas, turėdamas įkeistą arba priteistą dvarą, kaimynystėje kam prievartą arba žalą padarytų
Nustatome, jeigu kas, turėdamas iš ko nors sau už pinigų sumą įkeistą arba priteistą per teismą dvarą, kam nors kitam kaimynystėje asmeniškai pats arba jo tarnai kaip dėl prievartos, sumušimų, apiplėšimų taip ir dėl atėmimo ar pasisavinimo sau prie tokio dvaro kokių žemės valdų arba naudų ar ir kokiuose kituose reikaluose žalą iš to dvaro padarytų, tada nukentėjęs, apie tokius nuostolius pareiškęs ir pranešęs teismui, turi iš paties tą dvarą paveldėjusiojo turto ir įkeitėjo iš jo sumos abudu vienu šaukimu pašaukti, surašęs šaukime savo patirtą žalą, kuri jam nuo to įkeitėjo arba priteisinio laikytojo iš to dvaro būtų daroma, kad pats su tuo įkeitėju arba priteisinio laikytoju stotų ir su juo bylinėtųsi, o tie šaukimai tame pat dvare turi būti padėti, ir apie tą šaukimą tokio dvaro laikytojas privalės to dvaro paveldėtojui pranešti ir su juo kartu į teismą atvykti bei atsakinėti. O teismas turės teisę po bylos nagrinėjimo išieškojimą iš to paties dvaro, iš kurio skriauda buvo daroma, vykdyti. Vis dėlto už skriaudas ir nuostolius, asmeniškai paties laikytojo arba jo tarnų padarytus ir per teismą priteistus, to dvaro paveldėtojas mokėti neprivalės, tik tas dvaro laikytojas mokėti turės. Ir nors nukentėjusiajam išieškojimas iš to dvaro būtų per teismą duotas, tada išpirkimo metu to dvaro paveldėtojas dvaro laikytojui, atidėdamas jo pinigų sumą, tokią sumą, už jo arba jo tarnų nusikaltimą priteistą, iš jo sumos galės išskaičiuoti. O jeigu per teismą būtų priteista didesnė suma už tą įkeitėjo sumą, tada tai ne iš to paveldėtojo dvaro, bet asmeniškai iš paties įkeitėjo išieškota turi būti. Dėl to jeigu nuo bajorų ir pavaldinių tokio dvaro, kaip aukščiau nurodyta, kam nors kaimynystėje dėl ko nors kokia skriauda atsitiktų, tada nukentėjęs, paėmęs primenamąjį raštą dėl teisingumo vykdyto iš priklausiančio teismo, turi apie tokį laikytoją tinkamai, kaip apie tai nurodymas šio skyriaus keturiasdešimt aštuntame straipsnyje yra aprašytas, paskelbti. O jeigu laikytojas pagal primenamąjį raštą, teisingumo vykdyti nenorėtų, tada ir dėl tokios skriaudos, nukentėjęs paveldėtoją ir to dvaro įkeitėją turi pašaukti, kad pats su tuo laikytoju stotų ir tuos bajorus ir žmones, nuo kurių skriauda vyko, pristatytų, ir toliau iš jų teisingumo ieškoti turi, kaip tame pat šio skyriaus keturiasdešimt aštuntame straipsnyje apie teisingumo vykdymą yra aprašyta. Bet už skriaudas ir nuostolius, padarytus tokio dvaro bajorų ir pavaldinių ir per teismą priteistus, to dvaro laikytojui paveldėtojas iš jo sumos, išpirkimo metu nieko išskaičiuoti neturi, bet iš kaltų bajorų ir pavaldinių tą žiūrėti sau turės. Ir nors kas ne tik paveldėtą dvarą, bet ir iki gyvenimo pabaigos įkeistą ar kokia nors teise laikomą, kam kitam įkeistų, tada tokiu pat būdu dėl žalų, padarytų iš tokio dvaro, teisiama ir nagrinėjama turi būti.
LI (51) straipsnis
Jeigu kas, turėdamas iš ko išsinuomotą dvarą, kaimynystėje kam prievartą arba žalą padarytų
Nustatome, jeigu kas, turėdamas iš ko išsinuomotą dvarą, kam kitam kaimynystėje, pats asmeniškai arba jo tarnai kaip prievarta, sumušimais, plėšimais, taip ir užgrobimu ir pasisavinimu sau dvaro, kokių nors žemės valdų arba pajamų ar dėl kokių kitų reikalų žalą padarytų, tada nukentėjęs, apie tokias žalas paliudijęs ir tinkamai pranešęs, turi iš nuosavybės pašaukti patį to dvaro poną, įrašęs į šaukimą savo patirtą skriaudą, kas jam nuo to nuomininko iš to dvaro atsitiko, kad pats ponas su tuo nuomininku teisme stotų ir aiškintųsi. Ir tie šaukimai tame pačiame dvare turi būti padėti, ir apie tokį šaukimą to dvaro laikytojas privalės dvaro ponui, kuris jam jį išnuomojo, pranešti ir su juo bendrai į teismą atvykti ir atsakinėti. Ir teismas galės su deramu patvirtinimu daryti išieškojimą iš to paties dvaro iš kurio skriauda atsitiko. Ir to dvaro ponas tą priteistą sumą iš savo nuomotojo turi žiūrėti, ir dėl teisminio išieškojimo jokio pasipriešinimo daryti neturi. Taip pat jeigu nuo tokio dvaro bajorų ir pavaldinių, kaip aukščiau paminėta, kam kaimynystėje kokios nors skriaudos atsitiktų, tada nukentėjęs, gavęs primenamąjį raštą dėl teisingumo vykdymo iš atitinkamo teismo, turi tam ponui pranešti tinkamai, kaip apie tai nurodymas aukščiau šio skyriaus penkiasdešimtame straipsnyje yra aprašytas. O jeigu tas ponas arba nuomininkas pagal primenamąjį raštą teisingumo vykdyti nenorėtų, tada ir dėl tokios skriaudos nukentėjęs to dvaro paveldėtoją turi pašaukti, kad pats stotų ir tuos bajorus ir žmones, nuo kurių skriauda atsitiko, pristatytų, ir toliau nukentėjęs prieš juos teisingumą įrodinėti turi, kaip šio ketvirto skyriaus keturiasdešimt aštuntame straipsnyje apie teisingumo vykdymą yra aprašyta.
LII (52) straipsnis
Apie šalių atvykimą į žemės teismo ir pilies teismo sesijas, taip pat į pakamario ir komisaro teismus be didelio būrio ir apie apsistojimo vietų paskirstymą
Kad kai kurių luomų turtingi žmones priprato atvažiuoti į mūsų teismus ir apygardas su dideliais savo tarnų ir draugų būriais, dėl ko taip pat daugybė nesutarimų, sąmyšių ir savivalės tarp žmonių vyksta, o vargingesniems žmonėms ir dėl apsistojimo vietų ir ramybės dėl to sunku būna, dėl to nustatome ir taip norime turėti, kad į žemės teismo ir pilies teismo sesijas, taip pat ir į pakamarių ir komisarų teismus niekas kokio bebūtų luomo ir pareigybių su dideliais nereikalingais savo tarnų ir draugų būriais, taip pat apsiginklavę su haidukais ar pėstininkais nevažiuotų, tik su kukliais, negausiais būriais, dėl tokios bylos švento teisingumo vykdymui, tinkamais ir reikalingais. O ponai mūsų tarėjai galės tarnus su savimi turėti pagal savo svarbumą, pareigybes ir poreikį. Ir žemės teismo ir pilies teismo sesijų metu apsistojimo vietas, pilies teismas turi ir privalės paskirstyti, vis dėlto pirmiau žemės teismo pareigūnus – teisėją, pateisėjį, raštininką geromis apsistojimo vietomis, kurias jie sau išsirinks, aprūpinęs ir prie to erdvų atskirą namą, kur teismuose posėdžiauti turi, užrašyti ten, kur dar teismo namo nėra, o po to apsistojimo vietas kitiems luomams pagal asmenų svarbumą paskirstyti.
LIII (53) straipsnis
Apie šalių atėjimo į mūsų žemės ir pilies teismus tvarką
Mes, valdovas, norėdami tai turėti, kad mūsų, valdovo, žemės ir pilies teismuose tvarka ir kuklumas su tinkama pagarba būtų išlaikoma, nustatome, kad joks asmuo, kokio bebūtų luomo, garbingumo, į tą namą arba kambarį, kur mūsų žemės arba pilies teismai posėdžiauja, negali į teismą ateiti ir užsispyrusiai veržtis, tik tas, kas pagal bylos rejestrą pakviestas ir tai ne su bet kokiu žmonių būriu į tą teismo kambarį turi įeiti, o tik daugiausia pats aštuntas, tai yra – pats su prokuratoriumi ir su šešias draugais šlėktomis. Vis dėlto, jeigu keliems dalyviams pagal šaukimą viena byla ir reikalas priklausytų, tada ir tie turi įeiti. Ir tie visi dalyviai tik vieną prokuratorių ir šešis šlėktas gali turėti. O jeigu kuris užsispyręs, nebūdamas dėl bylos pašauktas arba neturėdamas bylos, į tą teismo kambarį įeitų, ir būdamas teismo įspėtas, nenorėtų išeiti arba tame teismo name šauktų, toks kiekvienas turi būti baudžiamas dvylikos kapų lietuviškų grašių bauda, kurią iš karto, gresiant antrai tokiai baudai, neišeidamas iš teismo, tam teismui privalės sumokėti, o sumokėjęs, jau šalin išeiti. O jeigu kas tam priešintųsi, ir po teismo nuosprendžio tos baudos ir po įspėjimo dėl jos sumokėjimo iki trijų kartų, sumokėti jos nenorėtų ir užsispyrusiai iš teismo išeitų, teismas, kuriame tai atsitiks, tą baudą iš jo dvaro dvigubai turi iš karto, be termino nustatymo, išieškoti, veikdamas kaip toliau apie užsispyrusįjį ir nepaklusnųjį besipriešinantįjį pagal straipsnius, kurie žemiau šiame skyriuje apie teismo bylų išieškojimus, yra aprašyti. O jeigu kieno tarnas arba kas nors kitas nesėslus ta bauda būtų nubaustas, toks turi būti mūsų teisme, pilyje arba kieme kalėjime sulaikytas kol tą baudą sumokės. O jeigu neturės kuo sumokėti, tada vietoje mokėjimo turės dvylika savaičių kalėjime kalėti. Ir ponas jokio savo tarno ar draugo po teismo ir nuosprendžio dėl prievartos, ginti ir teismui dėl tos baudos išieškojimo priešintis neturi, kitu atveju gresiant jam pačiam tokios aukščiau aprašytos baudos mokėjimu. Ir kad šaliai leidžiama su šešiais šlėktomis ateiti į teismą dėl tos priežasties, jeigu šaliai skriauda iš teismo atsitiktų arba ginčo medžiagoje ir dekrete kas nors būtų nepridėta, kad nuskriaustasis su vaznio parodymu, tų šešių šlėktų paliudijimu ir savo priesaika savo bylą įrodinėtų ir teismas vazniui išklausyti bylą ir visokius parodymus ir prieš patį save neturi šaliai drausti. Ir nors vaznio prieš save neprileistų, tada jau šalis prie tų šlėktų parodymo savo priesaika teismą įtikins dėl panaikinimo ir naujo išklausymo tos bylos su šalimi tame teisme, į kurį pagal teisę pašaukta, ir kur toks neteisėtas pirmojo teismo sprendimas bus pripažintas. Vis dėlto tas pirmesnis teismas, kuriame tokia klaida atsitiktų, jokios bausmės ir pasmerkimo neneš, bet kur vaznys bus duotas, ten jau šaliai prisiekti poreikio nebus.
LIV (54) straipsnis
Kaip pašauktos į teismą šalys turi elgtis, ir kad teismas iš galvos nieko neteistų
Siekdami to, kad mūsų apygardose, kiekviename teisme skundai ir atsakas tvarkingai be barnių ir nereikalingo prieštaravimo ir užvilkinimo eitų, nustatome taip, kad pirmiau ieškovas, nedėstydamas skundo žodžiais, bet vietoje to skundo turi duoti teismui šaukimą skaityti ir savo šaukimą deramu įrodymu paremti. Ir pašaukta šalis turi dėl to šaukimo, kaip dėl skundo, atsakinėti ir teisintis. Ir kuriame ginče, jeigu ieškovas ką priešingo sau išgirstų, dėl ko pareikalautų apsvarstymo, tada teismas apsvarstymui ir pasitarimui su jo draugais turi jam leisti ne ilgiau kaip vieną valandą. O jeigu pakartotinai ta pati šalis prašytų suteikti laiko pasitarimui, to teismas jai pakartotinai drausti neturi. Taip pat vienai valandai dėl to ir apkaltintajai šaliai du kartus per vieną dieną, kaip ir ieškovui, laikas apsvarstymui neturi būti draudžiamas, ir barnių bei užvilkinimų teismas neturi leisti. Ir kada jau abi šalys dėl savo bylos teisme pasisakys ir žemės arba pilies teismas pats pareikalautų sau dėl to apsvarstymo, tada turi pirmiau priminti šalims, kad viską, ką jos teisme turėjo pareikšti, pateikti arba kalbėti, jau padarė. Ir kai jau visa tai padarys ir raštininkas tai surašys, tada jau šalys nieko daugiau pridėti negalės ir teismas to priimti bei sakyti rašyti neturi, bet teismas turi apsvarstyti. Ir jeigu tą dieną arba rytojaus dieną apsvarstyti negalėtų ir trečią dieną tai sau pasitarimui ir apsvarstymui paimti gali. Ir trečią dieną teismas jau galutinį sprendimą padaryti privalės pagal šalių skundą ir atsaką, nieko nepridedant nei atimant. Ir tuo metu, kai teismas svarsto, jeigu šalys norėtų sutarti ir taikos sutarti sudaryti, tada teismas joms to drausti neturi, ir mes, valdovas, taip pat Vyriausiasis Teismas, vaivados, seniūnai ir mūsų pareigūnai teisėjai, pateisėjai ir pilies arba dvaro teismas ir niekas kitas nieko iš galvos ir pagal savo numanymą ir taip pat pagal savo žinias teisti ir sprendimą daryti neturi ir negalės, tik pagal šį Statutą ir jame aprašytus straipsnius, ir pagal abiejų šalių aiškinimą ir ginčus teisme. O jeigu ko šiame Statute neužtektų, tada teismas, teisingumo vykdymo labui pagal savo sąžinę ir kitų krikščioniškų teisių pavyzdį tai spręsti ir teisti turi.
