I straipsnis
Kokiu būdu tėvas, ištekindamas savo dukterį už vyro, turi išrūpinti ir užtikrinti dovio iš žento užrašymą
Taip pat nustatome, kad kiekvienas tos valstybės pilietis, kad ir kokio būtų luomo, ištekindamas savo dukterį už vyro ir savo gera valia duodamas už ją kraitį arba išrangą, pirmiau negu dukterį išleis turi iš žento paimti raštą su antspaudu ir su parašu jo ranka, kas rašyti moka, ir su gerų žmonių antspaudais, kuriuo iš trečios savo dvaro dalies tą kraitį, tai yra grynuosius pinigus, auksą, sidabrą, perlus, brangakmenius, dvigubai įkainojus, o kitą išrangą – apdarus bei kitus drabužius ir baltas skaras, [žaislinius] arklius, lopšius ir visus kitus kilnojamuosius daiktus – viengubai įkainojus, neuždedant dvigubai, turi užrašyti kaip žemiau nurodyta. Ir po to tą užrašymą tas žentas turės per pirmąsias teismines žemės teismo sesijas, žemės teisme to pavieto, kuriame yra tas nekilnojamasis turtas, iš kurio dovis užrašytas, pats asmeniškai paliudyti ir į žemės teismo knygas duoti įrašyti bei pagal tą savo paliudijimą, kurį turi teisme padaryti, žentas privalės tėvui savo asmeninį raštą duoti kaip laidavimą. O jeigu abi šalys susitartų dėl to, kad nelaukiant žemės teismo sesijų toks dovio raštas pilies teisme būtų paliudytas, tai taip pat leidžiama. Ir po to tą užrašymą tėvas, motina arba jo žmonos giminės turi perkelti į žemės teismo knygas ir jau tokia skirtinė turi būti laikoma galiojančia kiekvienoje byloje. Todėl motina, broliai, dėdės ir kiti giminės išleisdami į santuoką šlėktų tautos merginą turi saugoti ir pirmiau, prieš išleisdami ją už vyro, turi skirtinę iš žento gauti. Jeigu kas savo dovinio rašto žemės ar pilies teisme pagal nutarimą, padarytą su savo žmonos bičiuliais, nepaliudijęs pirmiau termino, nustatyto tam paliudijimui, iš šio pasaulio išeitų, tada jo žmona arba jos bičiuliai turi tuo laiku kaip galima greičiau apie tą dovinį užrašymą žemės ar pilies teisme pranešti bei jį pateikti ir duoti į teismo knygas įrašyti. Ir po to, jeigu tokia byla į teismą pateks, o vaikai, jos vyro giminaičiai nepasitikėtų tuo raštu, tada ji, atvedusi liudininkus, kurių antspaudai ant to dovinio rašto bus, ir tai jeigu tie liudininkai būtų gyvi, jie turi prie liudijimo dar priesaiką padaryti, kad tas raštas yra tikras, jai duotas jos vyro. O jeigu gyvų liudininkų nebūtų, tada taip pat ji savo priesaika tą raštą turi paremti. Ir po tokio įrodymo tas raštas lieka galioti. O jeigu tėvas, motina, brolis ir kas nors iš giminių, išleisdami merginą už vyro, tokios skirtinės ir dovio, kaip aukščiau aprašyta, iš žento negautų, tokia mergina po savo vyro mirties įneštinę praranda, nors ir didelę sumą už save būtų įnešusi. Vis dėlto šlėktai moteriai vaikai arba giminės privalės už vainikinę duoti trisdešimt kapų grašių, jeigu ji tekėtų. O jeigu tekėti nenorėtų, tada kaip vaikai ir giminės turės lygią vyro dvaro dalį ir galės laikyti ją iki savo mirties. O jeigu to šlėktos dvaras trisdešimt kapų grašių nekainuotų, tada taip pat pagal tai iš to dvaro turi būti jai atidalyta ketvirtoji dalis, kurią ji laikys tik iki kol gyva bus, nors ir už kito vyro ištekės. O jei palikuonys panorės iš jos tą ketvirtąją dalį išpirkti, tada visa tokia dalis pagal šį Statutą teisme turi būti įkainota ir tos įkainojimo sumos tik pusė, o ne daugiau jai bus duota. O jeigu žmona, neturinti iš vyro užrašyto dovio, anksčiau už vyrą iš šio pasaulio išeitų arba ir po vyro mirties laikytų iki savo mirties tą dalį jo dvaro pagal nurodymą, aukščiau šiame straipsnyje aprašytą, tada po jos mirties vaikai, jos giminės jos vainikinės ieškotis neturi.
