I straipsnis
Visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai šia viena rašytine teise ir mūsų suteikta turi būti teisiami
Visų pirma, mes, valdovas, pažadame ir įsipareigojame ta pačia priesaika, kuria prisiekėme visų mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės žemių piliečiams, kad visus kunigaikščius, dvasininkus ir pasauliečius ponus tarėjus, vėliavinius ponus, šlėktas, miestus ir visus mūsų pavaldinius bei visus luomus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir visose kitose žemėse, nuo seno tai valstybei priklausančiose, pradedant nuo aukščiausiojo luomo ligi pat žemiausiojo, ta pačia teise ir straipsniais, žemiau šiame Statute surašytais ir mūsų suteiktais, turime teisti ir tvarkyti. Taip pat svetimšaliai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsieniečiai, atvykėliai ir kokiu nors būdu atsikėlę žmonės turi būti teisiami ta pačia teise ir tose [teismų] apygardose, kur kas prasižengs.
II straipsnis
Mes, valdovas, prisiekiame nieko nebausti už akių apkalbėto, nors tai ir būtų susiję su mūsų, valdovo, didybės įžeidimu ar Respublikos išdavimu. Ir taip pat jeigu kas ką dėl tų dalykų neteisėtai apkaltintų, dėl mūsų, valdovo, didybės įžeidimo ar Respublikos išdavystės, bet neįrodytų, tas tuo pačiu turi būti baudžiamas
Taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ir visų kitų žemių, nuo seno ir dabar tai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, priklausančių, aukščiau išvardintiems prelatams, kunigaikščiams, dvasininkams ir pasauliečiams ponams tarėjams, vėliaviniams ponams, šlėktoms ir miestams pažadame mūsų, valdovo, žodžiu, kad prieš jokį tų aukščiau minėtų luomų žmogų nebus pradėtas viešas įdavimas ar įskundimas, slaptas įtarinėjimas, jokia pinigine, kraujo bausme, įkalinimu nei rangų, tarnybų ar turto atėmimu neturime kaltinti ir bausti ir to nedarysime, kad tik pirmiau seimo teisme, viešai nagrinėjant ir laikantis teisės tvarkos, kai skundėjas, tai yra ieškovas, ir atsakovas, apskųstas stos asmeniškai, ir gale bus pakankamai įrodyta kaltė. Ir kurie po teismo ir tokio įkaltinimo bus pripažinti kaltais, turi būti nubausti žemiau surašytuose straipsniuose nurodyta bausme. O jeigu kas ką nors apkalbėtų dėl tų dalykų, dėl mūsų didybės įžeidimo ar Respublikos išdavystės, apkaltintų gėdai ir įžeidimui ir tai grėstų tam kaltinamajam garbės arba gyvybės netekimu arba kita kokia bausme, tada tas, kas kitą apkalbės ir apkaltins, bet neįrodys, ta pačia bausme turi būti baudžiamas.
III straipsnis
Mūsų, valdovo, didybės įžeidimas, kaip tai reikia suprasti ir kaip už tai bausti
Jei kas sąmokslą ar susitarimą arba maištą padarytų prieš mūsų, valdovo, sveikatą, nors ir ponas Dievas sergėtų, kad tas sąmokslas nebūtų veiksmu įvykdytas, toks deramai įrodžius, kaip apie tai žemiau, penktame šio skyriaus straipsnyje, yra aprašyta, garbės, gyvybės ir dvarų netenka. Be to, mūsų didybė būna įžeista dėl šios priežasties: kada kas maištautų, visuotinę ramybę trikdydamas prieš mūsų, valdovą, arba be mūsų valios kaldintų monetas, taip darydamas žalą Respublikai, arba po mūsų, valdovo, išėjimo iš šio pasaulio, taip pat ir palikuonių mūsų, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, norėdamas kas užimti ir užvaldyti tą valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir jos valdovu būti, ir kariuomenę, tarnybinius žmones surinktų ir vestų; taip pat kas su mūsų priešais turėtų susitarimų ar siųstų raštus, ar pasiuntinius, patardamas prieš mūsų, valdovą, ir Respubliką arba įspėdamas, tiems priešams kokią pagalbą duotų; taip pat kas mūsų pilį priešui išdavimu užleistų, išskyrus dėl žiauraus bado; taip pat kas priešų žmones į mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, išdavikiškai atvestų, ir tai būtų deramai ir teisingai įrodyta tokiu įrodinėjimu, kaip žemiau parašyta, tas pagal teisę ir mūsų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais mūsų tarėjais sprendimą garbės ir gyvybės netenka. O suaugę tokio išdaviko sūnūs, kurie taip pat deramai įrodžius pasirodytų žinantys apie tą tėvo išdavystę, taip pat garbės ir gyvybės turi netekti. O tie sūnūs, kurie nebūtų pilnametystės sulaukę arba kiti, būdami suaugę ir apie tą tėvo išdavystę nebūtų žinoję, tie garbės ir gyvybės nepraras. Tačiau ir tokie nesuaugę, ir suaugę apie išdavystę nežinantys sūnūs už tokį savo tėvo nusikaltimą visus tėvoninius dvarus, ištarnautus ir kuriuo nors būdu įgytus, amžiams turi prarasti, o visos tokio išdaviko valdos, aplenkiant vaikus ir artimuosius, Respublikai ir mums, valdovui, mūsų Didžiosios Kunigaikštystės sostui atiteks. O tokių išdavikų žmonos, kurios nebus žinojusios tokios savo vyrų išdavystės ir išsiteisins savo priesaikomis, tokios savo tėvoninių ir motininių dvarų ir kraičio, užrašyto joms jų vyrų prieš išdavystės įvykdymą, nepraranda. Taip pat tų išdavikų dukterys, nors ir savo garbės nepraranda, bet prie tėvoninių dvarų neprieina. Tik po savo motinų mirties, motinines valdas ir motinos kraitį bendrai su nekaltais sūnumis, kaip aukščiau aprašyta, pagal jų prigimtinę teisę turi paveldėti.
IV straipsnis
Apie mūsų, valdovo, didybės įžeidimą, kad kiekvienas apkaltintas turi atsakyti, ir apie tą, kas įspės, ir kur tokius teisti. Taip pat apie žodinį pasisakymą arba užrašą apie valdovą
Taip pat, jeigu kas, kokio nors luomo būtų aptiktas viešai įtariamas, kad mūsų, valdovo, didybę įžeidė, tam jokia privilegija, nei garbingumas, nei rangas neturi padėti, nei jis tuo apsiginti gali, kad tik neturėtų bylinėtis, ir jei bus teisme nugalėtas, kad tik išvengtų bausmės. O kas gi laiku, prieš veiksmą, mylėdamas Viešpatį Dievą ir savo poną, ir Respubliką, teisingai įspėtų arba paviešintų tokius dalykus, tas turės mūsų, valdovo, malonę ir bus vertas garbės paaukštinimo. Tačiau dėl tokio nusikaltimo, dėl įžeidimo mūsų, valdovo, didybės, kur reikalas eina apie kieno garbę ir gyvybę, tokius šlėktas, mūsų pavaldinius, niekur kitur, tik visuotiniame didžiajame seime su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais mūsų tarėjais, mes, valdovas, teisti ir pagal nusikaltimą kiekvieną jų ta bausme, kaip aukščiau aprašyta, bausti įsakome. Taip pat, jei kas už akių ką įžeidžiamo apie mus, valdovą, kalbėtų, taip pat kas asmenį mūsų, valdovo, viešai ir savo viešais raštais, savo ranka rašytais ar pasirašytais, įžeistų, tada dėl to prieš mus, valdovą, per galutinį terminą turi būti pašauktas. Ir jeigu pasirodytų, deramai įrodžius pagal teisę, su jo ir tų liudytojų priesaika, esantis tos valstybės šlėkta, kadangi ką kandaus apie mus, valdovą, kalbėjo ar rašė melagingai, tada už tai privalės Vilniaus aukštutinėje pilyje, kalėjime kilmingiesiems, šešias savaites kalėti ir ne daugiau, tačiau gali būti mažiau su mūsų, valdovo, malone, o ne sėslusis ten, kur mes, valdovas, paskirsime, tačiau ne kur kitur, o tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. O tokią bylą per pirmąjį terminą taip pat ne kur kitur, bet tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje su ponais mūsų tarėjais nagrinėti turime ir joks bylos atidėjimas nevykdomas. O jeigu ko per pirmąjį terminą neužbaigtų, tada jau tuo apkaltintas dėl to turi būti laisvas. O jei pasirodytų apkaltinto nekaltumas, tada tam, kas tokį apkalbėjo, pačiam tokia kaltė priklauso. Ir dėl to mes, valdovas, tą, kas apie tokią kalbą arba raštą mums praneš, įvardytąjį į [teismo] šaukimą įrašyti įsakysime. O jeigu kas iš kvailumo ar pamišimo tai įvykdytų, už tai mes, valdovas, tokių reikalų nesiimsime.
V straipsnis
Apie mūsų, valdovo, didybės įžeidimo įrodinėjimą
Kaip ir kiekvienos veikos, už kurią baudžiama gyvybės atėmimu, atveju reikia tikrų ir aiškių įrodymų, taip ir dėl mūsų didybės įžeidimo ne už bet kokį kaltinimą ar apkalbėjimą turime savo pavaldinius skubotai patraukti [atsakomybėn]. Bet kas ką dėl didybės įžeidimo apkaltins, turi įrodyti liudijimu, tikėjimo vertais, neabejotinais, gerais žmonėmis, šlėkta, septyniais liudininkais ir jų bei savo priesaika, ir prie to pateikti deramus teisėtus įrodymus ir nepaneigiamus bei tikrus tokios veikos ženklus. O jeigu kas ką apkalbėtų dėl tos veikos ir būtent kada paminėtų, kad į valdovo sveikatą pasikėsino ar Respubliką išdavė ir prie nuosmukio privesti norėjo ir tam ruošėsi bei kėsinosi, o tas kaltintojas ir užrodytojas, jeigu tokiu akivaizdžiu liudijimu neįrodytų, pats garbės ir gyvybės atėmimu turi būti baudžiamas.