LV (55) straipsnis
Apie vienas kito atstovavimą teisme
Taip pat nustatome, norėdami tai turėti, kad taip būtų visiems ateinantiems laikams, jog jeigu kas dėl kokios nors įprastos bylos arba dėl kokio nors veiksmo ar dėl nusikaltimo, išskyrus dėl esančio dvaro, dėl ko kitose vietose yra specialus nurodymas, ką kitą kuriame teisme atstovautų, tada jau tas privalės pats be jokių šaukimų tuo laiku dėl to skundo, iš teismo neišėjęs, už jį atsakinėti ir teisintis. Ir atstovavimas kitaip būti negali, tik asmeniškai teisme, o ne per raštus ir prokuratorių. Ir vis dėlto, kai atstovas dėl kokio nors nusikaltimo ką atstovaus, tada tas teismas, kuriame tai vyksta, prieš atstovą turi įsakyti perskaityti tą šaukimą ir tą bylą, dėl ko ji vyksta ir pilnai išdėstyti. Ir kai jau atstovas dėl viso to pašauktąjį atstovaus ir raštininkas tai užrašys, tada tas pašauktas arba kaltinamasis nuo to bus laisvas. Ir ieškovas apie tai su tuo atstovu aiškinsis ir savo bylą prieš jį įrodinės. O raštai, išrašai ir paaiškinimai, visa ta teisė ir išvados, kurias ieškovas prieš kaltinamąją šalį toje byloje turėjo, turi prieš tą atstovą eiti ir teisme vietą turėti taip, kaip ir prieš kaltinamąjį, ir atstovo vardas bus suprantamas kaip kaltinamojo vardas. Ir atstovas neturi sau į pavietą, ar atitinkamą teismą, ar pas savo poną, kokio tik bebūdamas luomo žmogus, bylos perkelti ir imti, bet privalės pats arba prie savęs turėdamas prokuratorių, tuo laiku, kaip galima greičiau atstovauti, atsakinėti ir iki galo išsiteisinti. O jeigu iš atstovo, nesėslaus tame paviete, per teismą būtų kas nors priteista, tada besiskundžianti šalis, paėmusi iš to teismo teisminį raštą, turi su juo važiuoti arba siųsti savo įgaliotinį į tą teismą to pavieto, kur tas atstovas savo nuosavybę, toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, turi. O tas kito pavieto teismas pagal to ano teismo sprendimą turi jam daryti išieškojimą pagal visuotinę teisę iš to atstovo, teisme įveikto. Ir dėl tokio atstovo nuosavybės kitame paviete įrodymo, derama tvarka arba paliudijimu ir pripažinimu atviruoju raštu to ano prisiekusio teismo, kuriame paviete nuosavybę esant tvirtins, turi būti kalėjime laikomas toje pilyje arba mūsų teismo kieme, kur teismas būtų, jeigu sėsliojo teisėto laidavimo tame paviete iki įrodymo savo nuosavybės dėl savęs neduotų. O dėl nuosavybės įrodymo teismas turi tam atstovui paskirti priklausantį laiką, kad jis galėtų suvažinėti. Vis dėlto, jeigu atstovas būtų nuteistas mirties bausme, toks ten pat tame teisme, nesiunčiant į jo pavietą, turi būti nubaustas. Ir išieškojimas galvapinigių arba kitų nuostolių, iš jo priteistų, turi būti persiųstas į kitą pavietą, kur bus jo nuosavybė. O kuris atstovas visiškai nesėslus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, būtų, teisme kokia nors kalte įkaltintas, tada iš karto tame pat teisme turi būti nubaustas ir neišleistas iš teismo, kol visas teismo nuosprendis pilnai nebus įvykdytas. O jeigu taip atsitiktų, kad kaltinamasis, stojęs teisme, įvardintų atstovą, bet to atstovo iš karto į teismą pristatyti negalėtų, tvirtindamas jį esant sergantį sunkia liga, tada jam turi būti duotas laikas dėl atstovo pristatymo į antras sesijas pagal tokią prievolę ir sąlygas, kaip aukščiau šiame skyriuje apie sergančius yra aprašyta. Vis dėlto dėl atstovo ligos jis privalės prisiekti.
LVI (56) straipsnis
Apie bylos pavedimą ir teisės davimą kitam už save teisme kalbėti
Taip pat nustatome, jeigu kas pagal šaukimus arba per kurią jam pasitaikiusią sesiją negalėtų būti teisme, kaip dėl ligos, taip ir dėl kitų kokių nors priežasčių ir savo poreikių, tada prokuratorių arba savo įgaliotinį gali vietoje savęs teisme turėti. Ir vis dėlto, įgaliotinis arba prokuratorius kitoks ir kitaip pristatytas ir teisme priimtas būti neturi tol, kol jam asmeniškai kas nors paves savo bylą prieš kokį nors teismą, mūsų, valdovo, kanceliarijoje arba prieš žemės ar pilies teismą ir iš to teismo turi paimti išrašą iš knygų ir jį tam savo prokuratoriui duoti. Ir su tokiu teismo pavedimu prokuratoriais gali būti ir nesėslūs toje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, žmonės. O kas dėl savo ligos arba dėl teismo nuotolio, pavedimo teisės teisme patvirtinti negalėtų, toks kiekvieno luomo žmogus turi savo atstovui arba įgaliotiniui savo bylą kalbėjimui teisme pavesti savo atviruoju raštu, ir ponai tarėjai, duodami tokius įgaliojamuosius raštus su savo antspaudu ir pasirašymu asmeniškai savo ranka, o kiti luomai taip pat, duodami raštus su antspaudu ir su pasirašymu savo ranka ir prie savo antspaudo dar su vienu atspaudu pašalinio žmogaus. O kas rašyti nemoka, tas prie savo antspaudo dar dviejų šlėktų antspaudus ant tokio savo įgaliojamojo rašto turi pridėti ir tame rašte arba teismo išraše, įvardindamas bylą, dėl ko ji yra, o kas lieka šaukime nurodyti ir įgaliojimą dėl pelno ir žalos pridėti. Vis dėlto, su tokiu neteisminiu pavedimu įgaliotinis turi būti sėslus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, po mūsų, valdovo, [valdžios] turintis šlėktišką nuosavybę. Ir taip jau tokie įgaliotiniai kiekviename teisme turi būti priimami ir turės teisę kaip termino ir šaukimo pabaigos keitimui, taip ir kalbėjimui pačioje pagrindinėje byloje.
LVII (57) straipsnis
Jeigu kas pats negalėtų arba nemokėtų teisme kalbėti ir apie prokuratoriaus paskyrimą neturtingiems žmonėms
Taip pat nustatome, jeigu kas, asmeniškai teisme stodamas, negalėtų arba nemokėtų pats kalbėti ir savo bylos tvarkyti ir dėl tos savo bylos pavestų kalbėti ką nors kitą, tada teismas pagal žodinį pavedimą turi tą kitą kaip įgaliotą priimti, nors jis ir būtų nesėslus; vis dėlto jeigu kam byla būtų dėl mirties bausmės, arba pagal tokį užrašą, kuriuo kas nors įsipareigotų, nepasitraukdamas iš teismo, iki galo teistis, tada tokia šalis, nors ir reikalą kam kitam pavestų, taip pat pasišalinti iš teismo iki bylos nagrinėjimo pabaigos neturi. Dėl to, jeigu kas, negalėdamas ir nemokėdamas pats kalbėti ir savo bylos teisme tvarkyti, ir dėl savo neturto ir nepritekliaus pats sau prokuratoriaus pasisamdyti negalėtų, kaip našlės ar našlaičiai, ir prašytų iš teismo prokuratoriaus, tada teismas turi tokiam prokuratorių paskirti nemokamai, ir įsakyti nuo jų teisme kalbėti, ir prokuratorius turi tame teisme tam paklusti. O jeigu teismo prokuratorius dėl to paklusnus būti nenorėtų, tokiam prokuratoriui ir nuo kitų asmenų tame teisme kalbėti neturi būti leidžiama. O dėl jo mūsų didybės įžeidimo, mes, valdovas, pažadame apkaltintai šaliai prokuratorius paskirti, dėl to ir žmonėms neturtingiems ir nepasiturintiems, taip pat ir Vyriausiasis Teismas su tokiais neturtingais žmonėmis taip elgtis turi.
LVIII (58) straipsnis
Apie prokuratorius – kokie asmenys ir kur negali jais būti
Taip pat nustatome, kad prokuratoriais negali būtų tie žemiau nurodyti asmenys, tai yra žemės teismo ir pilies teismo teisėjas, pateisėjis ir raštininkas, ir tai tuose pavietuose ir tuose teismuose, kur patys jie yra pareigūnai. Tačiau savo asmeninėse bylose ir tuose pavietuose gali kalbėti ir teisingumo sau siekti, o kituose pavietuose ir teismuose, kur tie asmenys, aukščiau paminėti, nėra pareigūnais, jeigu kam poreikis būtų, už ką nors kitą iš savo draugų gali kalbėti, bet tokie prokuratoriais neturi būti laikomi. Prokuratoriais negali būti ir dvasininkai, taip pat kiekvienam iš jų bus galima tik savo asmeninėse bylose teisme kalbėti.
LIX (59) straipsnis
Apie neteisingų ir klastingų prokuratorių baudimą ir dėl to, kad šaliai galima savo prokuratorių paremti ir pačiai kalbėti ir kitą prokuratorių į jo vietą pastatyti
Nustatome, jeigu kuris prokuratorius, ėmęsis kam jo byloje kalbėti ir ją tvarkyti, išsiteiravęs iš jo apie tą bylą ir jo raštus apžiūrėjęs, išduotų jį dėl to priešingai šaliai arba stotų į priešingos šalies pusę ir nuo jos vėliau priešingai tam, kam buvo pirmiau pasižadėjęs byloje kalbėti, tada tokiam negali būti leidžiama teisme kalbėti. Dėl to, jeigu kas nors, norėdamas kam nuostolį padaryti, ir prokuratoriumi pasiskelbtų ir įgaliojimo raštą suklastotų, o to jam šalis nebūtų pavedusi, ir dėl to kam ką nors prarastų, toks teismo nuosprendis neturi galioti. Taip pat jei prokuratorius, kurios nors sesijos metu susirgęs, ir atvykęs į kitą sesiją prisiekti pagal šešiasdešimtąjį straipsnį, žemiau šiame skyriuje aprašytą, nenorėtų, tada už tokią veiką tokie prokuratoriai, kai tai prieš juos viešu ir deramu įrodymu bus įrodyta, turi būti baudžiami mirties bausme. O taip pat, jeigu prokuratorius, ėmęsis byloje už ką kalbėti, o po to iki galo to neįvykdęs arba tyčia padarydamas nuostolį kam nors teisme dėl savo nerūpestingumo ką praleistų, tada už tai turi būti nuteistas kalėti šlėktų kalėjime keturioms savaitėms ir nuostolį šaliai, kokį padarė, turi sumokėti, dėl to ten pat iš karto, kur tai įvyks ir be nukentėjusios šalies šaukimo teisintis privalės. O taip pat kas, stotų teisme pats ir norėtų atsisakyti savo prokuratoriaus ir pats savo byloje kalbėti arba kitam prokuratoriui pavesti, tai jam bus galima.
LX (60) straipsnis
Prokuratorių nestojimo priežastys, kad tai jiems ir jų šalims neturi kenkti
Taip pat nustatome, kad jeigu prokuratorius prieš teismo sesiją, negalėdamas savo šaliai apie savo ligą duoti žinią, jog kitą į savo vietą pasiuntė, arba jau važiuodamas kelyje ar vietoje būdamas, kur sesijos vyksta, susirgęs sunkia liga taip, kad per sesiją teisme pats būti negalėtų, tada tiek šaliai, kurios reikalą sau būtų paėmęs dėl tų bylų, tiek ir prokuratoriui tai nieko kenkti neturi. O nors ir antrosios sesijos būtų paskutinės arba tai būtų galutinis terminas, visgi, ir tuo nieko nepraras. Ir vis dėlto, jeigu prokuratorius ta liga būtų greitai susirgęs, turi tam teismui, į kurį jo šalis būtų jį su įgaliojimais pasiuntusi, ir taip pat priešingai šaliai duoti žinią, o pasveikęs po to per pirmąsias žemės arba pilies teismo sesijas, kuriame teisme ta byla vyks, turi prisiekti, kad tikrai dėl sunkios ligos tuo laiku stoti negalėjo, o ne dėl teisingumo vilkinimo. Taip pat, jeigu ponų tarnus ir pasiuntinius, pasiustus dėl kokio nors teisinio svarstymo per sesijas į teismą, kelyje ar teismo vietoje sunki liga užkluptų, dėl to reikia elgtis, kaip aukščiau yra aprašyta. O vis dėlto, jeigu prokuratorius arba tarnas, toks pasiuntinys apie savo ligą nepraneštų, arba ir davęs žinią teismui per pirmąsias sesijas, ir po to per antrąsias sesijas, tame pat teisme savo šalies nebūtų pristatytas arba nors ir stojęs, bet prisiekti dėl to, kad dėl ligos per pirmąsias sesijas nestojo, nenorėtų, tada teismas dėl žinios apie ligą nedavimo per pirmąsias sesijas, ir taip pat per antrąsias sesijas dėl tokios priesaikos nepadarymo turi priešingai šaliai nuosprendį daryti pagal šį Statutą. Ir kur toks atsikalbinėjimas prokuratoriaus arba kurio nors pasiuntinio liga būtų žemės teisme pagal pirmuosius šaukimus per pirmąsias negalutines sesijas ir po to per antrąsias sesijas toks prokuratorius arba pasiuntinys nebus pastatytas arba ir stojęs, neprisiektų, tada ta šalis baudą už tą nestojimą per pirmąsias žemės teismo sesijas taip, kaip pats būtų nestojusi, turės sumokėti, o savo priešingai šaliai jau per tas antrąsias teismo sesijas, kaip ir per galutines, teisintis privalės. O jeigu toks pasiaiškinimas liga būtų padarytas per galutinį terminą, kaip žemės, taip ir pilies teismo, ir per antrąsias sesijas toks prokuratorius arba pasiuntinys nestotų arba ir stojęs neprisiektų, tada tokia šalis už tą pirmąjį savo nestojimą per galutinį terminą, bylą, dėl kurios šaukimas bus, turi prarasti be jokių savo priešingos šalies įrodymų. O jeigu pašaukta šalis paskelbtų, kad tas jos prokuratorius, jos pasiųstas į tą sesiją, neprivažiavęs į tą teismą, numirė, tada pati tokia šalis, jau negalėdama dėl to savo prokuratoriaus į antrąja sesiją pristatyti, turi dėl to pati prisiekti, kad tas jos prokuratorius į tą sesiją buvo jos pasiųstas ir neprivažiavęs teismo numirė, ir kai dėl to prisieks, teismas turi su ja pagal šį straipsnį elgtis. O jeigu pati pašaukta šalis per antrąją sesiją nestotų arba ir stojusi dėl to prisiekti nenorėtų, tada jeigu galutinis terminas būtų toje byloje, jau per antrąją sesiją viską praranda, o jeigu ne galutinis terminas – tada baudą už nestojimą į teismą turi sumokėti.
LXI (61) straipsnis
Ko prokuratorius be savo šalies negali daryti
Taip pat nustatome, kad prokuratorius neturi teisės jokių naujų užrašų ir jokio prisipažinimo dėl nieko teisme daryti ir pinigų pagal užrašus imti ir jų gavimą [raštu] patvirtinti, neturėdamas šalia savo atstovaujamos šalies. Ir vis dėlto, jeigu kas, negalėdamas arba nesuspėdamas atvažiuoti į teismą dėl pinigų, norėtų per ką nors kitą tuos pinigus imti ir jų gavimą [raštu] patvirtinti, tada kitaip neturi ir negali imti, tik per tokį prokuratorių arba savo tarną, kam ypatingą dėl to galią ir laidavimą savo raštu, pasirašytu savo ranka ir su savo antspaudu, duotų arba per artimiausią teismą įpareigotų ir išrašu to teismo būtent jį įgaliotiniu dėl to padarytų, toks įgaliotinis galės pinigus imti ir turės teisę jų gavimą [raštu] patvirtinti.