II straipsnis
Kaip vyras žmonai turi užrašyti dovį
Taip pat nustatome, kas norėtų užrašyti dovį savo žmonai, tas turi įkainoti visus savo dvarus ir visų savo dvarų trečią dalį ar kiekvieno dvaro, ar kurį vieną, ar kelių dvarų trečią dalį paėmęs ir išskyręs turi atitinkamai savo žmonos įneštinei, kaip aukščiau pirmame straipsnyje yra aprašyta, dovį jai užrašyti. Ir kai ta jo žmona turės trečią vyro dvaro dalį, doviu jo užrašytą, o jis po to numirs bei vaikus po savęs paliks, o ta žmona ištekės už kito vyro ir, jei vaikai arba giminės panorės ją iš tos trečios dalies jai gyvai esant išdovinti, tada turi visą pinigų sumą, kaip bus rašte aprašyta, sumokėti ir taip tą dvarą į savo rankas paimti. O jeigu vaikai arba giminės lauks iki jos mirties ir to dvaro jai gyvai esant iš jos rankų išpirkti nenorės, tada privalės tą jos įneštinę, ką į tuos jų namus įnešė, po jos mirties sumokėti tam, kam ji tai bus užrašiusi. O priedovio, ką jų tėvas bus dvigubai atitinkamai jos įneštinei užrašęs, to neprivalo mokėti. Ir ji taip pat neturi niekam to priedovio užrašyti, išskyrus turės teisę tik savo įneštinę užrašyti. O jeigu niekam neužrašytų ir vaikų neturėtų arba ir turėtų, bet tie vaikai dar jai gyvai esant arba po jos mirties nebūtų sulaukę pilnametystės arba sulaukę pilnametystės ir savo teisės niekam neperdavę numirtų, tada turi būti ta jos įneštinė grąžinta į tuos namus, iš kurių ji išėjo. Taip pat kiekvienam galima savo žmonai, kaip ir kiekvienam svetimam, užrašyti savo kilnojamąjį turtą, tai yra auksą, sidabrą, drabužius, kinkomus arklius ir kitus daiktus, išskyrus ginklus, kaimenę ir nelaisvąją šeimyną bei dvaro gyvulius. Vis dėlto ir visa tai, tai yra ginklus, kaimenę, nelaisvąją šeimyną bei dvaro gyvulius ir taip pat visokius javus, kaip ir esančio dvaro trečiąją dalį, žmonai užrašyti galima, kad gyvendama dvare turėtų iš ko mūsų valdovo ir karo tarnybą nuo tos trečios dvaro dalies atlikti. Ir vaikai arba giminės, kada ją iš tos trečios dalies išpirks, tada ji priimdama iš jų savo dovį privalės jiems tą trečiąją dalį tik su dvaru, dvaro pastatais, bajorais, prievoliniais žmonėmis ir nelaisvąja šeimyna perduoti, o kiti jai užrašyti daiktai, kaip ginklai, kumelių kaimenė, dvaro gyvuliai ir javai, jeigu ji nepanorėtų ko nors iš to turto savo gera valia vaikams arba giminėms prie dvaro palikti, – visa tai jai turi pasilikti. Ir taip pagal tą mūsų nutarimą visi mūsų pavaldiniai turi elgtis ir ateityje. O kas prieš tą mūsų nutarimą ką nors padarytų ir ką nepagrįstai savo žmonai už jos įneštinę dovio papročiu užrašytų, tokių užrašymų mes patys ir mūsų palikuonys, Lietuvos didieji kunigaikščiai, nenorime laikyti galiojančiais. Dėl to tėvas, motina, broliai ar kiti giminės, dar neištekinę merginos, turi pirmiau žiūrėti, kad to žento trečia dvaro dalis galėtų dvigubai daugiau kainuoti negu ta merginos įneštinė, iš ko turėtų tą merginą įdovinti. O jeigu trečia dalis nekainuotų atitinkamai įneštinės, tada tėvas arba tas, kas ją ištekins, turi už tą pinigų sumą, kurią jai turėtų duoti, pirkti dvarą ir dėl tos merginos duoti žentui, visgi žentas savo žmonai už tai, ką atskirai kokią sumą paimtų, turi skirtinę padaryti iš savo asmeninio dvaro trečiosios dalies. Ir tuo dvaru, kurį tėvas, brolis arba giminaitis nupirkęs tai merginai duos, ji turi bendrai naudotis su vyru iki jo mirties. O po vyro mirties ji dvarą, kaip savo nuosavybę, turi laikyti kartu su savo vainikine, galėdama jį valdyti kaip savo nuosavybę. O jeigu žmona pirmiau už savo vyrą, neužrašiusi vyrui ir niekam kitam tokio dvaro ir vaikų po savęs nepalikusi iš šio pasaulio išeitų, tada tas dvaras turi pereiti į tuos namus, iš kurių ji išėjo. O jeigu vaikus po savęs paliktų, tada tas jos dvaras vaikams atitenka.
