I straipsnis
Apie nepilnamečius vaikus
Nustatome, kad nepilnamečiams vaikams, mirus jų tėvams, nebūtų padaryta jų kilnojamajam bei nekilnojamajam turtui žala ir jis nebūtų iššvaistytas, tad dėl šios priežasties tokie nepilnamečiai vaikai turi būti valdomi ir prižiūrimi tėvų paskirtų globėjų, arba giminaičių, arba taip pat [teismo] priskirtų [svetimų], iki pilnametystės. Pilnametystės sulaukęs vyras turi turėti pilnus aštuoniolika metų, o mergina trylika metų.
II straipsnis
Apie tėvišką globą visų vaikų dvarų ir kilnojamojo turto, jiems iš motinos priklausančio, ir apie sūnų nuosavo turto įsigijimą
Taip pat nustatome, jeigu tėvas, mirus žmonai, turėtų nepilnamečių vaikų, kurie turėtų motinos dvarus arba jiems užrašytus, tada tėvas kaip pačius vaikus, taip ir tokius jų motinos dvarus ar kokius nors jų asmeninius ir kilnojamąjį turtą, po jų motinos likusį, taip pat ir tokius dvarus ir kilnojamąjį turtą, kurį tėvas po savo žmonos mirties pagal savo vaikų teisę gautų, visa tai jis turi globoti iki vaikų pilnametystės. O kai jie suaugs, turi jiems tuos dvarus iš savo globos pilnutinai perleisti bei kilnojamąjį turtą visiškai atiduoti ir jokio atsiskaitymo dėl savo globos jiems daryti neprivalės. Visgi savo globos metu neturi teisės nieko iš tų dvarų į svetimas rankas amžiams ar įkeitimo būdu perleisti. O jei perleistų, tada vaikams tai neturi kenkti, ir jie galės to iš laikytojo ieškotis, tik kad žemės senaties, pasibaigus globai, nepraleistų. O jeigu kuris sūnus, kokiu nors būdu būtų įgijęs sau dvarą arba kokį nors nekilnojamąjį turtą ir tą dvarą [ar] nekilnojamąjį turtą duotų bei pavestų savo tėvui valdyti, tada ir tokio dvaro tėvas niekam jokia teise amžiams ar už pinigų sumą įkeisti negali ir kiti jo broliai prie savo dalies to prisiskirti negalės. O jei tėvas kam nors tokį dvarą perleistų, visgi tam sūnui ir jo vaikams ar palikuonims bus galima savo nuosavybės iš laikytojo ieškotis. Ir tas, kam tokie motininiai dvarai ar kaip nors priklausantys vaikams, ar kurio nors paties sūnaus įgyti tėvo būtų prarasti, sūnus savo pinigų turi ieškotis iš tokio tėvo, o po jo mirties – iš tokio tėvo asmeninio dvaro. O dėl tokio dvaro, įgyto paties sūnaus ir motinai duoto valdyti, pagal tą pačią teisę, aukščiau aprašytą, kaip dėl motinos, taip ir dėl tėvo, reikia suprasti. Taip pat, jeigu kurio sūnaus asmeniškai įgyti pinigai arba kokie nors kiti daiktai tėvui saugoti būtų duoti ir patikėti, o tėvas būdamas gyvas savo poreikiams juos išleistų ir po to pats numirtų bei keletą sūnų paliktų, tada, pirmiau prieš dalijant tą tėvo dvarą į lygias dalis, visi sūnūs kartu su tuo savo broliu, kurio daiktai bus, turės tą savo tėvo skolą sau lygiomis dalimis pasidalyti ir taip, kiekvienas iš tos savo dalies tą skolą savo broliui atidėjęs, turi tėvo dvarą lygiomis dalimis pasidalyti. Taip pat reikia suprasti ir apie daiktus, sūnaus patikėtus motinai, dalijant jos įnašą arba motininius dvarus. O jeigu tėvas arba motina keletą vaikų savo globoje turėtų ir vienas iš tų vaikų pilnametystės sulauktų, tada jam tik jo dalį pagal lygų dalijimą turi perleisti, o kitus nepilnamečius vaikus su jų turto dalimis savo globoje turi laikyti iki kiekvieno iš jų pilnametystės.