LXII (62) straipsnis
Jeigu kas teisme žodžiu arba ranka prieš ką nors pasikėsintų, pastumtų, sužeistų arba užmuštų
Taip pat nustatome, jeigu kas, kokios pareigybės ir luomo bebūdamas, ir stojęs prieš teismą, atsitraukęs nuo savo bylos, vienas kitą negarbingu žodžiu įžeistų, tada už tai pagal to teismo nuosprendį turi kaip bausmę artimiausioje pilyje šešias savaites kalėti. O jeigu pastumtų arba ranka trenktų, nors ir nesužeistų, tada turi sumokėti šaliai atlygį smurtinę – dvylika rublių grašių, o kaip bausmę – šešias savaites kalėti. O jeigu kokią bylą tame teisme turės tas, kas tokio įkalinimo nusipelnys, tada turi tą įkalinimą atbūti po savo bylos išnagrinėjimo. O jeigu trumpą kardą, kalaviją, šoblę, ar kokį kitą ginklą vaido metu išsitrauktų, ir nors nesužalotų kito – ranką praranda. O jeigu sužalotų, tada niekuo kitu, tik mirtimi turi būti nubaustas, ir dėl tokio, kiekvienas pilies arba žemės teismas, kuriame tai atsitiktų, tokį mirties bausme gali nuteisti. O jeigu kas teisme ką nors užmuštų, tas garbę ir gyvybę praranda, ir galvapinigiai iš jo dvaro arba nuosavybės turi būti vaikams arba giminėms dvigubai sumokėti. Ir tokį viešą nusikaltėlį, sugautą nusikaltimo vietoje ne tik tas teismas privalo įsakyti sulaikyti, bet ir visiems, ten būnantiems dėl įspėjimo tokio savivalės, prieš tokį kaip visuotinės ramybės trikdytoją, suteikti pagalbą bus galima. O jeigu toks, pasipriešinęs, suimti savęs neleistų ir iš teismo pasišalintų, tada su tokiu mūsų teismai turi elgtis pagal šio skyriaus trisdešimt antrąjį straipsnį. Vis dėlto, jeigu kas savavališkai duotų priežastį pasikėsindamas žodžiu ar ranka, ir padarytų pradžią, o tas kitas, priverstas gintis, dėl jo padarytos pradžios, ginklą išsitrauktų, sužeistų ar užmuštų, tas besiginantis deramai įrodžius, sulaikytas neturi būti ir tokios atgailos ir bausmės kentėti neturi. O taip pat, kas, sužeidęs arba užmušęs ką nors teisme, šalin pabėgtų, dėl tokio davus apie tai mums žinią per tą mūsų teismą, kuriame tai atsitiko, turime įsakyti mūsų mandatą duoti ir jeigu stos pagal mandatą, bausti jį pagal šį straipsnį. O jeigu pagal mandatą nestotų, tada turime įsakyti jį iš visų mūsų valstybių ištremti amžinu ištrėmimu, kad niekada į mūsų valstybes negrįžtų, ir sužeistajam atlygis, o užmuštąjį galvapinigiai iš jo dvaro turi būti sumokėti. O jeigu taip pat kas nors būtų toks užsispyręs, kad neišsiteisinęs toje byloje, šalin išvažiuotų arba pagal teismo nuosprendį įkalinimo priimti ir smurtinės, aukščiau paminėtos, nukentėjusiai šaliai sumokėti nenorėtų, bei teismas negalėtų jo tam įkalinimui priversti, ir jis šalin iš to teismo išvažiuotų, neatlikęs pilnai to, ką privalėjo, tada tas teismas, kuriame tai atsitiktų, už tokį jo nepaklusnumą turi nukentėjusiai šaliai iš kaltojo priteisti tą smurtinę dvigubai, ir tas teismas baudą – keturiasdešimt kapų grašių iš jo dvaro iš karto sau, be jokių terminų, turi išieškoti, toliau elgdamasis dėl tų išieškojimų kaip straipsniuose, apie teismo bylų išieškojimus yra aprašyta.
LXIII (63) straipsnis
Apie tai, jeigu vaivada, seniūnas arba teisėjas, pateisėjis ir raštininkas, kaip pilies teismo, taip ir žemės teismo arba pakamaris, komisaras, posėdžiaujant teisme, ką nors gėdintų arba prieš ką ranka kėsintųsi
Taip pat nustatome, jeigu kas iš tų aukščiau paminėtų mūsų pareigūnų, posėdžiaujant teisme, ką negarbingais žodžiais gėdintų, tada toks pareigūnas deramai aiškiai įrodžius turi pilyje šešias savaites kalėti. O jeigu kuris vaivada, seniūnas, arba kuris iš jų pilies teismų pareigūnų arba taip pat žemės teismo teisėjas, pateisėjis, raštininkas arba pakamaris, arba pats komisaras prievartą mūsų, valdovo, vietovėje arba teisme padarytų, ir ką nors teisme sužeistų, toks pareigūnas baudžiamas mirties bausme. O jeigu užmuštų, toks gyvybės ir garbės netenka, o atlygis arba galvapinigiai iš jo dvaro dvigubai turi būti sumokėti. Ir dėl to nukentėjusiai šaliai bus galima tokį pareigūną pašaukti galutiniam terminui pas mus, valdovą. Vis dėlto, kas savavališkai duotų pareigūnui priežastį, žodžiu arba ranka kėsintis ir pradžią padarytų, o tas pareigūnas priverstas gintis jam pradėjus, imtųsi ginklo, sužeistų arba užmuštų, toks deramai įrodžius nuo tos baudos ir bausmės bus laisvas.
LXIV (64) straipsnis
Jeigu kas, atvykęs į žemės arba pilies teismo sesijas tame paviete, kuriame yra sėslus, tų vykstančių sesijų metu ką nors sužeistų, padarytų prievartą arba kokią žalą
Suteikdami kiekvienam laisvą, saugų priėjimą prie teisingumo, nustatome tai, kad jeigu kas nors, sėslus arba nesėslus, į žemės arba pilies teismo sesijas į tą pavietą, kur teismai bus, atvykęs, ir tuo laiku, kol sesijos pagal šio Statuto nustatymą tęsis, tai yra skaičiuojant tą laiką trys dienos prieš prasidedant sesijai ir trys dienos po sesijos pabaigos, ką nors, kelyje važiuojant į sesijas arba tame mieste, kur teismai posėdžiauja, gatvėje ar kur nors kitur sutikęs ir sugriebęs, arba apsistojimo vietoje ar kokioje patalpoje prievarta užpuolęs, patį arba jo tarną ar ką nors kitą iš tokių sužeistų arba užmuštų, ar taip pat tik kokią žalą padarytų, arba pagrasintų sveikatai arba gaisrą padarytų, o nukentėjęs tuo laiku pabėgtų į teismą ir tai apskųstų, tada tas teismas, kurio jurisdikcijoje teismo bylos bus, turi kaltinamąjį per vaznį informuoti, kad jis ne išvažiavęs iš tų teismo sesijų šalin, prieš tą teismą stotų ir dėl to su nukentėjusiąja šalimi išsiteisintų, ir jis be šaukimų privalės tuo laiku per tą sesiją aiškintis.
O besiskundžianti šalis tokiam kaltinamajam, jeigu to pareikalaus, savo skundą rašte per vaznį su savo antspaudu arba su vaznio antspaudu duoti turi, o kaltinamasis po to trečią dieną apie tai, dėl ko jis bus kaltinamas, išsiteisinti privalės. O jeigu po pašaukimo per vaznį, nestojęs prieš teismą bylos nagrinėjimui, šalin išvažiuotų, tada tas teismas smurtinę, atlygį, už žaizdas ir nuostolius dvigubai iš tokio, o jeigu nusikaltimas bus kruvinas, tada ir dėl mirties bausmės, jį deramai įrodžius nuteisti ir dėl ištrėmimo pas mus, valdovą, atsiųsti turi. O už prievartą, žaizdas, nuostolius arba galvapinigius iš karto išieškojimą iš jo dvaro turi padaryti. O jeigu asmeniškai būtų pagautas ir pašauktas, tada toks su besiskundžiančios šalies šaukimu prieš ta patį teismą, kurio apygardoje tai įvyks, per pirmąsias sesijas ir galutiniam terminui privalės stoti. Ir jeigu stos, ir besiskundžiančiai šaliai deramai įrodžius teisme pasirodytų dėl to kaltas, toks nuosprendis kaip aukščiau aprašyta, prieš jį turi būti padarytas. Ir ne tik pilies teismas, bet ir žemės teismas tokioje byloje, kas per žemės teismo sesijas tarp šalių dėl kruvinų reikalų atsitiks, turės teisę ir šlėktą dėl mirties bausmės teisti ir nuspręsti. O jeigu ir su šaukimu be tinkamos priežasties nestotų, tada teismas dėl jo nepaklusnumo jau be įrodinėjimo tai, dėl ko skundas prieš jį bus, priteisti ir išieškojimą iš jo dvaro pagal šį Statutą daryti, ir dėl kruvino reikalo patį dėl ištrėmimo pas mus turi atsiųsti. O jeigu kas, nesėslus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokį nors nusikaltimą tuo aukščiau nurodytu laiku padarytų, toks, nors ir savo poną paminėtų, neprileisdamas jo prie savo atsakinėjimo, ten iš karto per tą teismą turi būti jėga teistas ir pagal savo nusikaltimą nuteistas ir nubaustas, išskyrus tai, kad jeigu kas esant savo ponui toje pat teismo apygardoje arba kelyje ką padarytų, tada jo ponas su teismo siuntimu per vaznį ten iš karto teisingumą nukentėjusiajam vaznio akivaizdoje privalės padaryti. O jeigu ponas pagal teismo siuntimą iš karto teisingumo nevykdytų, tada iš paties tokio tarno pono nukentėjusiam su įrodymu, aprašytu Statute, nuosprendis toje byloje tuo būdu, nurodytu šiame straipsnyje, turi būti padarytas ir iš jo dvaro išieškojimas daromas.
LXV (65) straipsnis
Kad pašauktasis nereikalingais žodžiais, taip pat ir kitas iš šalies, pareiškęs savo teises, be šaukimo, neturi bylos nutraukti
Nustatome, jeigu pašaukta šalis, būdama teisme, atsitolindama nuo šaukimo, ieškovui ką nors tokio naujo pareikštų arba taip pat kas kitas dėl to iš šalies savo teisę pareikštų, norėdamas bylą nutraukti ir vilkinimą padaryti arba sau ką nors be šaukimo byloje laimėti, tokioms šalims teisme tai neturi būti leidžiama, bet teismas turi, tai atidėjęs į šalį, visgi, ieškovui teisingumą vykdyti pagal šaukimą dėl to, dėl ko ką pašaukė, ir bylą baigti bei sprendimą pagal teisę padaryti. O tam trečiajam, kuris iš šalies toje byloje savo teisę pareikštų, teismas, neprileisdamas jo iš karto prie bylos, turi jam ateičiai išsaugoti teisę aiškintis teisme dėl tų reikalų su tuo, kas pagal jų [teismo] sprendimą prie dvaro arba kito turto pasiliks. O dėl kitų ginčytinų reikalų, kurie naujai tarp dviejų šalių, stojančių pagal šaukimą teisme, atsitiktų, teismas turi jiems nurodyti, kad dėl to per kitas teismo sesijas į atitinkamą teismą pašauktų. O jeigu kas nors tokio tarp jų garbę liestų, teismas turi tas abi šalis mūsų, valdovo, nuosprendžiui siųsti į visuotinį seimą ir ten seime, abi šalys be jokių šaukimų turi mūsų, valdovo, akivaizdoje stotis bylos nagrinėjimui, dėl ko pasišaukė, taigi, teismas turi teismine tvarka tarp jų bylą išnagrinėti ir pagal teisę ją užbaigti.
LXVI (66) straipsnis
Kaip neatsidalijusius brolius arba dalininkus, tai yra bendrininkus, pašaukti
Nustatome, jeigu keli broliai arba dalininkai, laikytų vieną bendrą dvarą, prievolinius arba suteiktus neatidalintus žmones, ir kam nuo to dvaro ar žmonių kokia nors skriauda atsitiktų, ir jie kaip dėl savęs, taip ir su tokiais žmonėmis teisingumo vykdyti nenorėtų, tai jeigu būtų nuo pavaldinių, tada nukentėjusioji šalis teisminį vaznio raštą tame dvare turi padėti, tam, kad nukentėjusiajai šaliai teisingumas įvyktų. O jeigu dėl to nukentėjusiajai šaliai teisingumas nebūtų vykdomas, tada kaip ir dėl teisingumo vykdymo su pavaldiniais, taip pat ir jeigu nuo pačių asmenų kokia skriauda atsitiks, visus dalininkus dėl to į teismą vienu šaukimu reikia pašaukti ir tame dvare šaukimą padėti. Ir nors tie visi dalininkai nesuvažiuotų, tada teismas per sesijas turi padaryti sprendimą dėl dvaro pagal teisę ir pagal tai, kaip dėl to apie teismo sesijas aprašyta.
LXVII (67) straipsnis
Apie skriaudas, kurios kunigaikščiams, ponams, šlėktoms ir jų tarnams bei pavaldiniams nuo mūsų vaivadų, seniūnų, laikytojų ir tijūnų, girininkų ir tiltininkų, nuo jų pačių arba nuo jų pareigūnų ar taip pat nuo mūsų pavaldinių būtų padarytos
Mes, valdovas, norėdami šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, greitesniu ir lengvesniu visuotinės ramybės darymu teisingumą gausinti, nustatome, kad jeigu kam iš tos valstybės piliečių – kunigaikščiams, ponams, šlėktoms, kaip dvasininkų, taip ir pasauliečių luomo, ir taip pat jų tarnams, bajorams ir pavaldiniams – atsitiktų kokios skriaudos ir nuostoliai paprastuose reikaluose, dėl prievartos, sumušimų, apiplėšimų ir dėl tėvoninių žmonių išėjimo į mūsų, valdovo, miestus ir kaimus ir dėl kitų panašių skriaudų nuo vaivadų, seniūnų, laikytojų, vaiskių, tijūnų, girininkų, tiltininkų ir kitų mūsų pareigūnų, ar nuo pačių asmenų arba jų pareigūnų ir tarnų iš jų vaivadijų, seniūnijų, laikymų ir tijūnysčių, tada kiekvienas toks vaivada, seniūnas, laikytojas, tijūnas ir kiekvienas mūsų pareigūnas, jeigu ką pats padarytų arba iš savo pareigūnų, tarnų, teisingumo po priminimo mūsų žemės arba pilies teismo raštu, vykdyti nenorėtų, turi būti dėl to pašauktas galutiniam terminui pagal nusikaltimą į atitinkamą žemės arba pilies teismą tame paviete, kur ta mūsų pilis, dvaras arba valsčius, jo valdžios būstinė būtų, arba kur jo teismas, kad pats stotų ir tą, prieš kurį bus skundas pristatytų ir dėl to su nuketėjusiu bylinėtųsi. O jeigu kam nors skriauda būtų padaryta iš to pavieto teisminės seniūnijos, ar nuo paties vaivados, seniūno arba nuo jo pareigūno, tarnų, reikaluose, priklausančiuose pilies teismui, dėl to turi būti pašaukta pagal šio skyriaus trisdešimt devintąjį straipsnį į kitą pilies teismą, kitame paviete, esančiame arčiausiai prie šio pavieto ribos, o jeigu kiekvieni tie šaukimai negalėtų būti asmeniškai įteikti, turi būti padėti vaznio toje pilyje, dvare, mūsų valsčiuje, iš kur kam skriauda daroma. Ir su tais šaukimais vaivados, seniūnai ir visi kiti mūsų pareigūnai patys arba per savo įgaliotinius privalės į teismą atvykti ir bylos nagrinėjimą su besiskundžiančiojo šalimi priimti, būdami tam teismui paklusnūs dėl visko iki paskutinio teismo žingsnio. Ir jeigu būtų kas iš kurio nors mūsų pareigūnų dėl jo asmeninės kaltės per teismą priteista, tada tie priteisiniai neturi liesti mūsų, valdovo, žemės valdų ir turtų, bet už tai išieškojimas turi būti daromas iš tokio pareigūno asmeninio dvaro, kurį jis turės tame paviete. O jeigu koks laikytojas arba tijūnas tame paviete, kur jo pareigybė yra, savo asmeninės nuosavybės neturėtų, tada teismas pagal teismo tvarką, nuosprendį prieš jį padaręs, turi persiųsti išieškojimui į kitą apygardą ir teismą, kuriame paviete, ypač šioje valstybėje, Didžiojoje Kunigaikštystėje, jis savo nuosavybę turės. O tas kito pavieto teismas privalės nuketėjusiajam išieškojimą iš jo dvaro pagal tą nuosprendį ir teismo tvarką daryti, kitu atveju gresiant bausmei, kaip šiame skyriuje devyniasdešimt ketvirtame straipsnyje aprašyta. O kuris mūsų laikytojas ir kitas mūsų pareigūnas niekur nuosavybės šitoje mūsų valstybėje, Didžiojoje Kunigaikštystėje, neturėtų, o būtų kam, nukentėjusiam nuo jo, kuriame nors mūsų teisme kas iš jo priteista, o jis teismo nuosprendžio pilnai įvykdyti nenorėtų, tada jeigu tas nukentėjęs su teismo raštu į mus, valdovą, kreiptųsi, mes jam per mūsų pasiuntinį išieškojimą iš kaltojo kilnojamojo turto turime įsakyti daryti, dėl visko veikiant pagal šį Statutą iki paskutinio teismo žingsnio. O jeigu koks mūsų pareigūnas būtų pašauktas dėl teisingumo nevykdymo su savo pareigūnu arba tarnais, tada tuos, kurie kaltinami dėl to bus, turi į teismą bylos nagrinėjimui pristatyti, ir jeigu dėl ko bus pripažinti kaltais, tai iš tų kaltinamųjų išieškojimas turi būti. O jeigu kas iš mūsų pavaldinių, kokio bebūtų luomo, kieno apygardoje skriaudą sau esant dėl kokių nors paprastų reikalų tvirtintų, o vaivada, seniūnas, laikytojas ir kuris nors mūsų pavaldinys teisingumo su jais nukentėjusiajam daryti nenorėtų pats arba per savo teismą, tada jis turi būti įspėtas pagal šio skyriaus keturiasdešimt aštuntą straipsnį, padedant priminimą per vaznį toje apygardoje, iš kurios skriauda vyksta. Ir vaivados, seniūnai ir visi kiti mūsų pareigūnai teisingumą su mūsų pavaldiniais, išieškojimą iš kaltųjų pagal kiekvieno nusikaltimą iki paskutinio teismo žingsnio pagal šį Statutą privalės vykdyti ir prie apeliacijos jų niekur neprileidžiant išskyrus, kruvinus reikalus, jeigu tai būtų dėl mirties bausmės, tam kaip tardymas nusikaltimo vietoje, taip ir apeliacija turi būti leidžiama, išskyrus jeigu būtų nusikaltimo vietoje arba aiškiai dėl kokio nusikaltimo sugautas arba būtų asmeniškai atvestas, tam apeliacija neturi būti leidžiama. O jeigu vaivada, seniūnas, laikytojas ir kuris nors iš mūsų pareigūnų po teismo priminimo termino nepaskirtų arba ir paskyręs terminą, teisingumo neįvykdytų, tada kiekvienas toks mūsų pareigūnas galutiniam terminui į žemės arba pilies teismą turi būti pašauktas. Ir vaivada, seniūnas ir kuris nors mūsų pareigūnas prieš tą teismą, į kurį bus pašauktas, pats atvykti ir mūsų pavaldinius, kurie bus kaltinami, bylos nagrinėjimui pristatyti turi. O jeigu pasirodytų tai per teismą, kad teisingumo nukentėjusiajam nepadarė, tada kiekvienas toks vaivada, seniūnas ir kuris nors iš mūsų pareigūnų už tą kaltę besiskundžiančiojo šaliai ten pats, kur tai atsitiks, turi sumokėti rublį grašių ir tas teismas ten pat iš karto su tais kaltinamaisiais pavaldiniais teisingumą vykdyti privalės. O jeigu nuo tokių pareigūnų iš mūsų pavaldinių šlėktai teisingumas būtų daromas, ir to teismo sprendimas besiskundžiančiajam ne pagal teisę atrodytų, tada dėl to besiskundžiančiajai šaliai bus galima teikti apeliaciją į Vyriausiąjį Tribunolo teismą. O vaivados arba seniūnai ir kiti mūsų pareigūnai tame Vyriausiame Teisme pagal tą apeliaciją privalės patys arba per savo įgaliotinius dalyvauti. Ir jeigu tame teisme pasirodytų, kad šlėkta nepagrįstai teikė apeliaciją, tada tas teismas turi tai patvirtinti. Ir tas šlėkta tam teismui, iš kurio apeliacija paduota, privalės sumokėti rublį grašių. Taip pat reikia suprasti ir apie tuos, kurie kokį nors mūsų turtą, ar teise iki gyvenimo pabaigos arba įkeitimu už pinigų sumą nuo mūsų, valdovo, laikytų ir iš tokio turto – kaip ir iš pinigų sumos, kaip iš jo kilnojamojo turto, taip ir iš jo pajamų, atitenkančių iš to turto ir pagaliau iš jo asmens iki paskutinio teismo žingsnio išieškojimas turi būti vykdomas. Vis dėlto, jeigu kas iki tokio įvesdinimo prieitų, neturi priešingai mūsų nustatymo nieko daugiau pajamų iš mūsų turto imti ir mūsų iždui apie tokį savo laikymą žinią duoti dėl to, kad po tokio laikytojo mirties mūsų turtas laisvai be atidėjimo pinigų sumos, išieškotos iš to laikytojo, mūsų iždui turi sugrįžti, o savo sumos turi žiūrėti iš to laikytojo turto, kur tik jam priklausė. Visgi, jeigu iš mūsų iždo įkeitimu mūsų turtą laikė, ir iš tos pinigų sumos jam išieškojimas būtų daromas, tada iš mūsų iždo tokiam ta suma turi būti atidėta.