VI straipsnis
Jeigu kas iš mūsų valstybės į priešų žemę pabėgtų
Taip pat nustatome, jei kas iš mūsų pavaldinių, iš mūsų valstybės į priešų žemę pabėgtų dėl pikto sumanymo, išdavystės ir žalos mums, valdovui, ir Respublikai, tas garbės netenka. Vaikai, nors dėl tokio savo tėvo nusikaltimo savo garbės nepraranda, bet nušalinami nuo savo tėvo dvarų [paveldėjimo], kurie mūsų, valdovo, sostui turi būti grąžinti. Kaip ir bet kokių išdavikų visų tokių dvarų, mums, valdovui, atitekusių, mes, valdovas, niekam atiduoti neturime, kad visiems laikams tokio nusikaltusiojo išdavystė būtų parodyta. O kiekvienas, kas tokių valdų iš mūsų, valdovo, sau išprašytų ir būdamas apie tai įspėtas, vėl nenorėtų perleisti mūsų valdovo sostui, tada ir tas pats kaip ir tas bėglys turi būti laikomas. Tačiau tokio išdaviko vaikai, jeigu turėtų ką savo asmeninio įsigijimo ar prieš tą savo tėvo veiką nuo jo būtų atsidaliję, tada prie to turi pasilikti. Tokiu pat būdu ir žmonos, jeigu bus nežinančios tokios savo vyrų išdavystės, tokios tame [reikale] bus apsaugotos, kaip trečiame šio skyriaus straipsnyje apie tokias yra parašyta. O jeigu tas išdavikas bėgantis į priešų žemę būtų sugautas, tas gyvybės ir garbės netenka, o kadangi jau savo atlygį paims, jo vaikai kaip prie kilmės, taip ir prie savo tėvo dvarų pasilikti turi, taip pat ir žmonos prie turto joms priklausančio.
VII straipsnis
Jeigu tėvas nuo vaikų pabėgtų į priešo žemę, taip pat ir kieno giminės, ir apie tai, kas tokį sugautų ar užmuštų
Taip pat nustatome, jeigu tėvas nuo vaikų pabėgtų į žemę kurio nors priešo mūsų ir šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po savęs dvarus paliktų vaikams, tada jo dvarai mums, valdovui, ir Respublikai atitenka, nes dėl jų tėvo nusikaltimo [vaikai] jau yra nušalinti nuo dvarų. O jeigu kuris sūnus būtų atsidalijęs nuo savo tėvo ir pirmiau tą savo dalį būtų valdęs, negu pabėgs jo tėvas, ir ten gyventų skyrium nuo tėvo, ne toje pat vietoje ir ne tuose pačiuose namuose, o apie savo tėvo išdavystę ir veiką nežinotų ir nebūtų įtariamas bei išsiteisintų savo priesaika, tada tokie sūnūs ir dukros savo garbės ir tėvoninių bei motininių dvarų nepraranda. O jeigu kuris tikras brolis arba dėdė ar bet kuris iš giminės pabėgtų į mūsų priešo žemę ar į priešiškas pagonių žemes, tada dala, tai yra jo dalis, ar būtų atidalyta ar neatidalyta, atitenka Respublikai ir mums, valdovui, mūsų sostui ir joks giminaitis iš to nieko negali turėti. Tačiau tai broliams ir giminėms kaip garbei, taip ir jų dvarų dalims neturi kenkti. O kas tą bėgantį išdaviką užmuštų ar gyvą mums ir mūsų pareigūnui atvestų, tokio garbei tai neturi kenkti, bet dar už tai bus vertas mūsų valdovo malonės. O jeigu tokio išdaviko pabėgimo neįrodytų, tada pats tuo turi būti nubaustas, kaip apie įrodinėjimą ir nubaudimą dėl įžeidimo mūsų didybės yra aukščiau aprašyta, kas ką kaltina, o ne įrodo. O kas vejasi tokį išdaviką, turi pirma kurioje nors artimų apygardų [pareigūnui] apie tą persekiojimą pranešti, kad tą bėglį vejasi. Ir šis straipsnis turi apimti visus tuos, bet kokios tautybės ir luomo žmones, kurie dėl to nusikaltimo būtų sugauti kaip pasienio seniūnų, taip ir kitų asmenų, kurie jį vytųsi. Ir kuriai apygardai tas sugautas išdavikas bus perduotas, turi būti kalėjime iki seimo laikomas, o seime šia teise turi būti teisiamas, išskyrus paprasto luomo žmones, kurie ir be seimo turi būti teisiami ir baudžiami ten, kur bus sugauti.
VIII straipsnis
Jeigu išdavikas pirmiau kam dvarą įkeistų arba parduotų negu iš valstybės pabėgtų
Taip pat jeigu kuris išdavikas pirmiau negu pabėgs į priešo žemę, dar būdamas mūsų valstybėje, parduos ar įkeis kam kokius dvarus ar žmones, ar žemes, tada tas, kas nupirks ar paims kaip įkaitą ir pateiks dėl to deramus pareigūnų raštus, kad tuos dvarus teisėtai laiko, tada tas tą dvarą, nupirktą amžiams ar paimtą kaip įkaitą, iki grąžinimo jam pinigų sumos ramiai turi laikyti. O jeigu tokio deramo teisingo įrodymo nepateiktų, tada to nupirkto ar paimto įkaitu dvaro netenka. Ir dėl paskolų grynaisiais, patvirtintų deramais teisėtais užrašais, už bėglio dvarą duotų, nors kas dar prieš pabėgimą pagal užrašus valdyti dvaro neįžengė, taip reikia suprasti, kad tas, kas pasirodys su tokiomis paskolomis, turi prisiekti dėl to, kad, nežinodamas apie tokį blogą jo sumanymą, tą pinigų sumą davė, ir tokiu atveju neturi savo sumos prarasti, išsaugodamas taip pirmųjų užrašų galią, kaip apie tai parašyta žemiau, septintame skyriuje. O jeigu taip atsitiktų, kad tas, kas pabėgtų į priešo žemę, paliktų dvarą, gautą iš ko nors kaip įkaitą arba tokį, dėl kurio kas nors dar prieš jam pabėgant iškviesdavo [į teismą] dėl paties to dvaro paveldėjimo ar ieškodamas kokių skriaudų, nuostolių, iš jo padarytų, tada dėl įkeisto dvaro mes, valdovas, tik tos sumos, kurią tas bėglys dėl jo turėjo, turime žiūrėti. O paėmus sumą, dvaras turi būti grąžintas tam, kam jis amžiams pagal teisę priklausys. O dėl tokio dvaro, kurio kas nors ieškotų dėl paveldėjimo arba ieškotų iš jo padarytų skriaudų, nuostolių, mes, valdovas, per mūsų instigatorių arba įgaliotinį tame pačiame teisme, į kurį tas bėglys buvo pašauktas, pagal visuotinę teisę turime svarstyti po paskelbimo ir nustatymo mums termino tuo atviru raštu to pareigūno, kurio šaukimai dėl to ankščiau buvo išduodami. Tas raštas turi būti įteiktas tame pačiame dvare, dėl kurio bylinėjimasis vyksta, šešios savaitės prieš žemės teismo arba pilies teismo sesijų pradžią, o valdantis nuo mūsų tokį dvarą turi kuo greičiau duoti žinoti mums apie tą pareigūno raštą. O jeigu dėl kokių priežasčių į pirmus teismų terminus ar sesijas dėl tokios bylos nieko nuo mūsų nepasiųstume, tada teismas, tą bylą dar antrajai sesijai atidėjęs, pakartotinai tai mums savo raštu turi pranešti, ir tai jau bus galutinis terminas, jei per kurį nieko nepasiųsime, teismas turi toliau pagal teisę, išnagrinėjęs įrodymus, teisti bei nuspręsti ir mums tai savo teisminiu raštu pranešti per tą pačią ieškovo pusę. O mes, valdovas, būdami teisingumo gynėju, paskirtu nuo Viešpaties Dievo, pripažįstame su ponais mūsų tarėjais teisėtu teismo sprendimą ir pagal tą privalėsime ieškovo pusę saugoti.
IX straipsnis
Apie ramų ir pagarbų elgesį mūsų, valdovo, dvare
Nustatome, jeigu kas, būdamas mūsų dvare ir tinkamai negerbdamas mūsų didybės viršenybės, išdrįstų tai ignoruoti ir į kieno kito gerą šlovę ir šlėktišką garbę mūsų rūmuose kėsintis neapgalvotais ir kandžiais žodžiais, ir dėl to įžeistasis kreiptųsi į mus su skundu, tada mes dėl to reikalo įžeistajam neatidėliotiną teisingumą jau rytdieną, bet ne vėliau kaip per tris dienas turime su ponais mūsų tarėjais, tuo metu prie mūsų būsiančiais, įvykdyti ir, jei bus dėl to kaltas, turime jį įkalinimu pilyje šešioms savaitėms nubausti, ir dėl įžeidimo besiskundžiančiai pusei teisingumą pagal teisę įvykdyti. O jei kas prieš ką mūsų, valdovo, akivaizdoje arba nors ir ne mūsų akivaizdoje, bet mūsų rūmuose, pilyje ar dvare užsimotų ranka ir duotų kam antausį, toks mūsų dvaro pareigūno turi būti tuoj pat sulaikomas ir neišleidžiamas iš pilies ar mūsų dvaro, pastatomas prieš mus ir teisiamas. O jei nagrinėjant bylą bus nustatyta, kad jis pradžią padarė ir trenkė, už tą jo kaltę turi būti nubaustas įkalinimu mūsų pilyje ketvirčiui metų pagal mūsų valią šioje mūsų valstybėje, o tam nukentėjusiajam turės piniginį atlygį pagal jo luomą dvigubai sumokėti tuoj pat be jokių atidėjimų. O jei antausiu sukruvintų, tada taip pat dvigubą piniginį atlygį sumokėti ir pusę metų kalėjime turės kentėti. Taip pat jeigu kas prieš mus, valdovą, kalaviją, kardą ar kokį nors kitą ginklą išsitrauktų ir sužeistų, tas turi būti mirtimi nubaustas, o jeigu nuo tos žaizdos kas mirs ar būtų iš karto užmuštas – tas [kaltininkas] baudžiamas mirties bausme ir netenka garbės, o galvapinigiai arba dvigubas atlygis iš jo dvaro ir turto turi būti išieškotas ir išmokėtas be atidėliojimo. O nors kas kėsindamasis į ką ir ištraukęs ginklą prieš mus nieko neužmuštų ir nesužeistų, tas netenka rankos. O jei kas pilyje, rūmuose ar tame dvare, kur būtume patys asmeniu mūsų, valdovo, dėl ginčo prieš ką išsitrauktų ginklą, tas nors ir nesužeistų, tada bus nubaustas be jokio pasigailėjimo įkalinimu pilies bokšte ketvirčiui metų. O jeigu sužeistų, tada, įrodžius, rankos netenka, o iš dvaro arba kilnojamo turto sužeistajam turi būti išmokėtas atlygis dvigubai. O jeigu kas taip stipriai būtų sužeistas, kad iškiltų grėsmė gyvybei, tada už tą sužeistąjį šlėkta ir bet kurio luomo ir rango žmogus turi būti mūsų arba mūsų dvaro teismo priesaika įpareigotas iki bylos išnagrinėjimo, kol tas sužeistas nuo tų sužeidimų arba mirs arba gyvas pasiliks. O jeigu nuo tų žaizdų numirtų, tada tas, kuris sužeidė, pagal teisę, įrodžius, turi būti baudžiamas mirties bausme ir galvapinigiai taip pat bus sumokami dvigubai iš kaltojo dvaro arba turto. O jei kas ne tik rūmuose ir dvare, bet ir mieste, gatvėje arba name ir kokioje nors vietoje tame mieste, kur mes patys asmeniu mūsų, valdovo, būsime, ką sužeistų, sumuštų arba mirtinai užmuštų, tada tas tokia pat bausme turi būti nubaustas, kaip būtų tai padaręs mūsų rūmuose. Jeigu kas, būdamas dėl tokio nusikaltimo mūsų dvaro pareigūno apkaltintas, neišsiteisinęs išvažiuos kitur, tada tas, besiskundžiančiai pusei įkaltinus ir įrodžius [kaltę], pagal teisę turi būti tuoj pat iš mūsų valstybių išvytas, o už nusikaltimą, padarytą mūsų akivaizdoje, arba už išvažiavimą po priesaikos – ir garbės netekti. Bet palikuonims dėl savo tėvo nusikaltimo jokia kaltė už tai nepriklauso, tik nukentėjusiai šaliai [byloje] išmoka pagal kaltę iš jo dvaro ir turto turi būti išieškoma. O kas prieš draudimą išvažiuotų, pats nebūdamas asmeniškai įspėtas apie tai, mūsų dvaro šaukimas turi būti duotas ne vėliau kaip per dvi savaites, ir tas šaukimas sėsliam asmeniui paliekamas artimiausiame jo dvare, o nesėsliajam toks išduotas šaukimas prikalamas prie pilies bei miesto vartų ir prie bažnyčių ir per vaznius paskelbiamas, bylos nagrinėjimo terminą jam taip pat per dvi savaites paskiriant. O jei neatvyks pagal šaukimą, tai taip pat aukščiau aprašytas išvarymas ir kitos bausmės pagal veiką turi būti pritaikytos. Vis dėlto jei kokia nors byla būtų dėl garbės, tada tai tik seime su šios valstybės ponais mūsų tarėjais turime teisti. O jeigu bus tas savivaliautojas sugautas nusikaltimo vietoje, o tas nusikaltimas būtų baudžiamas garbės ir gyvybės atėmimu, tada toks, kuris pats sau tuo savo nusikaltimu savo šlėktišką laisvę pažeidė, iki seimo turi būti lengvai įkalintas, o paskui artimiausiame seime jo byla turi būti išnagrinėta.