III straipsnis
Kas turi būti globėjai
Pirmiausia globėjai gali būti tie, kuriuos tėvas testamente savo vaikams paskirtų. O jeigu nepaskirtų, tada pilnametis vyresnysis brolis turi jaunesniuosius brolius ir seseris globoti. O jeigu nebūtų suaugusio vyresniojo brolio, tada dėdės iš tėvo pusės, taip pat vienas iš jų vyresnysis, turi būti globėju. O jeigu tikrų dėdžių nebūtų, tada iš tėvo pusės giminių kuris nors vienas iš jų vyresnysis prie globos turi būti prileistas. O kur globėjų giminių iš tėvo pusės nieko nebūtų, tada dėdės iš motinos pusės, taip pat ir kiti giminės turi būti globėjai. O jeigu nebūtų giminių ir iš motinos pusės, juo labiau vyriškosios giminės, tada globėjos gali būti ir moterys iš tėvo pusės, taip pat vyresniosios, artimiausios tiems vaikams. O jeigu iš tėvo pusės ir giminių moterų nebūtų, tada ir iš motinos pusės giminės moterys, taip pat vyresniosios, globoti gali. Vis dėlto tos, kurios būtų ištekėjusios ir nuosavybėje savo turto turėtų bei turėtų vyrus, taip pat gerus žmones, dorus, pamaldžius ir sėslius, kurie taip pat kartu su savo žmona norėtų tą globą paimti ir, esant žmonos nuosavybės stokai, save ir savo asmeninį dvarą dėl to raštu ir savo parodymu teisme duotų ir įsipareigotų, kad jei koks nuostolis vaikams jų globoje atsitiktų, tada pilnametystės sulaukę vaikai ne tik iš žmonos dvarų, bet ir iš jo asmeninių dvarų teisėtai to ieškotis turės. O jeigu tokių giminės moterų nebūtų, tada turi būti elgiamasi pagal penkto skyriaus vienuoliktą straipsnį. Tačiau globėjai turi būti ne svetimšaliai, bet šioje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gimę geri žmonės, pamaldūs, nešvaistūnai, pasiturintys tame paviete, kur globos. Ir kiekvienas globėjas, nors ir giminaitis, taip pat turi būti pasiturintis, išskyrus tuos globėjus, kuriuos tėvas testamentu paskirtų. O jeigu tas globėjas, tėvo paskirtas arba žemės teismo priskirtas, netinkamai tą globą vykdytų ir padarytų žalą tiems vaikams, tada žemės teismas pašaukdamas tą globėją pagal šį Statutą ir straipsnį, aukščiau minėtą, per baigiamąjį terminą ir deramai įrodžius bei nustačius tokio globėjo padarytą žalą turi tą globą iš tokio globėjo atiteisti kam nors kitam pagal teisę ir tik doram bei pasiturinčiam tą globą pavesti, o kokia žala nuo to pirmojo globėjo tame dvare vaikams būtų padaryta, visa tai iš to globėjo per teismą turi būti priteista ir išieškota. O jeigu vaikų dvarai būtų skirtinguose pavietuose, tada tas teismas, kuriame paviete bus pagrindinis tų vaikų dvaras, turi globėją paskirti, ir globėjas pats vienas pagrindiniame dvare ir visus kitus dvarus, nors jie ir bus skirtinguose pavietuose, iš vieno valdyti ir globoti turi. Taip pat globėjas neturi būti labai senas pagal metus, bet tas, kuris būtų geros sveikatos ir savo namais išmintingai bei apdairiai rūpintųsi. Vis dėlto dvasininkai globėjais neturi būti, išskyrus tuos, kurie tame paviete turėtų savo dvarus, tėvoninius, motininius ar kitaip įgytus, bet ne bažnytinius.