III straipsnis
Kaip po tėvo mirties dukterys turi būti išruošiamos iš tėvo dvaro
Nustatome, jeigu tėvas būdamas gyvas išleistų vieną savo dukterį už vyro, paskui numirtų po savęs palikęs dar keletą dukterų, tada ir tos dukterys pagal aprašymą arba jo testamentą turi būti išruošiamos taip, kaip bus joms aprašyta iš paliktų grynųjų pinigų. O jeigu aprašyta suma nebūtų grynaisiais pinigais paskirta ir brolis negalėtų tokios didelės sumos už jas duoti kaip už pirmąją duota, tada įkainojęs ketvirtąją savo tėvoninio dvaro dalį, nieko iš to dvaro neišskirdamas, visoms toms savo seserims turi duoti vienodą išrangą, kiek jų bus, išskyrus jeigu jų brolis suprastų, kad tėvoninio dvaro ketvirtoji dalis yra didesnės vertės negu joms lygiomis dalimis paskirta tiek kiek pirmajai seseriai išrangai atiteko ir ji išsinešė, – tai bus pagal jo [brolio] valią. Ir ketvirtąją dalį prie savęs palikti, o seserims išrangos duoti tiek, kiek tėvas pirmajai davė. Ir tos dvaro ketvirtosios dalies kaina turi būti pagal jo žemės ir pajamų vertę, o ne pagal Statutą, o jeigu šalys pačios tarp savęs nesutiktų, nustatyta turi būti pakamario, šalia kurio dėl svarbumo turi būti nemažiau kaip du šlėktos. O jeigu brolis arba dėdės sumą arba išrangą kilnojamais daiktais nuo jų tėvo arba motinos iš jos paliktos ir aprašytos nuosavybės prarastų, tada pagal aprašymą privalės kaip asmeninę skolą joms atiduoti ir sumokėti, ir atidavę bei sumokėję tai, kas bus joms tėvų užrašyta, arba pagal šį Statutą išrangą iš esančio dvaro padarę, jau kitų vertybių, kilnojamojo turto, pasilikusio po jų tėvo, savo seserims duoti neprivalo ir jos to ieškoti iš savo brolių neturės teisės. O jeigu brolis tėvoninius dvarus prarastų, taip pat ketvirtoji jų dalis, priklausanti seserims, joms turi atitekti ir bus galima iš [tų dvarų] laikytojo savo dalių siekti.
IV straipsnis
Apie senatį dėl kraičio nutylėjimo
Nustatome, jeigu kuris tėvas būdamas gyvas ištekintų savo dukterį arba jas kelias ir po tėvo mirties ta duktė ar kelios jos tvirtintų, kad tėvas kaip ir nedavė jai kraičio ir norėtų kraitį iš savo brolio arba iš vaikų, jo palikuonių, išieškoti, tada tokioms merginoms, jų tėvui esant gyvam išleistoms, nei jų vaikams, palikuonims, broliai ir kiti giminės jokio kraičio ir išrangos duoti neprivalo, nes tėvas žinojo, kokią meilę ir aprūpinimą dėl savo vaikų gėrio turėjo padaryti. Visgi jeigu broliai po tėvo mirties seseris už vyrų išleis ir tinkamos kraičio ar pinigų sumos tėvo užrašytos ir paliktos arba iš dvaro ketvirtosios dalies, kas jos daliai pagal jos prigimtinę teisę ir šio Statuto nurodymą, aukščiau aprašytą, priklausys, neatiduotų, tada dėl tokio kraičio merginoms turi būti paskirta senatis iki dešimties metų nuo jų išėjimo už vyro. Ir kuri per dešimt metų apie tą kraitį neprimintų, ta jau dėl to amžinai turi tylėti. O jeigu kuri nenutylėjusi per senatį ir pati kraičio nuo brolių negavusi numirtų, po jos mirties vaikams, jos palikuonims, laisvas reikalavimas dėl savo senelės arba motinos kraičio pasilieka, tik kad ir vaikai savo metų senaties pabaigos, aukščiau aprašytos, nepraleistų.
V straipsnis
Apie tokią našlę, kuri ištekėjo už vyro būdama mergina ir po jo mirties pasiliktų našle su suaugusiais vaikais
Našlė, gyvenanti našlės padėtyje ir esanti savo vyro įdovinta bei turinti pilnamečius sūnus, turi įsikurti tik savo dovyje, o sūnūs turi būti prileisti prie visų tėvo dvarų ir turto. O jeigu būtų [ne]įdovinta, tada turi būti išlaikoma kaip aukščiau šio skyriaus pirmame straipsnyje yra aprašyta.
VI straipsnis
Apie tokią našlę, kuri ištekėjo už vyro būdama mergina ir po jo mirties pasiliks bevaise našle
Nustatome, kad našlė, pasilikusi po savo vyro mirties bevaise, ir esanti savo vyro įdovinta, turi tik dovyje įsikurti, o visi dvarai turi atitekti giminėms. O jeigu nebūtų savo vyro įdovinta, tada turi trečioje dvaro dalyje gyventi iki kol ištekės. Ir jeigu ištekės, tada giminės turi jai sumokėti vainikinę, kaip yra aukščiau aprašyta.