LXVIII (68) straipsnis
Apie šlėktų nuskriaustus miestiečius ir mūsų žmones
Nustatome, jeigu kas iš kunigaikščių, ponų, visokio luomo šlėktų, taip ir jų pavaldinių padarytų kokią nors skriaudą mūsų miestų miestiečiams, kur nėra Magdeburgo teisės, taip pat ir mūsų, valdovo, dvarų žmonėms, tokius dėl teisingumo vykdymo vaivados, seniūnai, ir mūsų laikytojai turi patys arba jų pareigūnai įspėti juos šaukimu pagal šio skyriaus keturiasdešimt aštuntą straipsnį, kad pats nuo savęs ir su savo pavaldiniais teisingumą įvykdytų. O jeigu dėl to teisingumo neįvykdytų, tada per pirmas teismo sesijas, kaip per galutinį terminą, gresiant bylos pralaimėjimu turi atvykti ir savo pavaldinius, kas bus apkaltintas, pristatyti. Ir teismas turi kaip su tuo pačiu ponu, taip ir su jo pavaldiniais, nuo kurių miestiečiams arba mūsų žmonėms skriauda atsitiko, kaip per galutinį terminą, teisingumą įvykdyti per teismą ir dėl ko prieš miestiečius ir mūsų žmones liks kaltais, už kiekvieną apiplėšimą, dėl ko deramas įrodinėjimas bus padarytas, su atlygiu įsakyti sumokėti. O jeigu be tinkamų priežasčių neatvyktų, tada iš tokio dėl nepaklusnumo, kaip per galutinį terminą, įrodžius mūsų pavaldiniams dėl jų skundo turi būti padarytas teismo nuosprendis.
LXIX (69) straipsnis
Apie Magdeburgo teisę turinčių miestų miestiečius
Taip pat nustatome, jeigu kam iš mūsų miestiečių, gyvenančių pagal Magdeburgo teisę, kokia nors skriauda nuo kunigaikščių, ponų, žemionių ir jų pavaldinių atsitiktų ir jie patys geranoriškai išsiteisinti nenorėtų arba teisingumo su savo pavaldiniais nevykdytų, tada miestietis kiekvieną tokį turi į pavieto žemės teismą pašaukti ir toliau veikti prieš jį pagal teismo tvarką ir šalies Statutą.
LXX (70) straipsnis
Apie dalininkus, kurie panorėtų siekti kokio turto, kad kitus savo dalininkus į vieną žemės teismo sesiją galutiniam terminui pašaukti turi
Taip pat jeigu visi dalininkai dėl kurio nors bendro turto bendrai teisme aiškintis ir jo siekti panorėtų, ir kad vienas dalininkas be kito pats to daryti, dėl skriaudos kitiems savo dalininkams jokio bendro turto sau savintis negali, dėl to jeigu kiti dalininkai visi bendrai kurio bendro turto teisme siekti ir apie jį aiškintis nenorėtų, tada tas, kuris siekti panorės, turi dėl to, veikdamas pagal šį Statutą, pašaukti tuos savo dalininkus per sesiją galutiniam terminui į žemės teismą, kuriame tie jo dalininkai su savo nuosavybėmis bus. O nesėsliuosius vietoje šaukimo turi pakviesti primenamuoju teisminiu raštu, kad per sesiją, pašaukus jį, bendrai su juo į teismą stotų. O jeigu į pirmas žemės teismo sesijas kas iš tų dalininkų pagal šaukimą arba pagal primenamąjį raštą nestotų ir bendros savo dalies siekti nenorėtų, tada jau tas dalininkas, kuris panorės siekti bendro turto pats vienas, tik savo dalies siekti galės ir be kitų dalininkų. O pašauktas privalės jau jam pačiam, nors ir kitų dalininkų prie jo nebūtų atsakinėti ir teisintis. Ir tiems kitiems dalininkams po to bus galima savų dalių dėl laikymo, kada panorės, teisme siekti, tik, kad žemės senaties nepraleistų, išskyrus tik tuos dalininkus pagal tokį šaukimą ir pakvietimą teisminiais raštais, kurie būtų mūsų tarnyboje arba moksluose ir riterystėje svetimose valstybėse, bet ir tiems, sugrįžusiems į šią valstybę taip pat bus galima savo dalių siekti, tik kad, sugrįžę į šią valstybę, žemės senaties nepraleistų. Ir taip reikia suprasti tik apie tai, pagal ką dalininkai viso savo paveldėjimo siekia. O broliai, giminės ar kokie nors kraujo giminaičiai kiekvienas savo giminaitį dėl neatsidalinimo savo dalies pats be kitų pašaukti ir siekti to galės ir kai per teismą prie savo dalies prieis, tada kokia dalis jam atiteks, tai amžinai jo daliai atitenka ir atidalinta turi būti.
LXXI (71) straipsnis
Apie išieškojimą giminyste arba kokia kitokia teise dvarų, esančių įvairiuose pavietuose
Norime tai turėti ir nustatome, kad jeigu kas po ko norėtų ieškoti giminyste arba kokia kita teise dvarų, esančių įvairiuose pavietuose, ir teisė vienoda būtų ar prigimtinė arba įgyta, ieškovo šalis visus tuos dvarus nurodytų, tada bus galima tą, kas tuos dvarus laiko, pašaukti dėl visų dvarų į vieną pavieto teismą, į kurį panorės, ten kur bent vienas iš tų dvarų yra. Ir jeigu ieškovas tame viename paviete tų dvarų ieškos, tada teismai kitų pavietų, kur tie dvarai yra, turės ir privalės pagal teismo raštą to pavieto ir teismo, į kurį buvo pašauktas, ieškovui įvesdinimą į kitus dvarus, esančius kituose pavietuose, duoti ir toliau privedant tą teismą prie vykdymo pagal šį Statutą iki galutinio teismo žingsnio, su priešinga šalimi taip elgtis.
LXXII (72) straipsnis
Jeigu kas, būdamas pašauktas dėl dvaro, savo ieškovo nepripažintų palikuoniu to asmens, kurio vardu ko ieško
Jeigu taip atsitiktų, kad kam, besibylinėjant su kuo dėl dvaro, atsakovas, tai yra pašauktoji šalis nepripažintų ieškovo, kad jis yra sūnumi arba dukterimi to tėvo arba tos motinos arba kokiu nors palikuonimi, gimine tų asmenų, po kurio ieškovas ko nors ieškos, tada teismas tokioje byloje turi iš abiejų šalių [gauti] raštus ir kitus įrodymus pilnai išklausyti. Ir kurios šalies įrodymas bus geresnis, tinkamesnis ir aiškesnis, teismas tą šalį pačią trečią su šlėktomis jam lygiais, ar jo kraujo giminėmis arba neužtenkant giminių su svetimais žmonėmis, tačiau tik tikėjimo vertais prie priesaikos turi prileisti. Ir kai ieškovui priesaika bus įsakyta ir jis ją padarys, o atsakovas neturėtų dėl to dvaro kokios nors prigimtinės arba įgytos teisės ir žemės senatimi užtvirtintos, tada ieškovas jau tą dvarą deramai įrodžius turi gauti. Ir dar atsakovas už tai, kad nepripažino jo esant gimine, ir dėl to ko jis ieškojo jam apsunkinimą padarė, turi sumokėti dvidešimt kapų grašių. O jeigu atsakovas kokią teisę į tą dvarą turės, tada ir dėl tos teisės teismas turi savo sprendimą pagal teisę ten iš karto toje sesijoje padaryti. O jeigu priesaika bus įsakyta atsakovui, ir jis prisieks, tada po priesaikos prie to dvaro ir pasiliks.
LXXIII (73) straipsnis
Apie tai, kad būdamas kas iš kurio dvaro dėl ko nors į teismą pašauktas, negali to dvaro, nebaigęs bylos kitam perleisti
Stengiantis plėsti žmonių teisingumą, nustatome, norėdami tai ateityje turėti, kad jeigu kas pradės ir ves su kuo bylą dėl dvaro, žmonių, žemių, skolų arba dėl kitų kokių reikalų, skriaudos ir žalos, padarytos iš kurio dvaro, kaip asmeniškai pačių ponų, taip ir jų tarnų bei pavaldinių, ir tas atsakovas, būdamas šaukimu pašauktas bei nebaigęs bylos kam kitam tą dvarą arba žmones, žemes, dėl ko būtų pašauktas, laikymą kokiu nors būdu perleistų, tada ieškovas, paėmęs šaukimus to vardu, ką pašaukęs pradėjo, ir tame jo dvare padėti turi, iš kurio pirmiau pašaukė. Ir mūsų teismas ieškovui dėl to dvaro, kuriame šaukimai pradėti dėti, išieškojimą iki galo pagal šį Statutą turi padaryti. O laikytojas neturi nieko to drausti, bet iš to savo [turto] ankstesnio savininko žiūrėti turi, kas jam ginčytiną dvarą perleido. Jeigu tas, kas dvarą laikys, užsispyrusiai teismui priešintųsi ir išieškojimo vykdyti neleistų bei draustų įvesdinimą, tada prieš tokį mūsų teismas ir ieškovas toliau turi veikti pagal straipsnius dėl teismo sprendimų išieškojimo, kurie aprašyti šiame skyriuje.
LXXIV (74) straipsnis
Apie užstatą dėl priteisto turto
Taip pat nustatome: jeigu kas iš ko ką nors teisme prisiteistų, tai yra dvarus, žmones arba valdas ir kokias nors esančias žemes, tada dėl to jam per teismą turi būti duotas įvesdinimas, ir iš teismo užstatas turi būti nustatytas, kad tas, kas per teismą ką prarado, į tai jau neįeitų ir įvesdinimo nedraustų. O jeigu įvesdinimo neleistų ir pats arba per ką nors kitą tokį įvesdinimą draustų ranka ar kalbėdamas žodžiais, kad įvesdinimo neleis, arba taip pat po tokio įvesdinimo pats ar per draugą, pareigūną, savo tarnus ir pavaldinius į tai įeitų, tada dėl to pagal šaukimą teisme nugalėtas, tą teisme nustatytą užstatą turi sumokėti ieškovui. Ir vis dėlto, tas užstatas neturi būti nustatytas didelis, tik pagal tos bylos svarbą, dėl ko ji vyksta. Ir tas, kam kas priteista, vis dėlto tai turi laikyti ir pakartotinai per teismą į tai, kas buvo priteista, ir taip pat pagal užstatą į priešininko asmeninių žmonių arba žemių laikymą, pagal teisę turi būti įvesdintas.
LXXV (75) straipsnis
Kas po teismo ir priesaikos ieškotų to, ką bylos metu prarado
Taip pat nustatome, jeigu kas iš ko ieškotų ko nors ir prileistų atsakovą prie priesaikos arba taip pat per teismą jam būtų nurodyta priesaika ir jis prisiektų, o po to tas, kuris jį apskundė, tuos daiktus, kuriuos bylos metu prarado, iš jo antrąkart ieškotų, tvirtindamas, kad jis [atsakovas] neteisingai prisiekė ir norėtų tai įrodyti prieš tą, kuris prisiekė, tada toks įrodymas pagal teisę neturi būti leidžiamas, bet už tai, kad po priesaikos ieškojo tų daiktų, kuriuos bylos metu prarado, turi keturias savaites mūsų pilyje kalėti ir nuostolį atlyginti, dėl ko priešinga šalis deramą įrodymą padarys. O jeigu, nieko tokio neužsimintų ir žodžiais negėdintų, tik priteisto daikto antrą kartą ieškotų, tada kalėti neprivalės, tik privalės sumokėti baudą tris rublius grašių priešingai šaliai, o teismui į kurį bus pašauktas – tris kapas grašių ir sumokėjus tas baudas, tas pirmesnis teismo nuosprendis turi galioje pasilikti.