IV straipsnis
Nurodymas globėjams, kaip jie turi prisiimti globą
Nustatome, kad kiekvienas globėjas, prisiimdamas globą, pirmiausia su teismo paskirtu vazniu, kuriame paviete tas dvaras bus, ir su dviem šlėktomis, tų vaikų giminaičiais, susijusiais kraujo ryšiu, o nesant giminių arba jei globėjas dėl to jų atvesti negalėtų, tada nors ir ne su giminėmis, bet tik su gerais žmonėmis, pasitikėjimo vertais, tame paviete sėsliais, artimais kaimynais, turi smulkiai surašyti dvarą, žmones ir visą vaikų turtą, kaip nekilnojamąjį, taip ir kilnojamąjį, ir tą sąrašą su antspaudais vaznio ir šlėktų, kurie prie to būtų, bei vaznio ir šlėktų akivaizdoje turi įrašyti į žemės [teismo] knygas ir sau tą išrašą iš knygų paimti. Ir po to globėjas, paėmęs vaikus, turi juos gerai, garbingai auklėdamas bei pamokydamas išlaikyti bei aprūpinti pagal dvaro turtingumą ir savo didelėmis pastangomis, kaip jam pačiam garbė miela, saugoti ir jų nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą visumoje laikyti ir tai, kas per ilgą saugojimą vaikams nuostolį galėtų turėti, tuos daiktus turi į pinigus pakeisti ir viską vaikų naudai daryti. O kai vyresnysis sūnus suaugs ir sulauks pilnametystės, globėjai privalės visą tą vaikų turtą, kaip nekilnojamąjį, taip ir kilnojamąjį, ir visas pajamas, gautas iš dvaro, bei duokles pinigines ir medaus bei visokias kitokias, kurias per visą savo globos laiką surinks, jam atiduoti, ir padarę galutinę ataskaitą žemės arba pilies teisme, kur tas, kuriam globa baigiasi panorės, dėl visko atsiskaityti. O už savo darbą globėjai iš visų mokesčių, pajamų, medaus duoklės ir iš dvaro laukų bei visų kitų naudų, kokios tik būtų, turi sau dešimtą dalį imti ir dėl to ataskaitos daryti neprivalės. O iš tų devynių dalių pajamų vaikų auklėjimui ir mokslui, teismui, žemės karo tarnybai ir dvaro tarnams bei namų šeimynai naudoti ir galutinę ataskaitą turi daryti bei deramai dvarus nuo nuostolių saugoti. O kokius rugius ir visokius grūdus sudėtus bei užsėtus globoje paims, su tuo visu globą atiduoti turi. Taip pat sidabrinės, baudų globėjas sau imti nei tvenkinių nusausinti neturi, tik žuvį iš tvenkinio savo poreikiams ir maistui gaudyti gali.
O kuris globėjas, paskirtas testamentu, kaip giminaitis arba teismo priskirtas, nesilaikydamas to nurodymo, neoficialiai, be vaznio, dėl to paskirto, ir be kviestinių, pirmiausia nesurašius viso vaikų turto, kaip nekilnojamojo, taip ir kilnojamojo, globą prisiimtų ir jei savo globoje esantiems vaikams kokį nuostolį padarytų, prieš tokį vaikai, sulaukę pilnametystės, bus arčiau prie įrodinėjimo, kas po to tiems pilnamečiams vaikams teisme iš globėjo turi būti priteista ir išieškota. O jeigu toks globėjas, savo globa pakenkęs, numirtų, ir tada žala iš jo dvaro turi būti priteista ir išieškota. O jeigu globėjas, laikydamas dvarą, pilnametystės sulaukusiems vaikams ar kam tas dvaras priklausytų, po teismo priminimo dvaro atlaisvinti ir globos su viskuo atiduoti bei ataskaitos padaryti nenorėtų taip, kaip šiame straipsnyje aukščiau yra aprašyta, ir leistųsi dėl to į teismą būti pašauktas, tada dėl globos atiteisimo visi nuostoliai bei praradimai, kokių tik per savo laikymą būtų padaręs, su įrodymu iš tokio globėjo turi būti išieškoti. Ir vyresnysis brolis tokiu pat būdu turi imti globą ir ją atiduoti, kaip aukščiau šiame straipsnyje apie globėjus yra aprašyta.
V straipsnis
Jei globėjas ką nors dėl nesąžiningumo arba nerūpestingumo iš vaikų turto prarastų
Jeigu globėjas, kaip giminaitis, taip ir tėvo paskirtas arba teismo priskirtas, dėl savo aplaidumo arba nerūpestingumo ką iš mažamečių vaikų nekilnojamojo turto prarastų, tada vaikai, sulaukę savo pilnametystės, galės savo [reikalo] teisme ieškotis iš to, kas tą jų dvarą arba žmones ir žemes valdytų, kad tik, sulaukę pilnametystės, žemės senaties nepraleistų.