X straipsnis
Apie uždraudimą vaikščioti ir be reikalo šaudyti iš šautuvų bei lankų prie mūsų, valdovo, rūmų ir prie kiekvieno mūsų teismo
Mes taip pat matome per didelį daugelio žmonių įžūlumą ir savivalę ir, norėdami visuotinės teisės griežtumu tai apriboti ir uždrausti, nustatome, kad niekas, kokio jis bebūtų luomo, nedrįstų mūsų, valdovo, rūmuose, kai su dvaru juose gyvensime, taip į mūsų rūmus ir dvarą, kaip ir po miestą ginkluotas ir su jokiais kitais ginklais vaikščioti, ypač su šautuvu, arbaletu, lanku, ir su jokiu kitu šaunamuoju ginklu, išskyrus kalaviją, platų kardą, kardą, špagą ir kitus rankinius ginklus. Ir dėl to kiekvienas, atvažiuojantis į tą miestą, kur gyvensime, turės prieš miestą šūviu ištuštinti šautuvą ir, vos tik atvažiavęs, šautuvus, arbaletus, lankus ir kitus šaunamuosius ginklus namuose paslėpti ir su jais nevaikščioti nei po miestą, nei į rūmus, nei į mūsų teismus kaip dieną, taip ir naktį, ir neturi šaudyti nei mieste, nei namuose. Ir jeigu kas kokiu šūviu mūsų, valdovo, rūmuose arba dvare ką sužeistų, tas pagal teisę už tai turi būti nubaustas mirtimi. O jeigu kas ką mieste gatvėje arba namuose šūviu sužeistų, tas turi pilies bokšto rūsyje pusę metų kalėti ir už žaizdas dvigubai sumokėti. O jeigu mūsų rūmuose arba dvare ten, kur patys su mūsų dvaru būsime, nušautų, tas garbės ir gyvybės netenka. Vis dėlto tai jo vaikams ir palikuonims niekuo nepakenks, tik galvapinigiai iš to [kaltojo] dvaro arba iš turto turi būti išmokėti. Jeigu kas ką tame mieste, kur mes, valdovas, su mūsų dvaru būsime, gatvėje arba namuose kokiu nors šūviu nužudytų, tas baudžiamas mirtimi, o nužudytojo vaikams ir artimiesiems galvapinigiai turi būti trigubai išmokėti pagal jo luomą iš to žmogžudžio dvaro ir turto. O kas prieš tą mūsų įstatymą ir draudimą išdrįstų su šautuvu arba su lanku po miestą [vaikščioti] arba į mūsų rūmus ir dvarą ateiti, nors iš jų nešaudytų, nesužeistų ir neužmuštų, tokiu atveju tokį ginklą mūsų pareigūno naudai praranda ir turės sumokėti dvylika kapų grašių [baudos] mūsų maršalkai arba tam pareigūnui, pas kurį su tuo ginklu ateitų, o kol sumokės, turės kalėjime būti. O kas neturėtų kuo tą baudą sumokėti, tas dvylika savaičių kalėjime turi kalėti. Tačiau dėl taisymo pas amatininką neužtaisytus ginklus ir neįtemptus lankus ir be strėlių atnešti ir atgal parsinešti galima. O dėl patraukimo teisminiam svarstymui dėl tokio apkaltinimo mes, valdovas, ir mūsų dvaro pareigūnai turime laikytis devinto straipsnio, aukščiau šiame skyriuje aprašyto. Ir kadangi mūsų teismo pareigūnai pagal mūsų pavedimą, saugodami žmonių teisingumą, vietoje mūsų, valdovo, posėdžiauja, dėl to, gindami jų saugumą, norime turėti, kad tokia pat ramybė, nenaudojant to paminėto šaudymo, būtų visada išsaugota taip pat pilies, žemės, pakamario ir komisarų teismuose. O prieš šio įstatymo pažeidėjus mūsų teismuose turi būti tokia bausmė įvykdyta kaip čia, šiame straipsnyje, žemiau yra aprašyta. Būtent, jei kas su šautuvu arba lanku po miestą vaikščioti arba į mūsų teismą ateiti išdrįstų, nors iš jų nešaudytų, nesužeistų ir neužmuštų, tas tokia pat bausme turi būti nubaustas, kaip tai mūsų, valdovo, dvare būtų padaręs. Jeigu kas kurių baudų nenorėtų sumokėti iš karto, tada tai iš jo dvaro [šio] Statuto [nustatyta] tvarka turi būti atlyginta. O kas iš šautuvo arba iš lanko ar kokiu nors kitu ginklu ką sužeistų ar mieste, namuose arba teisme, tas turi dvigubą atlygį sumokėti pagal sužeistojo luomą, su įrodymais, pagal to pareigūno nuosprendį, kuris vykdė teismo nagrinėjimą, ir būdamas kaltas atvykti į nagrinėjimą pagal teismo nurodymą, ir už tą savivaliavimą turi kalėti ketvirtį metų bokšto rūsyje to pavieto, mūsų teismo kieme. O kas prieš draudimą neišsiteisinęs išvažiuotų arba kalėjime būti nenorėtų, tas, kai bus dėl to pašauktas per pirmą galutinį terminą į tą patį teismą, kur [t.y. kurio apygardoje] tai atsitiks, privalo sumokėti dvigubą baudą kaip aukščiau paminėta. O jeigu ir pagal šaukimą nestotų arba ir būtų stojęs ir teismo dėl to pripažintas kaltu, bet teismo nuosprendžio iš teismo pusės vykdyti nenorėtų, tas dėl ištrėmimo pas mus, valdovą, turi būti pasiųstas. O iš mūsų kanceliarijos ištrėmimas tuoj pat turi būti duotas, ištremiant iš visų mūsų valstybių, ir elgiamasi su juo turi būti, kaip kituose straipsniuose apie išvarymą yra aprašyta. Jeigu kas ką tokiu ginklu iš šautuvo arba iš lanko ar kokiu nors šaunamuoju ginklu užmuštų ir būtų nusikaltimo vietoje sugautas arba pagal pareigūno nurodymą pats prieš teismą stotų ir deramu teisingu įrodinėjimu būtų įrodyta jo kaltė, tas gyvybės netenka, ir galvapinigiai trigubai pagal nužudytojo luomą jo vaikams arba artimiesiems iš to žmogžudžio kilnojamo ir nekilnojamo turto turi būti išieškoti ir sumokėti. Ir jeigu tai atsitiktų žemės teismo sesijos laiku, tada tą, nuteistą mirčiai, žemės teismas ir pakamario bei komisarų teismas turi išsiųsti pilies teismui dėl bausmės įvykdymo pagal jo nusikaltimą, ir pilies teismas turės tą įvykdyti, nuolaidų nedarydamas, pagal savo priesaiką padarytą užimant pareigybę. O jeigu tas kaltinamasis prieš teismo draudimą neišsiteisinęs išvažiuotų, tada, būdamas pašauktas į pilies teismą ir derama tvarka pripažintas kaltu, taip pat gyvybės turi netekti, o galvapinigiai turi būti keturgubai iš jo turto išieškoti. O jei ir pagal šaukimą neatvyktų, tas jau dėl tos pačios veikos ir nepaklusnumo teisei ne tik gyvybės, bet ir garbės neteks su teismo pasiuntimu pagal mūsų, valdovo, ir tos valstybės ponų tarėjų sprendimą seime, pagal ieškovo pusės įrodymus, pagal teisę galutinai padarytu sprendimu, mūsų pilies teismo tam terminui sušaukto. O jeigu nesėslus žmogus toje mūsų valstybėje kaip nors prie mūsų, valdovo, dvaro arba prie kurio mūsų teismo dėl kurios nors kaltės iš tų aukščiau paminėtų patektų ir neišsiteisinęs prieš teismo draudimą arba ir po draudimo ar po teisminio nagrinėjimo ir nuosprendžio galutinai neįvykdęs ir kalėjimo bausmės neatlikęs išvyktų, tas, jei tik gali būti sulaikytas kokio nors pareigūno, ten per tą pareigūną su pateikimu rašte teismo nuosprendžio, to, nuo kurio pabėgo, tomis bausmėmis, aukščiau aprašytomis, pagal savo nusikaltimo svarbumą turi būti nubaustas. O jei reikalas bus dėl kruvino nusikaltimo, dėl užmušimo, toks nesėslus pagal mūsų teismo, prie kurio tai atsitiks, bylos davimą garbės ir gyvybės netekimu per mus, valdovą, seime turi būti nuteistas ir už žaizdas ištrėmimu iš mūsų valstybių nubaustas bus.