LXXVI (76) straipsnis
Apie liudininkus, kokie byloje turi būti priimami
Taip pat nustatome, kad visokiose bylose kiekviename teisme liudininkai turi būti krikščionių tikėjimo, geri, pasitikėjimo verti ir neįtariami žmonės. Vis dėlto teismas pirmiau, negu besibylinėjančias šalis arba liudininkus prie įrodinėjimo prileis, turi jiems priminti ir išaiškinti, kad prisimintų Viešpatį Dievą, Jo teisingumą ir savo sąžiningumą. O svarbiose kruvinose bylose, kurios bus dėl mirties bausmės, liudininkai atskirai teisme turi būti apklausiami, bet taip pat esant abiem šalims. O jeigu kuris liudininkas dėl pagrįstų, svarbių, aiškių, pakankamų priežasčių, tačiau ne dėl kokio nors priešingos šalies įrodymo, taip pat per liudininkus, bet arba kokiu nors deramu teismo raštu arba jo asmeniniu liudijimu mūsų teismo būtų nustatyta, kad tai yra neteisėtas, netikras liudininkas, toks liudininkas pats turi būti nubaustas tuo, dėl ko jis savo neteisėtu liudijimu kitam savo artimui pakenkti galėjo. Vis dėlto ir tokiam liudininkui, jeigu sau skriaudą ir neteisybę dėl teismo sprendimo manytų atsitikus, teisė teikti apeliaciją į Vyriausiąjį Teismą turi pasilikti. Ir dėl to turi būti prileisti prie liudijimo ir tie totoriai, kurie į mūsų karinę tarnybą važiuoja, kaip apie tai jie mūsų protėvio privilegijoje aprašyta turi.
LXXVII (77) straipsnis
Apie įrodinėjimus ir išsiteisinimus
Nustatome, kai teismas, išklausęs šalių skundus ir atsakymus, priteis kuriai nors šaliai įrodinėjimą arba išsiteisinimą, o ta šalis tuo laiku, kada turėjo įrodinėti arba išsiteisinti, jeigu neįrodinės arba nesiteisins, tokia savo bylą turi pralaimėti. Ir vis dėlto, jei viena šalis iš karto kurio liudininko arba ir dviejų liudininkų pristatyti negalėtų, tada teismas tai iki rytojaus turi atidėti. Visgi, ji iš karto ten teisme privalės nurodyti to arba tų liudininkų vardus, kuriuos paims pristatyti iki rytojaus dienos. O tai jau bus galutinis terminas kitu atveju, gresiant bylos pralaimėjimu. O įrodinėjimai ir išsiteisinimai dėl visokių bylų turi būti pirmiausia raštu arba per liudininkus. Ir tai bus tikriausi ir tinkamiausi įrodinėjimai. Taip pat įrodinėjimai ir išsiteisinimai su priesaika, kam raštų arba liudininkų neužtektų, taip pat ir su aiškiais ženklais, kaip apie kiekvieną tokį įrodinėjimą atskirai žemiau yra aprašyta.
LXXVII (78) straipsnis
Kurie neturi būti prileisti prie liudijimo
Taip pat nustatome, kad prie liudijimo neturi būti prileisti tie, kurie yra teisme įkaltinti dėl kokio nors pikto nusikaltimo už kurį yra baudžiama mirtimi, ir ten prieš teismą tas, kas jį apšmeižė, turi tai įrodyti. O jeigu neįrodytų, tada jis prie įrodinėjimo bus prileistas. Dėl to negali liudyti tarnai ir pavaldiniai už ponus, taip pat ir prieš ponus. Taip pat pamišėlis, tai yra tas, kuris neturi proto. Taip pat liudytojais vienas kitam neturi būti tie, kuriems bendrai bus pateiktas kaltinimas arba bus jų pagalbininkai. Taip pat ir ištremtieji liudyti negali tol, kol nuo savo apkaltinimo neišsiteisins. Taip pat jeigu kuris kokioje byloje liudytų, kad toje vietoje, kur tai atsitiko, pats buvo ir tai matė arba girdėjo, o po to kitoje byloje, kuri būtų kitoje vietoje tą pačią dieną, kaip ir pirmoji byla, dėl kurios liudijo, ir pasirodytų, kad nuo tos vietos buvo toli, kad net panašumo nebūtų, jog tą vieną dieną abejose vietose būti galėjo ir taip pat norėtų liudyti, tada toks dėl to ir ateityje prie jokio liudijimo negali būti prileistas.
LXXIX (79) straipsnis
Apie liudininkus, kas ką norėtų jiems kalbėti
Jeigu priešinga šalis norėtų liudininkams ką kalbėti ir šmeižti juos, tada turi čia pat iš karto prieš teismą ir pirmiau, negu jie prie liudijimo arba prie priesaikos bus prileisti, į juos kreiptis ir prieš juos įrodinėti ir, neišleidžiant iš teismo, tai pabaigti. O jeigu prieš kurį liudininką ką nors įrodinėtų, bet neįrodytų, tada turi tam liudininkui ten pat teisme atlyginti pagal jo luomą, ir tas liudininkas prie liudijimo bus prileistas. O jeigu įrodytų, tada tas liudininkas liudininku būti negali, ir ieškovas į jo vietą kitą liudininką turi pristatyti, ir kitų liudininkų pristatymui šaliai turi būti suteiktas laikas per tas pačias teismo sesijas atsižvelgiant į vietos nuotolį, kur tai atsitiko, arba iš kaip toli tą liudininką atves. O jeigu tai atsitiktų teismo sesijų pabaigoje arba dėl kelio nuotolio pristatyti jo negalėtų, tada tokių liudininkų pristatymui terminas iki kitų teismo sesijų turi būti atidėtas, kitu atveju gresiant bylos pralaimėjimu. Bet šalis iš karto teisme turi įvardinti tų liudytojų vardus, kuriuos atvykimui kvies. O jeigu nebūtų galimybės dėl mirties arba kokių kitų teisėtų priežasčių kurio įvardinto liudininko pristatyti, tada į jo vietą bus galima kitą liudininką pristatyti, tik, kad būtų tikėjimo vertas ir neįtariamas, ir pristatęs liudininkus liudijimui, jiems teisme nieko kalbėti neturi.
LXXX (80) straipsnis
Niekas neturi nieko iš savo liudininkų po teismo ieškoti
Nustatome, jeigu kas dėl kokios nors bylos į teismą pristatytų liudininkus, o tie liudininkai prieš jį patį liudytų, tada jis iš tų savo liudininkų po teismo ir to jų paliudijimo nieko ieškoti ir į teismą jų patraukti neturi.
LXXXI (81) straipsnis
Su trijų arba dviejų liudininkų liudijimu šalis turi savo bylą laimėti, ir taip pat kas, palikęs įrodinėjimą, prileistų šalį prie priesaikos
Taip pat nustatome, kad šalis, įrodinėdama savo byloje, turi įrodinėti su trimis liudininkais, pasitikėjimo vertais ir neįtariamais žmonėmis. O jeigu kas neturėtų trijų liudytojų, tada nesant trečiojo su dviejų liudijimais turi pats prisiekti ir tuo savo bylą laimėti. Ir visgi, kur byla ne dėl garbės, ne dėl smurto ir ne dėl namų užpuolimo ir taip pat jeigu tai negrėstų kaltinamajai šaliai mirties bausme, taip pat ir dėl žemės dėl ko ypatingai savo vietose yra įrodymai surašyti. Ir kas, savu noru palikęs įrodinėjimą, tris liudininkus prileistų savo priešingai šaliai prie priesaikos dėl ko tik byla vyktų, tada ta šalis, kai geranoriškai su priesaika sutiks ir prisieks, turi savo bylą laimėti. O jeigu prisiekti nenorės, tada savo bylą pralaimi. O kas, turėdamas tris liudininkus, vietoj jų pats savo noru imtis priesaikos nenorėtų, tada tai jam bus galima ir su trijų liudytojų liudijimu be priesaikos savo byla laimėti. Ir jeigu kam teisme priesaika bus paskirta arba kas jos savo noru teisme imsis, tada teismas dėl apsvarstymo besibylinėjančių šalių, turi priesaiką trečiai dienai paskirti, ir ten trečią dieną priešinga šalis, prieš kurią turi būti daroma priesaika, turi tos priesaikos tekstą iš raštininko, pasirašytą jo ranka, paėmusi, tą kitą savo šalį prie priesaikos, vaznio ir dviejų šlėktų akivaizdoje vesti, ir vaznys priesaikos tekstą turi duoti. O jeigu kas nenorėtų savo priešingos šalies prie priesaikos vesti, toks savo bylą pralaimi. O tas, kas turėjo prisiekti, bet nebuvo privestas prie priesaikos, jau be priesaikos tą turtą, jam priteistą, turi gauti. Ir laikas priesaikos vykdymui turi būti tą trečiąją dieną iki vidurdienio, priesaikos vieta – tame pačiame teisme ir prisiekti turi kiekvienas pagal savo tikėjimą, kurį išpažįsta.
LXXXII (82) straipsnis
Apie raštiškus įrodymus
Taip pat gali būti raštiški įrodymai – tai yra užrašai dėl dvarų ir kiti išrašai arba pareiškimai ir parodymai iš mūsų kanceliarijos knygų ir iš žemės arba pilies teismo knygų ir besibylinėjančių šalių duoti raštai su antspaudais ir su jų pasirašymu savo ranka, taip pat kvitai ir patikrinimo rejestrai, duoti dėl mainų, ir kiti raštai bei laikymo arba įvesdinimo rejestrai, kaip apie tai yra plačiau aprašyta žemiau savo vietoje.
LXXIII (83) straipsnis
Apie mūsų, valdovo, komisijas, kuriose bylose jos turi būti skiriamos
Taip pat nustatome, kad komisijų raštai dėl teisingumo vykdymo tik tose bylose, žemiau nurodytose, turi būti duodami, tai yra dėl ribų tarp mūsų ir šlėktų dvarų, jeigu kas iš mūsų pavaldinių šlėktų tautos, kokio bebūtų luomo asmuo kreipsis pas mus, tvirtindamas esant sau skriaudą atsitikusią savo žemėje nuo vaivadų, seniūnų, laikytojų, tijūnų ir kokių nors pareigūnų iš mūsų arba mūsų pavaldinių dvarų. Tada mes iš karto be jokio vilkinimo tokių ginčų dėl žemės valdų nagrinėjimui ir jų sprendimui turime išsiųsti mūsų komisarus – tris asmenis, būtent kaštelioną arba maršalką ir šalia jo pavieto pakamarį bei su jais trečią šlėktą, kuris bus tame paviete sėslus. O kuriame paviete kašteliono arba maršalkos nebūtų, tada ten su pakamariu du pavieto šlėktas arba ką nors iš mūsų pareigūnų turime duoti ir pasiųsti, tik kad jie būtų gimę ir piliečiai tos mūsų valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. O ieškovui taip pat bus galima su mūsų raštais iš savo pusės tiek pat [tik] šlėktų tautos asmenų paimti. Taip pat mūsų komisijos turi būti skiriamos dėl dvarų išpirkimo, mūsų valdovo, taip pat ir su dvasininkais, kaip apie tai trečiame skyriuje, trisdešimtame trečiame straipsnyje yra aprašyta. O dėl visų kitų bylų, kaip šlėkta tarp savęs, taip ir visi ponai dvasininkai ir pasauliečiai turi spręsti bylas priklausančiame teisme.
LXXXIV (84) straipsnis
Apie teismo priteistų pinigų sumokėjimo terminą
Taip pat nustatome, kad dėl kiekvieno kuriame nors teisme priteisto išieškojimo, pinigų sumokėjimui turi būti nustatytas sumokėjimo terminas po teismo sprendimo, tai yra, pradedant nuo mažesnės sumos iki penkiasdešimt kapų grašių – dvi savaitės. O dėl tos sumos, kas bus daugiau negu penkiasdešimt kapų grašių arba šimtas kapų grašių – keturios savaitės; kas daugiau šimto kapų grašių iki penkių šimtų kapų grašių – tam dvylika savaičių; o kas virš penkių šimtų kapų iki tūkstančio kapų grašių – tai sumai terminas dvidešimt keturios savaitės. O jeigu kas per tuos terminus pinigų nesumokėtų, tada vaznys, teismo paskirtas dėl įvesdinimo, su teismo įvesdinamuoju raštu, dėl kiekvienos [sumos] dalies arba kelių dalių, kaip to ieškovas reikalaus, turi į kaltosios šalies dvarą ieškovą įvesdinti pagal šios visuotinės teisės tvarką. Tačiau jeigu kas savo raštu užrašytų per kokį terminą sumokėti, ir nesumokėtų, tada teismas, priteisęs iš tokio tą sumą, užrašytą rašte, turi už ją iš karto be paskirtų terminų pagal užrašą išieškojimą daryti. Taip pat jeigu prievartiniu užpuolimu dvarą užimtų, ką nors iš nuosavybės, grūdus, gyvulius ir kitus namų daiktus ir ką tik iš to kilnojamu turtu pavadinti būtų galima, dėl ko ieškovas deramą įrodymą teisme padarytų, tada jeigu grąžinant dvarą ką iš tų daiktų negrąžintų, tada ir tai be paskirtų Statuto terminų iš kaltinamojo šalies turi būti atlyginta.
LXXXV (85) straipsnis
Apie trečiųjų teismą
Nustatome, jeigu trečiųjų teismo teisėjai pagal sprendimą kam kokį teisminį išieškojimą priteistų, ir to teismo sprendimo raštą, sutinkant bendrai abiem šalims, su savo antspaudais duotų, bet viena kurį iš jų teismo šalių to laikytis ir to pilnai vykdyti nenorėtų, tada kaip šaukimas tas teisminis raštas tos šalies, kuri tame teisme stos, turi būti pristatytas į žemės teismą per teismo sesijas. O teismas, peržiūrėjęs tą sprendimą ir tą teismo raštą, ir jeigu matys, kad tas trečiųjų teismo sprendimas vieningas bei antspaudais abiejų šalių teisėjų užantspauduotas, turi jį galioje palikti ir išieškojimą pagal tą teismą daryti. O jeigu trečiųjų teismo sprendimas dėl tokios bylos pasirodytų skirtingas, kai abi šalis į žemės teismą šauktų arba viena kuri šalis priešingą savo šalį pašauktų, tada teismas turi tai peržiūrėti ir nuspręsti, ir kuriai šaliai teisėjai pagal teisę priteis, tas teismo sprendimas turi galioje pasilikti. Jeigu abiejų šalių tiesėjai savo teismu nuo visuotinės teisės arba sprendimo nukryptų, tada teismas pagal tą šaukimą iš karto, kaip per galutinį terminą, stojant ar nestojant pašauktai šaliai, turi savo sprendimą toje byloje pagal teisę padaryti ir išieškojimą duoti.
LXXXVI (86) straipsnis
Apie apeliaciją iš teismo į Vyriausiąjį Teismą
Taip pat nustatome, jeigu kam iš mūsų pavaldinių žemės arba pilies teismo, kaip pačių vaivadų, seniūnų, taip ir jų teismo pareigūnų arba pakamario teismo arba komisaro teismo sprendimas atrodytų ne pagal teisę, kaip ieškovui, taip ir atsakovui, tada kiekviena iš tų šalių, kaip ieškovas, taip ir atsakovas, galės po teismo sprendimo teikti apeliaciją į Vyriausiąjį Teismą dėl ko jam teisti priklauso. Ir vis dėlto tas, kas teiks apeliaciją, neturi teisėjui gėdingų žodžių kalbėti, o apeliuodamas tik tais žodžiais pasakyti: „Ponai teisėjai, tas jūsų sprendimas man atrodo ne pagal teisę, todėl teikiu apeliaciją dėl to į Vyriausiąjį Teismą“. Ir po apeliacijos, kol Vyriausiame Teisme priešingos šalys bylos neišsispręs, teismas išieškojimo daryti neturi. O jeigu kuriame teisme prieš apeliaciją, kuriai šaliai būtų paskirta priesaika, o kita, priešinga šalis, po sprendimo teiktų apeliaciją, tada ta priesaika turi būti sulaikyta iki to laiko kol šalys tarp savęs per apeliaciją bylą išsispręs. Ir jei po to Vyriausiame Teisme teismo sprendimas bus patvirtintas, tuo laiku ir priesaika ten pat Vyriausiame Teisme turi būti padaryta. O jeigu taip atsitiktų, kad ta šalis, kuriai teismas priesaiką paskirtų, nesulaukusi nagrinėjimo Vyriausiame Teisme, numirtų, tada jos palikuonys, kam tas išieškojimas pagal teisę priklausytų, panorėtų išieškojimą gauti, tada privalės apeliacijos žiūrėti ir priesaiką daryti. Taip ir apie priešingą šalį tokiu atveju reikia suprasti, kad palikuonys teisės turi žiūrėti ir tuo remtis. Vis dėlto jeigu, apeliacijos metu, viena kuri šalis numirtų, tada ta kita pasilikusi šalis turi jos palikuonis teismo sprendimo išklausymui mūsų žemės teismo šaukimais į Vyriausiąjį Teismą pašaukti galutiniam terminui. O kas mūsų, valdovo, teismui pagal visuotinę teisę priklauso, tokiose bylose ir apeliacija turi pereiti pas mus, valdovą.