VI straipsnis
Globėjas gali dėl vaikų skriaudų teisme ieškoti, bet negali nieko prarasti
Jeigu kas našlaičiams arba pilnametystės nesulaukusiems vaikams kokią nors skriaudą esančiame dvare arba dėl kokių nors kitų paprastų dalykų padarytų, tada jų globėjas turi teisę per teismą to ieškoti. Visgi jeigu globėjas, vaikams esant nepilnamečiams, ką prarastų ir dėl to jiems būtų matoma skriauda, tada jie, sulaukę pilnametystės, gali dėl tų skriaudų aiškintis ir per teismą to ieškoti, tik kad žemės senaties nepraleistų. Bet įvykdytų sumušimų, grobimų ir kitų skriaudų dėl paprastų dalykų, kas per teismą globėjo būtų užbaigta, tai jau to vaikai atnaujinti ir judinti neturės teisės. Taip pat ir globėjas dėl tokių paprastų dalykų, kur reikalas būtų ne dėl žemės, privalės kiekvienam nuskriaustajam iš bajorų ir pavaldinių tų dvarų, kuriuos globoje turi, teisingumą ir išieškojimą padaryti, net ir kaltąjį mirties bausme nubausti, taip ir pats atsakyti. Tačiau už asmeninį prasižengimą išieškojimas turi būti padarytas iš jo asmeninio dvaro, o ne iš vaikų dvaro.
VII straipsnis
Kas nepilnamečius vaikus į teismą pašauktų
Taip pat nustatome, kad dėl dvarų, kaip tėvoninių, taip ir motininių, pirktų ir ištarnautų, nei vaikai, nei globėjas neprivalės teisme atsakyti, bet ta byla iki vaikų pilnametystės turi būti atidėta. O juos, kai sulauks pilnametystės, tada tuo laiku besiskundžiančioji šalis galės pašaukti į teismą, ir jie jau privalės dėl to ieškinio atsakyti neatsikalbinėdami žemės senatimi. Tik kad ir besiskundžiančioji šalis, sulaukus vaikams pilnametystės, žemės senaties nepraleistų.
VIII straipsnis
Nepilnamečiai vaikai neturi teisme atsakyti, išskyrus šešis dalykus
Taip pat nepilnamečiai vaikai, pašaukti į teismą, privalo atsakyti tik dėl šešių dalykų. Pirma: jeigu jų tėvas arba motina, būdami geros sveikatos, kokį nors esantį nekilnojamąjį turtą įkeitimo už pinigus būdu laikė arba kokia nors pinigų suma dėl to dvaro jiems buvo užrašyta, ir giminės tą turtą iš tų vaikų norėtų išpirkti bei pašauktų juos dėl to pinigų paimti, tada tie vaikai privalės pinigus paimti per globėją arba gimines, o tą turto laikymą išperkančiajam užleisti. O globėjas, viešai iš jų paėmęs pinigus, tai šaliai, kuri pinigus duos, turi išrašyti kvitą, o paskui pilnamečiams vaikams pinigus ir visus tuos dalykus privalės grąžinti. O jei vaikai būtų pašaukti dėl įkeitimo, o jų globėjas parodytų dėl to amžiną [valdymo] raštą arba kokį kitą deramą įrodymą, kad tai yra turtas, tiems vaikams amžinai priklausantis, tada tokia byla turi būti atidėta iki vaikų pilnametystės. Antra: jeigu jų tėvas kam laiduotų dėl kokio nors reikalo ir dėl to laidavimo jų tėvas, dar gyvas būdamas, buvo pašauktas į teismą, tada po tėvo mirties vaikai, jei bus pašaukti, privalo atsakyti ir, jei teisme bus rasta kaltė dėl to laidavimo, turi taip pat per savo globėją iš savo turto visiškai atlyginti tam, dėl ko jų tėvas ėmėsi ir įsipareigojo. Trečia: jeigu jų tėvas, pats gyvas būdamas, turėtų bylą dėl kokio nors palikimo, bet neužbaigęs numirtų, tada vaikai per globėją privalės atsakyti. O jeigu būtų tik pašauktas ir prieš sesiją pagal pirmąjį šaukimą atvykęs numirtų, tada ta byla turi būti atidėta iki vaikų pilnametystės. Ketvirta: savo tėvo skolas privalės per globėją mokėti neatsikalbinėdami savo mažametyste. Penkta: jeigu tėvas, atskyręs ką nors iš savo dvaro, žmones ir žemes iš ramaus laikymo, ir po to greitai numirtų. Šešta: dėl bėglių ir tėvoninių žmonių, valdant tėvams arba patiems globėjams į vaikų dvarą persikėlusių, nepilnamečiai vaikai, būdami dėl to pašaukti, taip pat per savo globėją privalės išsiteisinti. Kad tik besiskundžiančioji šalis dėl bėglių ir tėvoninių žmonių senaties, šiame Statute, aukščiau aprašytos, pilies arba žemės teisme nepraleistų.
