I straipsnis
Kas kieno namus arba sustojimo vietą sąmoningai užpultų, norėdamas jį užmušti
Nustatome, jeigu kas kurio nors šlėktos namus, ne tik patį kiemą, bet ir klojimą arba kiemą, kur gyvuliai ir kiti namų ūkio reikmenys laikomi, smurtu sąmoningai užpuolęs raitomis arba pėsčiomis, tuose namuose ką nors užmuštų ir tuo visuotinę ramybę sutrikdytų bei tai prieš jį deramai pagal šį Statutą būtų įrodyta, tas gyvybės netenka, ir ne tik pats, bet ir jo padėjėjai [bendravykdytojai], kas su juo tą prievartą būtų padarę, taip pat bus baudžiami mirtimi, o ypač, jeigu tie padėjėjai dėl to nenorėtų priesaika išsiteisinti, kaip apie tai žemiau šiame skyriuje, antrame straipsnyje yra aprašyta. Ir galvapinigiai pagal užmuštojo luomą dvigubai iš to smurtautojo dvaro ir taip pat jeigu kokia nors žala dėl to smurto būtų padaryta vaikams arba užmuštojo giminėms, su atlygiu turi būti sumokėti. O jeigu nieko neužmuštų, tik sužeistų, toks deramai įrodžius turi tik pats gyvybės netekti, o jo padėjėjai bokšto rūsyje, skirtame smurtautojams, privalės kalėti metus ir šešias savaites ir atlygis pagal luomą ir žalą, kuri dėl to smurto atsitiktų, iš to paties smurtautojo dvaro su atlygiu turi būti sumokėta. O jeigu smurtu užpultų raitomis arba pėsčiomis, bet nieko nesužeistų, nei užmuštų, bet tik smurto ženklus paliktų arba kokią nors žalą padarytų, tada tik už smurtą privalės sumokėti dvylika rublių grašių ir žalą su atlygiu atlyginti pagal deramą įrodymą, o gyvybės už smurtinį užpuolimą nepraranda. Vis dėlto, už smurtinį nusikaltimą, jeigu nukentėjusioji šalis tai prieš jį įrodys, tada turi pilyje arba to pavieto mūsų teismo kieme dvylika savaičių su savo padėjėjais kalėti iš karto tuojau pat po teismo nuosprendžio. Vis dėlto, savų ponų tarnai negali būti laikomi kaip padėjėjai. Dėl to jeigu kas ką mieste, arba važiuodamas kelyje, sustojimo vietoje smurtu užpultų ir ką užmuštų ar sužeistų arba kokią žalą padarytų, tas turi būti teisiamas ir baudžiamas tuo būdu, kaip aukščiau šiame straipsnyje apie smurtą šlėktų namuose yra aprašyta. Ir kada ta byla iki teismo nagrinėjimo prieis, o per tą pirmą terminą jo padėjėjai negalėtų būti į teismą pristatyti, tada smurtautojas, kaltinamas dėl nusikaltimo, neatsikalbinėdamas dėl savo padėjėjų nebuvimo, pats privalės teisintis, o nukentėjusioji šalis galės ir po to su jo padėjėjais dėl to bylinėtis.
II straipsnis
Apie smurto įrodinėjimą, kaip skundėjas turi parodyti ir apskųsti
Jeigu kam toks smurtas, kaip aukščiau yra aprašyta, nuo ko atsitiktų ir to smurto metu kas nors būtų užmuštas, tada dėl to, ieškovas, tuojau pat iš karto po smurto, apie smurtą ir tą užmuštąjį turi pranešti ir tai parodyti savo aplinkiniams kaimynams, o jų nesant, tada jų pareigūnams, šlėktoms, geriems žmonėms, o trūkstant šlėktų, tada taip pat aplinkiniams kaimynams, nors ir ne šlėktoms, tik geriems, tikėjimo vertiems žmonėms turi parodyti, ir po to apskųsti mūsų pilies teisme to pavieto, kuriame tai atsitiks, ir paimti vaznį bei taip pat jam parodyti smurto ženklus ir užmuštąjį. Ir tuos smurto ženklus ir skundą į pilies teismo knygas įrašyti, o prie to paties tą lavoną į teismą atvežus, tam teismui, ką iš jų [pareigūnų– past. R.J.] teismo vietoje suras, parodyti. Ir jau po parodymo teismui tas lavonas, nelaukiant teismo pabaigos, kaip tai prieš tai buvo daroma, gali būti palaidotas. Ir tai įvykdyto nusikaltimo tardymui ir nubaudimui, kaip yra aprašyta, trukdyti neturi. Ir jeigu teisme, apskustas dėl to smurto ir užmušimo neprisipažintų, tada jau tas ieškovas bus artimesnis įrodinėti prieš jį, pristatydamas aplinkinius kaimynus asmeniškai į teismą, taip pat vaznio paliudijimo išrašą ir kartu pats trečias su šlėktomis, sau lygiais, dėl to smurto prisiekti. O jeigu tuo laiku negalėtų turėti prie savęs šlėktų priesaikai, tada pats su savo žmona ir su suaugusiais vaikais, o jeigu suaugusių vaikų nebus, tada su savo žmona ir su tarnais bei savo dvaro šeimyna pats penktas turi dėl to prieš tą smurtautoją prisiekti. O jeigu namų šeimininkas būtų užmuštas, tada jo žmona ir vaikai, o jei nebūtų žmonos arba vaikų, tada giminės tokia pat tvarka ir įrodinėjimu dėl to padaryto smurto ieškos ir įrodinės. Ir taip įrodžius tas smurtautojas ir jo padėjėjai bus baudžiami pagal šio skyriaus pirmąjį straipsnį, kuriame apie tai nustatyta. O jeigu padėjėjai nusikaltimo vietoje nebūtų sugauti, bet būdami tuo kaltinami ir dėl to neprisipažintų, tada ne tik dėl to, bet priesaika išsiteisinę, turi būti laisvi. O jeigu neprisiektų, tada mirtimi turi būti baudžiami, kaip ir pats smurtautojas. O jeigu smurtu namus užpultų, bet neužmuštų, tik sužeistų, tada taip pat apie tą smurtą turi pranešti ir žaizdas parodyti aplinkiniams kaimynams ir pilies teisme pranešti bei įrašyti, kaip aukščiau yra aprašyta. Ir su tokiu įrodymu dėl to smurto ir sužeistojo turi prieš tą smurtautoją pats septintas, su gerais žmonėms šlėktomis prisiekti. Ir prisiekus, toks smurtautojas ir jo padėjėjai turi būti baudžiami, kaip straipsnyje aukščiau yra aprašyta ir atlygis pagal luomą ir įrodytą žalą su atlygiu iš jo dvaro, o neužtenkant dvaro ir iš jo kilnojamo turto turi būti sumokėtas. Tačiau jeigu bendrai šešių liudytojų neturėtų, tada su dvejais šlėktomis, pašaliniais žmonėmis arba neužtenkant šlėktų su namiškiais, kaip aukščiau nurodyta, tik jau pats trečias prisiekti turi, o smurtautojas pagal tokį nepilną įrodymą mirtimi nebaudžiamas, tik smurtinę dvylika rublių grašių ir atlygį pagal luomą bei įrodytą žalą su atlygiu turi sumokėti. Ir už kaltę dvidešimt keturias savaites pilies rūsyje, kalėjime turi kalėti. Jeigu ir tokiu savo įrodymu neįrodytų, tada tik pats sužeistasis turi dėl savo žaizdų prisiekti, kuriam po jo priesaikos atlygis bus pritiestas, o už smurtą ir žalą nieko neturi būti priteista. O jeigu smurto metu namuose niekas nebūtų užmuštas, nei sužeistas, tik žala padaryta, tokio smurto ženklai taip pat turi būti parodyti, kaip aukščiau aprašyta, ir šalia to įrodymo teisme prieš smurtautoją turi tuo būdu dėl smurto ir dėl žalos pats trečias prisiekti. O jei neturėtų prie savęs šlėktų priesaikai, tada su savo namiškiais, kaip aukščiau šiame straipsnyje aprašyta, pats ketvirtas gali prisiekti, nors ir su nešlėktomis. Ir kai prisieks, turi sumokėti smurtinę dvylika rublių grašių ir įrodytą žalą su atlygiu atlyginti, bet gyvybės nepraranda, tik už kaltę kalėjime dvylika savaičių turi kalėti.
III straipsnis
Apie smurtą visų krikščioniškų tikybų bažnyčiose
Taip pat jeigu kas smurtu įsiveržęs į kokią nors krikščioniško tikėjimo bažnyčią arba taip pat šventorių, mokyklą, arba į klebono, popo, pamokslininko namus ką nors užmuštų arba sužeistų, ir tos žaizdos būtų aiškios ir pavojingos, tada tokiu pat būdu ir su tokiu įrodymu turi būti nubaustas, kaip žemiau apie smurtautojus šlėktų namuose yra aprašyta. O jeigu tik suduotų ir žaizdos nebūtų, tada smurtinę turi dvigubai mokėti, tai yra dvidešimt keturis rublius grašių ir tam, kuriam sudavė atlyginti bei visa tai sumokėjus dar dvylika savaičių turi kalėti kalėjime tame paviete, kur tai atsitiko.
