TREČIAS SKYRIUS. Apie šlėktų laisves ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išplėtimą

I straipsnis
Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išplėtimą

Mes, valdovas, pasižadame ir taip pat prisiekiame už save bei savo palikuonis, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, šia savo priesaika, kurią davėme visiems, visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, piliečiams, kad tos garbingos valstybės, Didžiosios Kunigaikštystės ir visų jai nuo seno bei dabar priklausančių žemių, šlovėje, tituluose, sostinėje, garbingume, valdžioje, galybėje, nurodymuose ir visuose kituose priklausiniuose bei įsiklausyme, ir taip pat ribose, neturime niekaip sumažinti, atimti ar pažeminti, bet kaip tik visa tai norime padidinti ir padidinsime. Ir jei Viešpats Dievas iš savo šventos malonės mums, valdovui, suteiktų kitą valstybę arba ir Karalystę, tada visų pirma tos mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kunigaikščių, dvasinių ir pasaulietinių ponų tarėjų ir visų žemės ir rūmų pareigūnų, šlėktų ir riterių ir visų kitų luomų neturime niekaip žeminti, bet nuo visokios nepagarbos ir pažeminimų saugosime ir ginsime, su Dievo pagalba savo didesniu uolumu ir pastangomis stengdamiesi dėl padidinimo ir išaukštinimo šios valstybės ir visų vertybių, papuošimų ir gėrybių.

II straipsnis
Apie šlėktų laisves

Taip pat mes, valdovas, savo žodžiu pasižadame už save ir savo palikuonis, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, ta pačia mūsų prievole, kaip aukščiau pirmame straipsnyje yra aprašyta, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir visose šios valstybės žemėse turime saugoti visų kunigaikščių, ponų tarėjų, kaip dvasinių taip ir pasaulietinių, visų žemės ir rūmų pareigūnų, vėliavinių ponų, šlėktų riterių, miestiečių ir visų paprastų žmonių krikščioniškas laisves, kuriomis jie, kaip laisvi žmonės, nuo senų laikų ir amžinatilsį savo protėvių laisvai rinkdami sau ponus ir valdovus, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, gyveno ir vadovavosi laisvų krikščioniškų valstybių pavyzdžiu ir būdu, prilygdami ir vienodai turėdami bei tomis laisvėmis naudodamiesi su savo kaimynais ir broliais – Lenkijos Karūnos riteriais ir kitais tos tautos luomais, ypač dėl teisių ir laisvių privilegijose ir raštuose mūsų protėvių, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir mūsų jiems, taip visiems, kaip ir kiekvienam atskirai, rangus ir pareigybes, dvarus ir žmones, žemes ir kas tik duota ir kas dar bus duodama ateityje, nepajudinant ir nekeičiant, amžiniems laikams turime saugoti. Ir kas, nors be privilegijų, taip pat laikytų savo dvarus, žmones bei žemes pagal tėvoninę teisę ar kokiu nors būdu įgytus iš mūsų protėvių, jų malonės Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Vladislovo Jogailos ir jo brolio Vytauto, didžiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos sūnaus – Žygimanto, antrojo Jogailos sūnaus – Kazimiero [Trečiojo], Jono Albrechto, Aleksandro, Žygimanto Pirmojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto ir Henriko – ar ko nors iš tų valdymų ir taip pat iš mūsų laimingo valdymo, tie patys su savo palikuonimis ir giminaičiais tai dabar ir per amžius turi laikyti ir laikys. Ir dėl tokių šlėktų turtų bei žemių, kad jokios abejonės nebūtų, visada laisvai su visomis naudomis, kurios kokiose nors jų žemėse pasirodytų, ir taip pat visokios rūdų bei druskos kasyklos turi pasilikti. O mes ir mūsų palikuonys neturime trukdyti jiems per amžius tuo laisvai naudotis.

III straipsnis
Apie išsaugojimą taikoje visų mūsų pavaldinių, tos valstybės piliečių, dėl skirtingo supratimo ir krikščioniškų pamaldų

Kadangi mūsų privilegija ir priesaika yra patvirtinta tarp skirtingų religijų taiką saugoti, todėl ir konfederacija tarpuvaldžio metu tarp Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomų dėl to reikalo padaryta ir žodis žodin yra įrašyta į šį Statutą, kad pagal ją, kaip mes, valdovas, taip ir visi tų valstybių piliečiai elgtųsi. Ta konfederacija iš Lenkijos Konstitucijos pagal teisę, kiekvienai tautai priklausančią, Rusėnų kalba ir Rusėnų raštu į šį Statutą įrašyta ir žodis žodin savyje turi:
Mes, Karūnos tarėjai, dvasiniai ir pasaulietiniai ir visi riteriai bei kiti luomai vienos ir nedalomos Respublikos, iš Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Kijevo, Volynės, Palenkės, Rusų, Prūsų, Pamario, Žemaitijos, Infliantų žemių ir Karūnos miestų – pranešame visiems, kam priklauso, amžinam atminimui to reikalo, kad tuo pavojingu metu, gyvendami be aukščiausiojo pono Karaliaus, uoliai dėl to stengdamiesi Varšuvos suvažiavime, pagal pavyzdį mūsų protėvių, patys tarp savęs taiką, teisingumą, tvarką ir Respublikos gynybą išlaikyti ir išsaugoti galėtume. Dėl to rimtu, vieningu sutikimu ir šventu pasižadėjimu sau visa tai bendru visos Respublikos vardu pažadame ir įsipareigojame savo tikėjimu, garbe ir sąžine ateityje, jokios nesantaikos tarp savęs nedaryti bei prie jokio išsiskyrimo neprileisti, kaip vienoje nedalomoje Respublikoje nei viena dalis be kitos valdovo sau rinkti, nei atskiro sąmokslo su kitais vykdyti neturi, bet pagal čia nurodytą vietą ir laiką susivažiuoti su Karūnos bendruomene ir bendrai bei ramiai tą valdovo rinkimo reikalą pagal Dievo valią prie teisingo rezultato privesti. O kitaip jokio kito valdovo neleisti, tik būtent su tuo tikru sutarimu, kad pirmiau mums dėl teisių, privilegijų ir mūsų laisvių, kurios yra ir kurias jam pateiksime po išrinkimo, turi prisiekti. Ir būtent tai prisiekti: išsaugoti visuotinę taiką tarp atsiskyrusių ir skirtingo tikėjimo bei pamaldumo žmonių ir mus už Karūnos ribų niekada jokiu būdu netraukti nei savo karališku prašymu, nei mokant penkias grivinas už ietį, nei visuotinio šaukimo be seimo nutarimo nevykdyti. Dėl to sukilti prieš kiekvieną tokį pažadame, kas kitą vietą arba laiką dėl rinkimų sau rinktų ir nustatytų arba netvarką rinkimuose daryti norėtų ar tarnybinius žmones atskirai priimtų, arba dėl visų vieningų rinkimų priešintis drįstų. O kadangi Respublikoje yra nemaža skirtumo dėl krikščionių tikėjimo, įspėdami tai, kad dėl tos priežasties nekiltų tarp žmonių kokių kenksmingų kivirčų, kuriuos aiškiai matome kitose karalystėse, pasižadame tai sau bendrai už save ir savo palikuonis amžiniems laikams priesaikos privalomumu, savo tikėjimu, garbe ir sąžine, kad tie, kurie esame skirtingo tikėjimo, taiką tarp savęs saugosime ir dėl skirtingo tikėjimo bei bažnyčių skirtingumo kraujo nelieti nei bausti turto atėmimu, garbės praradimu, įkalinimu ir ištrėmimu ir jokiai vyresnybei nei pareigūnams dėl tokio elgesio jokiu būdu nepadėti, bet priešingai, jei kas norėtų kraują pralieti dėl tos priežasties, visi privalėsime dėl to užstoti, nors ir kas norėtų tai daryti, prisidengdamas nuosprendžiu arba kokiu teismo veiksmu. Tačiau šia mūsų konfederacija neatimame iš dvasininkų, tiek iš pasauliečių luomų jokios viršenybės savo pavaldiniams ir nenaikiname jokios jų pavaldinių paklusnybės savo ponams. Bet priešingai, jeigu toks savivaliavimas kur nors būtų prisidengiant pamaldumu, tada, kaip visada buvo, ir dabar kiekvienas ponas galės savo nepaklusnųjį pavaldinį kaip dėl dvasinių, taip ir dėl pasaulietinių reikalų pagal savo sumanymą nubausti. Kad visi suteikimai iš karališkosios viršenybės ir valdžios, bažnytinės pareigybės, kaip arkivyskupijos, vyskupijos ir visos kitos gėrybės būtų suteikiamos ne kitiems, bet tik Romos bažnyčios dvasininkams, Lenkijos piliečiams, pagal Statutą. O Graikų bažnyčios gėrybės turi būti suteikiamos Graikų tikėjimo žmonėms. O kadangi taika daug priklauso nuo to, kad skirtumai tarp luomų sulaikyti būtų ir tarp dvasininkų bei pasauliečių luomų yra nemažas skirtumas dėl einamųjų pasaulietinių reikalų, pasižadame visa tai tarp savęs sulyginti artimiausiame seime dėl valdovo išrinkimo. Galiojančia išlaikome tokią teisingumo tvarką, kokią sau ta vaivadija namuose bendrai yra nustačiusi arba dar vieningai nustatys, taip pat ir dėl būtinos pasienio pilių gynybos. Jei kas kam nors neginčijamą skolą užrašytų ir turinčiu galią užrašymu pilies teisme sutiktų atsakyti gera valia ar prieš karaliaus mirtį, ar jau po karaliaus mirties, toks kiekvienas pagal savo užrašymą tegu įprastas teisės pasekmes kenčia. Ir ponai seniūnai privalės tos visuotinės prievolės galia be jokių atidėliojimų įprastu būdu teisti ir išieškoti bei sėkmingai vykdyti tokius reikalus, išskyrus tas vaivadijas, kurios nustatė sau ypatingą teisingumo vykdymo formą arba būdą nebūnant karaliui arba dar turi nustatyti. Visokie gėrybių užrašymai ir paliudijimai amžiams viešose knygose padaryti ir kurie ateičiai bus daromi tuo laiku nesant karaliui, bendru tos konfederacijos leidimu tvirtiname, kad tuo laiku nesant karaliui, pradedant karaliaus mirties diena, niekam dėl teisinių veiksmų žemės senatis ateityje nekenktų jo bylinėjimuisi. Taip pat kurie turėjo nustatytu laiku imti pinigus už praėjusius metus arba naujiems metams arba už kokį nors jau praėjusį laiką, tie visi privalo gauti savo pinigus pirmuose teismuose Viešpaties Dievo valia po išrinkimo naujo karaliaus arba per pirmąjį teismo knygų atvertimą. Taip pat pasižadame sau tai, kad važiuodami į paskirtus karaliaus rinkimus bei būdami vietoje ir į namus išsivažinėdami jokios prievartos žmonėms ir patys tarp savęs nedarysime. Tuos visus reikalus pasižadame už save ir savo palikuonis rūpestingai saugoti ir laikyti savais pagal tikėjimą garbę ir sąžinę. Ir kas tam norėtų priešintis ir taiką bei visuotinę tvarką trikdytų, prieš tokį visi sukilsime dėl jo pažeidimo. O dėl geresnio pasitikėjimo dėl tų aprašytų reikalų prikabinome savo antspaudus prie to ir savo rankomis pasirašėme. Tai įvyko Varšuvoje, visuotiniame Karūnos suvažiavime, sausio dvidešimt aštuntąją dieną tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt trečiais metais.

IV straipsnis
Mes, valdovas, pasižadame plėsti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir, kas atimta ir nutolę, atgal prie jos prijungti

Taip pat mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valdų nemažinsime ir tai, kas bus tos valstybės priešų atplėšta ir atimta bei kitai valstybei nuo mūsų valstybės kada nors išprašyta, atgal Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybei sugrąžinti, prijungti ir sienas pataisyti pasižadame. O jeigu taip pat kokiems svetimšaliams prie sienų, aukščiau paminėtų, duotume žemes, dvarus, kaimus, žmones, tada tie iš to turi tarnauti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. O kas nenorėtų tarnauti, tokių privilegijų mes ir mūsų palikuonys laikytis neturime.