IX straipsnis
Apie neatsidalijusius brolius, suaugusius ir nesuaugusius
Nustatome, jeigu neatsidaliję broliai, būdami pilnamečiai, vieną brolį dvare paliktų ir savo dvarą jam valdyti iki savo sugrįžimo iš kur nors pavestų, o jis, kaip vyriausias ir vietoje paliktas, būtų į teismą pašauktas ir pralaimėtų kokią nors bendrą savo ir savo brolių bylą, tada kiti jo tikrieji broliai neturės galios tokio teismo sprendimo teisme pakeisti nei atitaisyti, bet ką per savo brolį prarado, dėl to turi amžinai tylėti. O jeigu vienam pilnamečiam broliui jo ir jo mažamečių brolių dvaras globai į rankas patektų ir būtų jis pašauktas dėl to dvaro, kaip ir dėl kitų bendrų reikalų, tada privalės teisme atsakyti nelaukdamas savo jaunesnių brolių pilnametystės. Taip pat vyresnysis brolis, sulaukęs pilnametystės, neatsikalbinėdamas savo nepilnamečiais broliais dėl dalijimo turto giminėms ir saviškiams privalės išsiteisinti ir lygią dalį, teismo priteistą, perleisti. Ir jei ką per teismą arba per dalybas vyresnysis brolis praleistų, tada jaunesni broliai, sulaukę pilnametystės, iš tokio vyresniojo brolio to ieškoti negali, bet iš to, kam tas dvaras, žmonės arba žemės perėjo, sulaukus pilnametystės ir nepraleidus žemės senaties jiems to bus galima ieškotis. Vis dėlto tas suaugęs brolis, kuris pats prarado, savo dalies ieškotis negali. Taip pat bus galima vyresniajam pilnamečiam broliui, nesulaukus savo brolių pilnametystės, dėl bendros skriaudos, kaip dvaro, taip ir kiekvieno dalyko, iš kaltojo per teismą ieškotis. O ką tik teismas priteis, tai su broliais, [jiems] sulaukus pilnametystės, lygiai dalytis privalės.
X straipsnis
Globėjai neturi vaikų dvaro parduoti, prarasti nei keisti ribas
Nustatome, kad globėjai negali globojamų vaikų dvaro parduoti arba kokiu nors būdu prarasti bei taip pat keisti ribas. O jeigu globėjas pasielgtų kitaip, tada vaikai, sulaukę pilnametystės, galės savo dvarų iš tų laikančiųjų per teismą ieškotis, tik kad sulaukę pilnametystės žemės senaties nepraleistų.