LXXXVII (87) straipsnis
Apie apeliacijas, jeigu keli broliai arba dalininkai pašauktų ką į teismą, ir po to teismo sprendimo teiktų apeliaciją, ir jeigu vienas iš jų susitaikytų, o kiti, kurie nesusitaikytų, tada jie gali apeliacijos imtis
Taip pat nustatome, jeigu keli dalininkai, būdami ieškovais arba atsakovais, turėtų teisme su kuo bylą dėl kokio nors turto, ir sprendimas būtų už juos arba prieš juos, dėl ko kuri šalis matydama sau skriaudą, teiktų apeliaciją į teismą, o vienas arba du iš jų su priešinga šalimi susitartų, išskyrus kitus dalininkus, ir po to kita šalis pagal apeliaciją tuo norėtų nuneigti teisę tų, su kuriais nesusitarė, dėl to, kad kiti jų dalininkai susitarė ir iš apeliacijos pasitraukė, tada tokie atsakymai teisme neturi būti priimami, bet tie, kurie nesusitarė, gali apeliacijos imtis, ir sprendimas turi būti padarytas, nes tie, kurie susitarė, jų dalies prarasti negalėjo, išskyrus tai, jeigu kurie susitarė turėdami visišką galią, o ypač teisiškai nuo dalininkų jiems duotą, tame teisme dėl susitaikymo turėtų ir teisme tai parodytų.
LXXXVIII (88) straipsnis
Dėl ko teismas neturi leisti apeliacijos
Saugodami tai, kad nebūtų daroma nereikalingo delsimo vykdant teisingumą, nustatome, kad iš mūsų teismų apeliacijos niekam neturi būti leidžiama teikti dėl tų bylų, nurodytų žemiau šiame straipsnyje. Pirma: jeigu kas būtų kam užrašęs ir įsipareigojęs tuo savo raštu, geranorišku užrašu, ir toks užrašas būtų teisėtai pagal šį Statutą ir straipsnius, jame žemiau aprašytus, sudarytas, ir tas, kas užrašė, nesutikdamas su sprendimu, norėtų teikti apeliaciją darydamas bylos vilkinimą – tam apeliacija neturi būti leista. Antra: jeigu ieškovui būtų priteistas dvaras, žmonės arba kokios žemės valdos, ir jis pašauktų dėl išvarymo ir atėmimo iš ramaus laikymo, tada atsakovas dėl tokios bylos teikti apeliacijos negali. Trečia: jeigu kas ką, būdamas teisme, geranoriškai prileistų prie kokio įrodinėjimo arba išsiteisinimo, ir tas, kam bus leista, įrodinėjimą arba išsiteisinimą padarytų. Ketvirta: jeigu kas pats ką nors geranoriškai teisme pripažintų. Taip pat teismas neturi leisti apeliacijos naikindamas šaukimus ir pažeisdamas terminus, bet po pagrindinio reikalo, dėl ko [atsakovas] buvo pašauktas, išsprendimo, išskyrus straipsnius, išskirtus šiame Statute, bus galima teikti apeliaciją. Taip pat, saugodami ir tai, jeigu priešingos šalys, besiginčydamos dėl kokio palikimo, kai ginčas atsiranda tarp jų, nepripažįstant vienai kitos giminystės ryšio, dėl to teismas turi daryti sprendimą, ir jeigu kuri šalis tai sau laikytų pagrindiniu reikalu tada ir apeliacija jis turi leisti teikti į Vyriausiąjį Teismą dėl savo sprendimo.
LXXXIX (89) straipsnis
Apie galutinį terminą dėl apeliacijų ir apie tai, jeigu kas neteisėtai teiktų apeliaciją
Nustatome, kad kiekvienai apeliacijai nuo visų mūsų apygardų turi būti nustatytas galutinis terminas, tai yra kiekvienai vaivadijai, žemei ir pavietui ten toje vietoje ir tuo laiku, kaip ypač Vyriausiojo Teismo straipsniuose apie tai yra pakankamai išdėstyta. O kas nepragrįstai ir prieš teisę teiktų apeliaciją ir Vyriausiasis Teismas patvirtintų teismo sprendimą, tada tas anam, prieš kurį apeliavo, turi sumokėti šešias kapas grašių. Ir mokėjimus, pajamas arba pelną, kuriuos ėmė tuo laiku, po apeliacijos laikydamas tai, dėl ko byla vyko, deramai įrodžius su atlygiu turi nukentėjusiajam sugrąžinti dėl tos priežasties, kad niekas užsispyrusiai, svetimu nesinaudodamas, neteisėtai neteiktų apeliacijų ir taip savo priešingai pusei vilkinimo nedarytų.
XC (90) straipsnis
Kuriuo laiku nuo mūsų teismų turi būti teikiama apeliacija
Nustatome, jeigu kam iš mūsų teismų dėl teismo sprendimo pasirodytų esanti skriauda, tas turi tuo pat laiku, neišėjęs iš teismo, iš karto, kaip galima greičiau po teismo sprendimo, ten esant savo priešingai šaliai pateikti apeliaciją mums, valdovui, arba Vyriausiajam Teismui aukščiau nurodytu būdu. Ir taip prieš mūsų, valdovo, teismą, arba Vyriausiąjį Teismą daugiau dėl pagalbos sau nieko imti ir pridėti neturi, tik tai, kas buvo per pirmesnį teismą, dėl kurio apeliavo. O jeigu kas iš karto tuo pat laiku, kaip aukščiau nurodyta, neteiktų apeliacijas, tokiam apeliacija jau neturi būti leidžiama, ir tokio teismo dėl to šaukti negali pagal šio skyriaus keturiasdešimtąjį straipsnį.
XCI (91) straipsnis
Apie žemės senaties pratylėjimą dėl įgytų dvarų ir apie teisme priteistus ieškinius
Nustatome, kad kas dėl įgyto dvaro dešimties metų žemės senatį būtų pratylėjęs, nepašauktų ir primenamaisiais raštais nepraneštų, toks jau amžinai dėl to turi tylėti. O nors ir primintų ir į teismą pašauktų bei į teismo sesiją stotų, bet bylos iki galo nepabaigtų ir po to taip pat nuo primenamojo rašto įteikimo arba nuo šaukimo įteikimo arba ir pravedęs bylą, ir į dvaro laikymą neįėjęs, dešimties metų žemės senatį pratylėtų ir neprisimintų, toks jau dėl tokio dvaro amžinai turi tylėti. Dėl to, jeigu kas iš ko nors kokią pinigų sumą per teismą prisiteistų, ir po teismo ir teisminio sprendimo, nesinaudodamas tuo ir nereikalaudamas toje byloje priteisto išieškojimo, dešimt metų pratylėtų, toks taip pat dėl to amžinai turi tylėti. Taip pat jeigu kas, gavęs teismo sprendimą dėl kokios nors pinigų sumos, bet išieškojimo iš to pirmesniojo teismo, kas jam tai priteisė, negautų, ir dešimties metų žemės senaties nepraleistų, tada tokioje byloje kitas teismas be šaukimo dėl to, tik žiūrėdamas į pirmesniojo teismo raštą, pagal tai išieškojimą turi vykdyti.
XCII (92) straipsnis
Apie išvarymą prievarta iš ramaus laikymo
Taip pat nustatome, jeigu kas ką nors prievarta, be teisės išvarytų iš ramaus laikymo, iš dvaro, ir iš dvaro ariamų laukų, iš miesto, malūno, iš laikymo bajorų, žmonių ir iš jų žemės valdų, ir šlėktos namuose, mieste, arba kaime sukeldamas kokias muštynes arba ir be muštynių atimtų ir sau pasisavintų dvarą, žmones, laikomus pagal prigimtinę teisę arba į ką nors kas pagal teisę kokiu teisiniu įgijimu prie vaznio ir šlėktos į valdymą įeitų ir tai padarytų pats asmeniškai arba nors ir per pareigūną, tarnus, bajorus arba savo pavaldinius, tada tas nukentėjęs turi be uždelsimo apie tą savo patirtą skriaudą teisme pranešti ir užrašyti, ir vazniui bei kviestiniams parodyti prievartos ženklus, jei kokie bus. Ir po to ieškovas ilgiausiai per dešimt savaičių nuo išvarymo arba atėmimo turi pašaukti patį tą poną, kas jį, pats arba per savo tarnus, pavaldinius, iš ko išvarė arba ką atėmė, į pilies teismą galutiniam terminui, per keturias savaites kaip nuo asmeninio šaukimo įteikimo, taip ir nuo šaukimo padėjimo už akių. Ir ten prieš pilies teismą, kur abi šalys stos bylos nagrinėjimui, ir jeigu pašaukta šalis apie tą atėmimą prievarta ir laikymą to savo dvaro arba žmonių neigtų ir dėl to neprisipažintų, tada tas dvaras ir žmonės turi būti iš karto priteisti ieškovo laikymui. O dėl prievartos, sumušimų, žaizdų arba užmušimo ir taip pat dėl padarytų nuostolių, aprašytų šaukime, jeigu ieškovo šalis panorėtų dėl to įrodinėti, tai jai bus galima. Ir mūsų teismas pagal deramą įrodymą, kaip įrodinėjimas dėl kiekvienos prievartos yra žemiau aprašytas, turi nuosprendį prieš kaltinamąją šalį padaryti pagal šio Statuto tvarką atsižvelgiant į kaltę ir nusikaltimą. O po nuosprendžio ir išieškojimą iš kaltojo asmeninio dvaro daryti iki paskutinio teisės žingsnio, nenustatinėjant Statuto terminų dėl priteistų pinigų sumokėjimo. Ir jeigu per teismą dėl to būtų prieita – ir mirties bausme nubausti. O jeigu kaltinamoji šalis, prisipažinusi dėl to dvaro arba žmonių valdymo, pasakytų tai, kad ji besiskundžiantįjį iš to, dėl ko jis skundžiasi, prievarta neišvarė, bet tai laiko pagal kokią nors deramą teisę ir norėtų tai kokia nors teise, nors ir rašte parodyti, tada atsakovui neturi būti suteikta teisė įrodinėti, bet besiskundžianti šalis turi būti prie įrodinėjimo prileista. Ir jeigu įrodytų kokiu nors raštišku įrodymu arba kokiu nors aplinkinių kaimynų paliudijimu, tačiau tik gerų, pasitikėjimo vertų, niekuo neįtariamų, septynių žmonių ir savo priesaika dėl savo to dvaro arba žmonių ramaus laikymo, tada tai, iš ko buvo išvarytas, teismas jam iš karto tą laikymą ir dar smurtinę dvidešimt kapų grašių priteisti turi. O dėl sumušimų, žaizdų, užmušimo, jeigu tokio prievartinio atėmimo metu atsitiktų, taip pat dėl nuostolių, padarytų tuo laiku, teismas turi spręsti pagal deramus ženklus ir su teisminiu parodymu pagal tą priesaiką, kurią besiskundžianti šalis kaip dėl išvarymo prievarta, taip ir dėl žaizdų bei nuostolių vienu kartu padarytų, ir teismas turi už nuostolius su priteistu atlygiu išieškojimą daryti iš kaltojo dvaro pagal šio Statuto nurodymą. Ir tai priešingai šaliai, kuri su kokia nors savo teise teisme pasirodys, teismas laisvą kalbėjimą toliau priklausančiame teisme išsaugoti turi. O kas, praleisdamas pilies teismą, norėtų dėl išvarymo iš ramaus laikymo, nors ir tuo laiku nuo išvarymo per dešimt savaičių, aukščiau šiame straipsnyje paminėtų, į žemės teismą pašaukti, tai kiekvienam bus galima. Ir žemės teismas tuo būdu, kaip aukščiau paminėta, tokias bylas turi nagrinėti. Ir jeigu kuris pilies arba žemės teismas su tokiais šaukimais dėl išvarymo iš ramaus laikymo, smurtinę, atlygį ir už žalą ką nors priteistų, tam mokėjimo terminai, aprašyti Statute, neturi būti nustatinėjami, bet iš karto po sprendimo ieškovo šalis kaip į tą laikymą, iš ko buvo išvaryta, per vaznį turi būti įvesta, taip ir išieškojimas jai priteisto ieškinio iš priešingos šalies asmeninio dvaro turi būti daromas pagal laidavimą šaliai ir teismui, kaip apie išieškojimo tvarką dėl kitų visų priteistų bylų yra aprašyta.
XCIII (93) straipsnis
Apie teismo priminimą sumokėti pinigų sumą, priteistą per teismą, ankščiau negu vaznys važiuos dėl to įvesdinti
Stengdamiesi, kad niekas savo nepaklusnumu, visuotinės teisės nežinojimu dangstytis ir atsikalbinėti negalėtų, nustatome, jeigu kokia nors pinigų suma, kuriame nors mūsų teisme būtų kam dėl ko priteista, dėl tos priešingos šalies nestojimo į teismą, dėl ko ką priteistų, ir jeigu bus tas sprendimas padarytas toje byloje, kurioje šis Statutas pinigų sumokėjimo termino nustatyti neleidžia, tada mūsų teismas, išduodamas priteisinį gaunančiam ieškovui savo įvesdinimo į priešingos šalies nuosavybę raštą, taip pat turi tame savo rašte laiką jam tų priteistų pinigų sumokėjimui nurodyti skaičiuojant nuo įteikimo jam arba nuo padėjimo jo dvare per vaznį ir du šlėktas, to įvesdinamojo rašto kopijos, per keturias savaites, primindamas jam, kad per tą terminą tuos pinigus, pagal sprendimą, sumokėtų. Ir tame įvesdinimo rašte užstatas turi būti nustatytas tokio dydžio, kokia suma bus priteista byloje. O jeigu per keturias savaites tos priteistos sumos nesumokėtų, tada pagal tą įvesdinamąjį raštą, vaznys turi padaryti išieškojimą iš jo dvaro pagal žemiau parašytą straipsnį. O taip pat, jeigu teismo sprendimas būtų padarytas už akių, bet dėl tos pinigų sumos, kuriai sumokėjimo terminai pagal šio Statuto tvarką būtų nustatyti, tada, tas terminas arba tie terminai, kaip priteistos pinigų sumos dydis nurodytas ir įvesdinimo rašte įrašytas bus, reikia pradėti skaičiuoti ne nuo teismo sprendimo, bet taip pat nuo įvesdinimo rašto kopijos įteikimo arba padėjimo kaltojo dvare. Tačiau, jeigu kuri pinigų suma asmeniškai pačioms šalims arba jų įgaliotiniams besibylinėjant teisme priteista bus, tada dėl tokio paskelbimo ir priminimo nebus poreikio, bet pagal bylos atvejį ir šio Statuto nurodymą arba iš karto po teismo, išieškojimas bus duotas, arba po teismo sprendimo Statute nustatyti terminai prasidės ir bus skaičiuojami. Taip pat ne tik apie pinigų sumą, bet ir apie kitą kilnojamąjį turtą, per teismą priteistą atidavimui suprasti reikia. O jeigu kas per terminą, mūsų, arba mūsų teismo pagal šį Statutą nustatytą, priteistų pinigų sumokėti nenorėtų, tada prieš tokį išieškojimas turi būti daromas pagal tai nustatančius, žemiau esančius straipsnius. Taip reikia suprasti ir apie turtą, priteistą pagal mūsų, valdovo, ir nusiųstą į teismą dėl išieškojimo.