V straipsnis
Apie nedavimą šlėktų ir jų dvarų, žmonių, žemių ir visokių laisvių, taip pat nedavimą raštų ir privilegijų, priešingų šiam Statutui

Nustatome ir amžiniems laikams tai saugoti bei laikyti pažadame, kad kaip mūsų protėviai, Lietuvos didieji kunigaikščiai, taip ir mes nepratę niekam jokiu būdu bajorų šlėktų ir jų dvarų, sklypų ir žemių duoti, taip dabar ir visiems būsimiems laikams prisiekiame bei pažadame ta pačia savo priesaika, kurią suteikiame visiems šios mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, piliečiams, bajorų šlėktų ir jų dvarų, žemių bei visokio turto ir kitų laisvių ir pranašumų bei teisių iš jų atimti bei atitraukti ir jokiems asmenims, kuriems nors toje valstybėje piliečiams, kaip ir svetimšaliams bei pašaliniams ir niekam kitam duoti, užrašinėti bei jokiu būdu teikti neturime. O jeigu kas būtų gauta ir tai būtų kokiu nors būdu priešinga šiam Statutui, tai pagal teisę ir per mūsų bei mūsų palikuonių teisingąjį teismą, su patarimu mūsų Didžiosios Kunigaikštystės tarėjų, turi būti į šalį atidėta ir niekais paversta. O dėl privilegijų, kaip bendrų, taip ir kiekvienam atskirai, neturime ir neduosime prieš šį Statutą ir straipsnius jame aprašytus, o kurios prieš tai būtų išėjusios, ir po to iš mūsų kanceliarijos, po patvirtinimo šio Statuto iš mūsų kieno nors gautos būtų, tokių mes ir mūsų palikuonys laikytis nenorime, bet pagal teisę ir per teismą panaikinsime ir niekais paversime. Vis dėlto jei kam būtume davę ar iš savo malonės duoti norėtume gimusiems Didžiojoje Kunigaikštystėje paveldėtus mūsų dvarus ir juose bajorai, nors ir būtų šlėktos, ir savo dvarus nuo seno ir taip pat naujai, suteiktus tų ponų, iš kurių pas mus, valdovą, tie paveldėjimai atėjo, turėjo ir jiems tarnavo ir mūsų raštais bei patvirtinimais neatleisti, tame mūsų ir mūsų palikuonių rankų galios bei dosnumo neatimame, tačiau turėdami savo galioje.

VI straipsnis
Apie visuotinį seimą, pavietų seimelius ir apie jų organizavimą, žemės pasiuntinių siuntimą iš jų į visuotinį seimą ir apie vaznių atleidimą nuo karo tarnybos, taip pat apie ponų tarėjų, žemių pareigūnų ir šlėktų atvykimą

Dėl geresnės tvarkos, dėl visų reikalų ir būdų teisingumui ir gynybai nustatome, kad žemės poreikiai pagal visų valią seime būtų keliami ir sprendžiami, kad amžiniems laikams prieš didįjį visuotinį seimą, kurį mes ir mūsų palikuonys turime, visada kai toks poreikis Respublikai pasirodys, su patarimu mūsų tarėjų tos valstybės, taip pat mūsų raštais būtų sušaukti pavietų seimeliai ir būtent tose vietose ir vaivadijose, žemiau čia užrašytose ir nustatytose, ir tie seimeliai taip pat bus šaukiami mūsų raštais ne per artimiausią laiką ir terminą, bet ne anksčiau kaip šešios savaitės prieš didįjį seimą. Ir tie mūsų seimo raštai turi būti atnešti iš mūsų rūmų į vaivadijas bei teismų seniūnijas ir atiduoti į pilies pareigūnų rankas prieš dvi savaites iki seimelio. Ir pareigūnas turi tuos raštus išsiuntinėti per pavietų vaznius ponams tarėjams, kunigaikščiams, ponaičiams, žemės ir pavietų pareigūnams bei kitiems šlėktų tautos luomams, kam prieš tai seimo raštai iš mūsų kanceliarijos yra siunčiami nuo seno, į jų namus turi nešti. O dėl visų bendrai turi mūsų miestuose, miesteliuose, turguose ir prie parapijinių bažnyčių mūsų raštus paskelbti ir jų kopijas prikalti. Tokiu pat būdu mūsų pilies pareigūnas turi veikti dėl mūsų karinių raštų išsiuntimo. Ir pavietų vazniai su uolumu privalės tuos raštus išnešioti, gresiant už tai įkalinimo bausme pagal pilies pareigūno nuožiūrą – kadangi vazniai dėl tokių žemės tarnybų turi būti atleisti nuo karo tarnybos. Į tuos seimelius turi suvažiuoti ir būti tie asmenys: vyskupai, vaivados, kaštelionai ir žemės pareigūnai, kunigaikščiai, ponai ir šlėktos – kiekvienas savo vaivadijoje arba paviete, o Žemaitijos žemėje – vyskupas, Žemaitijos seniūnas, kaštelionas, tijūnai ir kiti žemės pareigūnai bei riteriai, šlėktos. Ir apsvarstyti tuos reikalus bei žemės poreikius, kurie jiems tuose mūsų raštuose ir per mūsų pasiuntinį bus nurodyti bei taip pat nemažiau visus to pavieto ir vaivadijos poreikius bei rūpesčius. Ir visi susitarę, bendru sutarimu turi išrinkti savo pasiuntinius, tai yra nuo kiekvieno žemės teismo, kiek jų toje vaivadijoje būtų, po du asmenis ir pasiųsti juos į seimą, supažindinus ir pavedus jiems viską, apie ką pagal mūsų, valdovo, raštus ir taip pat dėl savo poreikių tarsis, svarstys ir nuspręs, duodami jiems galią dėl to tokiame visuotiniame seime veikti ir baigti tuos reikalus, kurie jiems seimelyje pavesti ir instrukcijoje su to pavieto piliečių antspaudais bus įteikti. O žemių pasiuntiniai savo vietas ir balsavimus turi turėti pagal vaivadijų ir pavietų tvarką, kaip kurie po kurių savo vietas įprastai turi. Ir kiekvienas iš savo meilės ir pareigos Respublikai privalo į tuos seimelius atvykti, o kas neatvyktų, turi paklusti visam tam, kas ten nuspręsta. O seimelis turi vykti tęstis toliau ir reikalai jame turi būti sprendžiami ne ilgiau kaip keturias dienas, bet visi privalės atvažiuoti į seimelį pirmą dieną. O posėdžio vieta bei tvarka ir balsavimai suvažiavimuose ir seimeliuose turi būti tokiu būdu: vaivada, kaštelionas, o kur kašteliono nėra – to pavieto maršalka, pakamaris, vėliavininkas, teisėjas, pateisėjis, vaiskis, stalininkas, pastalininkis, žemės raštininkas, po to pilies pareigūnai, ponai ir kiti šlėktos.

VII straipsnis
Apie maistpinigius žemių pasiuntiniams, siunčiant juos į visuotinį seimą

Visų luomų, šios valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, piliečių, bendru sutarimu ir vieningu sutikimu nustatome, norėdami tai turėti būsimiems laikams, kad iš kiekvienos vaivadijos ir pavieto išrinkus pasiuntinius, turi būti duodama jiems maistpinigių tiek, kaip čia žemiau aprašyta:
Vilniaus pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Ašmenos pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Lydos pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Vilkmergės pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Braclavo pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Trakų pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Gardino pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Kauno pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Upytės pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Žemaitijos žemė savo pasiuntiniams – du šimtus kapų grašių.
Polocko pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Naugarduko pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Valkavisko pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Slanimo pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Vitebsko pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Oršos pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Bresto pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Pinsko pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Mstislavlio pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Minsko pasiuntiniams – šimtas šešiasdešimt kapų grašių.
Mozyriaus pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Rečycos pasiuntiniams – šimtas dvidešimt kapų grašių.
Vis dėlto jeigu kada iš Dievo valios būtų javų ir kito maisto brangumas, tada ir daugiau turi būti duodama pasiuntiniams maistpinigių, o jeigu kada atsitiktų dėl Respublikos poreikio kur nors toliau, o ne įprastoje vietoje seimą turėti – tada pagal laiką ir kelio ilgumą. Ir iš kur tiems pasiuntiniams maistpinigių turi būti duodama, tai jau yra nusprendžiama ypatingu seimo nutarimu, ko tvirtai turi būti laikomasi, tik neįtraukiant į tai mūsų, valdovo, ir bažnyčios turto. Tačiau tie išrinkti pasiuntiniai neturi vėluoti į seimų pradžią, taip pat ir į Vyriausiąjį suvažiavimą.

VIII straipsnis
Apie seimelį arba vyriausiąjį suvažiavimą Slanime prieš didįjį visuotinį seimą

O siekiant to, kad visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių pasiuntiniai, žemių reikaluose ir poreikiuose galėtų vieningu sutikimu ir sutarimu į didįjį seimą atvažiuoti, dėl ko ir seime Respublikos reikalus be didesnio apsunkinimo lengviau ir greičiau spręstų, dėl to nustatome, kad dvi savaites prieš kiekvieną didįjį visuotinį seimą visi tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, luomai, kaip jų malonybės ponai tarėjai, taip ir žemių pasiuntiniai, turi savo laisvą suvažiavimą Slanime. Ir ten, sunešę tarp savęs visų žemių ir pavietų instrukcijas, turi tarp savęs, broliškoje meilėje, bendrą sutarimą dėl visų žemių poreikių padaryti, prieinant prie vienintelio tinkamo supratimo ir pagarbos reikalams Respublikos naudai, dėl ko jau didžiajame visuotiniame seime tvarkingiau ir greičiau Respublikos reikalus ir poreikius galėtų spręsti ir vykdyti. Ir taip tas seimelis Slanime turi tęstis pagal laiką ir poreikį, kad tik nevėluotų į didįjį seimą laiku atvykti.

IX straipsnis
Apie seimelių susirinkimą po visuotinio seimo ir apie nemokamą davimą seimo bylų iš kanceliarijos

Ir kada įvyks visuotinis seimas, tada, pasibaigus seimui, per keturias savaites turi būti kiekviename paviete seimeliai tokiu būdu, kad pasiuntiniai, vos tik atvykę iš seimo, turi vaivadai arba teismo seniūnui apie savo atvykimą pranešti, o vaivada arba seniūnas arba jų vietininkai turi apie tai per vaznius šlėktoms paskelbti, kad per tą terminą suvažiuotų į seimelį savo pasiuntinių išklausyti. Ir tai dėl to, kad tuose seimeliuose pasiuntiniai, iš pavietų į seimą pasiųsti ir sugrįžę iš seimo, suteiktų apie tai visiems kiekvieno pavieto piliečiams pakankamai žinių, ką kuriame seime dėl Respublikos reikalų ir poreikių padarė ir nusprendė. Ir kurie į tokį seimelį suvažiuos, tie tų seimo bylų turi klausyti. O neatvykę į tokį seimelį jokia bausme nebaudžiami, bet privalo vykdyti seimo nutarimą. Ir tai, kas seime nutarta ir nuspręsta, pasiuntiniai turi raštu su mūsų antspaudu į savo pavietą atnešti ir tai saugoti prie žemės knygų žemės pareigūnui įteikti, taip pat dėl žinojimo to reikalo duoti į pilies teismo knygas tai įrašyti. O iš mūsų kanceliarijos tokios žemės bylos pasiuntiniams turi būti išduodamos nemokamai, be jokios kliūties.

X straipsnis
Kad šlėkta neteisėtai nebūtų suimamas

Taip pat nustatome ir amžiniems laikams mes, valdovas, ir mūsų palikuonys norime tai turėti, kad įprastas visų Didžiosios Kunigaikštystės riterių šlėktų laisves, kurios, mūsų, valdovo, ir mūsų protėvių jiems buvo suteiktos, privalėsime saugoti ir laikyti. Taip pat kiekvienas sėslus šlėkta, į teismą nepašauktas ir teisme neįkaltintas, mūsų, valdovo, ir jokio pareigūno negali būti suimtas ir įkalintas, išskyrus priežastis, paminėtas kituose šio Statuto straipsniuose.