IV straipsnis
Apie smurtautoją ir žmogžudį, kuris užmušęs iš šalies pabėgtų
Taip pat jeigu tas smurtautojas, namuose, sustojimo vietoje ar gatvėje, kelyje ar kur nors kitur ką nors užmuštų, ir jei iš karto po to nusikaltimo nebūtų pašauktas arba ir po pašaukimo, kaip už akių taip ir asmeniškai, nestodamas per šaukimu nurodytą terminą bylos nagrinėjimui, šalin iš tos mūsų valstybės, Didžiosios Kunigaikštystės, pabėgtų, arba nors iš mūsų valstybės nepabėgtų, bet be deramų, teisėtų priežasčių į teismą pagal šaukimą nestotų, tada jis iš mūsų teismo turi būti persiųstas ištrėmimui pas mus, valdovą, ir dėl galvapinigių, atlygio, žalos, kurie šaukime aprašyti, teismas, neatidėdamas to vėlesniam laikui, bet iš karto pagal įrodytą šaukimą bei terminą ir pagal parodymą teisme paliudijus aplinkiniams kaimynams, neišklausant kitų įrodymų, tik dėl to kaltinamojo neatvykimo iki galutinio bylos pabaigimo ieškovui turi duoti įvesdinimą į to kaltojo dvarą. O jeigu dvaras nekainuotų tiek, kiek būtų galvapinigiai ir žala, tas dvaras, vis tiek, dėl tų galvapinigių ir žalų turi būti atiduotas to užmuštojo vaikams arba kraujo giminėms. O jeigu tas apkaltintasis ir ištremtasis panorėtų po to dėl to apskundimą su mūsų garantiniu raštu padaryti, tada turi dėl to veikti pagal ketvirtojo skyriaus trisdešimtąjį straipsnį. Ir jeigu teisme iš to apkaltinimo išsiteisintų, tada ieškovas privalės jam jo dvarą, į kurį tas ieškovas buvo teismo už jo [kaltinamojo – past. R.J] nestojimą įvesdintas, atiduoti, ir tuos nuostolius, kurie dėl tokio įvesdinimo apkaltintajam jo dvare atsitiktų ir už uždelstus darbus, teisme deramai įrodžius tas, kas buvo apskundęs, privalės sumokėti. Vis dėlto, toks apkaltintasis arba ištremtasis turi dėl to rūpintis ir teistis ne vėliau kaip per metus iš šešias savaites nuo ištrėmimo. Ir kai jau abi šalys stos asmeniškai ir kuriai šaliai teismas įrodinėjimą arba išsiteisinimą daryti nurodys, deramai pagal teisę, visokiais teisiniais veiksmais, įrodinėjimas arba išsiteisinimas turi būti daromas. O jeigu per tą laiką iki metų ir šešių savaičių dėl bylos teistis nesiimtų ir mūsų garantinio rašto neimtų, tada užmuštojo vaikai arba giminės jau tą priešingos šalies dvarą laikyti ir naudotis turi iki tol, kol ištremtojo vaikai arba kraujo giminės tą pinigų sumą, priteistą teismo jiems pagal šaukimą, sumokės. O jis pats jau amžinai ištremtuoju turi pasilikti, tačiau jo vaikai arba kraujo giminės, kurie prie to žudymo neprisidėjo tos pinigų sumos neturi mokėti. Jeigu po ištrėmimo tas smurtautojas arba žudikas būtų surastas toje mūsų valstybėje, tada tame teisme, kur bus sugautas, turi būti baudžiamas kaip smurtautojas. O jeigu nebūtų kas gaudytų arba persekiotų, tada mūsų teismas, turėdamas aiškią žinią apie tą ištremtąjį žmogžudį arba smurtautoją, turi ten pat tame savo teisme, sugavus jį, nubausti, kaip apie tai aukščiau aprašyta. O jeigu tuo laiku, kol jis bus sugautas ir teisme nubaustas, atsitiktų taip, kad jį kas nors užmuštų, už to ištremtojo užmušimą niekas galvapinigių mokėti neprivalės.
V straipsnis
Apie ištrėmimo būdą, kokiais žodžiais tai turi būti daroma, ir apie budelio išlaikymą prie pilies teismo
Jeigu kas iš mūsų pavaldinių šlėktų tautos kokio bebūtų luomo, nuo aukščiausiojo iki žemiausiojo, už nusikaltimą ir savo nepaklusnumą pagal šią visuotinę teisę būtų apkaltintas tokia kalte, už kurią turi būti ištremtas, tada ištrėmimas turi būti paskelbtas mūsų ištrėmimo raštuose ir vietose per vaznius, pagal atitinkamus šio Statuto nurodymus, ir tas ištrėmimas turi būti daromas ir paskelbiamas tokiais žodžiais: „Kadangi tas, vardu N…, padaręs tokį ir tokį nusikaltimą priešišką Viešpačiui Dievui, valdovo viršenybei ir visuotinei teisei, ir būdamas pašauktas, neatvyktų ir nenorėtų jo karališkosios malonybės viršenybei, teismui, ir teisei paklusti, ir per terminą neatvyktų išsiteisinti ieškovui, dėl ko jį apkaltino, dėl tų priežasčių jo karališkoji malonybė tą N…, kaip nepaklusnųjį ištremia iš savo valstybių, iš savo pavaldinių bendruomenės ir iš visų savo žemių taip, kad niekas su juo neturi bendrauti, nei savo namuose jo slėpti ir ta teise, kuria visi jo karališkosios malonybės pavaldiniai džiaugiasi, jis džiaugtis neturi, nei ja naudotis iki to laiko, kol pagal visuotinę teisę, iš jo karališkosios malonybės malonės ir iki išsiteisinimo savo priešingai šaliai, atgal į jo karališkosios malonybės pavaldinių bendruomenę ir draugystę bei į visuotinę teisę sugrąžintas bus. O tuo laiku, kol yra ištemtas, jo žmona turi būti laikoma kaip našlė, jo vaikai – našlaičiai, o jo namas tuščias.“
Ir dėl to taip pat kiekvienam pilies teismui nustatome prievolę, ypač ten kur nėra Magdeburgo teisės, kad savo teismuose turi ir privalės turėti meistrą, tai yra budelį, piktų ir savavališkų žmonių baudimui, kurie pagal visuotinę teisę būtų mirtimi baudžiami arba kūno bausmėms atiduoti, kad ieškovui nereikėtų ieškoti bei kviesti budelio iš kitų miestų ir galėtų jį iš karto, tame pačiame teisme, teismo nuosprendžio vykdymui turėti. Ir jeigu kuris pilies teismas dėl to nebūtų rūpestingas ir budelio prie savo teismo neturėtų, tada esant poreikiui ne ieškovas, bet teismas savo išlaidomis privalės jį be jokių vilkinimų, iš kur gali, pakviesti, o ieškovas tik tai, kaip pagal seną paprotį yra, vietoje budeliui sumokėti privalės.
VI straipsnis
Apie vyro arba žmonos nužudymą mirtinai, įvykus ginčui tarp jų
Taip pat jeigu iš neapykantos ir nemeilės iš abiejų pusių, kaip vyras, taip ir žmona, būdami susiginčiję, dėl kokių nors priežasčių, vienas kitą privestų prie mirties, nužudytų arba nunuodytų, dėl tokio žiaurumo ir nužudymo to nužudytojo vaikai arba kraujo giminės turi aplinkiniams kaimynams tuojau pat, o po to ir teismui pranešti, apskusti ir kaltinti arba persekioti kiekvieną tokį žudiką. Ir pakankamai apklausus aplinkinius kaimynus apie jų [to vyro ir tos žmonos – past. R.J.] blogą sugyvenimą ir nesutarimą ir parodžius priežastis bei kokius nors pagrįstus tos žmogžudystės arba nunuodijimo ženklus, tie vaikai arba giminės, kurie kaltins, bus arčiau patys treti su aplinkiniais kaimynais šlėktomis, o neužtenkant šlėktų – su tarnais ir su namų šeimyna patys penkti prisiekti, ir po to įrodinėjimo apkaltintasis bus nubaustas mirtimi. O jeigu sūnūs arba kraujo giminės nenorėtų persekioti, tada mūsų teismas iš savo vietos turi ypatingai tai žiūrėti ir pagal savo pareigą apie tai apklausti ir pas artimiausius aplinkinius kaimynus apie tą nužudytąjį apklausą daryti, ir išrinkęs septynis šlėktas, priesaikai juos atvesti, ir tie šlėktos pagal priesaiką turi apie tai teisingai prieš teismą paliudyti. Ir jeigu tie septyni šlėktos dėl to nužudytojo prisiektų, tada tas žudikas be gailesčio turi būti baudžiamas mirtimi tuo būdu kaip tėvą ar motiną užmušęs. O kur toks reikalas atsitiktų, kad ieškovas įrodinėjimo, paminėto aukščiau, nepadarytų, arba per teismo apklausą aplinkiniai šlėktos prisiekti nenorėtų, ir, vis dėlto, būtų žinia ir įtarimas apie to vyro ir žmonos blogą sugyvenimą santuokoje ir aplinkiniai kaimynai tai paliudytų, tada tas apkaltintas asmuo ne tik dėl to turi būti laisvas, bet privalės su tiek kiek galima daugiau asmenų, kaip apie ieškovą aukščiau yra aprašyta, dėl to nusikaltimo priesaika išsiteisinti.