XI straipsnis
Vyresnysis suaugęs sūnus negali nesuaugusių brolių dvarų atskirti arba įkeisti, išskyrus savo dalį, nebent dėl savo tėvų skolų
Nustatome, kad vyresnysis brolis, laikantis dvarus kartu su savo neatsidalijusiais broliais, negalės kokiu nors būdu to bendro dvaro įkeisti, parduoti, atskirti arba prarasti, nebent kas pareikalautų jų tėvų skolų, užrašytų arba teismo priteistų, tada dėl šio poreikio tas vyresnysis brolis su savo namų vyresniųjų bičiulių žinia ir patarimu turės teisę tą su savo broliais bendrą dvarą įkeisti. Ir tas tėvo arba motinos skolas iš tų visų dalių turi sumokėti būtent tais pinigais taip, kad pinigų suma, paimta už savo brolių dvarus, neviršytų jų tėvų skolų sumos. O jeigu skolos arba koks nors teismo priteistas mokestis būtų mažesnis, tada vyresnysis brolis, pirmiau apžiūrėjęs namų išteklius ir kitas namų ūkio reikmes, turi tas mažas skolas sumokėti iš brolių dvarų činšo ir iš pajamų, o likutį, kas būtų viršaus, turi savo broliams sąžiningai išsaugoti.
O jeigu padarytų kitaip, tada toks brolių dvarų užrašymas arba įkeitimas teisme neturi būti priimamas, o broliai, kurių dvarai kokiu nors kitu neteisingu būdu bus atriboti, kai sulauks savo pilnametystės ir senaties nepraleis, turės teisę to per teismą ieškotis. O tas, kuris priešingai tiems mūsų nuostatams neapdairiai duotų pinigų iš brolių dvaro be jų visų bendro leidimo, turės iš to paties vyresniojo brolio savo pinigų reikalauti ir ieškotis. Ir jeigu, kas suaugęs, tačiau svetimose šalyse tarnyboje arba moksluose, arba priešų įkalintas būtų, tam senatis nekenkia, jeigu jos atvykęs nepraleis. Tačiau jeigu už savo dalį vyresnysis brolis panorėtų kokią nors pinigų sumą paimti arba ją amžiams parduoti, tada jam tai galima padaryti. O kai jaunesnieji broliai, sulaukę pilnametystės, panorės savo dalį dvare amžiams turėti, tada, nors ir tas vyresnysis brolis savo dalies neatlaisvintų, įkeitimo laikytojas arba tas, kas nupirks, privalės tą jų vyresniojo brolio dalį amžinam dalijimui tarp jaunesniųjų brolių leisti, ir kuri dalis jų vyresniajam broliui pagal dalijimą atitektų, tą dalį tas įkeitimo laikytojas arba tas, kas nupirko, laikys.
XII straipsnis
Vyresnieji broliai negali neatidalyto dvaro prarasti nei įkeisti, tik tai, kas jų daliai priklausys
Nustatome: jeigu keletas tikrų brolių, sulaukusių pilnametystės ir taip pat nesulaukusių pilnametystės, pasiliktų po tėvo arba motinos mirties ir turėdami bendrus tėvoninius arba motininius dvarus vyresnieji pilnamečiai broliai norėtų tame dvare įsikurti, o dar negalėtų tarp savęs amžino atsidalijimo padaryti, bet norėtų tuos savo dvarus tik taip į dalis išskirti iki jaunesniųjų brolių pilnametystės ir amžino atsidalijimo, tada tai jiems bus galima. Vis dėlto jeigu kuris iš jų, laikydamas tokią dalį ar visą savo dalį, ar ką iš tos dalies išskyręs, kam įkeistų arba parduotų, tada, kai jaunesnieji broliai, sulaukę pilnametystės, panorės jau amžinu atsidalijimu tą dvarą pasidalyti, turi tą, kuris nupirko arba paėmė įkeitimu, pašaukti į žemės teismą per galutinį terminą, kad tą dvarą lygiu dalijimu su jais pasidalytų. Ir teismas privalės jiems lygų dalijimą priteisti. O tas, kas tokią dalį nupirko arba įkeitimu paėmė, privalės visą tą savo pirkimą su tais broliais, kaip to dvaro paveldėtojais, lygiu ir amžinu dalijimu pasidalyti, priimdami visą sumą tos dalies, kuri tik tam broliui pagal jo prigimtinę teisę ir dalijimą atitenka. Ir nors daugiau pinigų už tai duotų negu tai kainuotų, jau prie to privalės pasilikti. Taip pat jeigu kuris toks iš brolių, atsiskyręs dvarą iki atidalijimo, kaip aukščiau minėta, jo ir neparduotų arba ir neįkeistų, tik kokį nors nuniokojimą padarytų, tai yra pavaldinius išvaikytų arba naudingus miškus pelenais, malksnomis, šulais paverstų ir kitus reikalingus miško darbus arba gojus ir šilus, tinkamus statyboms, iškirstų, išparduotų ir nuniokotų arba išdalytų, tada tie kiti broliai savo dalyse dėl to nukentėti neturi, bet amžinai atidalijant turi būti tas visas nuostolis iš jo dalies jo broliams atlygintas ir sumokėtas. Ir kiek pavaldinių savo laikymo metu bus išvaikęs, tiek jau broliai atsidalydami žmonių jam pridėti neturi ir neprivalės. Visgi malkas ir medieną statyboms savo poreikiui galima bus į tą dvarą imti.