XI straipsnis
Kad ponai šlėktų dėl jų garbės patys neteistų

Taip pat nustatome, kad kunigaikščiai ir ponai mūsų tarėjai bei šlėktos ir taip pat kiekvienas iš mūsų riterių, kurie mūsų šlėktas pas save tarnybininkais laiko, neturi jų patys dėl garbės teisti, išskyrus mus, nes toks teismas niekam kitam nepriklauso, tik mums, valdovui. O kas dėl vagystės, žmogžudystės, prievartos ir kitų į tai panašių nusikaltimų, jeigu tarnaudamas kokiam ponui, kam kitam, taip pat ir pačiam savo ponui kaip nors pakenktų, dėl to jų ponai galės, pasodinę prie savęs šlėktas, gerus žmones, teisingumą vykdyti. Ir kas dėl ko būtų teismo tvarka pripažintas kaltu, tada tas turi dėl savo nusikaltimo kentėti ir būti nubaustas, nors ir mirties bausme. Tačiau dėl apeliacijos, pagal šį Statutą, abiem šalims, kaip ieškovui, taip ir atsakovui, kreiptis į Vyriausiąjį Teismą neturi būti draudžiama. Ir dėl kiekvienos tokios bylos turi būti nustatytas terminas per keturias savaites dėl to, kad tas apkaltintas tarnas savo gimines arba draugus dėl tos bylos galėtų surinkti. O dėl mažesnių bylų, kur reikalas bus ne dėl mirties ir dėl pinigų sumokėjimo, taip pat ne dėl įkalinimo, leidžiama kiekvienam ponui savo tarną pagal jo nusikaltimą teisti ir pagal teisę nubausti.

XII straipsnis
Apie nedavimą svetimšaliams visokių aukštų rangų ir pareigybių, o atvykėliams iš kitų valstybių ir pastovaus apsigyvenimo nedavimą

Taip pat mes, valdovas, pažadame ir prisiekiame šia savo priesaika, kurią suteikėme Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir visiems luomams, jos piliečiams, paimdami tai iš senojo Statuto, suteikto Jo malonybės karaliaus Žygimanto Pirmojo šiai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, ir į tą įnešant ir dėl to leidžiant, kad šioje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir visose jai priklausančiose žemėse, dvasininkų ir pasauliečių rangų, miestų, dvarų, žemių, seniūnijų, laikymų, žemės ir rūmų pareigybių, posesijų laikymui ir naudojimuisi, ir amžiams jokiems svetimšaliams ir užsieniečiams nei šios valstybės kaimynams duoti neturime. Bet visa tai mes ir mūsų palikuonys, Lietuvos didieji kunigaikščiai, privalėsime duoti tik Lietuvai, Rusiai, Žemaitijai – iš seno kilusiems ir gimusiems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kitose žemėse, tai Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose. O kas iš svetimšalių, užsieniečių ir kaimynų tos valstybės ir visų jos žemių, jai priklausančių, išdrįstų ką nors iš to išprašyti, paimti ir gauti laikymui ir būdamas įspėtas to tuojau pat neatiduotų, tada visas jo turtas turi būti paimtas mūsų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, sostui ir iždui. Vis dėlto čiabuviams, nors ir gimusiems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, visokie rangai ir pareigybės turi būti duodami tik gerai žinomiems ir tikriems, nepramanytiems, sėsliems toje vaivadijoje arba paviete. O nors ir būtų kas svetimos tautos, už savo nuopelnus, šioje Respublikoje pastoviai apsigyvenęs iš mūsų suteiktos malonės arba kokia kita teise, tada tas gali naudotis ta nuosavybe tik, pirmiau, po paėmimo tos nuosavybės, padaręs priesaiką per pirmas to pavieto pilies teismo sesijas prieš to pavieto žemės arba pilies pareigūnus, kurie tuo laiku ten gali atvykti, dėl to, kad turi būti ištikimas ir palankus tai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, taip, kaip ir čiabuviai, ir eiti tai pačiai valstybei karo tarnybą. Bet ir tie prie visokių rangų ir pareigybių, dvasinių ir pasaulietinių, neturi būti prileidžiami nei mūsų, valdovo, skiriami, ką mūsų antspaudininkai ir raštininkai iš savo pareigos privalės saugoti.

XIII straipsnis
Apie visišką išsaugojimą visokių šios valstybės rangų ir pareigybių

Taip pat pažadame ir norime amžiniems laikams turėti, kad ponai mūsų tarėjai, kaip dvasininkai, taip ir pasauliečiai, ir visi kiti mūsų žemės ir rūmų pareigūnai šioje mūsų valstybėje, Didžiojoje Kunigaikštystėje, būtų visokiuose ranguose ir garbingume išsaugoti pagal senąjį paprotį ir kiekvienas pagal savo vietos garbingumą. O kas dėl valdžios ir jų teisminių reikalų, tai jie turi laikytis ir tvarkytis taip, kaip kuriai vietovei nuo seno nustatyta ir šiame Statute yra aprašyta.

XIV straipsnis
Apie neatėmimą rangų ir pareigybių pagal apkalbėjimą už akių

Taip pat nustatome, kad rangų, visokių pareigybių, seniūnijų, laikymų, tijūnysčių dėl kieno nors reikalų už akių apkalbėjus mes ir mūsų palikuonys neturime atiminėti. Bet jei kas iš mūsų pareigūnų būtų turto išeikvotojas arba kenkėjas mūsų bei mūsų dvarų ir pas mus dėl to būtų apskųstas ir apkaltintas, tada abi šalys, kaip tas, kas kaltina, taip ir paminėtas, turi prieš mus asmeniškai pagal mandatą stoti, o mes su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais mūsų tarėjais išklausę juos ir suvokę tą reikalą, kaltąjį pagal jo nusikaltimą turime nubausti. O be kaltės ir be teismo, už akių apskundus, iš nieko pareigybių neatimsime, nei jų nuo jų [pareigybių] nenušalinsime.

XV straipsnis
Apie senų įstatymų laikymąsi ir naujų be visuotinio seimo nenustatinėjimą

Taip pat pažadame visas žemės privilegijas, nuo seno ir naujai mūsų duotas, laisves ir gerus senovinius papročius saugoti ir niekaip to nepažeidinėti bei nieko naujo nenustatinėti. O jeigu būtų poreikis ką naujo pridėti Respublikos naudai, ir tada to neturime daryti nei jokių įstatymų priimti, bet tik visuotiniame seime su mūsų tarėjų žinia bei patarimu ir visų luomų, priklausančių seimui, sutikimu.

XVI straipsnis
Apie laisvę išvažiuoti iš mūsų valstybių į kitas krikščioniškas valstybes, išskyrus priešų žemes, ir apie tokių dvarų globą

Taip pat teikiamės ir nutariame amžiniems laikams, kad šios valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kunigaikščiai ir vėliaviniai ponai, šlėktos ir kiekvienas riterių bei visokio luomo žmogus turėtų laisvę ir galėtų išvažiuoti bei išeiti iš tų mūsų Didžiosios Kunigaikštystės žemių dėl mokslo įgijimo, dėl rašto pratybų ir riteriško elgesio, taip pat dėl gydymo, būdami silpnos sveikatos, į visokias žemes ir šalis, išskyrus mūsų priešų žemes, su kuo tik mūsų valstybė tuo metu kovotų. Vis dėlto kad iš jų dvarų, tuo metu ir nebūnant jų pačių, mūsų karo tarnybos nebūtų apleistos, bet mums ir mūsų palikuonims, kaip prie jų visada buvo, tik kiekvieną kartą, kai atsirastų poreikis, pagal žemės nutarimą ir nustatymą būtų įvykdytos [karo tarnybos]. O jeigu sūnus išvažiuotų dėl riterystės, o tėvas pasiliktų namuose ir jam nesant jo tėvas mirtų bei nepaliktų po savęs kito suaugusio sūnaus arba globėjo arba artimo giminaičio dvaruose, tada turime mes, valdovas, o mums nesant šioje valstybėje, tada mūsų žemės teismas turi globėją, gerą žmogų, nuovokų, dorą, dievobaimingą ir gerai toje valstybėje ir tame paviete, kur yra tie dvarai, užsigyvenusį, į tokius dvarus paskirti, kas iš jų karo tarnybą atliktų ir dvarus nuo skriaudų bei nuostolių saugotų bei teisme atsakytų, kaip straipsniuose žemiau apie globėjus išdėstyta. O kai tas atvažiuos iš svetimų žemių, turi dvarus ir visą turtą į savo rankas paimti kaip savo nuosavybę. Ir tas globėjas turi dėl tos globos tvarkytis ir iš tos savo globos priskaityti [sau], kaip ir kiekvienas kitas globėjas pagal šio Statuto nurodymą. O jei tas, gyvenantis svetimoje žemėje, norėtų kam kitam tą dvarą perleisti arba globai pavesti, tai jam leidžiama. Ir tas pirmasis globėjas dėl to turi elgtis taip, kaip aukščiau aprašyta.

XVII straipsnis
Po tėvų, motinų ir kitų giminaičių bei artimųjų mirties, jų vaikų ir palikuonių bei artimųjų neatitolinti nuo paveldėjimo, palikimo, ištarnavimo ir visokių įsigijimų bei apie neturinčių palikuonių paveldėjimo perėjimą mums, valdovui

Taip pat nustatome, kad po tėvų ir motinų mirties jų vaikai, sūnūs ir dukterys, neturi būti atitolinti nuo tėvonijų ir motinijų. Bet jie patys ir jų palikuonys, tikri giminaičiai ir artimieji, prigimtine teise ir teisingu įsigijimu, senu papročiu ir taip pat pagal ankstesnįjį ir dabartinį Statutą turi įvaldyti bei gauti ir tuos turtus savo naudai amžiniems laikams naudoti. Ir taip reikia suprasti apie artimųjų turtą, paveldėjimus, ištarnavimus ir visokius įsigijimus pagal teisę ir tuo papročiu: jeigu būtų keletas tikrų brolių ir seserų, ištekintų ar neištekintų, ir tie broliai tarp savęs tėvoninį ar pirktą dvarą, kuris jiems pagal tėvystę turi pereiti, pasidalijo ar dar nepasidalijo, ir kuris iš jų mirtų nepalikęs po savęs palikuonių, tada jo dalis, tėvoninė ir pirkta, pereina tik broliams ir jų palikuonims, o seserims – tik kraitis iš ketvirtosios dalies tėvoninio ir pirkto dvaro, ir tai, jeigu kuriai iš jų prieš ištekant po tėvo mirties iš tų brolių dar nebūtų duota. O jeigu būtų motininiai dvarai, tada broliai su seserimis tarp savęs turi po lygiai pasidalyti. Jeigu iš Viešpaties Dievo valios taip atsitiktų, kad tie visi broliai išmirtų ir jokių palikuonių po jų nepasiliktų, o nors ir būtų [palikuonių], o po to išmirtų, tada ta visa tėvonija ir visokiu būdu įgyti dvarai atitenka seserims ir jų palikuonims. O jeigu taip pat iš Viešpaties Dievo valios taip atsitiktų, kad tų brolių ir seserų nei jų palikuonių neliktų, tada ta jų visa tėvonija, taip pat visokiu teisingu būdu įgyti dvarai ir turtai turi atitekti artimiesiems, kurie yra artimiausi prie tėvonijų, prie motinijų – [prie tėvonijų] iš vyriškosios pusės. Tokia pat tvarka taip pat ir motinijos turi atitekti tiems, kurie bus arčiausiai prie motininio dvaro po jų motinų mirčių, jeigu tai kam nors deramu testamentu nebūtų užrašyta, išskyrus tuos, kurie be savo palikuonių, artimų giminaičių, įpėdinių ir paveldėtojų numirs, niekam savo prigimtinės, ištarnautos ir įgytos teisės neperdavę ir neužrašę, dėl to po jų tokiu būdu paveldimi dvarai Respublikai ir mums, valdovui, didžiajam kunigaikščiui ir mūsų palikuonims, Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, pereina ir pereis.

XVIII straipsnis
Apie rangų ir pareigybių nedavimą paprastiems žmonėms

Taip pat neturime paprastų žmonių iškelti virš šlėktų nei jų į rangus skirti ir duoti paprastiems žmonėms pareigybių, bet tik šlėktai, kiekvienam riteriui šioje valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gimusiam ir šioje valstybėje sėsliam. Mes iš mūsų, valdovo, malonės už jų garbingumą ir nuopelnus mums, valdovui, ir Respublikai pažadame, juos rangais ir pareigybėmis aprūpinti ir į tarnybas mūsų rūmuose priimti kaip mūsų ištikimus pavaldinius.

XIX straipsnis
Apie šlėktystės įrodymą dėl šmeižto

Taip pat nustatome, kad jeigu kas kam pasakytų, jog jis nesąs šlėkta, tada tas, kas įrodinėja, turi pristatyti po du tikrus šlėktas nuo tėvo ir nuo motinos, tai yra du giminaičius nuo tėvo ir du nuo motinos, ir dėl to jie turi prisiekti, kad jis yra gimęs ir tikras šlėkta. O jeigu giminė būtų išnykusi, o jis būtų šios mūsų valstybės čiabuvis, tada turi pristatyti aplinkinius bajorus šlėktas – du šlėktas, kurie turi kartu su juo prisiekti, kad jis yra iš šlėktų giminės. Ir po tokio įrodymo apkalbėtasis prie šlėktystės pasilieka, o tas, kuris apšmeižė, už tokią savo nesusivaldančią kalbą turi kalėti dvylika savaičių pilyje arba mūsų teismo kieme ir priešingai šaliai dvigubai atlyginti.