XI straipsnis
Kas prieš mūsų teismo sprendimą kalbėtų
Taip pat nustatome, jei tik mes, valdovas, su ponais mūsų tarėjais mūsų teismo nutarimu nuosprendį paskelbtume, o kas drįstų prieš tą mūsų teismo sprendimą ir po nuosprendžio ką priešingai kalbėti, tada tas, kokio tik būtų luomo žmogus, kaip aukšto, taip ir žemesnio, turi kalėti mūsų pilyje šešias savaites, ir tai niekam neturi būti atleidžiama.
XII straipsnis
Jei kas dėl kokios aplinkybės į mūsų kaimynų žemę pabėgtų, ir apie davimą tokiems apsaugos raštų
Taip pat nustatome, jeigu kas dėl kokios atsiradusios aplinkybės, išskyrus mūsų didybės įžeidimą ir Respublikos išdavystę, išvažiuotų į kokio mūsų kaimyno žemę, išskyrus priešų žemę, tas nei garbės, nei gyvybės, nei valdų nepraranda, tik turi tam atsakyti, kieno bus apkaltintas, ir ras mūsų, valdovo, malonę su mūsų apsaugos raštu. O tą mūsų apsaugos raštą teismuose ir visur, kur kreipsis, ypač miestuose, turguose ir prie bažnyčių, turi paskelbti ir prikaltu išrašu pranešti bei išduoto apsaugos rašto terminą paskelbti, ir tai [daroma] tam, kad pats tuo geresnį saugumą galėtų turėti. O jei tuo laiku neišprašytų mūsų, valdovo, malonės sau ir neatlygino tam, kam nusikalto, tada reikia tokį už mūsų valstybės ribų su tuo mūsų apsaugos raštu praleisti, tačiau ne į priešų žemę, ir tai reikia daryti iki apsaugos rašto termino pabaigos. O mums, valdovui, bus laisvė kitą apsaugos raštą duoti dar antrą kartą, bet daugiausia trečią tam, kad nuo išvarymo per metus ir šešias savaites su tais apsaugos raštais išvaromas su savo priešininku atsiskaitytų ir mūsų, valdovo, malonę sau palenktų. Ir jei kas nors daugiau apsaugos raštų iš mūsų kanceliarijos gautų, toks apsaugos raštas jokios galios ir svarbos neturės kaip tik dėl teisingumo įgyvendinimo vilkinimo. Taip reikia suprasti apie apsaugos raštų davimą ir tiems, kurie savo neatvykimu prieš mus, valdovą, arba prieš Vyriausiąjį Teismą ar taip pat į pilies ir žemės teismus arba neprileisdami [bylą laimėjusiojo] prie turto valdymo pagal šį Statutą būtų nubausti išvarymu.
XIII straipsnis
Apie apsaugos rašto pažeidimą ir sulaužymą
Taip pat nustatome, jei mes, valdovas, savo apsaugos raštu ką aprūpintume ir tas apsaugos raštas būtų viešai ir akivaizdžiai paskelbtas, pagal kurį jis, kaltinamasis, bylinėtis pas mus arba į mūsų teismą atvažiuotų, o kas tą tuo laiku sužeistų, tada už žaizdas dvigubą atlygį turi sumokėti, o už sulaužymą apsaugos rašto pusę metų bokšte, rūsyje turi kalėti. O jeigu užmuštų be jo [apsauginį raštą gavusiojo] pradžios ir priežasties, tas pats turi būti baudžiamas mirtimi, kaip tas, kuris mūsų, valdovo, apsaugos raštą pažeistų, o galvapinigiai dvigubai išieškomi iš to nekilnojamo ir kilnojamo turto jo [užmuštojo] vaikams ar giminaičiams turi būti sumokėti. Tuo pačiu būdu, kas su apsaugos raštu atvykęs, o pats ramiai ir kukliai nesielgė ir ką nors be duotos priežasties ir be siekio apginti savo gyvybę sužeidė arba užmušė ar kokią nors prievartą padarė, tas pats sau apsaugos raštą sulaužė ir už tokį savo veiksmą bei savivalę garbės ir gyvybės netenka. O jei nebus sugautas nusikaltimo vietoje, šaukimu turi būti iškviečiamas į pilies teismą iki galutinio termino. Ir jei liks toje byloje kaltas, tada pilies teismas turi nuteisti jį mirties bausme. O jeigu tas po nusikaltimo pradingtų, išvažiuotų nestojęs prieš teismą, tas garbę praranda ir turi būti amžinai išvarytas iš visų mūsų valstybių, kad į jas niekada nesugrįžtų. O jeigu tas, kurioje mūsų valstybėje kada nors atsirastų, taip pat ta bausmė, aukščiau paminėta, mūsų pilies teismo, dėl kurios būtų sugautas, turi būti įvykdyta, o galvapinigiai, žaizdos ir nuostoliai turi būti išieškomi iš valdų, o trūkstant valdų – iš kilnojamo turto, jei tokio mūsų valstybėje likę. Taip pat reikia suprasti ir dėl svetimšalių pasiuntinių, kurie pas mus, valdovą, pasiuntinybėje atvyksta.
XIV straipsnis
Apie mandatus, dėl kurių reikalų iš mūsų kanceliarijos jie turi būti duodami
Visų pirma mandatai turi būti duodami dėl įžeidimo mūsų, valdovo, didybės ir dėl Respublikos išdavystės. Taip pat kas kariuomenėje ką užmušęs arba kokią prievartą įvykdęs, kuri užtraukia kruviną kaltę, pabėgtų. Kas taip pat visuotinę ramybę pažeistų, kaip yra aukščiau straipsniuose apie mūsų, valdovo, didybės įžeidimą plačiau aprašyta. Tam, jeigu kas į ponus mūsų tarėjus, vaivadas, kaštelionus, seniūnus, pakamarius ir pilies ar žemės teismų pareigūnus arba komisarus, esančius mūsų, valdovo, ir žemės reikaluose arba teisme sėdinčius, o tas negerbdamas vietos mūsų, valdovo, didingumo, pasikėsintų ranka ir ką iš tų luomų, pirmiau paminėtų, sužeistų arba užmuštų, tada tas turi būti pašauktas pas mus, valdovą, mūsų mandatu į seimą, ir ten seime pagal mūsų sprendimą, jei tai pasitvirtins, garbės ir gyvybės netenka. O jei nei sužeistų, nei užmuštų, tik žodžiais įžeistų, tada tas turi būti pašauktas į Vyriausiojo Tribunolo Teismą, ir tas teismas deramai įrodžius turi nuteisti jį įkalinant bokšte šešioms savaitėms, ir nuo tokio įkalinimo neturi būti atleidžiama. Taip pat mūsų raštai, mandatai turi būti duodami dėl reikalų ir naudų, priklausančių mūsų, valdovo, sostui ir iždui, tai yra pajamos ir naudos, ateinančios iš mūsų valdų ir jų apskaitos, taip pat dėl mūsų pavaldinių skriaudų ir nuostolių nuo mūsų pareigūnų, kurie atneštų nuostolį mūsų iždui nuo mūsų pareigūnų. Taip pat mandatai turi būti duodami dėl tų reikalų, apie kuriuos Tribunole, tai yra Vyriausiųjų Teismų [nuostatų] straipsniuose, mūsų mandatams yra nustatytas kelias. Taip pat mandatai turi būti duoti dėl muitų, jei seniūnai arba laikytojai ar muitininkai mūsų, valdovo, naujus nesančius muitus, kokiu nors vardu pavadintus, miestuose, kaimuose, keliuose, ant tiltų ir turguose prekiaujant išgalvotų ir imtų arba prieš įstatymą ir mūsų privilegijas muitus padidintų ir išreikalautų, arba nuo pastočių mūsų, valdovo, ir šlėktų muitus keliuose ir miesteliuose rinktų. O pagal mandatus kiekvienas terminas turi būti nustatytas galutiniu nuo asmeninio įteikimo arba mandato padėjimo dvaruose, jeigu būsime šioje valstybėje – per keturias savaites, o jeigu būsime už tos valstybės sienos – per aštuonias savaites. O dėl jokių kitų reikalų, išskyrus tuos pirmiau paminėtus ir Tribunole aprašytus straipsnius, mandatai niekam savavališkai iš mūsų kanceliarijos neturi būti duodami. O jeigu būtų išduoti, tada ta pusė dėl kitų reikalų, išskyrus tuos minėtus, mūsų mandatu būdama iškviesta, neprivalės prieš mus stoti, o dėl neprisistatymo joks nuteisimas ir išieškojimas neturi būti atliekamas, ir atliktas jokios galios neturi, dėl ko mūsų antspaudo saugotojai ir raštininkai saugodami dėl to aukštus rangus ir pagarbą mūsų didybės ir užsiimdami žmonių teisingumu turi tą saugoti tam, kad aukščiau nurodyti mandatai iš mūsų kanceliarijos neišeitų. O jeigu pašauktasis prieš mus stotų ir pareikštų, kad jį neteisingai mandatu pašaukė, tada tas, kas jį pašaukė, pats arba jo prokuratorius, nepasitraukiant iš teismo proceso, turi sumokėti baudą šimtą kapų grašių, kurių pusė atitenka [nukentėjusiai] šaliai, o antra pusė turi į mūsų iždą patekti. O kas dėl muitų rinkimo kunigaikščių, ponų, šlėktų dvaruose, kaip kelių, taip ir prekybos muito, taip pat ir pervežimo ar naujų neįprastų, be mūsų suteikties arba taip pat viršijant mūsų įstatymus ir privilegijas, tuos, kas tai darytų, bus galima pašaukti dėl to į žemės teismą to pat pavieto, kuriame tai įvyks, iki galutinio termino, pagal dvidešimt devintą straipsnį, šiame skyriuje parašytą. Ir išskyrus tas priežastis, jokių mandatų, taip ir mūsų šaukimų iš mūsų dvaro niekam neturi būti duodama.