VII straipsnis
Apie tėvo arba motinos žudikus, taip pat apie tai jei tėvai nužudo vaiką
Nustatome, jeigu sūnus arba duktė savo tėvą arba motiną sąmoningai, dėl kokio nors įniršio, užmuštų ar kokiu nors būdu savo tėvus prie mirties privestų, tada tas sūnus arba duktė, kurių nusikaltimas bus jų tėvų mirties priežastimi, ne tik mirtimi turi būti baudžiami, bet praranda garbę, visus dvarus ir turtą kitų savo brolių, seserų arba giminių naudai, ypač tų, kurie dėl to nusikaltimo nekalti. Ir tokia gėdinga mirties bausme turi būti baudžiama: vedžiojant po turgų, žnyplėmis plėšyti kūną, o po to įkišus į odinį maišą, kartu su šunimi, višta, žalčiu, katinu tą maišą užsiūti bei kuo giliau vandenyje paskandinti. Tuo pat būdu ir jo padėjėjai, kuriuos jis pašauks arba prieš juos teisme bus įrodyta, turi būti baudžiami. O jeigu taip atsitiktų jei tėvai savo vaiką užmuštų neatsitiktinai, ir ne dėl kaltės, bet sąmoningai, tada tas tėvas arba motina turi būti nubausti už tai ir kalėti metus ir šešias savaites mūsų pilies bokšte. Ir iškalėjus metus ir šešias savaites, turi dar keturis kartus per metus cerkvėje ar bažnyčioje, kokio krikščioniško tikėjimo bus, atgailauti ir išpažinti savo aiškią nuodėmę prieš visus susirinkusius krikščionis žmones. O tokią bylą turės nagrinėti pilies teismas ir po aiškaus išnagrinėjimo kaltuosius taip bausti.
VIII straipsnis
Jeigu kas brolį arba seserį nužudytų
Nustatome, jeigu kas brolį arba seserį nužudytų, tikėdamasis atiteksiančio dvaro arba kilnojamo turto, arba kokiu nors kitu veiksmu prie mirties privestų, ir tai prieš jį būtų įrodyta deramu įrodymu, tada tas turi būti baudžiamas mirtimi. O tas dvaras, kuris jam ir jo vaikams turėtų pasilikti, tuo pat būdu atitenka kitiems broliams ir seserims, arba taip pat dėdėms [iš tėvo pusės] ir giminėms tuose namuose. O jeigu žentas nužudytų savo svainį, tada jo žmona, to nužudytojo sesuo, jos vaikai iš to jos brolio dvaro nieko negali turėti. O tas, kas nužudė, turi būti baudžiamas mirtimi. Toks pat įstatymas yra ir tiems, kas savo kraujo giminaitį nužudytų, nors ir tolimą pagal giminę.
IX straipsnis
Jeigu koks nors tarnas nužudytų arba sužeistų savo poną
Taip pat nustatome, jeigu koks nors tarnas, suimtas pikto sumanymo, savo poną nužudytų arba sužeistų, tas, kaip išdavikas, turi būti nubaustas žiauria mirties bausme – ketvirčiavimu. O jeigu nenužudytų ir nesužeistų, tik ginklą prieš savo poną pakeltų, toks rankos netenka.
X straipsnis
Apie vaidus
Taip pat jeigu kas su kuo susivaidytų ir to vaido metu abi šalys būtų sužeistos, ir vienas iš jų kitą pašauktų į teismą, bet neturėtų tarp savęs liudytojų, kurie galėtų apie juos išaiškinti, ir vienas kito neleistų prie priesaikos, bet abudu imtųsi priesaikos, tada teisėjai turi jiems nurodyti mesti burtus. Ir kieno burtas pirmiau išsitrauks, tas turi prisiekti dėl savo žaizdų ir dėl vaidų bei muštynių pradžios. Ir kai jis prisieks, tada tas tam, kuris prisiekė, kokio bus luomo, turi už žaizdas atlyginti. O jeigu šlėkta turėtų atlyginti, tada jis dar pilyje arba mūsų kieme turės kalėti šešias savaites. O jeigu to vaido metu abudu būtų užmušti ir iš abiejų šalių nebūtų liudytojų, tada jau užmuštųjų palikuonys arba giminės galvapinigių sau ieškotis neturi. O jeigu iš vienos šalies bus žaizdos, o iš kitos šalies bus nužudytas, tada iš to nužudytojo pusės tas, kas į teismą kreipsis, bus arčiau prie įrodinėjimo, negu sužeistojo pusė ir kai teisme bus įrodyta kaltė, tai yra teismo nagrinėjimo metu pats trečias, su nužudytojo vaikais arba giminėmis arba taip pat su svetimais žmonėmis, šlėktomis, o jeigu neturės svetimų žmonių, tada su nužudytojo arba savo tarnais, taip pat šlėktomis, o neužtenkant šlėktų tarnų, tada ir su paprasto luomo tarnais prisieks, tada toks žudikas baudžiamas mirtimi, o galvapinigiai turi būti sumokėti iš jo dvaro.
XI straipsnis
Apie vakaro vaidą
Taip pat jeigu kokio nors vakaro vaido metu kas nors žvakę užgesintų, ir dėl to kas nors iš tų, kurie vaidijosi, arba kas nors iš šono, kas tame vaide buvo, po žvakės užgesinimo patamsyje būtų sužeistas ir nežinodamas, kas jį sužeidė, pašauktų į teismą tą, kas žvakę užgesino, sakydamas, kad „aš to vaido metu buvau sužeistas, bet nežinau kieno, per tave, nes žvakę užgesinai“ ir tai įrodytų, kad tą žvakę užgesino, o jeigu įrodymų neturėtų, bet drįstų prisiekti, tada tas, kuris žvakę užgesino privalės jam už žaizdas atlyginti. Taip pat ir dėl nužudymo, taip atsitikus norime turėti, kad būtų teisiama, kaip aukščiau šiame straipsnyje apie žaizdas aprašyta. Vis dėlto, kas, įrodinės dėl šlėktos nužudymo, turi prisiekti, ir tada anas, sumokėjęs už žaizdas arba už nužudymą ir iškalėjęs dėl šlėktos nužudymo metus ir šešias savaites kalėjimo rūsyje, po to turi kaltojo sau ieškoti.
XII straipsnis
Apie smurtavimą prieš mergaitę ir moterį
Taip pat nustatome, jeigu kas mergaitę arba padorią moterį, kokio luomo ji bebūtų, smurtu išprievartautų, o ta mergaitė ar moteris to nusikaltimo metu šauktųsi pagalbos, ir išgirdę tą šauksmą žmonės dėl to smurto atbėgtų, ir ji jų akivaizdoje smurto ženklus parodytų bei po to jį [prievartautoją – past. R.J.] į teismą patrauktų ir su dvejais arba trimis liudytojais smurto ženklus paliudytų, ir dar prie tų liudytojų dėl to savo patirto smurto pati prieš jį prisiektų, tada tas turi būti baudžiamas mirtimi, ir atlygis turi būti priteistas iš jo dvaro pagal tai kokio luomo bus. O jeigu ta mergaitė arba moteris šauktųsi pagalbos, ir tie žmonės išgirstų, tačiau dėl to smurto neatbėgtų, o ji po to smurto greitai būtų paleista ir papasakotų apie tai žmonėms, ir vėliau jį į teismą patrauktų ir su tais žmonėmis pareikštų bei smurto ženklus parodžiusi, priesaiką taip pat dėl to patirto smurto padarytų, jis turi būti baudžiamas tuo pat būdu kaip aukščiau aprašyta. O jeigu ji norėtų už jo ištekėti, tai bus jos valia. O jeigu smurtavimas atsitiktų tokioje vietoje, kur žmonės galėtų girdėti šauksmą, bet mergaitė arba moteris nešauktų, bet po to ji žmonėms papasakotų, tada tas pasakojimas negali būti laikomas kaip smurto įrodymas ir tas apkaltintas dėl to smurto bus laisvas.
XIII straipsnis
Apie smurtinį paėmimą į žmonas mergaitės, našlės ar bet kokios moters
Nustatome, kas be tėvo, motinos ir dėdžių [iš tėvo pusės] arba kitų giminių ar taip pat globėjų valios, iš kokios nors vietos paimtų [mergaitę, našlę ar kitą moterį] iš tų aukščiau paminėtų asmenų, smurtu, tvirtinant, kad ji dėl vedybų jam pažadėjo ir skundas atsirastų pas mus, valdovą, arba kuriame nors mūsų teisme, tada toks asmuo [ta moteris – past. R.J.] turi pirmiau būti paimtas į sekvestrą [asmens sulaikymas, siekiant išsiaiškinti klausimus, susijusius su tam tikros teismo bylos eiga, ir apsaugoti jį] to teismo, kuriam tai priklauso, ir ji turi būti iki bylos išnagrinėjimo duota saugoti toje vietoje, kur pagal savo luomą padorių moterų bus saugoma. Ir jeigu teisme pasirodys, kad jos draugų, kraujo giminių arba globėjų, taip pat ir jos pačios sutikimo dėl to nebuvo, tada tas, kas išdrįso taip pasielgti, turi būti baudžiamas mirtimi. O už atlygį trečioji viso jo dvaro dalis turi atitekti tai, paimtai smurtu, ir įrodyta žala, kuri dėl to smurto atsitiks, iš to jo paties dvaro dviejų dalių turi būti priteista, o kas dvaro neturėtų, tada iš jo kilnojamo turto. Tačiau, jeigu mergina, nuslėpusi tai nuo savo tėvų arba draugų, dėl tų vedybų ir paėmimo sutiktų ir teisme tai pareikštų, tada ta mergina netenka kraičio ir visų savo tėvo bei motinos dvarų, kaip apie tai yra parašyta penktame skyriuje. O tas, kas su pačios merginos leidimu į santuoką ją paėmė, jau mirtimi nebaudžiamas. Tačiau, jeigu ta mergina, taip savavališkai išeidama iš savo tėvų arba artimųjų ar taip pat globėjų, ką nors iš jų turto paimtų, tada dėl tos žalos nuskriaustajam bus galima su tuo, kas paėmė tą merginą su jos turtu, ten pat iš karto teisme aiškintis.