XX straipsnis
Apie šlėktos vedybas su nekilmingąja ir tokių žmonių palikuonis

Jeigu kuris šlėkta nekilmingą, sau nelygią į žmonas paimtų, tada kaip tą savo nekilmingą žmoną, taip ir savo vaikus, su ja sugyventus, pats savo šlėktyste sukilnina, ir tokios jų žmonos ir vaikai turi būti pripažinti tikrais šlėktomis. Vis dėlto jeigu tokia moteris, būdama su šlėkta, tačiau po to ištekėtų už paprasto žmogaus, o ne už šlėktos, tada tą šlėktišką kilmingumą praranda ir turi būti tokio luomo kaip ir jos vyras, su kuriuo tuo metu bus. O tiems vaikams, kuriuos su pirmuoju savo vyru šlėkta sugyveno, tai nekenks, tik kad jie amatu ir smukle nesimaitintų ir uolekčiu nematuotų. Vis dėlto ir toks, jeigu smuklę ir miestietišką bei valstietišką amatą apleistų bei paliktų ir pagal šlėktišką bei riterišką elgesį sektų, tada turi būti laikomas šlėkta.

XXI straipsnis
Apie svetimšalį, kuriam užginčyta šlėktystė, ir apie sėslumo įsigijimą jos pagrindu

Taip pat jeigu kas užginčytų kokio svetimšalio šlėktystę, tada [jis] turi vykti į savo šalį, iš kur yra, ir ten pareigūno akivaizdoje įrodyti savo šlėktystę, o iš ten turi atgabenti raštą su antspaudais ir tuo raštu savo šlėktystę čia įrodyti. O jeigu toje šalyje, iš kurios jis yra, būtų kariaujama, tada turi pristatyti du asmenis, tikrus šlėktas, kurie būtų iš tos jo šalies, arba vietinius, [bet] buvusius toje žemėje, kurie būtų žinantys apie jo šlėktystę, ir tie turi taip pat kartu su juo prisiekti, kad jis yra šlėkta – tokiu būdu svetimšalis įrodys šlėktystę. Ir kai jau tas apšmeižtasis įrodys savo šlėktystę, tada tas, kuris jį apšmeižė, kad ir kokio būtų luomo, skriaudą ir nuostolį, dėl ko tas, kuris įrodė šlėktystę, prisieks, turi jam sumokėti. O jeigu kuris svetimšalis, atvykęs į čionykštę mūsų valstybę, nupirktų ir kokiu nors tinkamu būdu įsigytų sau šlėktišką dvarą ir norėtų šlėktiškomis laisvėmis naudotis, tada pirmiausia turi pareigūno akivaizdoje ten, kur pirko dvarą, patvirtinti, kad yra tikras šlėkta. O jeigu to nepatvirtintų, tada nors ir dvarą pirko, tačiau šlėktiškomis laisvėmis džiaugtis ir jomis naudotis bei po vėliava kaip lygus su šlėkta stovėti neturi. Bet artimieji turi iš jo tą dvarą pagal įkainojimą išpirkti, kaip šiame Statute, žemiau straipsnyje dėl priteisto turto išieškojimo yra aprašyta, ir karo tarnybą iš jo atlikti. Vis dėlto rangų ir pareigybių neturi laikyti, nors ir būtų šlėkta. Taip reikia suprasti ir apie čiabuvį nešlėktą.

XXII straipsnis
Jeigu tas, kas užginčytų, pats nebūtų šlėkta

Taip pat nustatome, kad jeigu kas, pats nebūdamas šlėkta, užginčytų gerą žmogų, šlėktą, o tas šlėkta būtų garsus ir žinomas tame savo šlėktiškame luome bei įrodymus dėl šlėktytės pateiktų ir po savo šlėktystės įrodymo bei parodymo tas šlėkta priešingai šaliai prikištų sakydamas, kad jis pats ne šlėkta, o tas savo šlėktystės pagal šio skyriaus devynioliktą [originale klaidingai – pagal šio skyriaus dvidešimtą] straipsnį neįrodytų, bet pasirodytų esantis pagal teisę paprastas žmogus, ne šlėkta, tokį, kad ir kas jis būtų, mūsų teismas, kurio akivaizdoje tai vyksta, turi įsakyti budeliui vesti prie gėdos stulpo ir ten jį rykštėmis išplakti ir po to išvaryti. O vedant jį nuo teismo į bausmę ir išvarant iš miesto turi įsakyti paskelbti, kad tokiais žodžiais į šlėktą pasikėsino.

XXIII straipsnis
Apie užmušto šlėktos apšmeižimą

Taip pat kas būtų apkaltintas dėl šlėktos nužudymo ir jis pareikštų, kad tas užmuštasis nebuvo šlėkta, tada, kai to [užmuštojo] giminės pagal šio skyriaus devynioliktą [originale klaidingai – pagal šio skyriaus dvidešimtą] straipsnį įrodys, jog buvo šlėkta, tada jis [kaltasis] turi būti nubaustas kaip šiame Statute apie žmogžudžius žemiau aprašyta. Ir atskirai atlygis už apšmeižimą turi būti sumokėtas iš jo dvaro ir turto taip, kaip gyvą šlėktą apšmeižus.

XXIV straipsnis
Apie šlėktas, kurie pardavę savo dvarus verčiasi prekyba

Nustatome, jeigu kuris šlėkta savo dvarą pardavęs ir gyvendamas mieste verstųsi prekyba vengdamas valstybės karo tarnybos, toks iš savo piniginių sumų privalo pagal to laiko seimo nutarimą eiti karo tarnybą dėl grėsmės prarasti visą savo turtą.

XXV straipsnis
Apie šlėktas, kurie mieste apsigyventų

Taip pat nustatome, kad jeigu šlėkta praradęs dvarą ir savo šlėktišką garbingumą arba dėl savo neturto ieškodamas sau prasimaitinimo atvyktų į miestą ir ten gyventų versdamasis miestietiška prekyba arba smuklę namuose turėdamas ir uolekčiu matuodamas arba amatu prie varstoto užsiimdamas, tas jau šlėktiškomis laisvėmis džiaugtis neturi. Bet jeigu po to tas šlėkta pats arba sūnūs nenorėtų smukle ir miestietišku amatu užsiimti ir uolekčiu matuoti ir išėję iš miesto sektų riterišku mūsų protėvių elgesiu, tie turi būti tikrais šlėktomis pripažinti.

XXVI straipsnis
Apie šlėktiškų laisvių netaikymą paprasto luomo žmonėms

Kadangi garbės ir luomo paaukštinimas už kiekvieno garbingumus ir nuopelnus priklauso mūsų, valdovo, viršenybės rankai bei paliepimui ir taip pat saugojant šlėktišką luomą nuo visokio paprastų žmonių pažeminimo, nustatome, kad niekas iš paprasto luomo žmonių šlėktiško luomo laisvių ir privilegijų bei šlėktiškų herbų pats sau pasisavinti nei jų jokiu būdu naudoti, nei laikyti šlėktų dvarų ir žemių neturi, išskyrus ypatingą malonę ir dovanojimą iš mūsų, valdovo, viršenybės ir tai už viešus, garsius ir riteriškus tarnavimus, parodytą drąsą prieš mūsų priešus. Dėl to, kad šlėktų namai neišnyktų, saugome tai, jog paprasto luomo žmogus, negavęs iš mūsų, valdovo, šlėktiškų laisvių, šlėktų dvarų ir žemių jokiu būdu turėti nei savo pirkimu amžiams įgyti negali. Bet artimieji, sumokėję pinigus pagal Statuto įkainojimą prie to dvaro prieiti ir prileisti turi būti, nors ir žemės senatis praeitų.

XXVII straipsnis
Jeigu šlėkta kitą šlėktą kaip nors apšmeižtų tiek dėl šlėktystės, tiek ir dėl kitų dalykų kaip jo akivaizdoje, taip ir už akių

Taip pat nustatome, kad jeigu, būdamas kurio nors luomo ir rango, tik išskirtinai šlėktiškos giminės žmogus, lygiai visus dėl to laikant – nuo garbingiausio iki neturtingiausio šlėktos vienodai vertinant – vienas kitą kaip dėl šlėktystės, taip ir dėl kitų dalykų, garbės ir geros šlovės įžeidžiamai apšmeižtų aiškiai nepagrįstu žodžiu, išskyrus kaltinimus pačiais nusikaltimais, priklausančiais pilies teismui ir tai į teismą ar prieš mus, valdovą, jeigu tai mūsų rūmuose įvyktų, arba į žemės ar pilies teismą patektų, ir kur tas, kas apšmeižtų ir prieš teismą to nepripažintų, tada tam, ką apšmeižė, tai niekuo neturi kenkti ir jis neprivalės dėl to teisintis. Ir tas apšmeižimas toliau dėl to, kas išsigynė, neturi būti įrodinėjamas. Bet jeigu pakartotinai tas viešai tą apšmeižtų, tada jau, nors tai ir neigtų, o įžeistoji šalis tai įrodys deramais įrodymais dėl jo, kaip dėl įrodymų, išskirtinai savo vietoje šiame Statute yra aprašyta, teismine tvarka turi būti įkalinimu nubaustas, tai yra pilyje arba mūsų kieme šešias savaites turės kalėti. O pagal teismo nutarimą, jeigu kaltasis nenorėtų būti paklusnus teismui ir kalėjime kalėti arba nustatytą laiką ištverti, tada už tai turi sumokėti įžeistajai šaliai penkiasdešimt kapų grašių iš karto be šaukimų ir be terminų nustatymo, ir tą baudą tas teismas iš jo turto nuskriaustajai šaliai privalės išieškoti pagal straipsnius dėl priteisto turto išieškojimo. Ir sumokėjus tuos penkiasdešimt kapų grašių, teismas turi savo raštu nustatyti keturių savaičių terminą nuo rašto įteikimo, kad už tą kaltę šešias savaites kalėtų. O už kiekvieną atsisakymą kalėti, turi aukščiau aprašytą baudą sumokėti ir tai jam neturi būti atleidžiama, kol iškalės. Ir dėl apšmeižimo už akių niekas neturi imtis ir prie to pasilikti, kas už akių apie garbingą žmogų kalba, nes geram žmogui nedera blogai kalbėti apie garbingą.

XXVIII straipsnis
Apie šmeižtą dėl to, jei kas būtų apkaltintas esantis nepadorios motinos sūnumi, ir apie šlėktų moterų šmeižtą

Taip pat nustatome, kad jeigu kas kam pasakytų, kad tu esi nepadorios motinos ir nedoro sangulio sūnus, ir to prieš jį neįrodytų, o tas, kurį apšmeižė, dėl to deramai išsiteisintų, tada nustatome, kad tas turi anam [įžeistajam] atlyginti dvigubai keturiasdešimt kapų grašių ir iš karto tą šmeižtą tame pačiame teisme neatsitraukiant iš teismo proceso taip turi paneigti ir tais žodžiais išsižadėti: „ką esu tvirtinęs apie tave, kad tu buvai nepadorios motinos ir nedoro sangulio sūnus, tai apie tave lojau kaip šuo“. O jeigu būtų taip užsispyręs ir tais žodžiais iš karto teisme to pasakyti nenorėtų, tada turi kalėti mūsų pilies kalėjime tol, kol tų žodžių, šiame straipsnyje parašytų, nepasakys ir, nenustatant terminų, atlygio visiškai neatiduos dėl kaltės aukščiau, dvidešimt septintame straipsnyje, aprašytos. Ir mūsų teismas tam užsispyrusiajam jokio palengvinimo neturi daryti. Vis dėlto pavainikiais jie turi būti laikomi ne kitokiais, o tik tais atvejais: jeigu tėvas turėtų vaikų su nesantuokine žmona, nors po to ją vestų, ir tokiems vaikams tėvas nuo savo teisėtų vaikų ir giminaičių nieko užrašyti negali. O ypač pavainikiais turi būti laikomi tie vaikai, kurių tėvas, turėdamas teisėtą žmoną, susilauktų su svetima moterimi. Ir nors po teisėtos sutuoktinės mirties tą savo svetimą moterį vestų ir vaikų su ja susilauktų, tada kaip ir tie pirmieji nuodėmės [vaikai], taip ir tie, nors po santuokos su tokia žmona turės, vis dėlto tie vaikai su ja susilaukti pavainikiais turi būti laikomi ir jokiais sumanymais nei užrašymais prie jų tėvo dvarų ir turto neturės būti prileisti. Taip pat tas turi būti laikomas pavainikiu, kurio tėvas savo gyvenime atsižadėtų ir nepripažintų jo savo sūnumi, tik kad to nepadarytų dėl ginčo ir iš pykčio ant sūnaus arba savo žmonos, jo doros motinos, arba taip pat, jeigu jį, nemažai laiko savo vaiku laikytų ir po jo gimimo su savimi jo motiną ir savo žmoną kentėtų, todėl jei jau kartą jį kaip savo vaiką priėmęs ir turėdamas jį prie savęs, savo namuose, savo kantrumu, savo vaiku pripažino, taip jau jį po to daryti blogu negali, nes geram nieko blogo ir negarbingo savo namuose kentėti nedera. Ir ypatingai tėvas sūnaus pavainikiu skelbti negali prie antros savo žmonos ir jo pamotės, ypač jei tą savo sūnų su pirmąja savo žmona, jo motina, gyvendamas sūnumi laikė, tada jau prie pamotės jo išsižadėti negali. Tokiu pat būdu ir dėl dukterų reikia suprasti. Ir motina kaip už pirmo savo vyro, taip pat ir už antrojo vyro ištekėjusi prieš savo vaikus, ta teise ir būdu, kaip apie tėvus parašyta, turi būti teisiama. O jeigu taip pat kas apšmeižtų kurią padorią šlėktą moterį, vadindamas ją paleistuve, kad savo padėtyje elgėsi nepadoriai, tada tas tokia pat teise, kaip aukščiau šiame straipsnyje apie tai yra aprašyta, turi būti teisiamas ir baudžiamas.