XIII straipsnis
Apie pilnamečius brolius, kad ir kiek jų būtų, kaip jie turi dvarą dalytis ir jį laikyti
Taip pat nustatome: jeigu būtų keletas pilnamečių brolių ir jie turėtų neatidalytą dvarą, o vienas iš jų dėl pinigų poreikio norėtų to dvaro savo dalį kam nors ar svetimam įkeisti arba parduoti, o tie jo broliai nenorėtų su juo to dvaro atsidalyti, tada tas brolis turi juos pašaukti dėl to į žemės teismą per galutinį terminą, ir pagal tą šaukimą teismas turi jam nustatyti terminą dėl to dvaro atidalijimo, tačiau neilgiau kaip per dvi savaites arba kaip dėl to leis palankus laikas. Ir dėl to atidalijimo teismas turi jiems vaznį ir du šlėktas priskirti, nustatęs užsispyrusiesiems užstatą tiek, kiek ta dalis kainuoja. O jeigu tie broliai atidalijimo su tuo broliu per tą terminą priimti nenorėtų, tada privalės tam broliui užstatą sumokėti. Ir teismas jau privalės tai savo raštu persiųsti pakamariui, o pakamaris, su savo šaukimu atvykęs, turės ir privalės tam broliui dalį, nuo viso jam priklausančią, teisingai išskyręs duoti ir užstatą priteisti, o dėl užstato išieškojimo į žemės teismą pagal straipsnius, dėl pakamario teismo valdžios aprašytus, persiųsti. Tas atidalijimas turės galią kaip ir kitose išieškojimo bylose, teisme priimtose, ir jie jau amžinai tarp savęs tą atidalijimą turi laikyti. Ir tam broliui bus galima tą savo dalį kaip panorės laikyti pagal šį Statutą ir straipsnius jame aprašytus.
XIV straipsnis
Globėjas, laikydamas dvarą globoje, neturi nieko dėl savo kaltės iš to dvaro prarasti
Jeigu kas laikytų svetimą globojamą dvarą ir būtų dėl kokių nors skriaudų kaimynams ar skolų arba tai pat dėl kokių kitų savo bylų teisme įkaltintas, kiekvienas toks, jeigu būtų savo nuosavybėje įsikūręs ir už tokį savo nusikaltimą teismo nuteistas, turi iš savo asmeninio dvaro ir turto sumokėti. O trūkstant dvaro ir turto, kilnojamųjų daiktų ir asmeniškai iš atsakovo turi būti išieškota, o dvaras, kurį globoje laikytų, nuo to bus laisvas.
XV straipsnis
Jeigu globėjai, pradėję vaikams padarytų skriaudų teisme ieškoti, patys numirtų
Nustatome: jeigu globėjai, paskirti ar giminės, pradėję pagal testamentą dėl kokios nors vaikams padarytos skriaudos teisme ieškoti ir nepabaigę tos bylos vienas kuris iš jų numirtų, tada likęs turės teisę tos vaikams padarytos skriaudos teisme ieškoti. O kur visi globėjai nepabaigę bylos dėl tos skriaudos numirtų, tada prie globos turi būti prileisti tų vaikų kraujo giminės. O jeigu giminių (kaip aukščiau savo vietoje nurodyta) nebūtų, tada pareigūnas tai globai turi priskirti globėjus, nors ir svetimus, kurie pagal tą testamentą bei pagal tą teisę veiks ir vaikams padarytos skriaudos ieškos kaip ir tie pirmieji globėjai, testamente vardais įrašyti.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).