XIV straipsnis
Apie užmušimą įžeidus arba pašaukus į dvikovą
Kadangi žalingas paprotys paplito tarp mūsų pavaldinių, ypač tarp riterių luomo, kurie dėl bet kokios priežasties, nesilaikydami tinkamo kantrumo savyje ir nesivadovaudami visuotine teise ir kaip tik ją paniekinamai, savavališkai ir įžūliai vienas kitą užgaudami, o po to į dvikovą paskatindami ir įpareigodami tokiais žodžiais, kurie garbę ir gerą vardą žeidžia, ir po to tarpusavyje kaudamiesi bei žaizdas sau padarydami ir tos žaizdos būtų pavojingos bei taip sukeldami tarpusavyje neapykantą, o kai kurie pavojingais ginklais ir keistais poelgiais kaip prieš pašalinius priešus kovodami, vienas kitą mirtinai užmuša ar tarpusavyje nužudo, tarsi valdžios ir teisingumo tarp savęs neturėtų. Ir nors kartais taip tarp savęs susitaria, jeigu vienas kitą sužalotų arba užmuštų, už tai nei patys, nei jų palikuonys teistis neturi, tačiau tai Respublikai jokios naudos ir pelno neatneša ir apskritai, kada liejasi žmogaus kraujas, kartais ir nekaltas, Viešpats Dievas tuo būna papiktinamas, taip ir visuotinė ramybė sutrikdoma. Todėl mes tam kaip žalingam papročiui mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojo Kunigaikštystėje, nenorėjome leisti daugiau išplisti, ir visuotinę ramybę gerai sustiprinti, su patarimu ir leidimu ponų mūsų tarėjų ir visų luomų, šiam Statutui priklausančių, nustatome, kad jau nuo šio laiko savavališkai, be mūsų, valdovo, leidimo, kuris tik su svarbiomis ir reikšmingomis priežastimis turi būti duodamas su mūsų, valdovo, ypatinga atsakomybe bei nuožiūra su ponais mūsų tarėjais, o kariuomenėje priklausys pagal šios valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, pono etmono leidimą ir nuožiūrą, ir kitaip į dvikovą skatinti ir kviesti niekas nieko nedrįstų ir žodžiais, kurie įžeistų šlėktos garbę ir gerą vardą, dėl to jį neįpareigotų, ir vienas kitam žaizdų nedarytų, ir niekas nieko neužmuštų, bet visokias savo skriaudas, taip pat ir didžiausias bei svarbiausias, visuotine teise, pagal šį Statutą, kiekvienas vienas su kitu remtųsi. O jeigu kas prieš šią teisę ir mūsų nustatymą, iššaukęs ką nors į dvikovą, kokias nors žaizdas jam padarytų arba nors ir tas paskatintas į dvikovą aną, kas jį iššaukė, sužalotų, tada už žaizdas neturi būti daromas atlygis, kadangi neturėjo tokio savavališko ir nederamo iššaukimo į dvikovą, nepaisant visuotinės teisės draudimo, leisti. Tik tas, kas kitą sužeidęs, pats nesužeistas pasiliks, turi kalėjime, mūsų sostinės Vilniaus aukštutinėje pilyje pusę metų kalėti, kada prieš jį su šaukimu žemės teisme sužeidimas bus įrodytas.
O jeigu būtų sužeisti abudu, tada jau patys vienas kitam už žaizdas mokėti ir atlyginti neturi. Ir tuo pat būdu turi būti suprantama, jeigu į dvikovą iššaukus, vienas kitą mirtinai užmuštų, tada tas, kad gyvas pasiliks, ar iššauktas arba tas, kuris iššaukė, pats už tą užmuštąjį pagal teisę iš pilies teismo to pavieto, kuriame turi savo nuosavybę, ne kitaip, tik mirtimi turi būti nubaustas ir už jo kraują savo krauju mokėti turi pagal to užmuštojo vaikų arba giminių skundą ir rėmimąsi teise. Tačiau galvapinigiai prie tokios bausmės jau neturi būti mokami, kadangi užmuštasis apie tai žinojo ir pats sutiko. Ir jeigu iš karto po tokio užmušimo tas žmogžudys nebūtų pagautas ir būdamas pašauktas, į teismą neatvyktų, tada prieš jį toliau tokie teisiniai veiksmai turi būti daromi, kaip aukščiau apie žmogžudžius yra aprašyta. Ir dėl to, kad vienas iš tų, kuris būdamas ramus, į tokį nederamą iššaukimą nesileistų, tokią apsaugą ir apgynimą nustatome: taip pat ir daugiausiai tas jo priešininkas kokiais nors žodžiais, įžeidžiančiais jo gerą vardą ir garbę, priekaištaudamas ir įžeisdamas, į dvikovą jį skatintų, o jis jeigu neitų, ir saugodamas visuotinę ramybę, prieš šį nustatymą ir teisę neitų, tada visi tie tokie žodžiai nieko jam ir nuomonei apie jį pakenkti negali, bet ir priešingai, tam pačiam kaip jo nusikaltėliui turi kenkti, ir gali toks ramus, pabėgęs pas mus, valdovą, arba į atitinkamą mūsų teismą, iš karto tokį savo priešininką į teismą dėl savo gyvybės nesaugumo ir dėl kaltės už įžeidžiančius žodžius, pagal trečiojo skyriaus dvidešimt septintąjį straipsnį pašaukti ir ten toliau prieš jį elgtis kaip apie atsakovus yra aprašyta.
XV straipsnis
Jeigu kas nors nėščią moterį šlėktą parblokštų arba arkliu partrenktų ir užmuštų
Taip pat nustatome, jeigu kas nors, nebūdamas priverstas jokios aplinkybės, tai yra apynasrio nutraukimo, užsispyrusio arklio nesutramdymo ar dėl kitos kokios aplinkybės, bet tik dėl savo įžūlumo arba girtumo arba tyčia tai padarytų, kad nėščią moterį, šlėktą ar taip pat ir kito luomo, lekiančiu arkliu, partrenktų arba ją kaip nors parblokštų ir sužeistų taip, kad ji pagimdytų negyvą kūdikį [persileistų – past. R.J.], o pati liktų gyva, tada deramai įrodžius, tas turi jai pagal luomą atlyginti ir už tą kaltę kalėti kalėjime pilyje arba to pavieto mūsų kieme ketvirtį metų. O kaltininkas iš savo pusės už tą kaltę dėl kūdikio praradimo, turi viešu gailesčiu, atgailauti prieš Viešpatį Dievą, ir pats keturis kartus per metus šventadieniais, tai yra pirmą kartą Kristaus gimimo dieną, antrą kartą Grabnyčių dieną, trečią kartą Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų dieną, ketvirtą kartą Šventosios Dvasios Atsiuntimo dieną, prie bažnyčios durų, viduje, dėl to paruoštoje per uolektį nuo žemės pakeltoje vietoje, stovėti ir savo nuodėmes įeinantiems ir išeinantiems iš bažnyčios žmonėms viešai išpažinti, o po to pasižadėti su rūpestingumu to vengti ir neleisti pasikartoti. Tačiau jeigu abu, tai yra ir kūdikis, ir motina, dėl jo kaltės mirtų, tada jis taip pat pats už tai turi būti baudžiamas mirtimi, deramai įrodžius, kaip apie šlėktų luomo ir taip pat paprastų žmonių nužudymus savo vietose įrodinėjimai yra aprašyti. Ir galvapinigiai taip pat iš jo dvaro ir turto jos giminėms tik už pačią motiną pagal jos luomą turi būti sumokėti. Tačiau dėl tos nėščios moters partrenkimo ir sužeidimo įvykusio netyčia, atsitiktinai, turi būti teisiama, kaip dėl kitų netyčinių nužudymų.
XVI straipsnis
Apie tai, jeigu kas peiliu arba kokiu kitu kautynėms neįprastu ginklu ką užmuštų arba sužeistų
Jeigu kas tyčia iš pykčio arba pykto širdies įsiūčio, peiliu, durklu, kinžalu ką nors užmuštų, tas, jeigu bus šlėkta, ir taip pat šlėkta šlėktą nužudytų, deramai įrodžius turi būti ketvirčiuotas. O jeigu paprasto luomo žmogus šlėktai taip padarytų, tas taip pat bus baudžiamas ketvirčiavimu. O jeigu šlėkta paprasto luomo žmogų tuo būdu užmuštų, tas rankos netenka, išskyrus jei sugautas nusikaltimo vietoje, kaip apie tai yra šiame Statute aprašyta. Ir galvapinigiai dėl kiekvieno tokio turi būti iš jo turto sumokėti. O jeigu kas neužmuštų, tik sužeistų, tada tas, jeigu šlėkta, už šlėktos sužeidimą rankos netenka, o už paprasto luomo žmogų piniginiu atlygiu tokio dydžio kaip galvapinigiai baudžiamas bus. Tačiau, jeigu paprasto luomo žmogus tai padarys, tas už šlėktos sužeidimą – mirtimi baudžiamas, o už paprasto luomo žmogaus sužeidimą – rankos netenka.