XXIX straipsnis
Apie atleidimą nuo naujų mokesčių, nuo pastočių, pilių statymo ir tiltų tiesimo, taip pat ir apie stacijas keliuose

Taip pat senosiomis privilegijomis, [duotomis] mūsų protėvių, jų malonybių karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, visi kunigaikščių, vėliavinių ponų, šlėktų ir bajorų, mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemių piliečių, pavaldiniai paprasti žmonės, prievoliniai valstiečiai ir miestiečiai yra atleidžiami nuo kiekvienos duoklės, mokesčio, sidabrinės, ir visokių rinkliavų be pačių jų ponų geros valios sutikimo ir visuotinio seimo nutarimo ir taip pat nuo dėklos ir nuo visokių vežiojimo naštų, kurios pastotėmis vadinami, ir nuo davimo stacijų mums ir taip pat mūsų pasiuntiniams bei tekūnams, taip pat nuo vežiojimo akmenų, medienos arba malkų deginimui, plytų ir kalkių mūsų pilims ir nuo šieno pjovimo bei nuo visokios sargybos ir medžioklės, taip pat nuo statymo ir taisymo pilių bei tiltų tiesimo ir nuo kitų darbų. O kai kurie kunigaikščių, ponų ir šlėktų pavaldiniai iš jų dvarų būdavo iki šio laiko užimti pilių, stovyklų darbais, kuriuos ukolais vadindavo, taip pat aprūpinimu stacijomis ir pastotėmis mums, valdovui, ir taip pat aprūpinimu stacijomis pasiuntiniams bei tekūnams ir tiltų statymu bei taisymu – dėl to, mes, valdovas, visiems mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir jai priklausančių Rusios, Žemaitijos ir kitų žemių piliečiams nustatydami vienodą ir lygią laisvę, visus kunigaikščių, ponų, šlėktų pavaldinius nuo šio laiko visiems būsimiems laikams atleidžiame ir išlaisviname nuo aukščiau išvardytų ir kokiu nors vardu pavadintų darbų bei prievolių, išskyrus mūsų valdoviškuosius miestiečius ir pavaldinius, kad tie pagal seną paprotį turėtų duoti pastotes ir aprūpinimą stacijomis stovyklose, įprastose vietose, mums, valdovui, mūsų pasiuntiniams ir tekūnams, taip ir tiltus, pilis, savo dalyse pagal savo paprotį taisyti privalo. Vis dėlto miestiečiai ir kunigaikščių, ponų, šlėktų pavaldiniai pastotes mūsų pasiuntiniams bei tekūnams pagal įprastą paprotį privalės duoti. O kas dėl senų pilių ir tiltų taisymo ir naujų statymo, kur iki šio laiko šlėktų pavaldiniai privalėjo taisyti ir statyti, tai turi būti atliekama iš naujai įvestų muito mokesčių, kas atskirai bus seimo konstitucija užtikrinta, kaip Liublino unijos seimo konstitucijoje dėl Volynės, Palenkės ir Kijevo žemių yra aprašyta. O tiltai valdose, priklausančiose mūsų sostui, kur atsirastų poreikis juos statyti, taip pat turi būti mūsų pavaldinių statomi ir tilto mokestis turi būti nustatytas, kaip pirmame skyriuje, dvidešimt devintajame straipsnyje, šlėktoms apie tiltų jų dvaruose statymą, yra nustatyta. O jeigu kuris mūsų seniūnas arba laikytojas, pilininkas ir tiltininkas arba kurio nors iš jų vietininkas ir tarnas verstų šlėktų pavaldinius prie tų jiems neprivalomų darbų, nuo kurių šiuo Statutu jie yra atleisti, taip tenkindamas savo naudą, tada kiekvienas tas, kas tai padarytų, turi būti pašauktas į atitinkamą teismą pagal ketvirto skyriaus šešiasdešimt septintąjį straipsnį, ir teisme įrodžius kaltę privalės tam nuskriaustajam šlėktai sumokėti dvidešimt kapų grašių ir žalą dvigubai atlyginti. Taip pat kunigaikščiai, ponai tarėjai, vaivados, seniūnai ir niekas iš šlėktų važiuodami keliais iš vieno savo dvaro į kitą, į kariuomenę ir į pasienio pilis neturi kenkti šlėktų dvarams bei jų pavaldiniams ir stacijų bei pastočių imti, bet sau, savo tarnams, žirgams už pinigus pagal suderėtą kainą maistą privalės pirkti. O kas prieš šį įstatymą ką nors darytų, tas taip pat kaip aukščiau aprašyta turi būti pašauktas ir, įrodžius teisme, besiskundžiančiajai šaliai privalės sumokėti smurtinę dvidešimt kapų grašių ir žalą deramai įrodžius dvigubai atlyginti.

XXX straipsnis
Jei kuris mūsų pavaldinių iš kunigaikščių, ponų arba iš ko nors kito dvarą ištarnautų

Jeigu kas iš mūsų pavaldinių, būdamas šlėktų tautos, iš kunigaikščių arba ponų arba iš ko nors kito dvarą ištarnautų ir, laikydamas tą dvarą pats arba jo palikuonys po to norėtų eiti šalin, tada jam ir jo palikuonims galima eiti šalin kur panorės su visu turtu bei nuosavybe ir su visais savo įsigijimais bei lėšomis arba pastatais, kas buvo į tą dvarą įdėta. O jeigu tas ponas duotų tam savo tarnui dėl to dvaro savo dovanojimą, savo užrašą raštą su savo antspaudu ir su šlėktų, vertų tikėjimo žmonių, antspaudais ir tai būtų jame išreikšta, kad jam ir jo palikuonims galima su tuo dvaru kam norėtų tarnauti amžiniems laikams ir tą savo užrašą raštą pats asmeniškai mums, valdovui, arba mūsų pareigūnams pagal šį Statutą paliudytų, tada tas raštas turi būti laikomas galioje, o tas, kam užrašyta, ir jo palikuonys pagal užrašą tame dvare turi pasilikti amžiniems laikams. O kuris šlėkta, išsitarnavęs iš kurio pono dvarą ir neturėdamas tokio rašto ir laisvės su tuo dvaru tarnauti ar parduoti ir keisti kam norėtų, o po to, tarnaudamas tam savo ponui ir be jo valios ir žinios su tuo dvaru mums, valdovui, arba pas kurį nors kitą poną pasiduotų, parduotų arba kokia nors teise tą dvarą, žmones arba žemes nuo jo perleistų, tada tas ponas arba jo palikuonys, pagal ką tą dvarą turėjo, gali tą dvarą nuo kiekvieno tokio paimti. Vis dėlto pirmiau vaznys jam [išsikeliančiajam] turi nustatyti šešių savaičių laiką išsikelti. Nors ir kas kitas, o ne tas pats žemionis arba bajoras, tą dvarą laikytų, vis dėlto ne laikytojui, bet tam, kam tas dvaras pirmiau buvo duotas, per vaznį, kaip aukščiau aprašyta, turi būti nustatytas laikas, ir tas, per tą laiką, su visu savo turtu ir statiniais, savo lėšomis pastatytais, kur panorės, privalės išsikelti. O jeigu tas, kam toks dvaras, žmonės arba žemės perduoti būtų, į tą pareigūno pranešimą nekreiptų dėmesio ir to atlaisvinti nenorėtų, tada tas besipriešinantis turi būti pašauktas į pilies teismą per galutinį terminą kaip dėl prievartinio užgrobimo iš ramaus laikymo, ir tokiam šlėktai ir bajorui, po ko nors [valdžios] gyvenančiam, žemės senatis padėti neturi. Ir tam ponui teismo išlaidas deramai įrodžius atlyginti privalės. O tas tarnas turi būti už tai nubaustas kalėjimu tame teisme ketvirčiui metų ir jei išbuvęs nurodytą įkalinimo laiką nenorėtų tam ponui tarnauti, palikus tą dvarą tam ponui, jam bus galima su savo turtu, kaip apie tai aukščiau šiame straipsnyje aprašyta, nueiti šalin.

XXXI straipsnis
Apie nešaukimą pasauliečių į bažnytinį teismą dėl pasaulietinių bylų

Taip pat nustatome, kad vyskupai, prelatai, dvasininkų luomo ir jų laikytojai kunigaikščių, ponų ir visų šlėktų riterijos ir miestiečių bei visų mūsų pavaldinių, kaip ir šlėktų [pavaldinių], neturi nieko pas save į bažnytinį teismą dėl pasaulietinių bylų šaukti. Taip pat ir patys šlėktos, miestiečiai bei visi mūsų pavaldiniai ir taip pat šlėktų pavaldiniai, kad ir kokio luomo būtų, neturi į bažnytinį teismą kreiptis ir šaukti dėl pasaulietinių bylų, pagal užstatą pašauktajai šaliai dvidešimt kapų grašių ir dėl visų nuostolių atlyginimo dvigubai. O kas priklausys bažnytiniam teismui, tai bažnytiniame teisme turi būti sprendžiama ir teisiama.

XXXII straipsnis
Apie teisingumo vykdymą dėl pasauliečių skriaudų su dvasininkų luomais ir taip pat dvasininkų su pasauliečių luomais