XV straipsnis
Apie šlėktų šaukimą dėl neteisėto užgrobimo mūsų, valdovo, dvarų ir žemės valdų
Kas iš mūsų pavaldinių tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kad ir kokio būtų luomo, kokias valdas mūsų, valdovo: žmones, žemės valdas ir kitas naudas – neteisėtai ir be mūsų dovanojimo užgrobęs laikytų arba kas paskui per mūsų valdymą mūsų iždui atitektų, o tai būtų nuslėpta, tada dėl tokių reikalų mūsų vaivados, seniūnai ir laikytojai turi tokius, laikančius mūsų nuosavybę, vardu mūsų, valdovo, prieš mus, valdovą, mūsų šaukimu pakviesti, dėl kurio šaukimo jeigu kuris šlėkta komisarus imtų, tada mes iš savo pusės privalėsime išsiųsti komisarus, o šlėktai taip pat galima laisvai komisarus iš savo pusės atvesti. Ir kur tie komisarai iš abiejų pusių susitartų, tada jau apeliacija neturi būti mums paduota. O jeigu nesusitartų, tada jau pas mus, valdovą, apeliacija gali būti abiejų pusių paduota, o mes pagal tą apeliaciją čia, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, teisime su ponais mūsų tarėjais, kurie bus prie mūsų.
XVI straipsnis
Kas mūsų ir pareigūnų raštus arba antspaudus klastotų, kuo turi būti baudžiamas
Jeigu kas mūsų raštus arba antspaudus klastotų arba kaip mūsų rankos parašu, taip pat kanclerio, pakanclerio ir raštininkų mūsų dvarų, žemių, pilių ir pakamarių tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, raštus arba kokias privilegijas prasimanęs pasirašinėtų arba kas taip pat mūsų ir mūsų pareigūnų antspaudus sau išraižytų ir pas save juos slėptų ir juos naudotų, tas per teismą su parodymu, aiškiu viešumu ir deramu įrodymu, niekuo kitu, tik mirties bausme sudeginant turi būti baudžiamas. Be to, jeigu kas taip pat antspaudus ir pareigūnų išrašus perdirbinėtų, testamentus, užrašymus, skaičius dėl skolų, įkeitimo raštus klastotų arba, nuimdamas antspaudus nuo raštų, pridėjinėjo juos prie kitų savo tikslui ir naudai, tačiau žalai kitos šalies [byloje] ir tai būtų teisme surasta ir įrodyta, tada tie dalykai, apie kuriuos raštuose rašoma ir patys raštai teisės galią praranda bei tas kaltasis mirtimi už tai turi būti nubaustas. O kas suklastotus raštus dėl kokio įsigyto turto pateiktų, kurie po kieno nors mirties su dvaru arba su kuo nors kitu į rankas ateitų, ir su tokiais raštais kuo nors naudotųsi arba dar ieškotų, tas paveldėtojas turi prisiekti dėl to, kad tokie raštai po mirties tų, iš kurių juos gavo su dvarais arba kuriuo nors kitu turtu ir pagal tai tos šalies [paveldėtojo] garbei ir gyvybei tai nekenks. O dėl to turto, dėl kurio vyksta nagrinėjimas [teisme], taip pat gali aiškintis ir bylinėtis bei raštu pasisakyti, jeigu bus prieš nagrinėjimą, bet neįžeidžiamai. O jeigu kas dėl to prisiekti nenorėtų, tada dvarus ir visą turtą, kas pagal tuos raštus priklauso, praranda ir taip pat pats mirtimi turi būti baudžiamas.
XVII straipsnis.
Apie monetų klastojimą, apie monetų kalyklas ir apie auksakalius
Taip pat kas mūsų monetas klastotų, perlydytų ir apipjaustinėtų, taip pat mūsų monetų kaldintojai, kurie auksą, sidabrą ir kitas medžiagas, priderančias ir priklausančias monetų kalimui, klastotų, lydytų, maišytų savo naudai ir žalai Respublikos, ir tai būtų įrodyta, tada tie turi būti be pasigailėjimo baudžiami mirties bausme sudeginant. Pagal tai ir auksakaliai, kurie auksą, sidabrą klastoja ir tarp to maišo varį, cinką arba alavą ir dėl to būtų pagauti, tada patys turi būti baudžiami mirties bausme sudeginant, o iš jų turto turi būti sumokėta tam, kam ta žala padaryta. Vis dėlto tas darbas ir medžiagos, be kurių, pagal tą papratimą, nebūtų galima šiuo jų amatu verstis, tas klastote neturi būti laikoma.
XVIII straipsnis
Niekas neturi už kažką kitą kentėti, tik kiekvienas pats už save
Taip pat nustatome, kad niekas už jokį nusikaltimą neturi būti nubaustas ir nuteistas, tik tas, kuris pats dėl ko kaltas bus, nes to Dievo teisė ir krikščioniškasis teisingumas moko. Dėl to taip norime, kad nei tėvas už sūnų, nei sūnus už tėvą, išskyrus įžeidimą mūsų didybės ir išdavystę Respublikos, kaip aukščiau apie tai yra aprašyta, nei žmona už vyrą, nei vyras už žmoną, taip pat brolis už brolį, tėvas ir motina už dukterį, duktė už motiną arba tėvą, sesuo už seserį ir joks giminaitis ir tarnas už poną, ponas už tarną ir niekas kitas už kieno kito nusikaltimą ir veiką nebūtų nubaustas, tik kiekvienas pats už savo nusikaltimą turi kentėti ir būti nubaustas.
XIX straipsnis
Kas išprašytų daug už maža arba be suteikties paimtų
Taip pat kas daug už maža išprašytų, ir tai būtų prieš jį deramai teisme įrodyta ir rasta daugiau, negu išprašė, tas tą savo ištarną nuo mūsų duotą visą praranda. O kas ir gerai išprašytų, bet be mūsų suteikties ką tai savo ištarnai pasiėmė ir prie jos prijungė, tada tą ištarną ir tą paėmimą praranda, ir tai atitenka Respublikai ir mums, valdovui. O kas prie savo tėvoninio dvaro žmones arba žemes, miškus, gaudimvietes, ežerus be mūsų suteikties prisijungtų, ir tai būtų teisme įrodyta, tada turi už kiekvieną žmogų, kiek bus paimta, atlyginti savo tėvoniniais [žmonėmis] ir su žemėmis taip pat kiekvieną žemę žeme. Tačiau ne pagal tuščią tvirtinimą ir apkalbėjimą, bet su apžiūrėjimu ir deramu bei teisingu išaiškinimu, teisminiu nagrinėjimu ir įrodinėjant per dorus bei tikėjimo vertus žmones, čiabuvius komisarus, lygia teise ir vienodais įrodymais; mes, valdovas, tokioje byloje apie žemės valdas, lygioje teisėje su šlėkta, kaip apie tai žemiau aprašyta, turime elgtis.
XX straipsnis
Dėl žemės bylų tarp mūsų, kunigaikščių, ponų ir šlėktų dvarų, mes, valdovas, viena teise turime teistis
Taip pat mes, valdovas, pasižadame ir norime, jog tai mūsų ir mūsų palikuonių amžinai būtų saugoma, kad jei pasitaikytų mūsų dvaruose ginčas ir nesutarimas tarp mūsų žemės valdų ir taip pat mūsų suteiktų Bažnyčios žemės valdų, ir taip pat tarp žemės valdų mūsų ir šlėktų bei tarp tų dvarų, kurie buvo mūsų suteikti laikinai, kad tose žemės bylose turime mes ir mūsų palikuonys, Lietuvos didieji kunigaikščiai, taip pat viena teise, kaip ir mūsų Didžiosios Kunigaikštystės pavaldiniai, teistis, o ne kitaip, ir kieno įrodymas bus deramas pagal teisę, tam turi būti leista įrodinėti. Ir jei mums per pakamario ar komisarų teismą įrodinėjimas būtų paskirtas, tada tas šlėkta toje vietoje, kur yra seniūnas, priesaikai turi iš visų mūsų valsčių į tą vietą, dėl kurios vyksta ginčas, iš gretimų, ką pats panorėtų, išrinkti septynis žmones, giminaičius arba sėslius to kaimo žmones, kur vyksta ginčas, gerai žinančius to kaimo žemės valdas ir ribas ir kurie tuo metu tose ribose bus, ir seniūnai arba laikytojai ir tijūnai privalės juos pašaukti [priesaikai]. Ir be to liudininkai iš abiejų pusių turi būti parinkti pagal devinto skyriaus dvyliktą ir šešioliktą straipsnius.
XXI straipsnis
Apie atidedamuosius raštus, kad jie neturi būti iš mūsų kanceliarijos išduodami
Taip pat pažadame, kad mūsų atidedamųjų raštų, kaip nors stabdančių žmonių teisingumą ir jį sulaikančių, nuo šio laiko ateičiai į visus teismus mes patys ir mūsų palikuonys, Lietuvos didieji kunigaikščiai, neduosime, išskyrus tik tas priežastis, toliau aprašytas. Pirma – jeigu kas dėl Respublikos pas mūsų priešus būtų kalėjime, antra – jei kas mūsų ir Respublikos tarnyboje, pasiuntinybėje svetimose žemėse arba mūsų valstybės pasienyje su užsienio valstybėmis ar mūsų užsienio kaimynų žemėmis, taip pat ir mūsų asmeniniuose, valdovo, reikaluose būtų už mūsų valstybės sienos pasiųstas. Tik tokiems mūsų raštai turi būti tai šaliai [byloje] ir pareigūnui duodami. O kituose reikaluose, išskyrus tas paminėtas priežastis, nors ir raštai būtų kam nors išduoti, tada visi mūsų teismo pareigūnai tokių atidedamųjų raštų, skriaudai vienos šalies [byloje] gautų, neturi priimti nei jiems paklusti.
XXII straipsnis
Apie dvaro pareigūnus, vaivadas, pasienių seniūnus ir tarnybinius žmones, kad neturi nuo bylinėjimosi atsikalbinėti
Mes, valdovas, stengdamiesi neleisti žmonių teisingumo vilkinti, nustatome, kad mūsų dvaro pareigūnai, ponai antspaudininkai, maršalkos, paiždininkiai, raštininkai, sekretoriai ir visi kiti mūsų dvaro pareigūnai ir tarnai, taip pat vaivados, pasienių seniūnai, taip pat tarnybiniai žmonės, raiteliai ir pėstininkai, lauke ir pilyse būnantys, kurie be visuotinio šaukimo už pinigus tarnauja, kaip patys rotmistrai, taip ir jų draugai [„sparnuotųjų“ husarų kuopos kariai], būdami iš savo dvarų į kurį nors teismą arba ir prie mūsų didybės bylinėtis pašaukti taikos metu Lietuvos Kunigaikštystėje, neturi ir negalės atsisakyti bylinėtis motyvuodami užėmimu tokių savo tarnybų, ir mes, valdovas, mūsų raštais tokių nuo teismo atleisti neturime, bet kiekvienas iš jų turės teisminiu nagrinėjimu arba pats, arba per savo įgaliotinį pagal šaukimą stoti ir išsiteisinti, išskyrus tuos, kurie Respublikos tarnyboje arba pasiuntinybėje valstybės reikalais užimti bus, tik kad jis po sugrįžimo iš tos tarnybos, per pirmas sesijas būdamas pašauktas, turi viešai pasirodyti ir išsiteisinti, neišvykdamas į kitą tarnybą. O jeigu per tas kitas sesijas teisme to, kad tokioje tarnyboje buvo, neįrodytų ir tai vilkinimą priešingai šaliai [byloje] padarytų, tada jau per antras sesijas, kaip per galutinį terminą, tas teismas neprileisdamas atsakovo pusės prie išsiteisinimo, prileidžia ieškovo pusę prie įrodinėjimo to reikalo, dėl kurio pateiktas ieškinys, ir priteisiama ieškovui įrodžius, pagal teisminį nagrinėjimą ir šį Statutą.