XCIV (94) straipsnis
Apie išieškojimą teisme priteistos piniginės sumos, jeigu kas pagal teismo sprendimą jos nesumokėtų ir taip pat apie įvesdinimą į priteistą dvarą
Jeigu kas piniginės sumos, priteistos iš kurio nors mūsų žemės arba pilies teismo, arba taip pat pakamario ar komisaro teismo, arba taip pat pagal mūsų, valdovo, arba Vyriausiųjų Teisėjų sprendimą išieškojimui į teismą atsiųstą, ar tai iš karto po sprendimo pagal šio Statuto aprašymą arba per terminą, jame aukščiau parašytą ir nustatytą, savo priešingai šaliai nesumokėtų, tada vaznys, iš mūsų teismo paskirtas ieškovo įvesdinimui, turi su trimis, pasitikėjimo vertais, šlėktomis, dėl to įvesdinimo į priešingos šalies dvarą, dėl to kas bus priteista, važiuoti ir ieškovo šalį pagal įvesdinimo raštą už jai priteistą sumą, į žmonių, dvarų, žemės valdų ir kito turto valdymą pagal tvarką ir nurodymą, aprašytą žemiau šiame Statute, įvesdinti ir tai duoti jos valdymui iki pinigų sumos sumokėjimo. O jeigu kas vazniui įvesdinimo neleistų ir gintų pats arba per savo pareigūną, tijūną, tarnus, bajorus ir pavaldinius ar per ką nors kitą, ne tik kokiu veiksmu priešinimąsi rodydamas, bet žodžiais kalbėdamas, kad neprileis prie įvesdinimo, ir tai vaznys su tais trimis šalia esančiais šlėktomis vieningai žemės arba pilies teismui paliudytų, tada toks besipriešinantis atsako pagal užstatą, aprašytą įvesdinimo rašte. O tas teismas, kuris tą bylą nagrinėjo arba į kurį iš mūsų valdovo, arba Vyriausiojo Teismo išieškojimui buvo atsiųsta, jeigu tai žemės teismas, tada teisėjas arba pateisėjis, o jeigu pilies teismas, tada vaivados, seniūnai, arba jų vietininkai, paseniūniai arba pilies teismo teisėjas, turėdamas prie savęs du to pavieto vaznius ir penkis šlėktas, sėslius valstybėje, Didžiojoje Kunigaikštystėje, gerus, pasitikėjimo vertus ir niekuo neįtariamus žmones, dėl kurių ieškovas privalo stengtis, turi dėl to įvesdinimo važiuoti, nuo davimo žinios jam per tą vaznį, pirmiau dėl įvesdinimo pasiųstą, ne ilgiau kaip per keturias savaites, ir ten ieškovo šalį kaip už tą sumą, priteistą per teismą, taip ir pagal užstatą, nurodytą įvesdinimo rašte, į priešininko dvarą įvesdinti ir galutinai išieškojimą iš kaltojo pagal šio Statuto tvarką padaryti, elgiantis dėl įvesdinimo su abejomis šalimis, ištikimai ir teisingai, pagal tą savo priesaiką, dėl savo pareigybės padarytą. O jeigu po teismo sprendimo pats tas, prieš ką sprendimas bus, arba iš ko kas priteista bus, pirmiau negu iki įvesdinimo bus prieita, numirtų, tada vaznys arba pats teismas, be jokio kito šaukimo, bet pagal tą sprendimą, vykdymą ir įvesdinimą prieš jo vaikus, palikuonis ir gimines pagal šio Statuto tvarką vykdyti turi. Taip pat jeigu tas, kam bus priteistas ieškinys, negavęs sumokėjimo, ir pirmiau įvesdinimo iš šio pasaulio išeitų, tada jo vaikams, giminėms, kam tas priteistas ieškinys pagal prigimtinę teisę priklausytų arba kam svetimam pagal užrašą priklausytų, taip pat be šaukimo, tik įvesdinimo raštą pakeitus, išieškojimas turi būti daromas. O už darbą tam pačiam teismui įvesdinimo mokestį nuo kapos du grašius tas, iš ko išieškojimas daromas, turi sumokėti, ir teismas už savo pelną atskirai į kaltojo žmonių arba žemių valdymą įeina ir ieškovui arba kam kitam dėl to perleisti gali. O jeigu pasitaikytų įvesdinti į asmeninį ieškovo dvarą, gauta giminyste arba kokia kita teise arba į žmonių, žemės valdų valdymą, išskyrus tokį dvarą, kuris būtų prievarta iš ramaus laikymo atimtas, dėl ko yra nurodymas atskiruose straipsniuose. Tada teismas dėl įvesdinimo į tuos dvarus turi veikti tokia pat tvarka kaip aukščiau aprašyta. Visgi, už darbą teismui įvesdinimo mokestį jau pats ieškovas nuo tarnybos arba valako apgyvento žmonėmis – po du grašius, o nuo dvaro ir tuščios ariamos žemės arba valako – vieną grašį privalės sumokėti, o nuo kitų žemės valdų, kurios netiktų arimui, nieko mokėti neprivalės. Ir tą išieškojimą teismas tuo laiku, aukščiau nurodytą, turi vykdyti gresiant baudai – penkiasdešimt kapų grašių ieškovo naudai, dėl kurios baudos teismas pas tuos Vyriausiuosius Teisėjus turi būti pašauktas, ir po baudos sumokėjimo, vis tiek, tą išieškojimą daryti privalės.
XCV (95) straipsnis
Apie tai, jeigu kas kuriam nors teismo pareigūnui, po teismo sprendimo, bet ne po Tribunolo sprendimo, įvesdinimo įvykdyti neleistų
O jeigu ta šalis, iš kurios žemės arba pilies teismas išieškojimą vykdyti norėtų tose bylose, kuriose šalis, per teismą įkaltinta, priėmusi teismo sprendimą, bet dėl jo neteikusi apeliacijos, tam mūsų teismui išieškojimo iš savo dvaro vykdyti neleistų ir kuo nors pati arba per ką nors kitą priešintųsi, tada tokia už tą savo priešinimąsi į dvigubą užstatą patenka. Ir tas teismo pareigūnas, prieš kurį pasipriešinta, pas mus, valdovą, savo atvirą raštą su savo antspaudu ir su antspaudais tų šlėktų ir vaznių, prie jo esančių ir su pasirašymais savo ranka, kas iš jų rašyti mokės, turi persiųsti ir apie tą užsispyrimą mums pranešti. O mes, valdovas, kur tuo laiku su savo dvaru būsime, tokį užsispyrusį ir mūsų teismui nepaklusnų įsakome ištremti iš mūsų valstybių, ir iš to besipriešinančiojo dvaro per mūsų dvariškį, privalėsime įsakyti nuskriaustojo naudai vykdyti jėga išieškojimą iš karto, be jokio vilkinimo, kaip dėl priteisto turto, taip ir dėl užstatų, laidų, baudų ir dėl visų nuostolių. Tas dvariškis tokio išieškojimo metu prie savęs taip pat turi turėti penkis šlėktas ir du vaznius. O už tą kaltę, kad mūsų teismo pareigūnui neleido įvesdinimo vykdyti, kaip už pasipriešinimą visuotinei teisei ir mūsų, valdovo, viršenybei, to pasipriešinusio turto likutis, kas tik iš jo po išieškojimo ieškovui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liktų, viską esantį nuo mažo iki didelio mūsų, valdovo, sostui paimti ir priskirti turime, ir jau tą turtą tas tikras besipriešinantis amžiams privalės prarasti. Ir jau, mes, valdovas, tą turtą išdalyti turėsime teisę ir galėsime šlėktų tautos žmonėms, nusipelniusiems mums ir Respublikai, kaip asmeninį mūsų palikimą, o tam ištremtajam nesugrąžinant jo, išskyrus tai, jeigu tai nuskriaustajai šaliai už visus priteistus ieškinius pilnai atlygins ir pas mus, valdovą, dėl gailestingumo kreipsis, tada jam to turto grąžinimas ir atšaukimas jo iš ištrėmimo bus pagal mūsų, valdovo, valią ir malonę. O jeigu tas būtų toks užsispyręs ir tam mūsų pasiuntiniui priešintųsi bei išieškojimo vykdyti neleistų arba tą dvarą, vengiant teismo [sprendimo], kam nors kitam į rankas perduotų, ko pagal aukščiau šiame skyriuje aprašyta septyniasdešimt trečią straipsnį daryti negalėtų, tokį kaip besipriešinantįjį Dievo teisingumui ir mūsų didybės, valdovo, viršenybei, su nuskriaustosios šalies šaukimu prieš mus, valdovą, galutiniam terminui ir po raštiško įrodymo dėl jo užsispyrimo ir nepaklusnumo, mūsų pasiuntinio, šlėktų ir vaznių, esančių prie jo, paliudijimu, ten, kur tuo laiku su savo dvaru būsime, prie jokio atidėjimo to neprileidžiant, kai pašauktasis stos, mirtimi jį bausti įsakome. O jeigu nestos, tada iš karto tuo pat laiku turime įsakyti jį iš visų mūsų valstybių žemių ištremti amžinu ištrėmimu taip, kad niekad į mūsų valstybes nesugrįžtų. Ir visą išieškojimo nukentėjusiai šaliai vykdymą ir užsispyrusiojo turto priskyrimą mūsų, valdovo, iždui, taip pat iš karto per terminą, nurodytą pagal mandatą, taip, kaip aukščiau parašyta, per mūsų pasiuntinį padaryti, mes, valdovas, be jokio užvilkinimo privalėsime. O atlygis už įvesdinimą mūsų pasiuntiniui turi būti toks pat kaip ir teismui. Vis dėlto, jeigu teismo nuosprendis būtų paskelbtas prieš ką nors už akių dėl jo nestojimo prieš teismą arba dėl neprileidimo prie apeliacijos, o tas, iš ko kas būtų priteista, tą teismą ir nuosprendį laikydamas neteisėtų, įvesdinimo neleistų, o teismas dėl tokio neteisėto nuosprendžio į priklausantį Tribunolo teismą pašauktų, tada tokia byla turi būti sulaikyta ir teismas tokį pasipriešinusį kaip dėl išvarymo pas mus, valdovą, turi atsiųsti, taip ir išieškojimo daryti neturi iki tol, kol tos bylos Vyriausiasis Teismas neišnagrinės. Ir jeigu tas besipriešinantis liktų dėl to kaltas, ką teismas iš jo priteisė, tada ir tam laidavimui dėl įvesdinimo neleidimo vazniui ir teismui, aukščiau šiame Statute aprašytam, turi paklusti. O Tribunolo Teismas dėl tos bylos išieškojimo ir laidavimo turi persiųsti pagal Tribunole aprašytą nurodymą.
XCVI (96) straipsnis
Apie tokius, kas teisminio ginčo tarp dviejų asmenų metu, būdamas trečias įvesdinimo pareigūnui neleistų
Jeigu kas, turėdamas sau dvarą, perleistą nuo ko nors kito, po kokios nukentėjusios šalies šaukimo padėjimo, ir po teismo sprendimo tą dvarą ieškovo šaliai arba po priteisimo iš to dvaro kokios nors pinigų sumos, įvesdinimo vazniui arba mūsų pareigūnui neleistų, tada nukentėjusioji šalis tokį galutiniam terminui už akių – per šešias savaites, o asmeniškai – per keturias savaites į Vyriausiąjį Teismą turi pašaukti ten, į tą vietą, kurioje vaivadijoje tuo metu Vyriausiasis Teismas bylas nagrinės. Ir kai prieš jį tas pasipriešinimas teismo paliudijimu, kaip aukščiau aprašyta, bus įrodytas, tada įvesdinimą į tą dvarą, kaip dėl priteisto turto, reikia daryti, ir prie to smurtinę bei užstatą, aprašytus teisminiame rašte, su atlygiu pats sumokėti privalės, kas iš jo asmeninės nuosavybės ir be Statute nustatytų terminų, yra priteista ir išieškojimas iš tokio atsakovo turi būti daromas aukščiau aprašyta tvarka. Ir taip reikia suprasti apie tokį, kuris būdamas sėslus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tai padarytų. O jeigu tas, kuris įvesdinimo neleistų, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būtų nesėslus, ir įvesdinimo neleistų jėga, tada pats atsakovas pagal aukščiau aprašytą tvarką dėl visko turi būti pralaimėjęs. O dėl to nesėslaus besipriešinančiojo, vieno arba kiek jų bus, kaip ir dėl paties atsakovo, teismas, mums, valdovui, turi pranešti, o mes turime įsakyti tuos besipriešinančiuosius bendrai su pačiu atsakovu iš visų mūsų valstybės žemių ištremti.
XCVII (97) straipsnis
Apie įvesdinimo ir išieškojimo įvykdymą iš kaltojo dvaro kituose pavietuose, jeigu jo nuosavybės ir kito turto tame paviete, kur padarytas teismo sprendimas, neužtektų
Nustatome, kad jeigu kuriame paviete iš ko per teismą tokia didelė pinigų suma būtų priteista, arba kas, savo užsispyrimu priešintųsi visuotinei teisei ir įvesdinimo neleisdamas, dėl užstatų tokių didelių patektų, už ką išieškojimo pagal šį Statutą jo dvaro ir nuosavybės tame paviete, kuriame teismas buvo, neužtektų, ir jis dar turėtų nuosavybės kituose pavietuose, tada pranešimu apie tai ir išsiuntimu atviruoju raštu teismui to pavieto, kur byla buvo nagrinėjama, turi ir privalės kito pavieto teismas, žemės ar pilies, kuriam iš jų pagal tai priklausys, tai yra jeigu žemės teisme buvo nagrinėjama – tada žemės teismui, o jeigu pilies teisme – tada taip pat pilies teismui, dėl likusios per teismą priteistos sumos, pagal šio Statuto nurodymą, iš kaltojo dvarų išieškojimą ieškovui daryti, nuo to laiko kada toks atsiųstas iš kito pavieto raštas jam buvo įteiktas, bet neilgiau kaip per keturias savaites dėl tokios baudos, aprašytos aukščiau šio skyriaus devyniasdešimt ketvirtame straipsnyje. O jeigu taip atsitiktų, kad reikėtų išieškojimą dėl piniginės sumos daryti arba į dvarą, priteistą per teismą, įvesdinti, į tokį, kuris būtų išskirtas žmonėmis arba žemėmis, nuo to pono dvaro į kitą gretimą pavietą arba ir į kelis pavietus, tada to pirmojo pavieto teismas turi išieškojimui ir įvesdinimui iki galo tos bylos savo atvirąjį raštą siųsti į kitus pavietus, kur yra tokie žmonės ir žemės, į tų pavietų pilies teismą. O tas pilies teismas privalės tą nuosprendį pagal to pirmojo teismo raštą, kur ta byla prasidėjo, įvykdyti ir išieškojimą padaryti pagal Statuto tvarką, kitu atveju gresiant bausmei, aprašytai kituose straipsniuose dėl išieškojimo vilkinimo.
XCVIII (98) straipsnis
Kokiu įkainojimu iš dvaro turi būti išieškoma pinigų suma, priteista teismo
Nustatome, kad kiekvienas mūsų teismas už priteistą pinigų sumą turi pagal šio Statuto tvarką, nurodytą aukščiau, įvesdinimą duoti pagal įkainojimą, šiame straipsnyje žemiau aprašytą. Už kiekvieną dvidešimt kapų grašių – į tarnybą arba valaką, žmonių apgyventą, o už dešimt kapų grašių – į pusę tarnybos arba pusvalakį taip pat žmonių apgyventą, pagal tai ir į neapgyventą žemę arba neapgyventą valaką – už dešimt kapų grašių. O jeigu prievolinių žmonių ir neapgyvendintų žemių neužtektų, tada į šarvinius ir keliuočius bajorus: į šarvinį bajorą iš jo žemių – už keturiasdešimt kapų grašių, į keliuotį – už trisdešimt kapų grašių. O jeigu ir tų neužtektų, tada į žmones ir žemes bajorų šlėktų, kurie savo nuosavybėmis tam dvarui, iš kurio išieškojimas bus daromas, priklausytų, ir neturėtų ankščiau atleidimo nuo duoklės iš savo pono deramai pagal Statutą. Visgi, tas, kas į tokius šlėktų dvarus būtų įvesdintas, neturi iš šlėktų tų dvarų atiminėti, tik turi žiūrėti tokias jų tarnybas ir prievolės, kokias jie turėjo savo ponui, taip pat pagal įkainojimą, aprašytą aukščiau ir žemiau. Margas patręštos žemės – už kapą grašių; margas paprasto lauko – už penkiasdešimt grašių; margas šienaujamos pievos – penkiasdešimt grašių; margas miško žemės, kuri tiktų arimui – už keturiasdešimt kapų grašių; kiekvienas margas šilo, miškų, girių – dvidešimt grašių. O jeigu ir tokių žemės valdų įvesdinimui už priteistą sumą neužtektų, tada ir į užsėtas rugiais ir vasariniais javais dvaro žemės valdas įvesdinimas turi būti duotas, tai yra į kiekvieną margą patręštos žemės skaičiuojant: rugių – po penkias kapas, o į margą paprasto lauko – po tris kapas, o į margą užsėtą vasariniais javais – kviečių – po šešias kapas, miežių – po šešias kapas, avižų – po keturias kapas, vasarinių rugių – po trys kapas, grikių – po penkias kapas, žirnių – po šešias kapas, sorų – po keturias kapas, lęšių – po keturias kapas. O kitos pasodintos daržo kultūros – turi būti įkainotos pagal vaznio ir šlėktų nuožiūrą, su juo, tame įvesdinime būnančiais. Ir tai turi būti įkainota pinigais taip, kaip žemiau šiame Statute grūdų kainos yra surašytos.