Nustatome, jeigu kada iš bažnytinių dvarų dėl pareigūnų, tarnų, bajorų ir visokių luomų bažnytinių pavaldinių įvyktų kokios skriaudos pasauliečių luomo žmonėms, kaip patiems šlėktoms, taip ir jų tarnams ir pavaldiniams, taip pat ir mūsų miestų miestiečiams bei kitiems mūsų, valdovo, pavaldiniams, dėl prievartos, užpuolimo, apiplėšimo, nužudymo, dėl prievartos prieš ponias ir merginas, dėl sumušimo, žaizdų, dėl grobimo, dėl žmonių ir pabėgusios šeimynos ir dėl kitų kokių nors įprastų dalykų, tada kiekvienas savo tarnui ir pavaldiniui yra artimiausias teisingumą vykdyti, taip pat ir dvasiniai luomai pareigūnams ir savo tarnams, sėsliems ar nesėsliems, ir savo pavaldiniams privalės teisingumą vykdyti su priminimu, žemės teismo raštu, pagal šią teisę užrašytą šalies Statute. O jeigu kas iš dvasininkų asmenų, kad ir kokio būtų luomo bei rango, teisingumo vykdyti nenorėtų arba savo teismu ką nors dėl ko pažemintų, tada dėl to tas pas tą vyskupą, kurio valdžioje yra, kaip savo vyriausiojo vadovo turi būti pašauktas per nustatytą terminą vyskupo šaukimu, rašytu lenkų kalba, nuo šaukimo įteikimo asmeniškai per keturias savaites, o nuo padėjimo dvare per šešias savaites, ir ten pats savo asmeniu arba per savo įgaliotinį turi stoti ir tą, prieš kurį skundas paduotas, į vyskupo teismą pristatyti. Ir kunigaikštis vyskupas, kurio valdžioje tai bus arba jo pareigūnas, saugodamas visuotinę ramybę ir šventą teisingumą, tam kad nebūtų nuostolio, privalės pagal tą visuotinę teisę ir šalies Statutą teisingumą nuskriaustajam įvykdyti be jokio delsimo ir apsunkinimo, duodant pagrįstą išieškojimą laimėjusiajam teisme iš kaltojo kilnojamojo turto ir iš jo pajamų, o jeigu turto neužtektų – ir iš paties asmens. O jeigu iš pačių dvasininkų asmenų dėl kokių reikalų, aukščiau paminėtų, skriauda kam būtų padaryta, tada apie tai taip pat pas kunigaikštį vyskupą arba jo pareigūną per galutinį terminą turi būti pašaukti. Ir kunigaikštis vyskupas arba jo pareigūnas niekuo kitu, tik šia visuotine teise ir pagal šalies Statutą teisti ir po teismo išieškojimą iš kaltojo, iš jo asmeninio turto, tų dvasinių asmenų kilnojamojo ir nekilnojamojo, o jei reikės dėl to teismo nuosprendžiu – ir kūno bausmę pagal šį Statutą daryti ir vykdyti privalės, darant visa tai, kaip reikia pagal savo priesaiką, mums, tarybai, padarytą. O jeigu kas bažnytiniame teisme pasaulietine teise bus nuteistas ir dėl išieškojimo į kurį teismą, žemės ar pilies, atsiųstas, tada tai teismas išieškoti turi – vis dėlto neprivedant prie jokių tokių dalykų, kurie mažiausiai tas teisių laisves ir konfederacijas galėtų pažeisti. O jeigu išieškojimo dėl tokių dalykų teismas nepadarytų, tada dėl tokio nepakankamo įvykdymo pagal straipsnius, apie tai parašytus, galės išnagrinėti kiekvienas atitinkamas teismas. Vis dėlto jeigu besiskundžiančioji arba atsakančioji šalis laikytų save pažeminta dėl savo teisingumo, vyskupo arba jo pareigūno nuosprendžio ir nuteisimo, tada tai šaliai kunigaikštis vyskupas arba jo pareigūnas dėl bylų, nagrinėtų pagal tą valstybės teisę, privalės leisti teikti apeliaciją į Tribunolo teismą. Tas Tribunolas niekur kitur, tik mūsų sostiniame Vilniaus mieste, tokias bylas dėl apeliacijos tarp dvasininkų ir pasauliečių luomų pagal šio Statuto visuotinę teisę atiteisti turi. Į tokius Tribunolo teismus dėl tokių bylų turi būti paskirti trys asmenys iš dvasininkų pusės ir taip pat trys asmenys iš pasauliečių luomo pusės, išrinkti tarp Tribunolo narių. Ir jeigu dėl kokios bylos daugiau asmenų tarp tų šešių, išrinktų į tuos teismus, dėl vieningo balsavimo sutiks, prie tokių balsavimų išvada turi pasilikti. O jeigu dėl vieningo balsavimo dėl kurių bylų tie šeši Tribunolo nariai nesutiktų, tada tokias bylas turi siųsti mums, valdovui, o mes po to atsiuntimo tas bylas turime atiteisti ten, kur tuo metu su savo dvaru, šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, būsime, ir be seimo. O jeigu taip pat kam iš kunigaikščių vyskupų skriauda dėl ko būtų daroma, kaip pačių asmenų, taip ir jų pareigūnų, tarnų, bajorų ir pavaldinių, o jie patys po įspėjimo, žemės teismo priminimo raštu, patys besiskundžiančią šalį išteisinti kaip dvasininkai nenorėtų, arba iš pareigūnų, tarnų, bajorų ir savo pavaldinių teisingumo nevykdytų pagal šią visuotinę teisę, tada dėl to pas mus, valdovą, taip pat per galutinį terminą turi būti pašaukti ir pagal tą pačią šalies teisę teisiami, nustatant terminą po pašaukimo: jeigu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje su savo dvaru būsime – keturios savaitės, o jeigu už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų – aštuonios savaitės. Taip pat jeigu dvasininkų luomo žmonėms, tarnams ir jų pavaldiniams nuo pasauliečių luomo žmonių, kunigaikščių, ponaičių, šlėktų, kad ir kokio būtų garbingumo bei viršenybės, kaip dėl nedavimo dešimtinės, taip ir dėl kitų įprastų bylų, kokia skriauda būtų padaryta, tada dėl tokių skriaudų dvasininkas pasaulietį, kuris jam tą skriaudą padarė, turės pašaukti į jam priklausantį žemės arba pilies teismą ta tvarka, kaip ir patys pasauliečių luomai šaukiami pagal straipsnius, šiame Statute aprašytus, su laisvu abiejų pusių kreipimusi į Vyriausiojo Tribunolo teismą, bendru su bažnytiniu. O pareiškimas ir užrašymas dėl tokių aukščiau paminėtų skriaudų ir žalų, kurios dvasininkų luomo ir jų tarnų bei pavaldinių bus kam nors padarytos, turi būti sprendžiami žemės, pilies arba bažnytiniame teisme, kur kas panorės tuose pavietuose, kur yra tie bažnytiniai dvarai arba ten, kur kas iš jų ir jų tarnų bei pavaldinių skriaudą padarys. O tuo laiku, kada tik kokia vyskupija būtų neužimta, arba jei koks vyskupas į svetimas valstybes pasiuntinybėje arba kur savo reikalais iš tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, išvažiuotų, tada nuskriaustasis į kapitulą arba į jo pareigybės laikytoją, kas tai vyskupijai vadovaus, aukščiau aprašytu būdu, kreiptis ir sau teisingumo turi ieškoti, ir jie privalės teisingumą vykdyti pagal šią teisę ir šalies Statutą. Ir tai reikia suprasti ir apie Graikų tikėjimo dvasininkus, kad mažesni iš jų luomo prieš savo vyresniuosius vadovus, o vyresnieji vadovai pagal Vyriausiojo Teismo tvarką, aukščiau aprašytą, privalės išsiteisinti pasauliečių luomo žmonėms. Tačiau, kad dėl tokių įprastų skriaudų iš tokių dvasininkų luomo dvarų, nuo pareigūnų ir jų pavaldinių arba nuo jų pačių, kurie visuotinei teisei ir valstybės karo tarnybai yra priklausantys, tai yra nuo tėvoninių, motininių, pirktų, dovanotų ir gautų už užstatą ar kokiu nors kitu būdu įgytų dvarų, tada jau nuo tokių savo dvarų ir dvasininkai taip, kaip ir pasauliečių luomo šlėktos, pagal Statuto tvarką, tai visuotinei šalies teisei turi paklusti žemės, pilies, pakamario ir komisaro teisme, o dėl apeliacijos – Vyriausiajame Teisme.

XXXIII straipsnis
Apie žemės bylas tarp dvasininkų ir pasauliečių luomų

Taip pat dėl tų nesutarimų, kurie tarp dvasininkų ir pasauliečių luomų dvarų bei žemių dažnai vyksta ir taip prieinama prie ginčų bei nemažų neramumų, ir siekdami būsimiems laikams tai tarp mūsų sulyginti nustatome, kadangi dvasininkų luomo asmenys, gerai ir tikrai visuotinę teisę turi žinoti, kad atitinkamame žemės teisme su pasauliečių luomo žmonėmis užbaigtą ir nedelsiamą teisingumą sau, toli jo neieškant, visada gali pasiekti. Ir taip pat iš mūsų, valdovo, akivaizdžiausias pavyzdys jiems dėl to yra duotas, kad mes pagal visuotinę teisę mūsų pareigūnų ir mūsų prisiektą bei suteiktą tai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, jei būtų ginčas dėl žemės ir žemės reikalų lygiai ir vienodai visuotinei teisei dėl to paklūstame. Tada tuo pačiu būdu ir visi prelatai, vyskupai ir kiti dvasininkų luomo asmenys, kokiu tik vardu įvardyti ir laikantys pasauliečių dvarus, ar pirktus, įkeistus ir kokiu nors būdu jų ar jų protėvių įgytus, visuotinei teisei ir valstybės karo tarnybai priklausančius, dėl tų žemių, tokių savo dvarų, jeigu kam iš šlėktų tautos žmonių ir kitų pasauliečių luomų dėl žemės atėmimo, ribų pažeidimo ir ežių suarimo bei kitų žemės reikalų kokia žala nuo jų atsitiktų, privalės jiems teisintis ir bylinėtis tarp savęs ir savo dvarų arba žemių vienodu būdu ir nagrinėjimo tvarka žemės ir pakamario teisme bei taip toliau elgtis, kaip tos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuotinė Statuto teisė moko ir nurodo. Bet kurie dvasininkų dvarai būtų iš fundacijų ar mūsų protėvių ir mūsų, valdovo, suteikti ir prieš tai niekada nepriklausę valstybės karo tarnybai, o iš tokių kokios skriaudos žemėse atsitiktų, tada nuskriaustasis turi dėl to kreiptis į mus, valdovą, kaip į aukščiausiąjį suteikėją ir mūsų komisarų raštus gavęs, sau teisingumo turi ieškoti pas mūsų komisarus ir ten dėl įrodinėjimo ir visų teisinių veiksmų turi laikytis šio Statuto. O kas dėl kunigaikščių, ponų ir žemionių šlėktų dvarų suteiktų bažnyčiai, jeigu kuriuose kokie nesutarimai dėl žemių arba ribų su šlėktų dvarais atsirastų, tada nuskriaustasis iš tokio dvaro galės su dvasininkais pagal žemės teisę to pavieto, kuriame tas dvaras yra, teisminiu būdu, šiame Statute aprašytu, teistis ir sau teisingumo ieškoti. Ir žemės pareigūnas turi tą bylą į pakamario teismą persiųsti, o pakamaris turės teisę tam dvasininkui iš tokio dvaro, suteikto šlėktos, taip pat ir tam pačiam suteikėjui savo šaukimus išduoti, kuriais nuskriaustasis juos šaukia ir per juose nurodytą terminą sau teisingumo su tuo dvasininku ir taip pat su pačiu suteikėju turi ieškoti. Ir žemės senatis tarp bažnyčios ir šlėktų dvarų turi būti tokia, kaip turto mūsų, valdovo, sosto su šlėktų turtu ir dvarais. Ir tuo pačiu būdu šlėktoms su mūsų ir bažnytiniais turtais senatis turi būti išsaugota.

XXXIV straipsnis
Apie dvasininkų testamento globėjų arba vykdytojų šaukimą [į teismą]

Jeigu kas iš kunigaikščių vyskupų arba kanauninkų, prelatų ir kitų dvasininkų luomų užrašytų kam savo užrašu ar paskutinės valios testamentu po savo mirties savo nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą ir to savo testamento vykdymui nustatytų ir paskirtų globėjus arba to testamento vykdytojus, o tie globėjai nesielgtų pagal tą testamentą arba užrašą ir tam, kam kas užrašyta, atiduoti nenorėtų ar kokią skriaudą kam dėl to padarytų, tada dėl tokių globėjų reikalo, kad ir kokio būtų luomo – dvasininkų ar pasauliečių, nuskriaustajai šaliai bus galima pašaukti į Vyriausiąjį Teismą, ir jeigu ten, teisme, kas bus nuspręsta prieš tuos globėjus, tada prieš dvasininką teismo sprendimo vykdymas iš Vyriausiojo Teismo turi būti nusiųstas kunigaikščiui vyskupui, kurio paklusnume tas dvasininkas bus. O dėl vykdymo prieš pasauliečių luomo asmenis tai turi būti persiųsta į žemės teismą ir tas teismas privalės tą vykdymą daryti. O patį kunigaikštį vyskupą iš tokio globėjo pusės, jam nuo ko nors užrašytos arba ir apie tai, jeigu jis po Vyriausiojo Teismo sprendimo išieškojimo daryti nenorėtų, tada jis turi būti pašauktas pas mus, valdovą, ten, kur tuo metu su mūsų dvaru būsime, per galutinį terminą (jeigu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – per keturias savaites, o jeigu už Didžiosios Kunigaikštystės ribų – per aštuonias savaites), mes be jokių vilkinimų privalėsime teisti, neprileisdami tos bylos prie atidėjimo, o už pasirodžiusį vilkinimą išieškojimą darant, iš kunigaikščio vyskupo turime priteisti baudą, kuri yra Tribunole aprašyta. Ir atiteistą bylą įsakome išieškoti tokiu pat laidavimu, dėl ko vyksta ginčas. Dėl neprileidimo prie apeliacijos ir dėl teisingumo nevykdymo kunigaikštis vyskupas tuo būdu turi būti šaukiamas. O nesant jo malonybės kunigaikščio vyskupo tose valstybėse, kur dėl tų bylų, aukščiau aprašytų, dėl ko tik jo malonybės pareigūnas nusižengtų, tada dėl to jo malonybės pareigūnas turi būti pašauktas į Vyriausiojo Tribunolo teismą kartu su dvasininkais.