VII straipsnis
Jei kas nors iš sėslių ir nesėslių Lietuvoje vestų
Taip pat nustatome, kad jei kas nors iš sėslių ir nesėslių Lietuvoje vestų ir paimtų žmonos dvarą, tada karo metu bei dėl kiekvieno Didžiosios Kunigaikštystės poreikio ir prieš kiekvieną tos valstybės priešą iš savo žmonos dvaro ir kokiu tik įgijimu gauto dvaro toje valstybėje, privalės pats asmeniškai eiti valstybės karo tarnybą bei pavaduoti ir tuo nesiteisinti, kad jam žmona neužrašė. O jeigu kas iš tokių, kokiu nors būdu būtų įgijęs ir turėtų dvarą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jai priklausančiose žemėse, o valstybės karo tarnybos neatliktų, kaip aukščiau aprašyta, tada jis ir jo žmona amžinai tuos dvarus Respublikos naudai praranda.
VIII straipsnis
Apie merginas, kurios be tėvų valios už vyro eitų
Jeigu kuri mergina be tėvo ir motinos valios išeitų už vyro, tokia netenka kraičio ir tėvo bei motinos dvaro, tai pat ir palikimo. O jeigu būtų viena pas tėvą, tada tėvonija ir motinija atitenka giminėms apeinant tokią dukterį ir taip pat apeinant vaikus, jos palikuonis. O jeigu taip atsitiktų, kad tėvas savo dukters dėl jos motinos dvarų arba motina savo dukters dėl tėvo dvarų, savo globoje turėdami, išduoti nenorėtų, tada ta duktė gali veikti pagal šio skyriaus devintąjį straipsnį.
IX straipsnis
Apie merginas, kurios po savo tėvų mirties ištekės už vyro be brolių ir dėdžių valios
Nustatome, jeigu mergina liktų be tėvo ir motinos ir po savo tėvų mirties, nesulaukusi pilnametystės arba ir sulaukusi, be brolių arba dėdžių, o jei neturėtų tikrų brolių ar dėdžių, tada, be savo giminių arba be teisėtai aprašytų ar nustatytų globėjų valios išeitų už vyro, tokia praranda kraitį ir savo tėvo bei motinos dvarus ir palikimą, ką ateityje jį turėtų paveldėti. O jeigu ji būtų pilnametė ir broliai arba dėdės jai trukdytų ir nenorėtų jos ištekinti, visgi ir tada ji savavališkai neturi už nieko tekėti, bet turi duoti žinią pareigūnui per savo gimines arba taip pat ir per savo kaimynus arba per ką nors kitą. O pareigūnas, gavęs apie tai aiškią žinią, kad tie giminės, kurių globoje ji yra, ištekinti jos nenori, turi jai leisti ištekėti, tačiau už šlėktos, o ne už paprasto luomo žmogaus. Ir ji, jeigu pagal pareigūno arba giminių valią ištekės už šlėktos, tada ji dvaro prarasti neturi. Ir vis dėlto mergina turi turėti pilnametystę – trylika metų. Ir tas, kas ją paims, jam bus galima kartu su ja reikalauti savo žmonos turto. Taip pat broliai arba dėdės ir kurie nors giminės, turėdami seseris savo globoje, kol jas ištekins, turi jas deramai visame išlaikyti, laikydami šalia jų seną rimtą moterį. O jeigu nenorėtų deramai išlaikyti, tada tokios merginos gali savo dalyje iš kurios joms išranga bus duota, pačios gyventi ir pagal nurodymą globėjo, pareigūno joms paskirto, iki to laiko kol ištekės už vyro. Ir tekant, išranga joms turi būti iš to duota pagal Statutą, kaip aukščiau yra aprašyta.
X straipsnis
Kas turėtų vaikų su dviem ar su trimis žmonomis
Nustatome, jeigu kuri našlė išeitų už vyro ir tas vyras jau turėtų vaikų su pirmąja žmona ir ji su tuo antruoju vyru susilauktų vaikų, tada po jos vyro mirties su abejais to savo vyro vaikais vyro dvare turi lygią dalį turėti. O jeigu ji vaikų su tuo vyru neturėtų, tada taip pat su savo vyro vaikais nuo pirmosios jo žmonos lygią dalį dvaruose turės tik iki savo mirties, jeigu už kito vyro neišeitų. O jeigu už vyro išeitų, tada tą lygią dvaro dalį turi vaikams palikti, ir tie vaikai neprivalės jai vainikinės duoti. Tik jeigu tokia našlė kokių vertybių ir kokio nors savo kilnojamojo turto, eidama už vyro, atsineš, tada tai jai ir po jos mirties, jos vaikams arba giminėms priklausys. Taip pat jeigu vyras ką tokio savo žmonai, našlystėje paimtai, savo gera valia užrašytų, prie to ji pasilieka ir jau virš tos savo lygios dalies, apie kurią aukščiau aprašyta, reikalauti iš savo vyro vaikų neturi.