XXIII straipsnis
Atvirieji raštai kiekvienam turi būti grąžinami
Taip pat kas mūsų ar pareigūnų atviruosius raštus dėl savo skundo kam nors atneštų, ar kunigaikščiui, ar ponui, ar laikytojui, ar žemionis žemioniui, ar miestiečiams, tada tokie raštai turi būti duodami, o kartu ir kopija prie rašto su vaznio antspaudu. Jeigu ponui ar pareigūnui į rankas duos, tada, tuoj pat perskaitęs tokį raštą, turi jį grąžinti tam pačiam vazniui. O jeigu kas nors iš jų tą atvirąjį raštą perskaitęs sau pasiliktų ir, kopiją iš jo su vaznio antspaudu paėmęs, tam to rašto nenorėtų grąžinti, tada toks už savo pasipriešinimą mums, valdovui, turi sumokėti dvylika rublių grašių baudos, o už vaivadų, seniūnų ir žemės teismo raštų sulaikymą turi sumokėti tam pareigūnui šešis rublius grašių, o kitai šaliai [byloje] taip pat šešis rublius grašių. O vis dėlto atvirieji raštai turi būti duodami deramu būdu per pavieto vaznį ir šlėktų, pašalinių žmonių akivaizdoje. O pašaukti dėl to rašto sulaikymo turi su galutiniu terminu į tą teismą, iš kurio raštas bus, o dėl mūsų, valdovo, ar jų malonybės ponų tarėjų raštų – į žemės teismą.
XXIV straipsnis
Apie sumušimą, įžeidimą arba nužudymą mūsų, valdovo, pasiuntinio arba vaznio su asmeniniais mūsų, valdovo, raštais
Nustatome, jeigu kas mūsų, valdovo, pasiuntinį arba taip pat vaznį su mūsų, valdovo, raštais, pats tas [žmogus], kuriam raštai buvo adresuoti arba per savo tarnus, pavaldinius ar per ką nors kitą sumuštų arba raštus iš jo paėmęs suplėšytų, arba mūsų pasiuntinį ar vaznį, ar taip pat su jais būnančius liudytojus priverstų raštus, mandatus, šaukimus valgyti ir tuo mūsų, valdovo, didybę įžeistų, tada tas deramai įrodžius pusę metų mūsų Vilniaus aukštutinėje pilyje turi kalėti, o tam pasiuntiniui arba vazniui turės atlyginti dvigubai pagal jo luomą. Vis dėlto dvariškis mūsų pasiuntinys, taip pat ir vaznys per įteikimą tokių mūsų raštų ir dėl visokių reikalų, dėl kurių būtų kas iš jų pasiųstas, privalo turėti kviestinius – du šlėktas savo palaikymui. O kas mūsų pasiuntinį arba vaznį su mūsų raštais kam nors pasiųstais arba taip pat kviestinį mirtinai užmuštų, tas teisme deramai įrodžius mirties bausme nubaudžiamas ir galvapinigiai iš dvaro, o jeigu dvaro neturėtų, tada iš jo kilnojamo turto trigubai pagal nužudytojo luomą turi būti sumokėti. O pašaukti dėl tokio įžeidimo, sumušimo arba užmušimo iki galutinio termino į Vyriausiąjį Tribunolo Teismą, kuris tais metais dėl teismo bylų posėdžiaus kurioje nors vietoje, nesvarbu, kuriame paviete kaltinamasis gyvena. Ir tas Vyriausiasis Teismas be jokių palengvinimų turi teisti ir bausti kaltą dėl nusikaltimo pagal šį straipsnį. O jeigu ką iš tų paminėtų veiksmų tarnai arba pavaldiniai ar kas nors iš namų to, pas ką bus pasiųstas dvariškis arba vaznys, padarytų mūsų pasiuntiniui arba vazniui ar taip pat kviestiniams, tada tai turi būti aprašyta šaukime, jeigu tai pagal paties pono nurodymą padarė, kad pats atvyktų, o jeigu ne pagal jo nurodymą, tada turi tuos kaltinamuosius pats arba per savo įgaliotinį pristatyti ir tuos tarnus arba pavaldinius ir kiekvieną tą, kas iš jo namų tai padarytų, nors ir ne pagal nurodymą būtų, turės pristatyti. O paaiškėjus tai teisme su deramais įrodymais, kad tai buvo pats padaręs ar pagal jo asmeninį nurodymą namuose arba iš jo namų arba miške, dvare tai padaryta, tada dėl viso to namų šeimininkas pagal savo nusikaltimą turi atsakyti. O jeigu tas pats ponas, kuriam kaltė priskirta, neprisipažintų dėl tokio nurodymo, tada ne visišku paneigimu, bet priesaika galės nusiimti kaltę nuo savęs. O jeigu dėl tų savo kaltinamų tarnų ir pavaldinių ar per ką nors kitą tai atsitiktų, ten iš karto, per tą patį posėdžiavimą, Vyriausiasis Teismas teisingumą teismo sprendimu turi padaryti. O jeigu nors ir tarnas, bet šlėkta tai padarytų, ta pačia bausme aukščiau paminėta turi būti baudžiamas, o jeigu ne šlėkta – turi būti baudžiamas mirtimi. Jeigu kas negalėtų tų kaltinamųjų į teismą atvesti dėl jų dingimo, tada turės priesaiką dėl to padaryti, kad tai be jo valios ir nurodymo atsitiko, taip pat be jo valios ir žinojimo tas arba tie kaltinamieji dingo ir išsibėgiojo, o pagal tokį išsiteisinimą pats nuo apkaltinimo bus laisvas. Ir tuos kaltinamuosius nukentėjusioji šalis bus laisva kur gali persekioti ir vesti bylą su jais. O tokiam šaukimui už akių du terminai Vyriausiame Teisme turi būti paskirti. Ir tai dėl to, jeigu tam, kuris bus pašauktas, nežinant jo dvare šaukimas buvo padėtas, ir negalėtų atvažiuoti arba kaltinamųjų pristatyti per pirmą terminą, o su antru šaukimu, kai per antrą terminą stos, turi prisiekti, kad negalėjo atvykti per pirmą terminą dėl negreito atnešimo jam žinios apie šaukimą, ypač kai tenka paties asmeniu prisiekti. Dėl to ta priesaika, dėl nežinojimo apie šaukimą, turi būti kartu su ta, kaip pirmiau aprašyta, kad be jo nurodymo ir žinojimo tai atsitiko. Ir tuo pat būdu turi veikti, jeigu dėl paties pono nebuvimo dvare, kas nors padaryta iš tų veiksmų mūsų pasiuntiniui arba vazniui, arba kviestiniams su mūsų raštais. Jeigu kas, būdamas dėl tokios bylos pašauktas ir per antrą terminą be deramų pagrįstų priežasčių pats neatvyktų arba įgaliotinio neatsiųstų ir pagal šį straipsnį išsiteisinti nenorėtų, prieš tokį Vyriausiasis Teismas turi veikti pagal tai, kaip straipsniuose dėl kruvinų bylų pilies teisme, išskirtuose dėl atsakovų neatvykimo, yra aprašyta.
XXV straipsnis
Apie garantinius raštus
Taip pat pažadame ir turime duoti garantinius raštus iš mūsų kanceliarijos dėl sveikatos apsaugojimo mūsų pavaldiniams šlėktoms, dėl kieno nors grasinimų ir persekiojimo prieš juos, kiekvienam nuo aukštesniųjų ir lygiųjų net iki žemesniųjų luomų, ir užstatus juose įsakome aprašyti tarp šlėktų – kai iš abiejų pusių [byloje] asmenys sau lygūs, turi būti užstatas arba laidavimas padėtas tokio dydžio, kokio besiskundžiančioji šalis reikalaus, net iki dešimties tūkstančių kapų grašių. O jeigu šlėkta prieš aukštesnio ir galingesnio luomo asmenį garantinio rašto pareikalautų, tokiam turi būti užstatas rašte aprašytas tokio pat didžio iki dešimties tūkstančių kapų grašių. Ir tas laidavimas turi būti padarytas garantiniuose raštuose dėl pačių šlėktų asmenų sveikatos saugumo. O kas dėl savo grasinimo arba persekiojimo būdamas įspėtas mūsų teismo arba mūsų pareigūno garantiniu raštu ir per tą mūsų laidavimą ką pats arba savo sukurstymu per kažką kitą nužudytų, tada teisme deramai įrodžius turi būti be pasigailėjimo mirtimi baudžiamas, nors ir nebūtų nusikaltimo vietoje pagautas. Ir to užstato, aprašyto rašte, pusė mums, valdovui, į iždą mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o antra pusė nužudytojo vaikams, palikuonims arba giminėms iš priešininko dvaro turi būti išieškota be jokių palengvinimų. O nors ir neužmuštų, bet sužeistų arba sumušimą per laidavimą padarytų, tas taip pat pagal laidavimą patenka. Ir deramai įrodžius atlygį turės sumokėti pagal luomą ir padarytą žalą. Ir to užstato taip pat pusė mums į valstybės iždą, o antra dalis besiskundžiančiajai šaliai turi būti išmokėta. O jeigu šlėkta turėtų užstatą sumokėti, bet tiek daug kilnojamo ar nekilnojamo turto neturėtų, kad tas visas užstatas sumokėtas būtų, tada kiek turto turės, to pusė valstybės iždui, o antra dalis nukentėjusiai pusei turi atitekti, o užstato likutis iš paties asmens pagal šio Statuto tvarką turi būti atlygintas. Ir neturime nieko nuo tų užstatų atleisti, ir tai dėl sustabdymo savivalės ir žmonių pykčio bei dėl visuotinės ramybės išsaugojimo. O jeigu tas, kuris garantinį raštą paims, pats arba savo sukurstymu per ką nors kitą nužudytų arba sužeistų tą, dėl ko paėmė laidavimą, tas tokia pat kalte pats turi būti nubaustas. O mums nesant šioje valstybėje, vaivados ir teismo seniūnai, kur guli knygos, turės teisę garantinius raštus su savo antspaudais šlėktoms duoti taip, kaip aukščiau yra aprašyta. O už vaivadas, teismo seniūnus, nesant mūsų toje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, mūsų valstybės teismo pareigūnas garantinius raštus ir tarp teismo sesijų turi duoti šlėktoms pagal tą patį užstatą. Vis dėlto tai saugojame, kad jeigu ir po išdavimo garantinio rašto atsitiktų taip, kad tarnai, bajorai, pavaldiniai abiejų šalių, kur nors turguje, kelyje arba karčemoje, nesant savų ponų, susiginčiję tarp savęs, nužudytų arba sumuštų arba žaizdas viena šalis kitai padarytų, tada viena šalis kitai pagal laidavimą nepriklauso, bet teisingumo nedelsiant teisminiu nagrinėjimu turi sau siekti. O jeigu kuri besiskundžiančioji šalis teisme įrodinėtų, kad jam pačiam, asmeniui, apsirūpinusiam garantiniu raštu, įžeidimas, sužeidimas, sumušimas arba užmušimas buvo padarytas, tada atsakovas, jeigu prieš jį [patį] deramo įrodymo nepasirodytų, bus arčiau prie išsiteisinimo, kad tai be jo nurodymo ir žinojimo atsitiko. Vis dėlto tuos savo tarnus ir pavaldinius, kurie bus paminėti dėl to nusikaltimo, turi į tą teismą pristatyti ir iš karto teisingumas iš jų nuskriaustajai pusei teismo turi būti padarytas ir pagal nuopelną bausmę gaus iš to paties teismo. O jeigu reikalas bus ne apie tą asmenį, kuriam tarnauja laidavimas, bet apie [jo] tarnus ir pavaldinius, kad tokie [jų] sumušimai arba užmušimai atsitiko su jo [priešininko] valia, tada įrodžius ir teismą įtikinus atlygis ir galvapinigiai trigubai turi būti išmokėti pagal luomą kiekvienam iš tų nukentėjusiųjų.