XXXV straipsnis
Apie mūsų Vilniaus miesto miestiečius ir apie kitus mūsų miestus, kaip juose turi būti vykdomas teisingumas šlėktoms

Taip pat nustatome, kad jeigu kuriam nors šlėktai pasitaikytų skųstis mūsų Vilniaus miestiečiais dėl sumušimo, dėl žaizdų, dėl užmušimo ir dėl kiekvieno įžeidimo, tada dėl to miesto pareigūnas turi vykdyti teisingumą pagal jų Magdeburgo teisę ir pagal jų privilegijas tam Vilniaus miestui ir mūsų miestiečiams, pagal miestietišką teisę gyvenantiems, nuo mūsų protėvių ir nuo mūsų, valdovo, suteiktas. Vis dėlto ir mūsų Vilniaus miesto miestiečiai, jeigu dėl šlėktų sumušimo ar žaizdų teisme bus įrodyta, privalo paklusti toms bausmėms, kurios šiame Statute aprašytos dėl galvapinigių ir dėl šlėktos žaizdų. Tačiau kas iš mūsų Vilniaus miestiečių kam ką savo užrašymu, gera valia perleisdamas savo teises vykdyti įsipareigotų, tai šiuo Statutu turi būti teisiama ir nusprendžiama pagal kiekvieno įsipareigojimą. Tuo pat būdu ir apie pabėgėlius nuo šlėktos, pagal trisdešimt aštuntą šio skyriaus straipsnį teisingumą miesto pareigūnas privalės vykdyti, tik kad jis nuo miesto teisės priėmimo dešimties metų senaties nepraleistų. Ir jeigu taip pat mūsų Vilniaus miestiečiui dėl ko nuo šlėktos skriauda atsitiktų, apie tai atitinkamame teisme pagal šios valstybės Statutą, miestietis sau teisingumo su šlėkta turi ieškoti. O kituose mūsų miestuose, visose tos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemėse, miesto pareigūnai, nors ir kur naudojasi Magdeburgo teise ir mūsų protėvių privilegija arba ir mūsų tokiomis laisvėmis, kaip ir Vilniaus miesto, arba turi kitokių suteikimų, vis dėlto ne Magdeburgo arba sau suteikta ir privilegijuota teise, bet pagal šį Statutą šlėktai su miestiečiais teismas ir visoks teisingumas privalės būti vykdomas, kadangi tik mūsų Vilniaus miesto miestiečiai, pagal miestietišką teisę gyvendami, pagal ankstesnį ir dabartinį Statutą prie tokios teisės yra prileidžiami.

XXXVI straipsnis
Apie matus ir uolektis, kad būtų lygūs, ir gėrimų bei maisto produktų kaina būtų nustatyta pilies pareigūno

Nustatome, kad mūsų sostiniame Vilniaus mieste ir kiekviename mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, mieste, kaip privilegijuotuose miestuose, taip ir mažesniuose miesteliuose, taip pat ir kunigaikščių, ponų, dvasininkų ir pasauliečių miestuose ir svečių namuose, keliuose, turgaus ir ne turgaus metu visokie javai būtų parduodami vienodai lygiu matu, tai yra kad būtų statinė, kurioje turi būti keturi karčiai, lygūs pagal Krokuvos matą, be viršaus ir sukratymo, bet iki viršaus. Tas matas turi būti išmatuotas Vilniuje, pono Vilniaus vaivados pilies pareigūno, prie savęs jam turint miesto pareigūną. O kitur, miestuose, kuriuose yra Magdeburgo teisė, vaivadijose, seniūnijose, valdose, taip pat pilies pareigūnas su miesto pareigūnu, o Žemaitijos žemėje – seniūnas arba paseniūnis, taip pat tos žemės laikytojai ir tijūnai, tokius matus turi nustatyti, kad be sukratymo ir be viršaus būtų ir pareigūno spaudą ant tų matų turi uždėti, kad statinė būtų – keturių karčių, pustatinė – dviejų karčių, o ketvirtis statinės – vienos karties ir kad jau tokiais matais iki viršaus būtų matuojami visokie javai. Toks matas turi būti kunigaikščių, ponų bei žemionių miestuose ir turguose, jaujose ir smuklėse. O kas tik iš mūsų pavaldinių ar miesto pareigūnų, ar taip pat mūsų, taip pat kunigaikščių, ponų ir žemionių miestų miestiečių išdrįstų tą sverti ir kitokius matus nustatinėti ir juos naudoti, tie mūsų miesto pareigūnai arba mūsų miestų miestiečiai pranešimu be šaukimo, o kunigaikščiai, ponai ir žemionys pagal pilies [teismo] šaukimus, per galutinį terminą, būdami nuskriaustojo patraukti, pilies teisme, tame paviete, kuriame tie miestai ir miesteliai bus arba kur savo jaujas turės, turi teisintis ir teisme įrodžius privalės už tai sumokėti baudą dvidešimt kapų grašių, iš kurių pusė turi būti tam mūsų pareigūnui sumokėta, kuris tą bylą nagrinės, o kita pusė – nuskriaustajam. Jeigu su leidimu arba neapsižiūrėjimu paties mūsų pareigūno, tai yra vaivadų, seniūnų, laikytojų, tijūnų, vaitų miestų ir dvarų ir valsčių mūsų, valdovo, ir taip pat dvasininkų ir pasauliečių, kitus matus, prieš šį įstatymą, mūsų pavaldiniai kieno nors skriaudai naudotų, tada tas pareigūnas, nuo nuskriaustojo mūsų šaukimu į teismą pašauktas ir per teismą kaltu būtų pripažintas, pats tai bausmei, kaip aukščiau aprašyta, turi paklusti, ir pusė tos baudos į žemės iždą turi patekti, o kitą pusė nuskriaustajam turi būti sumokėta. Tuo pat būdu ponai vaivados ir seniūnai savo apygardose su tais miestų pareigūnais matus ir kainas gėrimams pardavinėti, kaip atvežtų – muskato, malvazijos, vyno, taip ir midaus, alaus, degtinės ir kitų maisto produktų, su savo pareigūnų nutarimu ir įstatymu pagal laiką ir brangumą turi nustatinėti; pagal tai pirkliams, amatininkams – po kiek kas kaip dėl uolekties, taip ir dėl svorio šaknies ir kitus įvairius būtiniausius produktus turi pardavinėti, taip pat kad už savo darbą pagal medžiagą, laiką ir brangumą galėtų turėti teisingą uždarbį. Kad dubenys, taip pat kvortos, gorčiai būtų visoje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, lygūs ir vienodi matai, kaip yra mūsų sostiniame Vilniaus mieste. Visa tai tie pilies pareigūnai privalės saugoti ir nustatinėti ir viskas, kaip aukščiau aprašyta, turi būti laikoma ir vykdoma gresiant tai bausmei, aukščiau aprašytai.

XXXVII straipsnis
Apie miestiečius, kad jie neturi turguje valstiečių apiplėšti

Taip pat nustatome, kad kaip privilegijuotų miestų, taip ir mūsų mažų miestelių miestiečiai, mūsų pavaldiniai, taip pat kunigaikščių, ponų ir šlėktų [miestų miestiečiai] dėl kokių nors savo skolų bei dėl jokių kitų dalykų neturi mūsų valstiečių, taip pat nei dvasininkų, nei pasauliečių ir nieko kito turguje iš jų reikalauti bei plėšti ir taip sau prieš juos teisingumo ieškoti, bet dėl tų skolų ir kitų skriaudų su tais kaltaisiais pas jų ponus, o su mūsų pavaldiniais – pas mūsų pareigūnus privalės teisingumo ieškoti. Ir mūsų bei ponų pareigūnai turi jiems teisingumą vykdyti. O jeigu kas apiplėštų neieškojęs sau teisingumo atitinkamame teisme, tada turi sumokėti baudą mums, valdovui, tris rublius grašių, o [priešingai] šaliai taip pat tris rublius grašių ir plėšimą dvigubai bei žalą taip pat dvigubai atlyginti.

XXXVIII straipsnis
Apie šlėktų tarnus ir žmones bei namų šeimyną, kurie į miestus išeina

Nustatome, jeigu kurie tėvoniniai tarnai ir žmonės arba sava namų šeimyna, tėvoninė, motininė arba nelaisvoji, pabėgtų nuo kunigaikščių, ponų arba nuo kurio nors šlėktos ir ateitų į mūsų sostinį Vilniaus miestą, arba kitus mūsų privilegijuotus arba neprivilegijuotus miestus, taip pat kunigaikščių, ponų ir dvasininkų miestus, [esančius] mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemėse, tuos žmones ir tarnus vaitai, burmistrai ir mūsų tarybų nariai iš mūsų miestų, išklausę deramą jų ponų, kieno jie būtų, įrodymą, arba pagal jų asmeninius prisipažinimus turi išduoti, teisiant žemės teise, išskyrus tuos, šlėktų tėvoninius tarnus ir žmones, kurie atėję į mūsų miestus ir priėmę teisę kuriame iš mūsų miestų ir turėdami sėslumą bei išbuvę dešimt metų, tada tokių tarnų iš mūsų miestų mūsų vaitai ir pareigūnai išduoti neturi. Bet jie turi pagal savo luomą išsipirkti pagal šio Statuto įkainojimą už kiekvieną galvą, kiek jų bus. Taip pat ir seniūnai, laikytojai ir kiti mūsų pareigūnai, kur nėra Magdeburgo teisės, mūsų apygardose su tokiais bėgliais turi elgtis tokiu pat būdu. O kur po apeliacijos prieš mus tai pasirodytų, kad vaitai, burmistrai ir kiti miesto pareigūnai arba mūsų seniūnai, laikytojai ir tijūnai tokius bėglius deramai įrodžius kam išduoti nenorėjo, tada toks teismas po mūsų išnagrinėjimo ir nutarimo tam ponui, kieno tarnus, žmones arba šeimyną nenorėjo išduoti, turi baudą sumokėti dvidešimt kapų grašių ir tie visi bėgliai turi būti išduoti.

XXXIX straipsnis
Kunigaikštienių, ponių našlių, kunigaikštyčių, panelių merginų neturime už nieko prievarta ištekinti

Taip pat pažadame ir įsipareigojame, kad kunigaikštienių, ponių našlių, kunigaikštyčių, panelių, šlėktų merginų ir visokio kitokio luomo moterų, kaip laisvų žmonių, gyvenančių pagal laisvą mūsų valdovo valdymą, šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, laisves turime saugoti ir prievarta, be jų valios, už nieko neturime ištekinti. Bet kiekvienai iš jų pasitarus su bičiuliais, už ko panorėtų, už to galima tekėti. Taip pat ir ponai tarėjai, kunigaikščiai, ponaičiai, vėliaviniai ponai ir šlėktos, kurie savo dvaruose šlėktų turi, su šlėktų moterimis taip pat privalės elgtis. Ir taip reikia suprasti apie asmenis, o ne apie ponų dvarus ir kilnojamąjį turtą – tokie asmenys turi būti saugomi pagal šio skyriaus aukščiau aprašytą trisdešimtąjį straipsnį.

XL straipsnis
Tėvas ir motina, gyvi būdami, neturi prievolės vaikams perleisti dvarus, išskyrus tai, ką patys savo gera valia norėtų

Taip pat nustatome, kad tėvas, būdamas gyvas, neturi prievolės vaikams jokio dvaro perleisti, tik pagal savo gerą valią, koks bus jo noras. O motininius dvarus, neturėdamas dėl to deramo teisminio nagrinėjimo ir savo žmonos, jų motinos, rašytinio sutikimo, privalės tai suaugusiam sūnui ir dukteriai ištekindamas ją perleisti. O vis dėlto iš to jokios išmokos sūnui ir dukteriai daryti neprivalės. Taip pat ir motina, kuri turi savo tėvoninius ar motininius dvarus, taip pat ir pirktus arba savo vyro užrašytus, neturės prievolės, gyva būdama, vaikams perleisti, bet kas jos gera valia bus, tą galės perleisti.