XI straipsnis
Apie našlę, kuri pasiliks su nepilnamečiais vaikais ir apie mirusiųjų vaikus, likusius be globėjų
Nustatome, jeigu kuri našlė po savo vyro mirties pasiliktų su mažais nepilnamečiais vaikais ir vyras vaikų bei dvarų globą jai, savo žmonai būtų užrašęs, tada ji pagal savo vyro testamentą ir užrašymą tą globą turės, viskam pagrįstai ir tinkamai patariant ir valdant, kad nebūtų žalos vaikams bei jų dvarų nuostolio ar sunaikinimo. Vis dėlto, jeigu tokia moteris tokioje globoje, jai nuo jos vyro patikėtoje, neteisingai elgtųsi ir vaikų dvarus bei turtus eikvotų, tada dėdės, o jei nebūtų dėdžių ir kiti tų vaikų giminės, turi ją dėl to šaukimu pašaukti į žemės teismą per nustatytą galutinį terminą. Ir jei įrodys tai, kad ji eikvoja, tada turi globą, dvarus ir vaikus perduoti giminėms, o pati turi pasilikti savo skirtinėje. O nesant skirtinės, tada turi jai išskirti lygią dalį tarp vaikų, kurią laikys ir ją naudos pagal tai, kaip apie tokias neįdovintas žmonas aukščiau šiame skyriuje yra aprašyta. Ir vis dėlto joks kitoks nuostolis iš jos dvarų negali pasirodyti, bet jeigu ne pagal Dievo baimingumą mokesčiais, baudomis, sidabrinėmis žmones tuose dvaruose apsunkintų, klojimus ir kitą namų turtą neteisingai švaistytų ir nieko į namus vaikams negausintų. O jei dėdžių ir kitų giminių nebūtų, tada to pavieto žemės teismas po žinios pranešimo pas juos, turi tokią švaistančiąją našlę pašaukti pas save į teismo sesiją vaikų vardu per galutinį terminą. O ten, jei tas nuostolis pasirodys, turi iš jos tą globą paimti. Ir į tą vietą žemės teismo pareigūnas turi globėją, gerą, sėslų tame paviete žmogų, ten pat per tą terminą paskirti ir būtent į savo teismo sprendimą įrašyti ir vaikus, dvarus ir visą turtą jam, teisiškai viską surašius ir į knygas įrašius, perduoti ir tas globėjas turi visa tai pilnai iki vaikų pilnametystės laikyti ir taip elgtis, kaip šeštojo skyriaus ketvirtame straipsnyje yra aprašyta. Ir tuo laiku, jeigu tą nuostolį dėl jos pamatys, kad ji ką iš vaikų turto prarastų, tada už visą tą žalą savo vaikams mokės iš savo dovio arba savo asmeninio dvaro. O jei tėvas numirtų, savų vaikų ir jiems priklausančių dvarų niekam globoje nepalikęs ir neaprašęs, tada tokių nepilnamečių vaikų globa ir dvarai priklausys dėdėms arba kitoms giminėms. Tačiau dėl geresnio ir uolesnio auklėjimo maži vaikai iš savo motinos neturi būti globėjų paimti, bet turi būti laikomi prie motinos: mergina – iki ištekėjimo, o vyras – iki tokių metų, kokių dėl mokslo tinkamas į mokyklą atiduoti, tai yra iki septynių metų. O globėjai tokiems vaikams, kol jie su motina bus, tinkamą aprūpinimą ir auklėjimą pagal vaikų dvaro galimybes ir teismo nuožiūrą privalės duoti drabužiams ir maistui kiekvienais metais motinai į rankas. Bet motina be jų globėjų patarimo ir žinios neturi dėl savo dukterų santuokos susitarti ir jų atiduoti.
XII straipsnis
Apie našles, kurios už paprasto luomo žmogaus ne šlėktos ištekėtų
Nustatome, jeigu kuri našlė, būdama šlėktų luomo, turėdama tėvoninius arba motininius dvarus, be savo draugų giminių žinios, patarimo bei leidimo ištekėtų už paprasto luomo žmogaus ne šlėktos, tokia nuo visų savo dvarų kaip tėvoninių, taip ir motinių bei palikimo amžiams atskiriama. Bet tie dvarai turi pereiti pirmojo vyro vaikams arba, jei vaikų nebūtų, tada giminėms, tačiau tie vaikai arba giminės privalės tokiai našlei už tokius jos dvarus atidėti pinigų sumą ne pagal Statuto įkainojimą, bet pusę, tai yra už kiekvieną žmonių tarnybą – dešimt kapų grašių, už nedirbamą žemę – penkias kapas grašių, o už kitą žemę – po pusę sumos, kaip tame Statute apie tai plačiau aprašyta. Ir ji visą užrašytą dovį praranda, o vaikai bei giminės tokiai dovio atidėti neprivalės.
XIII straipsnis
Apie našlę, kuri po savo vyro mirties norėtų už kito vyro ištekėti
Norime tai turėti, kad šventa santuoka būtų laikoma pagarboje ir dėl žinojimo apie vaisių, kad kiekviena šlėktų luomo našlė po savo vyro mirties, šešis mėnesius už kito vyro nedrįstų tekėti. O kuri ankščiau ištekėtų, tada savo vyro užrašytą dovį praranda. O jeigu neturėtų užrašyto dovio, tada savo pirmojo vyro vaikams, o nesant vaikų, tada giminėms, jo artimiesiems, kada tai prieš ją pagal šaukimą žemės teisme įrodys, ji privalės sumokėti baudą dvylika rublių grašių.