O kas dėl ežerų, upių, tada įvesdinimas į ežero valdymą turi būti duotas pagal žinias, gautas nuo aplinkinių kaimynų, kiek daug tinklų kuriame ežere bus, kiekvieną tinklą nustatyti už dvidešimt keturis grašius; į tvenkinių, malūnų ir prūdų valdymą – pagal pajamų dydį, o upėse, į užtvarų arba pertvarų erškėtžuvėms gaudyti valdymą – už kapą grašių, į užtvaros žuvims gaudyti valdymą – už dvylika grašių, į Rusios arba Polesės užtvankos žuviai gaudyti valdymą – už grašį dvylika, į vijūnų užtvankos, taip pat Polesės – už šešis grašius.
O jeigu ir tuo turtu, paminėtu aukščiau, priteista suma nepasidengtų, tada visokių rūšių gyvuliais, kultais ir nekultais grūdais ir kitu turtu bei kilnojamais daiktais pagal įkainojimą šio Statuto turi atidavinėti. O kurių daiktų kaina Statute nebūtų nurodyta, tada taip pat vaznys su šlėktomis pagal savo nuožiūrą įkainojimą ir išieškojimą dėl to turto turi vykdyti. O jeigu ir tai tos visos sumos nepadengtų, tada dėl tokio išieškojimo vaznys su šlėktomis, nustatęs keturių savaičių terminą, ir jam pasibaigus, turi į dvarą, į dvaro pastatus ir į plotą, įkainojęs visus pastatus, kiek jie kainuotų, šalį įvesdinti ir visa tai jai duoti. O tas vaznys ir šlėktos, kurie tokį išieškojimą darys, tą dvarą, žmones, jų darbinius gyvulius ir visokias įprastas tų bajorų ir žmonių prievoles ir pajamas turi surašyti ir tą rejestrą ir teisme paliudyti. Ir tas, kam tokį turtą perduos, nieko daugiau šitų prievolių, aprašytų rejestre imti neturi, kitu atveju gresiant atlyginimu priešingai šaliai viso to, ką viršaus iš to paimtų po tokio dvaro ir žmonių išpirkimo. O jeigu ir tai visos tos sumos nepadengtų, tada iš paties asmens, neužtenkant jo turto, išieškojimas turi būti daromas. Vis dėlto, pašaukti jį į pilies teismą, reikia tuo būdu, kad šaukimas vaznio būtų prikaltas ir paskelbtas prie bažnyčios parapijoje ir turguose. Ir kai kaltinamasis atvyks, tada to pavieto pilies teismas po susipažinimo su ta byla nuo besiskundžiančios šalies ir pagal vaznio ir kviestinių paliudijimą, tam išieškojimui pasiųstų, turi jį į kalėjimą pasodinti. O jeigu pagal šaukimą neatvyktų, tada kur tik galėtų būti aptiktas, pilies teismo turi būti sulaikytas ir į pilies teismo arba dvaro kalėjimą pasodintas, ir tame kalėjime turi kalėti iki tol, kol laidavimą dėl to duos, kad savo šaliai už viską pilnai atlygins. O jeigu neturės laidavimo, tada teismas ieškovui kaltąjį turi išduoti ir tas jį kalėjime turi laikyti tol, kol jam visą priteistą pinigų sumą pilnai atlygins. O kas teismo pasiuntiniams tokį sugauti draustų, toks su šaukimu dėl to į pilies teismą galutiniam terminui ir po jo kaltės įrodymo deramu įrodymu, pats privalės besiskundžiančiajam tai sumokėti, ką privalėjo tas, kurio neleido sugauti.
XCIX (99) straipsnis
Apie teismo priteistos piniginės sumos sumokėjimą
Jeigu kas, turėdamas sau teismo priteistą sumokėti pinigų sumą, ir nenorėdamas už ją leisti įvesdinimo į savo dvarą, norėtų savo priešingai šaliai per terminą sumokėti ar ir po įvesdinimo į dvaro, žmonių ir žemių valdymą norėtų tai, į ką įvesdinta, išpirkti, tada pirmiau turi savo priešingą šalį pašaukti žemės arba pilies teismo atviruoju raštu per vaznį ir dvi šlėktas. O jeigu nepavyktų asmeniškai to rašto kopijos paduoti, tada ją dvare padėti arčiausiai prieš tą dieną, kurią norėtų pinigus atiduoti, prieš dvi savaites, kad pinigų paėmimui šalis būtų pasiruošusi. Ir jeigu kas pats arba per ką nors kitą, naudodamasis dvaru ir žmonėmis, į ką buvo įvesdintas, nenorėtų praneštą dieną priteistų pinigų paimti, ir jeigu dar prie įvesdinimo nebūtų prieita, tada per teismo paskirtus terminus. Jeigu taip pat kas nors nenorėtų priteistų pinigų paimti, su kuriais bus rastas savo dvare taip pat viešai su vazniu ir kviestiniais, tada tokį tas, kas pinigus atiduoda, turi pašaukti pinigų paėmimui į žemės arba pilies teismą galutiniam terminui, per kurį tas pašauktas, jau jokiomis priežastimis, nors ir tinkamomis, neatsikalbinėdamas privalės stoti ir sau priteistus pinigus paimti, išskyrus tik tai, jeigu kas būtų užsienyje, svetimose valstybėse mūsų ir krašto tarnyboje. Ir tai, į ką buvo įvesdintas, turi atiduoti. O jeigu iki įvesdinimo dar nebūtų prieita, tada jam už pinigų atidavimą pakvituoti. O jeigu tas pašauktas nei pats, nei per ką nors kitą į teismą pinigų paėmimui neatvyktų, tada teismas, į kuri bus pašauktas, turi tuos pinigus pas save pasilikti ir jie su visų trijų teismo pareigūnų antspaudais prie knygų turi būti saugomi, o šaliai dvaras ir žmonės turi būti sugrąžinti. Ir tuos pinigus teismas privalės tam, kam jie buvo priteisti, iš karto, kaip galima greičiau apie juos priminti ir be jokio apsunkinimo ilgiausiai per savaitę po priminimo atiduoti, kitu atveju gresiant dvigubu tokios pat sumos sumokėjimu. O jeigu dėl to iš teismo iki teisminio nagrinėjimo dėl pinigų neatidavimo būtų prieita, taip pat kas už pinigų paskolinimą, įėjęs į kieno nors dvarą, nenorėtų per terminą, nurodytą rašte, pinigus paimti ir dvarą atiduoti, dėl to besiskundžiančiai šaliai bus galima tokį į kurį panorės pilies arba žemės teismą, tokiu pat būdu, kaip aukščiau parašyta, per galutinį terminą pašaukti ir atiduoti tokius pinigus niekur kitur, tik mūsų teismuose.
C (100) straipsnis
Apie dvaro arba žmonių ir žemių atėmimą po teisminio įvesdinimo
Taip pat dar ir tai prižiūrime, kad jeigu kas imtųsi įvesdinimo į dvaro, žmonių ar kokios žemės valdos valdymą, ir dėl to būtų vaznys pasiųstas iš kurio nors teismo, arba paties teismo, tai ieškovui teismo nustatytam valdymui tai būtų perduota, ir po to kas nors pats arba per savo pareigūną, tarnus, bajorus, pavaldinius ar per ką nors kitą tai, į ką nukentėjusioji šalis buvo įvesdinta, prievarta ir neteisėtai iš jos atimtų, tada dėl to nukentėjusioji šalis, nors įvesdinimas bus priteistas iš žemės teismo, bet ji panorėtų dėl greitesnio teisingumo įvykdymo į pilies teismą tokį priešininką pašaukti arba taip pat panorėtų į žemės teismą pašaukti, tai abejais atvejais jai bus galima tai daryti. Ir tokioje byloje, jeigu įvesdinimas būtų iš pilies teismo, tai ir po to turi šaukti į pilies teismą. Ir pagal bet kokį šaukimą, tiek į žemės teismą, tiek į pilies teismą turi būti nustatytas galutinis terminas. Ir ten teisme jeigu nukentėjusioji šalis įrodys teismo nustatytą savo įvesdinimą, į kurį per vaznį arba per patį teismą įėjo, ir jos priešingos šalies įvykdytą prievartinį to turto atėmimą, į ko valdymą buvo įvesta, tada toks priešininkas dar dvigubai tokią didelę sumą ir užstatą, už kokį nukentėjęs buvo įvesdintas, visa tai savo nukentėjusiai šaliai ir prie to smurtinę dvidešimt kapų grašių sumokėti privalės. O už tai visas įvesdinimas ir išieškojimas iš tokio priešininko dvaro iš karto po teismo be jokio terminų nustatymo turi būti daromas pagal šio Statuto tvarką ir nurodymus, kaip aukščiau apie įvesdinimą yra aprašyta.
CI (101) straipsnis
Apie baudų ėmimą per mūsų pareigūnus, šiame Statute ir laisvais užrašais teismuose aprašytų
Jeigu kam pasitaikytų kokia bauda, deramai teisme įrodyta, kuriam mūsų teismui, žemės arba pilies, kaip šiame Statute, taip ir laisvuose užrašuose aprašyta, tada tokios baudos turi priklausyti žemės teisme: visiems trims žemės teismo pareigūnams – teisėjui, pateisėjui ir raštininkui – lygiomis dalimis. O pilies teisme, jeigu tai neliestų pačių vaivadų arba teismo seniūnų, dėl to visiems trims pareigūnams – vietininkui arba paseniūniui, teisėjui ir taip pat raštininkui. Vis dėlto kiekvienas mūsų teismas pagal deramą pagarbą ir krikščionišką elgesį turi būti labiau prielankus atleidimui nuo tokių baudų, negu jų ėmimui, ypač iš našlaičių, vargšų, tačiau savavališkas nuolaidžiavimas dėl to neturi būti daromas.
CII (102) straipsnis
Apie ponų šaukimą savo tarnų, bajorų ir pavaldinių dėl skriaudų
Jeigu kieno tarnui, bajorui, pavaldiniui ar kokio tik luomo šeiminykščiui, nuo ko atsitiktų kokia nors skriauda, ar nuo paties šlėktos luomo asmens ar kokio kito arba nuo kieno tarnų, pareigūnų, bajorų ir pavaldinių, ir jeigu dėl to kaimynišku papročiu, nesikreipiant į mūsų valdovo teismą, išsiaiškinti ir nusiraminti negalėtų, ir prieitų prie primenamųjų raštų arba prie šaukimų, tada kaip primenamieji raštai, taip ir šaukimai turi būti imami ne tarnų, bajorų arba kieno nuskriaustų žmonių vardu, bet pačių ponų vardu ir pagal jų skundą, siekiant jiems teisingumo. Vis dėlto teismo metu ponai gali tai vykdyti per savo įgaliotinius, o ne pats ponas, ypač jei bylą būtų ne apie jo asmeninį turtą arba nuostolį, bet tie nuskriausti jo tarnai, bajorai ir pavaldiniai prievartą, skriaudas ir žalas savo pagal teisę įrodinėti gali. Visgi, dėl prievartos tik šlėktų tautos žmonėms priesaika turi būti paskiriama.
CIII (103) straipsnis
Kaip raštininkas turi elgtis rašydamas teismo bylas
Raštininkai ir raštininko padėjėjai rašydami raštus neturi taip išsiplėsti, įrašydami šaukimus ir reikalus, kurie prieš tai vyko toje byloje, bet bylą pakankamai išrašyti iš tokių jos raštų, šaukimų, datų ir raštų primenant tai, kas bus susiję su ta byla, kuri teisme buvo nagrinėta. Ir besibylinėjančioms šalims turi išduoti raštus taip, kad rašymo užtęsimu išieškojimo vykdymo žmonėms neapsunkintų. Vis dėlto, privalo viską pridėti, kaip besibylinėjanti šalis pareikalaus ir ką sau pati šalis arba jos prokuratorius turi prižiūrėti ir abi šalys duodamos savo aiškinimą iš raštų raštininkui neilgiau kaip per tris dienas dėl priminimo teismui, kad teismas suderintų su savo priminimu, kas prieš tai vyko. O jeigu neduotų iki trečios dienos, tada teismas jau neprivalo priimti. O jeigu besibylinėjanti šalis pareikalautų kokio rašto, kad jis būtų įrašytas į knygas dėl senumo ar dėl ko nors, arba jeigu kas kam, duodamas amžiams kokius ir dėl ko nors savo asmeninius užrašus pagal seną paprotį, paliudytų juos prieš teismą, tada raštininkas nedarydamas plačios pratarmės, bet tik paminėjęs tuos asmenis, kas kam ką užrašo, po to raštą arba užrašą žodis žodin į knygas turi įrašyti.
CIV (104) straipsnis
Apie vaznį, kuris lotyniškai vadinamas generolu
Mes, valdovas, matydami tai, kad yra reikalingumas dėl daugelio poreikių ir žmonių reikalų, nustatome, kad kiekvienoje vaivadijoje ir paviete šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, virš kitų turi būti paskirtas vienas vaznys, toks, kuris lotynų kalboje vadinamas generolu. Ir tokia pareigybė turi būti paskiriama toje vaivadijoje ir paviete sėsliam, gimusiam Didžiojoje Kunigaikštystėje, mokančiam rusėnišką raštą, pagal priežastį ir pranešimą apie jį mums, valdovui, nuo vaivadų, teismo seniūnų ir šlėktų, piliečių tų pavietų, iš kur tas bus. O mes, valdovas, raštus iš mūsų kanceliarijos dėl tokių pareigybių duoti turime jiems, kurie po mūsų, valdovo, tos pareigybės suteikimo, kuriame paviete toks sėslus asmuo bus, per pirmąsias žemės teismo sesijas, prieš teismą, esant šlėktoms, priesaiką dėl savo pareigybės turi padaryti pagal kitų vaznių priesaikos tekstą. Ir po tokios priesaikos jau savo pareigas vykdys tokiu būdu, tai yra, toks vaznys kiekvienoje vaivadijoje ir paviete visose žemėse, šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kur kam tik poreikis bus, šaukimus nešti ir savo vaznio pareigybe valdyti ir vykdyti galią turės. Ir kiekvienoje byloje prie savęs kviestinius turi turėti, kaip apie vaznius yra šiame Statute aprašyta. Ir kiekvieno tokio vaznio parodymai, kiekviename paviete ir kiekviename teisme kaip turintys galią ir svarbą turi būti priimami. O Žemaitijos žemėje gali būti ir du tokie generolai.
CV (105) straipsnis
Apie šmeižikus
Siekiant to, kad nekalti žmonės būtų apsaugoti nuo piktų žmonių šmeižto nustatome, jeigu kas, nežiūrėdamas dievobaimingumo ir žmonių gėdos, kokius išgalvotus šmeižikiškus dalykus teismui praneštų ir tą bylą prieš ką nors palaikytų ir tai prieš jį pirmą kartą su aiškiais įrodymais ir pagrįstais ženklais pasirodytų, tada už tai tai šaliai, kurią jis apšmeižė privalės sumokėti baudą šešias kapas grašių. O jeigu tai pasirodytų antrą ir trečią kartą, tada už kiekvieną kartą dėl to priešingai šaliai privalės sumokėti. O jeigu tai ir ketvirtą kartą prieš tą pasirodytų, tada jau tokiam šnervės turi būti perpjautos ir toks jau po to niekada jokiame teisme prie bylos neturi būti prileistas. Vis dėlto taip suprasti reikia tik apie aiškius šmeižikus, o ne apie tuos žmones, kurie dėl savo neturto, arba dėl kokio paprastumo ir neišmanymo, arba taip pat dėl kokio nors atvejo neįrodys savo teisės sau, tie neturi būti laikomi šmeižikais ir negali būti baudžiami.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).