XLI straipsnis
Visiems šlėktų tautos luomams galima savo dvarais disponuoti kaip nori

Taip pat nustatome, kad visiems šlėktų tautos luomams, kaip laisviems žmonėms, galima ir bus galima savo tėvoniniais, motininiais, taip pat ir ištarnautais pas mus, valdovą, ir kokiu nors būdu ar papročiu amžiams įgytais dvarais disponuoti pagal savo poreikį, valią ir nuožiūrą – atiduoti, parduoti, dovanoti, iškeisti ir bažnyčiai užrašyti, už skolas ir už pinigų sumas įkeisti bei užstatyti, tačiau pagal tai, kaip septintame skyriuje plačiau apie užrašymus yra aprašyta.

XLII straipsnis
Apie laisvę šlėktoms savo dvarus ir kitus turtus mums, valdovui, užrašyti

Taip pat kas norėtų ką mums, valdovui, užrašyti, kaip dvarus, taip ir kitus turtus, tada kiekvienam tai bus galima savo asmeniniais užrašais raštais ir savo asmeniniais pareiškimais, kaip pilies ir žemės teisme, taip ir į mūsų kanceliarijos knygas, darant pareiškimus, pagal teisę užrašyti. Dėl to ir ligotiems žmonėms bus leidžiama savo pagal teisę sudarytais testamentais mums, valdovui, užrašyti savo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ypač tą, kurį šis Statutas leidžia testamentais užrašyti.

XLIII straipsnis
Kas ką prie karalių Kazimiero ir Aleksandro ir prie karalių jo malonybės Žygimanto ir Antrojo Žygimanto Augusto buvo laikę, tas tą amžinai turi laikyti

Taip pat norime turėti ir nustatome, kad visi mūsų pavaldiniai, kaip dvasininkai, taip ir pasauliečiai, kunigaikščiai, ponai ir visi šlėktos, kurie savo tėvoninius, ištarnautus, pirktus ar kokiu nors būdu įgytus dvarus prie mūsų garbingo atminimo protėvių jų malonybės karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, taip pat ir prie mūsų laimingo valdymo ramiai laikytų, tie turi tokius dvarus amžinai ir ramiai nuo šio laiko ir būsimiems laikams laikyti ir naudotis, nors ir jie patys ir jų palikuonys, jokių raštų dėl to neturėtų, kaip aukščiau šio skyriaus antrame straipsnyje apie tai plačiau aprašyta.

XLIV straipsnis
Jei kas mūsų, valdovo, duotą dvarą iš ko atimtų

Taip pat nustatome, kam mes, valdovas, dvarą arba žmones ir žemes duotume, o kitas po to mūsų dovanojimo iš jo tą dvarą atimtų, tada tas, iš kurio atėmė, gali to siekti ir teisme ieškoti. Bet daugiau ieškoti negali, tiktai tiek, kiek jam duota ir kiek pas mus, valdovą, laikyta, tik kad žemės senaties nepraleistų.

XLV straipsnis
Jei kas kam raštu būtų duota arba išprašyta, o tas nesinaudotų ir tylėtų visą žemės senaties dešimties metų laiką, ir kas taip pat svetimoje žemėje būtų

Taip pat nustatome, jeigu kas kam būtų duota arba parduota, nors ir deramu užrašu, ar taip pat ir mūsų, valdovo, arba žemės teisme paskelbta, o tas to, kas jam duota, parduota arba užrašyta, nelaikytų ir tuo nesinaudotų dešimt metų ir apie tai viešai neprimintų, toks praėjus dešimčiai metų to jau siekti negali, o laikytojas tai amžiams turi turėti. Vis dėlto tas, kas primins, turi apie tai priminti mūsų, valdovo, ir žemės priminimo raštais ir šaukimais kviečiant jį į teismą ir pačiam stojant pagal šaukimus. O kas priminimo raštus arba šaukimus, paėmęs pas save laikytų, priešingos šalies į teismą nekviestų ir priminimo raštų viešai neduotų, toks priminimas teisme neturi būti laikomas priminimu. Bet jeigu būtų kas užrašyta vaikams, nesulaukusiems pilnametystės, tada dėl jų nepilnametystės žemės senatis netrukdo, nors ir to nelaikytų ir tuo nesinaudotų bei to neprimintų, tik turi sulaukęs pilnametystės žemės senaties nepraleisti. Taip pat jeigu kas svetimoje žemėje būtų, tada ir tam taip pat žemės senatis netrukdo, tik iš svetimos žemės atvykęs turi dešimties metų žemės senaties nepraleisti.

XLVI straipsnis
Mes, valdovas, prisiekiame vienodą teisingumą visiems vykdyti ir teisminių mokesčių [teisėjo naudai] mes ir ponai mūsų tarėjai imti neturime, ir apie tai, kad dėl garbės mes, patys, valdovas, turime teisti

Taip pat pažadame iš mūsų, valdovo, malonės, gerumo ir meilės visiems mūsų pavaldiniams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės riteriams, pagal savo sąžinę, kad mes, valdovas, ir ponai mūsų tarėjai turime visiems, kiekvieno luomo, vienodai teisingumą be vilkinimo vykdyti. Ir dėl teismo neturime jokių teisminių mokesčių [teisėjo naudai] imti, taip pat ir mūsų ponai tarėjai neturi teisminių mokesčių [teisėjo naudai] imti, taip pat nestoti į vieną pusę ir nebūti jai palankūs, bet tiesiog privalėsime kiekvienam teisingumą duoti ir vykdyti. Taip pat ir ponai mūsų tarėjai priesaika, kuria tarėjams padarė, privalės teisingumą vykdyti. O kas susiję su tokiomis bylomis dėl garbės praradimo, išskyrus tuos straipsnius, priklausančius pilies teismui, šiame Statute žemiau paminėtus, apie tai niekas iš ponų tarėjų, nei pilies teismas, nei pavieto žemės teismas neturi teisti, tik mes patys, valdovas, su ponų mūsų tarėjų patarimu visuotiniame seime šiame Statute aprašytu būdu teisime.

XLVII straipsnis
Apie tuos, kurie keliaudami laukuose apsistoja ir javams žalą daro

Nustatome, jeigu kas, važiuodamas keliu, imtų arba pjautų rugius ir kitus javus arba juos išganytų ir ištryptų arkliais ir už nuganymą neatlygintų, tas privalės besiskundžiančiajai šaliai tris rublius grašių sumokėti, o žalą, ką pašaliniai žmonės dėl nuganymo įvertins, taip pat turi sumokėti ir dvigubai atlyginti. Taip pat, kas kieno nuosavybėje, išskyrus jo sutikimą, medžiokle užsiiminėtų ir medžiodamas žalą padarytų, rugius ir javus arkliais sumindžiotų, tas medžiotojas pagal vaznio arba trijų šlėktų, vertų pasitikėjimo, atliktą žalos įvertinimą, privalės, patraukiant į žemės teismą, sumokėti nuskriaustajam tris kapas grašių baudos ir žalą, kuri bus įrodyta [atlyginti]. Ir tai reikia suprasti apie medžiotojus, kaip apie pačius ponus, taip ir apie ponų tarnus, kurie patys be ponų medžioja. Ir taip pat reikia suprasti Vyriausiųjų Teismų suvažiavime, seimeliuose ir kiekviename suvažiavime, kad niekas niekam žalos nedarytų.

XLVIII straipsnis
Apie karo reikmenų ir visokios geležies išvežimą į priešo žemę

Nustatome ir amžiniems laikams tai norime turėti, saugodami tai, kad iš visų mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemių, kaip žydai, totoriai, pirkliai, taip ir visi mūsų bet kurio luomo pavaldiniai nei atvirai, nei slapta visokių ginklų, geležies, šautuvų, dalgių, peilių, strėlių ir visokios kitokios karo ginkluotės neišleistų ir pasiuntiniams nepardavinėtų, dėl ko priešas galėtų sustiprėti. O kas išdrįstų nepaisyti šio nurodymo ir mūsų įstatymo, tas niekuo kitu, tik mirtimi turi būti nubaustas, o prekės ir visas jo turtas turi būti į mūsų iždą paimtas. Ir tai seniūnai ir visi mūsų pareigūnai su uolumu visose pasienių pilyse turi saugoti. Ir tai reikia suprasti taikos ir karo laiku.

XLIX straipsnis
Apie šlėktų namus Vilniaus mieste ir kituose mūsų, valdovo, miestuose

Nustatome, kad tokiuose namuose, kuriuos ponai mūsų tarėjai ir kiti šlėktų tautos luomai mūsų sostiniame Vilniaus mieste ir kituose mūsų miestuose ne pagal miesto teisę, bet pagal šlėktišką teisę ir laisvę laikytų, niekas savavališkai be jų pačių leidimo pastoviui neapsistotų, gresiant jiems sumokėjimu smurtinės dvidešimt kapų grašių ir visų nuostolių, kurie tame name įvyktų. Todėl ir mūsų butininkai ir mūsų maršalkos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemės ir rūmų, seimo metu, o ne kokiu kitu metu niekam kambarių juose neturi skirti ir užrašinėti. Taip pat šaukimų tokiuose šlėktų namuose, dėl skriaudų ir kitų [žalų], kurios kur kitur įvyktų, niekas dėl nieko neturi padėti, nebent tik kitos žemės nuosavybės, išskyrus tą namą, tas niekur neturėtų, arba kad iš to namo pats ponas skriaudą kam padarytų. Taip pat, jeigu būtų ginčas dėl to viso namo arba dėl jo dalies, dėl tokių priežasčių ir dėl tokių bylų žemės ir pilies teismo šaukimai pagal šio Statuto tvarką gali būti padėti tokiuose namuose per žemės teismo nurodytus terminus. Ir nuo šeimininkų arba nuo dvariškių, kurie tokiuose namuose gyvena, jeigu kam skriauda dėl ko įvyktų, tada iš jų patys ponai namų laikytojai, būdami vietoje, teisingumą nuskriaustiesiems be šaukimo, neatidėliojant, turi daryti. O jų pačių nesant, tik mūsų pilies teismas tokius jų dvariškius turi teisti ir iš jų išieškoti.

L straipsnis
Apie mainus mūsų žemių su šlėktų žemėmis

Taip pat kas pagal paprotį šioje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo, kad mainai duodami mūsų sostui priklausančiomis žemėmis, už šlėktų žemės valdas nuo mūsų protėvių ir nuo mūsų, valdovo, o kartais nuo revizorių, dėl ko kartais skriauda mūsų sosto turtui būdavo, o kartais taip pat ir šlėktoms lygūs ir pilni mainai nepavykdavo, ką prie tinkamos tvarkos privedant, taip ateičiai nustatome, kad jeigu atsirastų poreikis dėl mainų duoti mūsų žemes už šlėktų žemes, tada, kol mainais bus paimtos šlėktos žemės, pirmiau išsiųsime komisarus, kurie gera platumo ir naudos žemių apskaita kaip iš mūsų pusės, taip ir iš šlėktų pusės mainus duotų, saugodami pagal savo tikėjimą ir sąžinę, kad nepamažintų niekuo, kaip turtą, mūsų sostui priklausantį, taip ir šlėktų turtą. O komisarai dėl to iš mūsų pusės – žemės arba rūmų paiždininkis ir seniūnas, kieno apygardoje tai bus. O jeigu ponai paiždininkiai patys išvažiuoti negalėtų, tada ką nors kitą į jų vietą turime iš mūsų pusės išsiųsti ir šlėkta iš savo pusės taip pat du asmenis komisarus galės atvesti. Ir kai jau tokie komisarai mainus ir sienų nustatymą atliks, mes, valdovas privalome tokius mainus savo raštu patvirtinti.

LI straipsnis
Apie monopolį, tai yra nedavimą vienam asmeniui nuomos ir valdymo pajamų, priklausančių visai Respublikai

Kadangi yra įtvirtinta mūsų priesaikos straipsniuose, kad nebūtų monopolio, dėl to tas straipsnis žodis žodin yra įrašytas ir taip savyje turi: ypač saugome tai, kad jokių mokesčių nei rinkliavų mūsų karališkuose ir tarėjų dvasininkų dvaruose, taip pat naujų muito mokesčių mūsų miestuose Lenkijoje ir Lietuvoje ir visose mūsų valstybės žemėse, sudaryti ir nustatyti be visų luomų sutikimo visuotiniame seime negalime, taip pat nei monopolio tų reikalų, kurie iš mūsų valstybių, kaip Lenkijos, taip ir Lietuvos, kyla, leisti nustatinėti neturime. O kas išdrįstų prieš tą nustatymą, mūsų raštus iš mūsų kanceliarijos gauti, tas turi būti nubaustas bauda šimtu kapų grašių mūsų valstybės iždui. O tokie mūsų raštai negali turėti jokios galios ir tas asmuo tuo naudotis negalės.

____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).