XIV straipsnis
Apie palikimą, kuris lygiai sūnums ir dukterims atitenka, ir apie motinos įnašą, jeigu ji niekam [kitam] jo neužrašytų
Taip pat nustatome, kad visas motinos turtas, be teismo sprendimo ir tinkamo mirusiosios užrašymo, kaip dvarų, taip ir tų kilnojamųjų daiktų, tai yra grynųjų pinigų, aukso, sidabro, perlų, brangakmenių, rūbų ir visokių drabužių, alavo, vario, arklių, vežimų, kilimų, užuolaidų ir visų kitų namų indų ir rakandų, taip pat ir motinos įnašo, kuris niekam nebuvo užrašytas, visa tai turi eiti lygia dalimi tarp visų vaikų kaip sūnums taip ir dukterims. Tačiau tėvoninių dvarų palikimas, vertybės ir kilnojamas turtas tik sūnums ir giminėms iš tėvo pusės pereis taip, kaip ir kitose vietose plačiau apie tai aprašyta, ypač kur tėvo užrašymu arba testamentu pasirūpinta ir paskelbta nebūtų.
XV straipsnis
Apie palyginimą skirtingų žmonų įnašų prieš pasidalijant vaikams dvarą
Taip pat nustatome, jeigu vienas šlėkta būtų turėjęs kelias žmonas ir tos žmonos būtų įnešusios savo lygius įnašus pinigų sumomis, bet neužrašiusios vyrui savo įnašo, numirtų, tada tų žmonų sūnūs, kiek jų bus, visus tėvo dvarus turi tarp savęs lygiomis dalimis pasidalinti. O jeigu kurios žmonos įnašas būtų didesnis negu kitų žmonų, tada tų kitų žmonų vaikai privalės pirmiau prieš dvarų pasidalinimą išlyginti tą didesnį savo brolių motinos įnašą ir kuri žmona didesnę to įnašo sumą virš įnašų kitų žmonų bus įnešusi, tą likutį kitų žmonų sūnus tiems savo broliams, kurių motinų įnešimai buvo didesni, lygiomis sumomis iš savo dalių privalės sumokėti, taip pat leisdami ir skaičiuodami tą likutį lygiai ir į dalis tų savo brolių, kuriems tai pagal jų motiną priklauso, ir tada jau tėvo dvarus lygiomis dalimis tarp savęs turi pasidalinti.
XVI straipsnis
Jeigu kuri našlė ištekėtų už vyro
Taip pat nustatome, jeigu kuri našlė ištekėtų už vyro, o ankščiau gyvendama su savo pirmuoju vyru, nuo jo paskirtą dovį turėjo, tada jau iš antrojo vyro neturi užrašyto dovio gauti. Vis dėlto, jeigu tas jos antrasis vyras numirtų ir vaikus po savęs paliktų, tada ji turi lygią su savo vaikais dalį paimti ir ten iki gyvenimo pabaigos gyventi. O jeigu pasiliktų vienas vaikas, tada nuo to vaiko arba nuo giminių turi dovyje našlės valdoje, tik trečioje dalyje pasilikti, o po jos mirties ta trečioji dalis turi giminėms atitekti. Ir vis dėlto, gyvendama našlės valdoje, neturi to dvaro prarasti, bet visko laikytis pagal tai, kaip aukščiau apie tai aprašyta. Tačiau vyrui saugojame tą laisvę, kad jis galės ir tokiai savo žmonai, paimtai našle, ką panorės, savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą užrašyti. O kuriai žmonai kas nuo vyro dvaro bus užrašyta, tokia jau iš vaikų nei iš giminių dalies, aukščiau paminėtos, vyro dvare reikalauti neturės.
XVII straipsnis
Apie dvarą, kuriuo vyras žmoną aprūpina
Taip pat nustatome, kad jei kas nors, užrašytų savo žmonai aprūpinimą kuriame nors savo dvare, tada tas to savo dvaro niekam kitam, jokia teise negali perleisti be asmeniško jos parodymo teisme, nors ir turėtų raštišką savo žmonos leidimą bei jį parodytų. Taip pat ir kiekvienas teismas tokiame įdovintame dvare niekam jokio išieškojimo už jos vyro nusikaltimą ir bausmę neturi daryti, išskyrus geranorišku ir asmenišku pačios įdovintos ponios leidimu teisme. Ir dėl to, kur už kokį žmonos nusikaltimą, jos įdovintame dvare padarytą, kas iš jos pačios už nepadarymą, už ją per vyrą dėl teisingumo teisme nuspręsta, tada tai iš to jos įdovinto dvaro turi būti išieškota.