XXVI straipsnis
Apie nesėsliųjų grasinimus
Taip pat nustatome, kad jei kas nesėslus ar mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vietinis, kaip ir svetimšalis, kam nors kitam asmeniškai arba per raštą, arba taip pat už akių grasino, tada tas grasintojas turi būti pastatytas prieš teismą šaukimu nuo mūsų, valdovo, arba nuo pilies ar žemės pareigūno, atsižvelgiant kurio pareigūno apygardoje tai atsitiktų. Ir jeigu tas tą grasinimą teisme, prieš jį [kaltinamąjį] įrodytų pagal teisę, tai yra ar raštu, jo paties ranka rašytu, arba trijų liudininkų parodymais, arba dviejų šlėktų, tada toks nesėslus grasintojas turi būti mūsų pilyje įkalintas ir turi kalėti dvylika savaičių. O vis dėlto ir iškalėjęs dvylika savaičių neturi būti iš to įkalinimo paleistas pirmiau, kol sau laiduotoju neapsirūpins dėl to, kad tas, kuriam jis grasino, ramybėje nuo jo būtų. O jeigu skundėjas rašytiniais įrodymais arba liudininkais to grasinimo įrodyti negalėtų ir imtųsi priesaiką duoti, tada apkaltintasis bus arčiau prie išsiteisinimo ir nuo kaltinimo turi būti laisvas, kad negrasino.
XXVII straipsnis
Apie neliečiamybės raštus, kam turi būti duodami
Taip pat nustatome, kad neliečiamybės raštai iš mūsų kanceliarijos neturi būti duodami tiems, kurie savo turtą be naudos iššvaistė ir tokiais nereikalingais nuostoliais į skolas pateko, bet tiems turime duoti tokius raštus, kurie į skolas ir į skurdą patektų pagal Dievo valią, tai yra jeigu jų turtas ugnyje sudegtų arba nuskęstų, arba dėl apiplėšimo ar mūsų priešų atimtas būtų, arba kas taip pat dėl Respublikos į nuostolius, skurdą ar į skolas patektų, taip pat pirkliams ir kitiems nuskurdusiems žmonėms, išskyrus žydus. Vis dėlto daugiau laisvės laiko neturime tais raštais suteikti ir duoti, tik dėl didžiausių dalykų ir sumos trejiems metams, ir per tą laiką, tas turi dėl atlygio stengtis. Ir jeigu mes kam norėtume tokį neliečiamybės raštą suteikti, tada tas raštas iš mūsų kanceliarijos turi būti išsiųstas į mums priklausantį teismą, iš kur jis yra, ir per kurį teismą kas tokio neliečiamybės rašto reikalaus, turi tinkamam laidavimui pristatyti gerus žmones, sėslius ir garantuoti jais ir jų turtu, kad per tuos metus, kaip rašte jam paskirta, nedings. Ir paskutinę dieną besibaigiančio termino turės jo laiduotojai tame teisme prisistatyti, o skolintojai savo skolų iš to skolininko tame teisme reikalaus, ieškos ir sieks. O jeigu laiduotojai neprisistatytų, tada patys pagal raštus arba teisingus įrodymus tas skolas turės sumokėti. Vis dėlto jei per tą laiką, nurodytą rašte, tas skolingas žmogus numirs, tada laiduotojai, pranešę apie tai teismo išrašu, kurio apygardoje tas skolininkas mirs, dėl to reikalo bus laisvi. Ir tie, kam ką bus skolingas, turi tas savo skolas išieškoti iš to savo mirusio skolininko turto pagal teisę, kurią dėl to turės.
XXVIII straipsnis
Kam būtų paliesta garbė – kaip greitai teisingumas turi būti padarytas
Taip pat pažadame ir turėsime kiekvienam iš mūsų pavaldinių, kam būtų paliesta garbė, greitą ir nedelsiamą teisingumą padaryti pirmajame artimiausiame ateinančiame didžiajame visuotiniame seime su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais mūsų tarėjais. O jeigu pirmajame seime dėl užimtumo Respublikos reikalais to spręsti negalėsime, tada jau kitame seime būtinai tai turime pabaigti. Ir iki mums išnagrinėjant bylą joks priekaištas arba kaltinimas niekuo negali kenkti to kaltinamojo garbei. O jeigu numirtų arba būtų užmuštas, nesulaukęs to mūsų išnagrinėjimo, tada tai jam ir jo palikuonims neturi kenkti ir tokie apšmeižtieji neturi nuo mūsų, valdovo, ir žemės tarnybos atsisakinėti.
XXIX straipsnis.
Apie naujus muitus ir apie laisvę apgyvendinti miestelius, ir apie tiltų arba užtvankų statymą šlėktų dvaruose
Taip pat nustatome ir įsakome, kad nė vienas žmogus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nedrįstų naujų muitų išsigalvoti nei keliuose, nei ant tiltų, nei ant užtvankų, nei upėse, nei pervažose, nei turguose, nei miesteliuose ir klojimuose arba karčemose, vieškeliuose, savo dvaruose, išskyrus, kurie nuo seno buvo nustatyti arba turėtų dėl to mūsų protėvių ar mūsų raštus. O jeigu kas nors išdrįstų kokius nors naujus kelių muitus ir [muitus] turguose pats be mūsų suteikties savo dvare sugalvoti ir nustatyti arba jį virš seno papročio ir mūsų suteikties pakelti, tada tą dvarą, kuriame kas tai darytų ir kur tai pasirodytų deramai įrodžius, praranda ir tas dvaras atitenka Respublikai ir mums, valdovui, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostui. Ir kurie nuo seno pagal privilegijas ir raštus mūsų muitus ir tilto mokesčius savo dvaruose ima, tie savo asmeninėmis lėšomis tuose savo dvaruose kelius, klojinius, tiltus, užtvankas, griovius turi taisyti. O kur kas pataisytų tiltų, klojinių, užtvankų neturėtų ir dėl to pravažiavimas būtų sunkus ir jei kam tose vietose koks nors nuostolis atsitiktų, tam tas ponas, kas muitą ima, turės nuostolį atlyginti ir su išlaidomis, ką žalos ieškantis pridės. O seniūnai, laikytojai arba mūsų muitininkai, renkantys muitus mūsų dvaruose, taip pat jei kelių netaisytų, tada nuostolius ir išlaidas tam, kas pareikalaus ką pridėti, turės sumokėti. O taip pat jeigu kurie kunigaikščiai, ponai, žemvaldžiai, šlėktos senus kelius savo užtvankomis užtvindytų arba suartų, pasisavindami savo naudai, tie nauji keliai turi būti nutiesti ne pravažiuojančių žmonių nuostoliui, bet kaip gali būti tiesesni ir taip būtų sutaisyti, kad su sunkiais vežimais visur būtų saugus pravažiavimas. Ir kitus senovinius kelius savo dvaruose ir savo žemėse, reikalingose ir klampiose vietose turės pataisyti, tiltus tiesti, klojinius daryti tuos, kurie žmonių nuo seno buvo daromi, ir ateityje turės daryti. O jeigu kieno dvare arba žemės valdoje būtų blogas pravažiavimas ir šlėkta norėtų jį pataisyti ir iš to už išlaidas sau naudą turėti, tada tas privalo į mus, valdovą, kreiptis, ir mes sužinoję apie tai per mūsų komisarus, tam dvarui kaimyninius, turime jam duoti ir nustatyti nuo pirklių ir kitų pravažiuojančių žmonių, išskyrus luomus, šiame Statute nuo to atleistus, kaip apie tai žemiau aprašyta, muitus arba mokestį pagal jo išlaidų dydį ir mūsų, valdovo, malonę. Taip pat mūsų pareigūnai ir muitininkai mūsų, valdovo, ir taip pat kunigaikščių, ponų ir žemvaldžių keliuose, miesteliuose ir kaimuose, kur anksčiau muitas nerinktas, švenčių ir susirinkimų laiku jokių muitų ir turgaus mokesčio išsigalvoti ir imti neturi. O jeigu išdrįstų tą daryti, tada turi smurtinę dvylika kapų grašių ir žalą su atlygiu sumokėti. O plukdomosiose upėse ir kuriose gali būti uostas, kur tik mūsų valstybėje, Didžiojoje Kunigaikštystėje, niekas jokių naujų užtvankų statyti ir užtvankų supilti uosto žalai ir nutekėjimui neturi, o jeigu kas užimtų, tada laisvą vietą uostui turi palikti. Taip pat ir užtvankos plukdomosiose upėse, kur buvo nuo seno, kas statė, tada vis dėlto turi vietą palikti taip tinkamai, kad dėl užtvankos arba užtvenkimo niekam žalos neatsitiktų. Ir tokius reikalus mūsų vaivados, seniūnai ir laikytojai kiekvienas savo valdose turi prižiūrėti. Ir taip pat, kad naujų muitų plukdomosiose upėse, tvenkiniuose ir užtvankose nebūtų. Taip pat, kad užtvankose būtų palikti tinkami praėjimai be kliūčių upėse. O kas iš mūsų valstybės piliečių, kokio tik luomo ir šlėktų tautos būtų, dėl savo pajamų padidinimo norėtų savo žemės valdose naują miestelį įkurti, tai jam bus galima daryti ir turgaus mokestį jame pagal senovinį įprastą paprotį, kaip to kituose kunigaikščių ir ponų miesteliuose laikomasi, nustatyti.