XVII straipsnis
Apie užmušimą arba sužeidimą išdavikišku slaptu būdu
Jeigu kas nežinia dėl ko, be vaido, bet tylomis, išdavikiškai ir slaptai naktį arba ir dieną ką nors užmuštų, tai yra arba kelyje pasislėpęs iš krūmo, iš už tvoros, arba mieste, kaime, gatvėje prisėdęs, arba namuose, per duris, per langą arba slaptų reikalų kamaroje [tualete] kokiu šautuvu pašautų arba kokiu rankiniu ginklu užmuštų, ar taip pat miegantį kokiu nors būdu prie mirties privestų, arba taip pat puotoje arba kitame kokiame nors žmonių susibūrime, bet tylomis slaptai durklu arba kokiu nors ginklu užmuštų, ir to nusikaltimo metu būtų pagautas, arba tai prieš jį deramu įrodymu būtų įrodyta, tas, jei šlėkta šlėktai tai padarytų, bus nuteistas žiauria mirtimi, ketvirčiavimu arba sodinimu ant kuolo baudžiamas ir garbės atėmimu. Ir galvapinigiai iš jo dvaro arba jo kilnojamo turto dvigubai turi būti sumokėti. O jeigu neužmuš, tik sužeis šlėktą, tas taip pat mirtimi bus baudžiamas ir atlygis turės būti sumokėtas iš jo dvaro. O jeigu paprastas žmogus šlėktai tai padarytų, tada už užmušimą, po nuteisimo mirties bausme, įvairiais žiauriais kankinimais iš šio pasaulio bus išnaikintas ir už žaizdas turi būti nukirsdintas. O jeigu kas pagal kieno nors sukurstymą tai padarytų ir apie tai pranešus, savo pranešimą tokia mirtimi patvirtintų, tada prie kitų deramų, aiškių ženklų, kurie toje byloje pasirodyti galėtų su deramu teisminiu įrodymu, ir pats tas, kas sukurstytų, taip kaip ir tas kas padarytų turi būti baudžiamas. O jeigu nebūtų ženklų, aiškių deramų įrodymų, tik apkalbėjimas, patvirtintas mirtimi, tuo apkalbėjimu apkaltintas privalės priesaika dėl to išsiteisinti.
XVIII straipsnis
Apie miestų ir namų padegėjus
Jeigu kas tokiam piktam ir žalingam poelgiui ryžtųsi ir drįstų tyčia padegti pilį, miestą arba mūsų, valdovo, dvarą, ar taip pat kunigaikščių, ponų, šlėktų pilį ar namą, ir dėl to būtent tam padegėjui nukentėjusysis būtų pareiškęs kaltę arba jis [padegėjas] iš karto to poelgio metu būtų sugautas, tada su deramu teisminiu įrodymu, taip, kaip ir dėl kitų kruvinų reikalų, ypač kaip apie įrodymus dėl šlėktų namų užpuolimo smurtu, ir būtent kaip apie priesaiką su šešiais šlėktomis aukščiau yra aprašyta, ir jei pasirodytų dėl to kaltas, turi būti pats ugnyje sudegintas. Ir už turtą, sunaikintą ugnies, taip pat iš jo turto, jeigu jo bus, turi būti atlyginta.
XIX straipsnis
Jeigu kas savo namuose užmuštų užpuolėją ir jo padėjėjus
Taip pat nustatome, jeigu kas kieno namus arba apsistojimo vietą smurtu užpultų ir tas namų šeimininkas ar taip pat svečias, kuris tame name arba apsistojimo vietoje būtų, tą patį užpuolėją arba jo padėjėjus, ginant savo namus arba apsistojimo vietą, užmuštų, tada iš karto po to smurto turi aplinkiniams kaimynams pranešti, apskelbti ir papasakoti. Ir tuo pat metu į mūsų teismą, to pavieto, kuriame tai atsitiks, turi važiuoti arba pasiųsti ką nors ir paėmus vaznį bei gerus kviestinius šlėktas arba kitus tikėjimo vertus kaimynus, to nusikaltimo ženklus ir užmuštą užpuolėją savo namuose parodyti. Ir po to, kada bus dėl to užmušimo kaltinamas, tada parodęs deramus smurto ženklus turi su žmona ir pilnamečiais vaikais bei su trimis šlėktomis, sau lygiais, o jeigu nebūtų žmonos arba vaikų, tada su tais trimis šlėktomis, o jeigu neturėtų prie savęs trijų šlėktų dėl išsiteisinimo, tada su tarnais ir namų šeimyna pats penktas taip pat priesaika paliudyti dėl to, kad tas užmuštas smurtu užpuolė, ir tai atsitiko tam užmuštajam pradėjus. O jeigu tik sužeistų, bet ne užmuštų, tada pats vienas namų ponas arba svečias, apsistojimo vietoje būnantis, turi prisiekti, kad kaip užpuolėją savo namuose sužeidė. Tada toks jokių galvapinigių, žaizdų ir žalų mokėti neprivalės.
XX straipsnis
Jeigu kas smurtu užpultų svetimą dvarą arba kaimą o tas, gindamas savo žemę, tą užmuštų
Taip pat nustatome, jeigu šlėkta arba kas kitas kuriam nors šlėktai tyčia kieno nors dvarą, kaimą, žmones ar žemes smurtu užpultų ir smurtą arba kokią žymią žalą darytų kaip žmonių, gyvulių, turto grobimu, javų, šieno nukirtimu ir surinkimu, miškų, gojų kirtimu arba ribų, ežių, kapčių pažeidimu, ežerų išžvejojimu, ir tas šlėkta, gindamas savo dvarą, tą savo užpuolėją užmuštų arba sužeistų, tada turi tuo pat būdu, kaip aukščiau apie namų užpuolėją yra aprašyta, savo priesaika išsiteisinti. Ir kai jau išsiteisins priesaika, kad tą kaip užpuolėją tokio nusikaltimo metu užmušė arba sužeidė, už tokį nei galvapinigių, nei atlygio, nei žalos taip pat mokėti neprivalės. O dėl savo patirtos skriaudos ir nuostolio, kurie tuo metu atsitiko, taip pat tam, kieno dvare tas užpuolimas buvo, galės iš to užpuolėjo arba iš jo dvaro ir visokio jo turto per teismą ieškotis.
XXI straipsnis
Jeigu kas kelyje ko nors tykotų, ir ten pats būtų užmuštas
Nustatome, jeigu šlėkta, kito šlėktos laisvame kelyje tykotų, norėdamas jį tyčia užmušti ar sužeisti, o tas, gindamas savo gyvybę, tą, kas jo tykojo, užmuštų, tada kuo greičiau po to užmušimo, [tas kas buvo užpultas] turi važiuoti ir apie tai pranešti artimiausiam teismui, o važiuodamas į teismą turi tai papasakoti ir aplinkiniams kaimynams bei tiems, ką kelyje sutiks. Ir po to, kai tai į teismą pateks, o užmuštojo žmona, vaikai arba artimieji tvirtintų tai, kad tas žudikas, pats to užmuštojo tykojo arba jeigu kelyje pasivijęs ar sutikęs, nekaltai, be jo priežasties ir pradžios, užmušė, ir ta žmona, vaikai arba artimieji to nusikaltimo metu ten buvo, ir tokioje byloje abi priešingos šalys savo įrodymus turėtų, ir prieš teismą stotų, tada teismas dėl geresnio įsitikinimo ir švento teisingumo sužinojimo turi paskirti tardymą nusikaltimo vietoje, tai yra apklausą dėl tos bylos ten į tą vietą ir į tą apylinkę, kur tai atsitiktų, pagal tvarką apie tardymą nusikaltimo vietoje, kaip žemiau nustatyta, pats išvažiuoti arba ką nors išsiųsti. Ir už kurią šalį daugiau deramesnių ir svaresnių įrodymų bus, kaip apklausoje, taip ir bylos nagrinėjime teisme pagal liudijimą ir priesaiką, tam teismas įrodinėjimą arba išsiteisinimą priesaika pačiam trečiam, arba su pašaliniais žmonėms arba nesant abiejų žmonių – žmonai arba vyrui su vaikais, o kur pilnamečių vaikų nebūtų, tai su tarnais, su dvaro šeimyna leisti turi. O nors ir besiskundžianti šalis, užmuštojo draugai patys to nusikaltimo metu ten nebuvo, bet tik tarnas arba keletas jų šalia jo buvo, tada tokie tarnai turi būti į teismo sekvestrą paimti, ir su jais dėl to išsami apklausa turi būti padaryta, apklausiant kiekvieną iš jų atskirai. O jeigu kurie tarnai tą patį, ką ir užmuštojo giminės, tvirtintų ir norėtų tai paremti savo priesaika, tada toje byloje teismas turi elgtis taip, kaip aukščiau aprašyta. O jeigu užmuštojo tarnai, būdami sekvestre, su jo draugų skundu nesutiktų, tai tas apkaltintasis bus artimesnis, kaip aukščiau aprašyta, pats trečias priesaika išsiteisinti ir taip bus laisvas nuo mirties, galvapinigių ir nuostolių atlyginimo. Vis dėlto, jeigu ta žmogžudystė atsitiktų nesant kitiems žmonėms, kaip draugams, taip ir tarnams, tik tarp dviejų asmenų, ir užmuštojo draugai imtųsi įrodinėjimo, tada taip pat, pagal deramą teismo apklausą ir tikėjimo vertų žmonių liudijimą, jau tas apkaltintas bus arčiau prie savo pareiškimo, nors ir pats vienas priesaika teisintųsi. Ir po išsiteisinimo priesaika nuo mirties bausmės, galvapinigių, kalėjimo ir nuostolių atlyginimo bus laisvas. Tačiau, jeigu paprasto luomo žmogus, ne šlėkta, kito žmogaus, šlėktos, kelyje tykotų, norėdamas jį užmušti arba sumušti, o šlėkta, gindamas savo sveikatą, tą patį, kas jo tykojo, užmuštų, tada prie tokio pareiškimo, kaip aukščiau aprašyta, šlėkta ir pats vienas gali priesaika išsiteisinti, kad tai ne tyčia, bet anam užmuštajam pradėjus, gindamasis tai padarė. O jeigu nenorėtų priesaika išsiteisinti, tas galvapinigius be įrodymo, o nuostolius su įrodymu sumokėti turi.