XVIII straipsnis
Apie skriaudas, kurios daromos vyro iš žmonai užrašyto dvaro
Jeigu vyras, užrašęs kurį dvarą savo žmonai kaip dovį už jos įnašą, net ir po savo gyvenimo, ir pats iš to dvaro kam kokias skriaudas darytų, tada dėl tokių reikalų šaukimai taip pat turi būti padėti tame dvare, iš kurio daromos skriaudos. Ir toks vyras privalės pagal tuos šaukimus prieš teismą stoti. O žmona, nors šaukimą iš tokio dvaro atmestų ir savo dovinę teisę pagrįstai įrodytų, vis dėlto teismas su tuo šaukimu jos vyrui pagal teisę sprendimą padarys. O išieškojimas už tai iš kitos jo nuosavybės, jeigu kurią jis tame arba nors ir kitame paviete turės, turi būti daromas pagal šio Statuto nurodymą, kaip aukščiau apie išieškojimus yra aprašyta. O jeigu neturės daugiau dvarų virš to žmonai įdovinto dvaro, tada ir iš jo kilnojamo turto, jeigu kurį teismui parodys, o neužtenkant turto ir iš paties asmens išieškojimas bus daromas.
XIX straipsnis
Apie bevaisę žmoną
Jeigu kuri žmona, būdama ištekėjusi už vyro, bevaise numirtų arba nors ir turėtų vaiką, o tas vaikas ankščiau jos mirties arba ir po jos mirties, nesulaukęs pilnametystės, numirtų, o ji, turėdama nustatytą įnašą kaip kraitį iš savo tėvų, ir to įnašo niekam neužrašytų, toks įnašas pats be priedovio atgal į tuos namus iš kurių ji išėjo, turi sugrįžti jos tėvams, kurie ją už vyro išruošė, o nesant tėvų, tada tikriems broliams. O kuri žmona numirtų būdama bevaise arba ir turėdama vaiką, gyvo jo po savęs nepaliktų, arba taip pat tas jos vaikas po jos mirties, nesulaukęs pilnametystės numirtų, o ji turėtų įnašą ir nustatytą kraitį nuo brolių ketvirtąją dalį bei niekam to neužrašytų, ir dar būtų jos sesuo negavusi kraičio ir neištekinta, tada toks jos įnašas ne broliams, bet neištekėjusiai seseriai pereis. Visgi, jeigu tą savo sesers įnašą broliai norėtų sau paimti, tada, vietoj to, neištekintai seseriai iš visos ketvirtosios dalies, kiek kainuotų kraitis, išruošimą privalės duoti. Kadangi ketvirtoji dalis atidedama be jokio skirtumo, pagal senovinę teisę, ypatingai dėl merginų išruošimo už vyro, nors jų būtų daugiau arba taip pat ir viena. O jeigu tėvas, dar būdamas gyvas, kelias dukteris ištekintų, o dar viena ar kelios jų neištekintos pasiliktų, tada tai arba toms pasilikusioms ne iš visos ketvirtosios dalies, bet pagal jų teisę ir skaičių iš tos ketvirtosios dalies kraitis turi būtų duotas. Vis dėlto jeigu neištekintos sesers nebūtų, tada tas įnašas po bevaisės sesers mirties turi pereiti broliams ir jų vaikams, palikuonims. O jeigu brolių ir jų palikuonių nebūtų, tada tas mirusios sesers įnašo palikimas kitoms seserims, nors ir išruoštoms, ir jų vaikams, palikuonims pereis.
XX straipsnis
Apie sutuoktinių skyrybas bažnytiniame teisme
Taip pat nustatome, kad sutuoktinių skyrybos, jeigu kas iki to ginčo ir nesutarimo prieitų, tai turi būti pagal krikščionišką teisę kiekvienam asmeniui, niekur kitur tik jų tikėjimo bažnytiniame teisme sprendžiama. Ir jeigu vyras pagal bažnytinio teismo sprendimą liks kaltu, tada žmona pasiliks prie vyro užrašytos skirtinės, kaip aukščiau apie tai yra nustatyta. O jeigu būtų nustatyta, kad kalta žmona, tada ji įnašą ir savo skirtinę praranda. Vis dėlto jeigu skyrybos būtų su deramu įrodymu dėl giminystės, kad sutuoktiniais tapo nežinodami savo giminystės arba dėl kitų priežasčių, kurios bažnytiniame teisme pasirodytų, tam, kad skyrybos būtų teisingos, tada skyrybų metu priedovis turi pasilikti vyrui, o įnašas žmonai. Bet bylos nagrinėjimui dėl dovio tarp tokių besiskiriančių, bažnytinis teismas teisingai išrašęs ir tikslią skyrybų priežastį nurodęs turi atsiųsti juos į priklausantį pasaulietinį teismą tame paviete, kur tie doviniai dvarai bus. Ir pasaulietinis teismas savo sprendimą apie tai jiems pagal šio Statuto nurodymą pateiks, o po to ir išieškojimą pagal teisę privalės padaryti.
XXI straipsnis
Apie neturtingų žmonių vedybas
Jeigu taip atsitiktų, kad neturtingas žmogus, kokio bebūtų luomo, neturėdamas jokio savo turto, paimtų žmoną, su kuria taip pat nieko negautų ir po to abu kartu su Dievo pagalba prasigyventų arba užsitarnautų gero turto ir vyras numirtų, nepasirūpinęs turto užrašymu arba testamentu, tada jo žmonai iš viso po jo pasilikusio turto turi būti išskirta trečioji dalis, o saviems vaikams, kuriuos su vyru turėtų – dvi dalys. O jeigu vaikų nebūtų, tada žmona prie viso turto turi pasilikti. Ir jeigu ta žmona po to be palikuonių numirtų ir niekam to neužrašytų, tada po jos mirties, pusė to turto turi atitekti to pirmojo vyro giminėms, o kita pusė – jos giminėms. Taip pat reikia suprasti ir apie tokią žmoną, jeigu ankščiau už vyrą numirtų, kad po jos mirties turtas vyrui ir jos vaikams turi pereiti ir po to toliau giminėms, kaip aprašyta pagal šį straipsnį.