XXX straipsnis
Apie muito neėmimą nuo šlėktų ir jų vežimų
Taip pat iš mūsų, valdovo malonės ir gerumo kunigaikščiams, ponams tarėjams dvasininkams ir pasauliečiams, šlėktoms toje mūsų valstybėje duodame tą laisvę vandenyse, keliuose, tai yra sausu ir vandens keliu, turguose ir ant tiltų, taip pat ir per mūsų dvarus, kaip ir per jų asmeninius, plukdyti, vežti ir pardavinėti laisva valia iš jų asmeninių klojimų kiekvienam paties jo darbo grūdus, bet ne pirktus; nuo to muitas neturi būti imamas. Taip pat ir nuo jų šlėktų vežimų, kurie su jų asmeniniais daiktais ir grūdais važiuoja, nuo to visko muitas ir tilto mokestis neturi būti imami. O jeigu kieno pirkti grūdai ir kiti daiktai prie to būtų, nuo to turi muitą mokėti. O jeigu patys savo asmeniu arba kur jų pačių prie to nebūtų, tada jų pasiųsti dėl to patikimi tarnai arba reikalų tvarkytojai mūsų pagrindinėse muitinėse, kur bus pilies arba miesto pareigūnas, tam pareigūnui muitų rinkėjo ar raštininko akivaizdoje, o kur tokio pareigūno nebus, tada muitų rinkėjui turi prisiekti, kas [iš pervežamųjų daiktų] yra tikri jo paties namų darbo daiktai, o kas pripirkta, tokia priesaika, kaip yra žemiau aprašyta. Ir kada vienoje muitinėje priesaika bus padaryta, tada jau kitose muitinėse nereikės prisiekinėti, bet turės būti praleidžiama su kvitu, paimtu iš tos pirmos muitinės. O vežimai turi būti praleidžiami be priesaikos tik su savų ponų raštais ir antspaudais. Tuo pat būdu ir dėl miško prekių ir dėl kitų ūkinių daiktų reikia taip suprasti, kad be muito mokesčio turi būti praleidžiami. Taip pat muitas iš šlėktų neturi būti imamas ir nuo to, kas iš jų ką nusipirkęs savo asmeninėms reikmėms ir namų apyvokai, o ne pardavimui niekam svetimam arba ir savo pavaldiniams, nors ir iš mūsų, valdovo, miestų arba iš užsienio valstybių ką vežtų. O ant senovinių tiltų, kur prieš tai kas buvo duodama, tik nuo tokių vežimų, kurie grūdus perperkant pardavimui vežtų be savo ponų raštų, tie pagal seną paprotį turi mokėti tilto mokestį. O priesaika tokiu būdu turi būti padaryta: „Aš, vardu, prisiekiu Viešpačiui Dievui Visagaliam vienoje Trejybėje, kad ta prekė arba grūdai, kuriuos plukdau arba vežu, ir čia pareiškiu, yra asmeniškai mano arba mano pono namų ūkio, ne pirkta, nei iš svetimo dvaro paruošta, bet yra iš mano asmeninio dvaro arba mano pono – taip man, Viešpatie Dieve, padėk.“ Ir tuo pat būdu turi prisiekti, tik pakeitę tuos žodžius, kad iš įkeisto dvaro arba iš tenuto iki gyvos galvos, tas prekes arba grūdus plukdo arba veža, nedangstant tuo bet kurio luomo pirklių, kurie priprato miškus iš kitų supirkti ir jų vardu plukdyti, toliau einant: „kad tą prekę vežu arba lydžiu, asmeniniam savo namų poreikiui arba savo pono, o ne jokiam pardavimui nei prekybai, bet asmeninei savo namų apyvokai arba savo pono, ko aš arba mano ponas svetimiems žmonėms nei savo pavaldiniams neturi pardavinėti – taip man, Dieve, padėk.“
XXXI straipsnis
Apie plukdomųjų upių išvalymą
Atsižvelgdami į nemažos šlėktų tautos žmonių naudą, taip pat ir mūsų pagrindinių miestų, į kuriuos būtų lengviau maisto produktus ir kitas reikmes vandens keliu gabenti, nustatome, kad jeigu kuriame krašte, toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, būtų plukdomoji upė, kuria galėtų būti kelias į mūsų pagrindinius miestus, tačiau būtų reikalingas [upės] išvalymas, tada seniūnai ir mūsų dvarų laikytojai, kur tokia upė per mūsų žemės valdas teka, su mūsų pavaldiniais, privalės tą upę išvalyti ir uostą pataisyti taip, kad per ją baržos, vytinės, vandens laivai, medžių sieliai, tinkami statyboms ir malkoms, galėtų be kliūčių praplaukti. Taip pat ir visi luomai, kaip dvasininkai, taip ir pasauliečiai nuo aukščiausiojo iki žemesniojo asmens, privalės taip elgtis ir tokias upes plukdymui, tekančias per jų dvarus ir žemės valdas, valyti ir taisyti kaip aukščiau paminėta, juk tai bus ne be jų naudos, nes ką turėtų šimtui pastočių į mūsų pagrindinį miestą maisto produktus nepanaudotus pardavimui išsiųsti, tai galima laivu, vandens keliu per kelis žmones išsiųsti. O kas savo girias prie uosto turi, plukdydamas medžius, tinkamus statyboms ir malkoms, didelę naudą sau pridės. Ir kur per dvarus tokia bendra upė tekėtų, o vienas dalininkas arba ir keletas jų norėtų tą upę plukdymui paruošti, o kiti dalininkai tam vienam arba keliems jiems prie pagalbos ir prie išvalymo tokios upės prisidėti nenorėtų, tada tie, kurie išvalys, turi ten atvesti pavieto pakamarį ir pakamaris turi tas jų išlaidas deramai įrodžius įkainoti ir tai mums savo raštu pranešti. O mes, valdovas, turime tam arba tiems asmenims, kurie tą upę išvalys, pagal jų išlaidas duoti teisę muitą rinkti nuo tų, kurie ta upe grūdus ir kitas prekes pardavimui plukdys. Tačiau tą muitą jiems leista turėti tol, kol savo išlaidas dėl upės išvalymo surinks.
XXXII straipsnis
Jeigu kas išprašytų tai, kas kitam jau anksčiau buvo duota
Taip pat nustatome, jeigu kas nuo ko dvarus, žmones, žemes iš mūsų, valdovo, išsiprašytų ir tai sau į privilegiją įsirašytų, o tai, ką jis nuo ko sau išsiprašė, pirmiau kitam buvo duota arba mūsų privilegijoje įrašyta ir tai patvirtinta, ir tuo tas būtų naudojęsis ir valdęs, tada tokia ankstesnė privilegija arba raštas turi pasilikti galioti. Ir kam tas turtas duotas, turi laikyti ir naudotis juo pagal raštus ir mūsų ankstesnį patvirtinimą, o paskutiniai raštai turi į nieką pavirsti. Taip reikia suprasti ir apie raštus dėl pareigybių.
XXXIII straipsnis
Kas raštus išprašytų, o to nevaldytų, ir apie ekspektatyvas
Taip pat nustatome, jeigu kas pas mus, valdovą, dvarų, žmonių ar žemių išprašytų ir mūsų suteikties rašte jam tai buvo aprašyta, o nevaldytų ir nebūtų naudojęs to iki dešimties metų, tada ir mūsų raštai ir tokia suteiktis po to jokios galios neturi. Taip pat, vadovaudamiesi krikščioniškąja teise ir taip pat saugodami, kad tarp mūsų pavaldinių pavojus ir nesantaika nesidaugintų, nustatome, kad nuo šio laiko jokie raštai, kurie lotyniškai ekspektatyvomis vadinami, jokios galios neturi, o nors ir nuo mūsų kam nors būtų duoti, ateičiai neturi būti saugomi, tik jeigu kas pats savo gera valia per mus, valdovą, su mūsų, valdovo, sutikimu leistų iš savo laikymo, ką būdamas gyvas kitam laikymui perleisti, tai iš karto būdamas gyvas turi tai atiduoti žmonėms, pilnametystės sulaukusiems ir vertiems.
XXXIV straipsnis
Apie nedavimą dviejų dignitorijų arba pareigybių vienam asmeniui
Pagal prašymą visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomų, matydami mes, valdovas, dėl geresnės naudos ir Respublikos papuošimo vienam asmeniui dvi dignitorijos ar dvi teismo pareigybės nebus duodamos. Todėl nustatome ir siekiame bei pažadame vykdyti, kad vienam asmeniui, nors garbingiausiam ir labiausiai nusipelniusiam, dviejų dignitorijų mūsų tarybos sudėtyje ir taip pat dviejų žemės pareigybių ir dvaro bei teismo seniūnijų nuo šio laiko ir visiems būsimiems laikams duoti neturime. O jeigu kas kokią nors dignitoriją mūsų taryboje arba dvaro, žemės pareigybę ar taip pat teismo seniūniją priešingai šiam Statutui gautų, tokio [asmens] valdžiai niekas neturės paklusti. Ir taip, jei kas nors jį, prieš mus, valdovą, pašauks į seimą, tada per pirmą terminą kaip per galutinį jis turi stoti, ir ar stotų, ar nestotų jis, mes, valdovas, ten per tą terminą vienos dignitorijos arba teismo pareigybės, dėl kurios bus pašauktas, turime nuo jo atiteisti ir kitam duoti. Ir tam, kas jį dėl to pašauks, tas pašauktas šimtą kapų grašių turės sumokėti ir tai iš jo nuosavybės turi būti išieškota, nesilaikant Statuto terminų.
XXXV straipsnis
Kad niekas neapsistotų mūsų, valdovo, dvaruose
Taip pat nustatome, kad joks ponas ir niekas iš mūsų pavaldinių savavališkai mūsų dvaruose, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, važiuodami keliais, neturi apsistoti ir stacijų sau ir savo arkliams mūsų dvaruose daryti bei mūsų tvenkiniuose, kūdrose ir ežeruose žvejoti. O jeigu kas priešingai tam mūsų įstatymui darytų ir mūsų dvaruose apsistotų, staciją sau ir savo arkliams mūsų dvaruose darytų bei tvenkiniuose, kūdrose ir ežeruose žvejotų, tada tas, deramai įrodžius teisme tuo įkaltintas, turi dvylika savaičių kalėti pilyje ir žalą atlyginti.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).