XXII straipsnis
Apie tai, jeigu kas kokiame nors vaide ne tyčia, bet gindamasis, ką užmuštų
Jeigu kas tyčia, dėl įžūlumo, apgirtimo ar kokio nors pikto sumanymo namuose ar apsistojimo vietoje, gatvėje, kelyje ar kur nors kitur ginčą su kuo pradėtų, ir tas kitas, prieš kurį ginčas pradėtas, gindamas savo sveikatą, tą užmuštų, ir apie tokį atsitikimą iš karto pašaliniams žmonėms [kviestiniams – past. R.J.], o po to ir mūsų artimiausiame teisme paskelbtų, ir kai į teismą dėl to užmušimo bus patrauktas, tada jis turi paliudyti kartu su gerais, tikėjimo vertais žmonėmis, kurie ten buvo ir tai matė, kad tai ne tyčia, bet ginantis atsitiko. Ir prie tokio paliudijimo tas turi dar pats trečias priesaiką dėl to padaryti, kad tas užmušimas netyčinis, bet padarytas tam užmuštajam pradėjus ir nuo jo ginantis. Ir po priesaikos nuo mirties ir kalėjimo bus laisvas, tik privalės sumokėti galvapinigius. Tačiau, jeigu kas ginčą pradėjęs ką užmuštų, tada įrodinėjimui prieš jį turi būti prileista nukentėjusioji šalis parodydama užmuštąjį [užmuštojo kūną – past. R.J], tai yra šalia pranešimo pašaliniams žmonėms ir teismui bei kitų teisminių veiksmų pats trečias turi būti prileistas priesaikai.
XXIII straipsnis
Apie netyčinę ir atsitiktinę žmogžudystę
Nustatome, jeigu kas atsitiktinai, o ne dėl noro ir ne iš piktos valios, bet [pirma] iš nežinojimo, šaudant į žvėrį arba paukštį, ką nors užmuštų. Antra, jeigu amatininkas, statydamas namą arba mūrydamas, neapdairiai paleistų medį, plytą arba akmenį ir ką nors tuo užmuštų. Trečia, jeigu kertant medį, kirvis, nuo kirvakočio nukritęs, ką nors sužeistų ir tas nuo tos žaizdos numirtų. Ketvirta, jeigu pakirstas medis, griūdamas, dėl nežinojimo to, kuris kirto, ką užmuštų. Penkta, jeigu kam, šaudant iš lanko arba šautuvo į kepurę ar kokį nors kitą taikinį, strėlė arba kulka, greitai pasisukus į šoną arba į viršų, ką nors sužalotų ir nuo tų žaizdų tas numirtų. Ir jeigu tie asmenys nebūtų turėję tarp savęs ankščiau jokios nesantaikos ir ginčų, tai tada, kai jis dėl tokios atsitiktinės žmogžudystės, su gerais, tikėjimo vertais žmonėmis, kurie apie tai bus žinantys, paliudys, ir su jais, o neužtenkant svetimų, nors ir su savo tarnais bent jau pats trečias prisieks, toks mirtimi ir kalėjimu baudžiamas nebus. Vis dėlto, galvapinigius pagal užmuštojo luomą jo vaikams arba giminėms sumokėti privalės.
XXIV straipsnis
Apie žaizdą, padarytą ginantis arba netyčia
Taip pat, jeigu kas dėl savo sužeidimo į teismą ką nors pašauktų ir tas pašauktas, prisipažindamas dėl žaizdų, tvirtintų, kad tai padarė gindamasis ir, kad tas sužeistasis pirmiau pradėjo, tada tas prie savo pareiškimo teisme bei prie liudijimo pašalinių žmonių [liudytojų – past. R.J.], kurie ten buvo ir matė, bus artimesnis dėl to prisiekti, kad tai padarė priverstas gintis ir, kad tas sužeistasis pirmiau pradėjo. Ir po tokios priesaikos jis bus laisvas nuo atlygio. Ir ypatingai, jeigu taip atsitiktų, kad kas atsitiktinai ką nors sužeistų, bet ne gindamasis ir imtųsi išsiteisinimo, tokiam tai tarnauti neturi, kadangi niekas nuo nieko būdamas nekaltas kentėti žaizdų neturi, bet tas, kas sužeidė, privalės jam pagal luomą atlyginti.
XXV straipsnis
Tarnas, kuris gindamas savo poną, ką nors užmuštų arba sužeistų
Taip pat nustatome, kad jeigu kokio vaido metu tarnas, gindamas savo poną ką nors užmuštų arba sužeistų, toks nuo bet kokio teismo turi būti laisvas. Bet besiskundžiančioji šalis tų žaizdų ir galvapinigių turės ieškotis iš jo pono. Visgi, jeigu kieno nors tarnas savavališkai, be įsakymo ir be vaido, savo pono akyse ką nors užmuštų arba sužeistų, tada ponas tą savo tarną turi sugauti ir į kalėjimą pasodinti bei užmuštojo giminėms apie tai duoti žinią. O jeigu, nuolaidžiaujant savo tarnui, jo sugauti nenorėtų arba negalėtų, ir jis dėl to pabėgtų, tada tas ponas privalės pats galvapinigius sumokėti, o sužeistajam, kokio būtų luomo, už žaizdas atlyginti. Ir po galvapinigių sumokėjimo turi dėl to prisiekti, kad be jo įsakymo ir patarimo tas nužudymas arba sužeidimas atsitiko ir to tarno dėl jokių priežasčių negalėjo sugauti. O jeigu priesaika išsiteisinti nenorėtų, tada po besiskundžiančios šalies priesaikos už galvą turi būti baudžiamas mirtimi, o už žaizdas – atlyginti.
XXVI straipsnis
Apie pravažiuojančio ir giminių neturinčio žmogaus užmušimą
Taip pat nustatome, jeigu taip atsitiktų, kad kur nors būtų užmuštas pravažiuojantis arba giminių neturintis žmogus, dėl kurio nebūtų kam galvapinigių ieškoti, tada vos tik tokio žmogaus lavonas bus surastas, tuo pat metu pilies teismas arba mūsų rūmų teismas turi paskelbti visiems miestiečiams, kaimo žmonėms, kaip tos vietos mūsų pavaldiniams, taip ir šlėktų pavaldiniams ir padaryti apklausą vieną bei antrą kartą. O jeigu tose dvejose kuopose apie tą užmušimą sužinoti nepavyktų, tada teismas turi surinkti priesaikai trečią kuopą, į kurią privalės stoti visi tie, kurie į tą kuopą privalo stoti. Ir teismas turi iš aplinkinių miestelių ir kaimų po trys žmones, vyresnius, tokius kaip vaitus, suolininkus ir kitus gerus, tikėjimo vertus vyrus, priesaikai atrinkti. Ir tie atrinktieji privalės prisiekti dėl to, kad patys nėra susiję su to nužudymo priežastimi ir apie tą užmuštąjį nežino. O jeigu kurie iš tų kuopininkų į priesaikai šaukiamą kuopą nestotų, arba nors ir stoję, priesaika išsiteisinti nenorėtų, tada tokie privalės galvapinigius patys sumokėti, o sau kaltojo ieškoti. Ir tie galvapinigiai turi pasilikti tame teisme, kurio apygardoje tas lavonas surastas. Ir po to, jeigu to užmuštojo giminės atsirastų ir teismo liudijimą dėl giminystės priklausimo su savimi turėtų, tada turi tie galvapinigiai tiems giminaičiams būti atiduoti. O ta kuopa turi būti padaryta aplink dviejų mylių ribose ir žmonės į ją šaukiami vazniui paskelbiant turguose, prie bažnyčių, ir visur apie tai duodant žinoti kam pasitaikys. Ir jeigu per tris metus niekas iš tų kam priklausytų tie galvapinigiai dėl jų neapsireikštų, tada teismas pusę tų galvapinigių turi palikti sau, o kitą pusę atiduoti špitolei.