XXII straipsnis
Kad niekas nevestų giminaičių, susijusių kraujo ryšiais
Nustatome, norėdami tai turėti, kad mūsų pavaldiniai gyventų šventoje santuokoje pagal Dievo ir krikščioniškas teises, kad niekas nedrįstų giminaičių, susijusių kraujo ryšiais, vesti, kol nepraeis paskui save einančios keturios kartos, kaip iš tėvo pusės, taip ir iš motinos pusės, neįtraukiant į tą skaičių gimusiųjų. Taip pat, kad nevestų savo brolių žmonų, ne tik tikrų brolių, bet ir pusbrolių, taip pat savo dėdžių1 žmonų, kol nepraeis trys kartos paskui save toliau einančios, neįtraukiant į tą skaičių gimusiųjų. O kur kas žinodamas tyčia vestų žmoną, giminaitę, susijusią kraujo ryšiu, kaip pagal tėvą, taip ir pagal motiną arba brolienę, dėdienę, prieštaraudamas draudimui ir nustatymui, aukščiau aprašytam, toks kiekvienas, būdamas dėl to pašauktas į mūsų žemės teismą, deramai įrodžius, nekilnojamo savo turto, o kur nekilnojamo turto nebūtų, tada kilnojamo turto pusę praranda Respublikai ir mūsų, valdovui, mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostui. Tai pat ir žmona, jei žinodama apie giminystę už vyro eitų, savo įnašą praranda. O jei turėtų savo asmeninius dvarus, tada ir ji pusę savo dvarų taip pat Respublikai, mūsų sostui, praranda. Ir taip pat tokia santuoka turi būti panaikinta. O kitoje savo dvarų pusėje turi pasilikti tik iki savo gyvenimo pabaigos, o po jų mirties tie vaikai, kurie tokioje santuokoje, kraujo giminaičių sudarytoje, būtų gimę, ne tik tuose dvaruose nieko neturės, bet ir patys turi būti laikomi pavainikiais. Visgi, tie dvarai po tokių asmenų mirties atiteks giminėms, kiekvieno iš jų pagal giminės liniją. Ir be to tas vyras neturi būti prileistas prie jokių pareigybių. O kur taip atsitiktų, jeigu kas turėtų vaikų su pirmąja žmona, ne prieš tą teisę paimta, arba anūkų ir paimtų antrą žmoną, giminaitę, susijusią kraujo ryšiu, tas iš karto pašauktas į žemės teismą ir deramai įrodžius turi tą žmoną palikti ir savo dvarų bei turto laikymą prarasti. O sūnūs ar anūkai ar kam tai po jo mirties turėtų atitekti, iš karto, dar jam esant gyvam, turi savo laikymui turtą paimti. Taip pat ir žmonos tokius dvarus turi į savo rankas paimti arba jos vaikai, jeigu turėtų su pirmu vyru sugyventus, arba kur vaikų nebūtų, tada giminės, susijusios kraujo ryšiu. O pačius turi išlaikyti iki jų mirties, duodami jiems drabužius ir tinkamą maistą pagal luomą ir dvaro būklę. Ir jeigu tas vaikų su ta giminaite būtų susilaukęs, tokie ne gerais turi būti laikomi, bet pavainikiais. Jeigu tie asmenys, tokioje giminystėje, susituokę santuokoje, apie save tvirtintų, kad tai atsitiko dėl jų nežinojimo apie tą kraujo giminystę, tada kiekvienas iš jų privalės pats su antrais draugais, savo giminaičiais, dėl to prisiekti, kad į tą santuoką įžengė nežinodami apie giminystę tarp savęs. Ir po tokios priesaikos, kaip savo dvarų ir turtų nepraras, taip ir vaikai, toje santuokoje gimę, bus laikomi garbingo sangulio ir nuo dvarų po tokių tėvų mirties neturi būti nutolinti. Bet patys sutuoktiniai bus išskirti, ir tai, ar jiems po to išskyrimo bus galima kitą santuoką sudaryti, bažnytinio teismo sprendimu dėl jų turi būti pripažinta. Taip pat jeigu pasirodytų pašaukus į pilies teismą, kad kas, savo gyvą teisėtą žmoną turėdamas, kitą paėmė, tada tas niekuo kitu, tik mirtimi turi būti nubaustas. O taip pat ir tokia žmona, jeigu būtų žinanti apie kitą jo gyvą žmoną, ištekėtų už jo, jai tokia pat bausmė priklauso.
1 Šioje vietoje dėdės – tiek iš tėvo, tiek ir iš motinos pusių.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).