XXVII straipsnis
Apie galvapinigius, kūno suluošinimą ir apie atlygį už šlėktų žaizdas
Kas šlėktą mirtinai užmuštų arba kokiu nors būdu prie mirties privestų, ir dėl to per teismą pagal šį Statutą kaltu pasiliktų, tada už tą užmuštąjį šalia kitos bausmės, aprašytos šiame Statute pagal tą nusikaltimą, turi būti sumokėti galvapinigiai šimtas kapų grašių. O kas, tokiu žiauriu būdu, paniekinęs mūsų, valdovo, viršenybę ir visuotinę teisę, ir pats naudodamas savivalę ir žiaurumą bei kankindamas ką nors ir prievartą prieš jo valią sau turėdamas, kuriam šlėktai arba šlėktai moteriai ranką, koją, nosį, ausį, lūpas nukirstų arba nupjautų, taip, kad beveik kuri iš tų kūno dalių šalin atkristų, arba akį išdurtų arba dantis išmuštų arba ta akimi apaktų ir dėl to per teismą tas smurtautojas kaltu pasiliktų, tada, sekant dėl to pagal Dievo teisingumą, nustatome, kad už kiekvieną tokią nukirstą, nupjautą arba išmuštą kūno dalį, tam, kas dėl to kaltas pasiliks, tam turi taip pat ta kūno dalis būti nukirsta, nupjauta arba išmušta. O už tokią kaltę dėl žiaurumo ir savivalės ir už besiskundžiančios šalies teismo išlaidas privalės už kiekvieną tokią kūno dalį nukentėjusiajai šaliai sumokėti po penkiasdešimt kapų grašių. O jeigu abi rankas, kojas ar abi ausis nukirstų arba abi akis išdurtų arba išmuštų, tada taip pat priešinga šalis, teisme įkaltinta, tokia pat bausmę ir tokių pačių kūno dalių praradimą su piniginiu atlygiu, kaip aukščiau aprašyta, po teisminio nagrinėjimo iš teismo turi gauti. O jeigu pirštą, ar keletą jų nuo rankos arba kojos nukirstų, tada už tai tokia pat lygi bausmė kaltajam padaryta bus. Ir piniginis atlygis už kiekvieną nukirstą pirštą turi būti sumokėtas po dvidešimt kapų grašių.
Tačiau, jeigu kuri iš tų paminėtų kūno dalių nebūtų nukirsta taip, kad šalin nukristų, bet dėl to sužalojimo ji būtų taip stipriai suluošinta, kad tos kūno dalies iki metų laiko valdyti negalėtų, tada už tokį suluošinimą, už kiekvieną kūno dalį: ranką, koją, ausį, lūpas turi sumokėti po penkiasdešimt kapų grašių, o už tą suluošintą pirštą taip pat dvidešimt kapų grašių. O jeigu kas kam galvą sužalotų, ir dėl to sužalojimo tas kalbą prarastų, nors ir žaizdas išsigydytų ir gyvas pasiliktų, bet jau po to kalbėti negalėtų, tada tam turi šimtą kapų grašių, kaip galvapinigius, kaltasis sumokėti. Ir už kaltę kalėjime pilyje arba mūsų teismo kieme, kur tai atsitiks, bokšto rūsyje šešių sieksnių gylyje žemėje pusmetį kalėti. O už kruviną žaizdą galvoje, jeigu iš galvos reikėtų išimti kaulą, trisdešimt kapų grašių.
Už žaizdą veide keturiasdešimt kapų grašių. O jeigu kas ką nors tyčia šlėktų luomą paniekinant lazda, pagaliu, buože arba botagais, rykštėmis ar kokias kitais įrankiais muštų, arba mušti lieptų, už tokį kiekvieną sumušimą ir paniekinimą turi būti sumokėtas atlygis keturiasdešimt kapų grašių. O dar už tokias žaizdas galvoje, kada reikėtų išimti [sutraiškytus] kaulus ir žaizdas veide, taip pat dėl sumušimo lazda, botagais, rykštėmis ar kitais įrankiais padarytas, už tokią kaltę dėl įžūlumo ir savivalės, tas pilyje arba mūsų teismo kieme to pavieto, kur dėl to bylos nagrinėjimas vyks, turi dvylika savaičių bokšto rūsyje kalėti. O už kitas žaizdas, kokiu nors mūšiui tinkamu geležiniu ginklu padarytas, turi sumokėti atlygį dvidešimt kapų grašių. Ir prie to dar šešias savaites kalėjime pilyje arba mūsų teismo kieme kalėti. O jeigu kas duotų antausį kam nors arba barzdą, plaukus rautų toks už tai turi dvylika rublių grašių sumokėti ir kalėjime tris savaites kalėti. O už šlėktų luomo moteris kaip galvapinigiai, taip ir atlygis turi būti dvigubai priteisti, taip pat kaltasis ir kalėjime dvigubai ilgiau kalėti turi. Tuo pat būdu visų krikščioniškų tikėjimų dvasininkams ir jų žmonoms bei jų vaikams, kurie gimę santuokoje su žmonomis, turi būti galvapinigiai, atlygis ir atmokėjimas už kūno dalių suluošinimą taip, kaip ir šlėktų tautos žmonėms. O tas įkalinimas, aprašytas šiame straipsnyje dėl kaltųjų, turi būti įvykdytas tuoj pat iš karto po teismo nuosprendžio. Tačiau jeigu ką iš tų reikalų, aukščiau paminėtų, vienas kitam padarytų netyčia, ne žiauriu būdu, bet atsitiktinai ginčo metu, ir per teismą būtų pripažintas kaltu, tada tas ir už nukirstą arba sužalotą kūno dalį, kūno bausme nebaudžiamas, bet tik pinigine bauda ir tokiu įkalinimu, kaip aukščiau aprašyta turi būti nubaustas.
XXVIII straipsnis
Jeigu kas šlėktą savavališkai įkalintų savo kalėjime ir jį kankintų arba kalėjime numarintų
Nustatome, jeigu kada tarp šlėktų tautos luomo asmenų, ypač vargingiausiems nuo turtingųjų ar kam nors nuo ko atsitiktų tai, kad viešai nugalėjęs arba slaptai pats asmeniškai arba per savo tarnus, pavaldinius, ką kitą paimtų į savo kalėjimą, nekaltą ir teisme neįkaltintą žmogų, ar būtų namie, apsistojimo vietoje, kelyje arba kokioje kitoje vietoje jį užtikęs ir pervesdamas jį iš vietos į vietą, arba ir vienoje vietoje slaptai, ar taip pat ir viešai slėpdamas įkalintų, muštų, marintų badu ir kokiu nors žiaurumu ir kokius paniekinimus prieš jį pagal savo sumanymą darytų, o to įkalinto vaikai, giminės, žmona ar kas nors iš giminių dėl to kreiptųsi pas mus, valdovą, arba į mūsų pilies teismą, tada pagal senus gerus papročius, kurių ir prieš tai toje mūsų valstybėje buvo laikomasi, tas, tokią neteisybę kenčiantis, mūsų, valdovo, viršenybės galia, per mūsų pasiuntinį ar per vaivadą arba seniūną to pavieto, kur tai vyks, su jo raštu ir pasiuntiniu, turi būti pirmiausia iš kalėjimo paimtas ir išleistas, o po to jam teisingumas be vilkinimo turi būti padarytas to pilies teismo per pirmąjį terminą, kaip per galutinį, ar už akių ar viešai padėjus šaukimus tame pat dvare, kur kalėjime bus rastas tas įkalintas arba kur kitur artimiausiame dvare per keturias savaites. O jeigu tas, kuris ką nors kalėjime laikytų, mūsų pasiuntiniams arba teismui pats arba per savo pareigūną, tarnus ir pavaldinius pilyje arba kur nors savo kalėjime įkalinto ieškoti arba surastojo iš kalėjimo išvesti neleistų, tokio įkalinto draugai taip pat gali pas mus, valdovą, arba į pilies teismą pašaukti, kad pats atvyktų ir tą įkalintąjį pristatytų. O toks priešininkas po teismo išnagrinėjimo mums valdovui, į mūsų iždą privalės sumokėti baudą keturiasdešimt kapų grašių, kuriuos iš jo pagal teisę pilies teismas išieškos ir į mūsų iždą privalės atiduoti. O be to teismo metu jau toks priešininkas toje byloje įrodinėjimui neturi būti prileidžiamas, bet besiskundžiančioji šalis bus artimesnė tą neteisėtumą prieš jį įrodinėti. O jeigu tas įkalintasis ir be tokio mūsų teismo išlaisvinimo iš to kalėjimo pabėgtų arba pagal laidavimą išeitų ir taip išsilaisvintų, ir tokį neteisėtumą ir savo skriaudą iš karto kaip galima greičiau po savo išsilaisvinimo tikėjimo vertiems žmonėms, kuriuos pirmiausia sutiktų, ir po to artimiausiam mūsų teismui praneštų ir duotų apie tai įrašyti į knygas, taip pat pašaukęs dėl to į teismą, ir tą kokiais nors aiškiais ženklais patvirtinęs dėl to pats trečias su žmona ir vaikais, o nesant žmonos ir savų pilnamečių vaikų, tada su savo draugais arba tarnais, tik, kad jie nebūtų įtariamieji, tikėjimo verti, prisiektų, tada taip įrodžius tas, kuris jį kalėjime neteisėtai laikė, privalės jam pirmiausia smurtinę dvylika kapų grašių sumokėti, ir šalia to dvigubai arba du kartus, tarsi už tai, kaip jį du kartus lazda sumušė, atlyginti ir visą jo nuostolį, kurį patyrė gyvendamas tame kalėjime, su jo [įkalintojo – past. R.J.] deramais teisminiais įrodymais privalės jam sumokėti ir atlyginti. O dėl tokios savivalės ir įžeidžiančios nepagarbos teisei ir visuotinei ramybei toks nusikaltėlis dar privalės kalėdamas ketvirtį metų pats kentėti, bokšto rūsyje, paskirtame nusikaltėliams, tame pat pilies teisme, kuriame dėl to bus per teismą įkaltintas. O jeigu kas, būdamas užsispyręs, arba su šaukimu stoti arba pats stodamas tą įkalintąjį pristatyti arba taip pat pagal sprendimą to įkalintojo iš kalėjimo išleisti, ar taip pat pats kalėjime kentėti nenorėtų, tokį, su pranešimu mums apie tai iš teismo, turime įsakyti iš mūsų valstybių ištremti. O tą įkalintąjį mes, valdovas, mūsų viršenybės galia per mūsų pasiuntinį arba mūsų pilies teismas pats išvažiavęs turi jėga iš įkalinimo išlaisvinti ir atlygį bei taip pat nuostolį pagal įrodymą iš to priešininko dvaro išieškoti. Tačiau, dar dėl to, kad jeigu mūsų pasiuntiniui arba pilies teismui kas pasipriešintų, toks būdamas prieš mus, valdovą, mūsų mandatu per galutinį terminą arba į Vyriausiąjį Teismą, kur ieškovas panorėtų pašaukti, mirtimi baudžiamas. Jeigu kas ką nors, tokiame savavališkame ir neteisėtame įkalinime laikydamas, numarintų arba apakintų, raišu padarytų, arba kaip nors kitaip suluošintų, tada visa tai, kuo savo artimą su tokia įžeidžiančia ir įžūlia nepagarba ir paniekinimu visuotinę teisę pažeistų ir ją įžeistų, deramai įrodžius pats turi kentėti ir tuo būti nubaustas pagal mūsų, valdovo, arba Vyriausiojo Teismo ar taip pat mūsų pilies teismo nuosprendį. O jeigu kalindamas iki mirties privestų, ir tai būtų prieš jį aiškiai ir teisėtai įrodyta, tada pats toks mirtimi turi būti nubaustas kaip žmogžudys. O galvapinigiai, nuostoliai ir visi praradimai iš jo dvarų ir turto to kalėjime numarinto palikuonims, pagal deramą parodymą ir jų įrodymus turi būti sumokėti, kaip taip pat jam gyvam jeigu jis iš kalėjimo išeitų ir jam sumokėti turėtų. Ir tai reikia suprasti apie šlėktas moteris, merginas, našles ar ir ištekėjusias moteris. Tačiau, kas aiškius vagis arba plėšikus, ypač nesėslius, kur nors sutiks, tas gali juos sugauti. Vis dėlto ir tokius pagal savo valią ir sumanymą pats nebausdamas turi į atitinkamą teismą iš karto atvesti ir ten juos teisme įkaltinus pagal jų nusikaltimą, teismas duos pagal teisę nubausti. Taip pat kurie šlėktos, būdami patikimais tarnais, kažkuriuo laiku padarę žalą ir savo ponus išdavę arba neatsisveikinę su jais, pabėgtų nuo jų, tuos jų ponai gali, pasiviję juos arba po to kur užtikę, sugauti ir toliau taip su jais pasielgti, kaip apie taip žemiau dvylikto skyriaus dvidešimt antrame straipsnyje yra aprašyta.
XXIX straipsnis
Jeigu keli šlėktos būtų apkaltinti dėl vieno šlėktos užmušimo
Nustatome, jeigu keli šlėktos būtų apkaltinti dėl vieno šlėktos užmušimo, ir tas užmušimas atsitiktų ne smurtu užpuolus arba užpuolus šlėktos namus ar apsistojimo vietą, tai pat ne dėl apiplėšimo, ir besiskundžiančioji šalis, neišskirdama nė vieno iš jų, bet prieš visus, kiek jų bus, prie savo pranešimo pašaliniams žmonėms ir taip pat prie parodymo mūsų teisme vazniui ir kviestiniams žymių žaizdų ant užmuštojo, pats trečias ar su svetimais, neįtariamais žmonėmis arba su vaikais, giminėmis, arba jeigu vaikų ir artimųjų nebus, su tarnais ir namų šeimyna prisiektų, tada vienas iš jų, kurį išrinktų mirčiai ir prisiektų, turi būti mirtimi baudžiamas. O tie jo padėjėjai, prieš kuriuos ieškovas lygiai taip pat prisieks, kiek jų bus, turi galvapinigių šimtą kapų grašių sumokėti ir kalėjime metus ir šešias savaitės kalėti mūsų pilyje tos vaivadijos, kur taip atsitiks, bokšte žemėje šešių sieksnių gylyje.
O ponai vaivados, seniūnai mūsų pilyse, o Žemaitijos žemėje – pilies teisme, toje vietoje, kur teismai posėdžiauja, tie kalėjimai turi būti gerai įrengti ir iškasti žemėje šešių sieksnių gylyje su patikima sargyba. Ir neturi tokiems kaliniams jokių palengvinimų leisti daryti ir iš to kalėjimo ankščiau nei per metus ir šešias savaites išleisti. O jeigu bus užmušti du, trys arba keletas šlėktų asmenų, už kiekvieną šlėktą, šlėktos asmuo turi būti baudžiamas mirtimi. Taip turi būti suprantama ir apie kilmingas moteris šlėktas.
XXX straipsnis
Jeigu šlėkta kelyje sumuštų šlėktą
Taip pat nustatome, jeigu šlėkta kelyje sumuštų šlėktą ir apiplėštų jį, ir tas sumuštasis jo asmenį pažintų ir teisme savo žaizdas parodytų ir tuo pat metu, nurodęs tą asmenį, tvirtintų, arba pavadindamas vardu, į knygas įrašytų ir po to, patraukęs į teismą, pagal savo žaizdų parodymą, pats su šešiais šlėktomis imtųsi priesaikos bei norėtų tai priesaika įrodyti, o pašauktas, turėdamas tikrą paliudijimą apie savo gerą elgesį, kad tuo niekada neužsiėmė ir pateiktų tai teismui, kad dėl to apkaltinimo nėra kaltas, ir prašytų padaryti tardymą dėl savo nekaltumo įrodinėjimo, tada tardymo metu apie tai turi būti padarytas visiškas išaiškinimas. Ir jeigu pasirodytų tai su deramu išaiškinimu, kad ne sumušimas, bet vaidas kelyje atsitiko, tada pašauktas dėl to sumušimo, nuo kaltės pats vienas priesaika turi išsiteisinti. Ir po išsiteisinimo priesaika, apkaltintasis nuo to viso kaltinimo bus laisvas, ir jo garbei bei geram vardui tai kenkti neturi bei iš knygų tas apkaltinimas, kuri ieškovas buvo padaręs, bus išbrauktas ir sunaikintas. Ir dėl tokių bylų teismas turi būti vykdomas abiem šalims tokiu būdu, kaip apie tai žemiau yra aprašyta.
XXXI straipsnis
Jeigu šlėkta kelyje apiplėštų pirklius arba paprasto luomo žmones
Jeigu šlėkta būtų apkaltintas dėl kokių nors vietinių pirklių apiplėšimo kelyje, o ne atvažiavusių žmonių, arba dėl kitų paprasto luomo žmonių apiplėšimo, ir būtų iš karto to apiplėšimo metu su įkalčiu sugautas, tačiau tas šlėkta dėl to apiplėšimo neprisipažintų, tada dėl tos bylos turi būti daromas apklausinėjimas ir už kurią šalį daugiau paliudijimų apklausinėjime bus, ta šalis turi būti prileista prie įrodinėjimo arba išsiteisinimo. Vis dėlto, jeigu paprasto luomo žmogui tokioje byloje būtų paskirtas įrodinėjimas, tada jis turi prisiekti pats septintas, tai yra su dvejais šlėktomis ir su keturiais paprasto luomo, pašaliniais, gerais ir neįtariamais žmonėmis. Ir po priesaikos tas plėšikas turi būti nubaustas mirtimi, o apiplėšimo metu padaryti nuostoliai turi būti sumokėti iš jo dvaro. O jeigu ieškovas neturėtų tiek žmonių su kuo turėtų prisiekti, tada šlėkta pats trečias su kitais šlėktomis privalės dėl to apiplėšimo išsiteisinti priesaika. O jeigu šlėkta apiplėšimo metu nebūtų pagautas ir įkalčio prie jo nebūtų, o dėl apiplėšimo būtų pašauktas tik žodiniu apkaltinimu, ir tai būtų pirmas toks apkaltinimas prieš jį ir jokių aiškių ženklų ir panašumų dėl tokio šlėktos [anksčiau] nebuvo, paprasto luomo žmonių įrodymo būti negali, ir jis išsiteisinti neprivalės, bet dar ieškovas privalės jam atlyginti, tarsi būtų jį sužeidęs. O jeigu tas šlėkta antrą kartą tokioje [pat] byloje be įkalčio būtų apkaltintas, toks pats vienas turi priesaika išsiteisinti, o ieškovas jau atlyginti neprivalės. Jeigu tas šlėkta trečią kartą dėl apiplėšimo be įkalčio būtų apkaltintas, tokioje byloje jau turi būti daromas tardymas nusikaltimo vietoje, ir už kurią šalį daugiau paliudijimų tardymo metu bus, tai šaliai įrodinėjimas arba išsiteisinimas turi būti paskirtas taip, kaip aukščiau šiame straipsnyje apie pagautą su įkalčiu yra aprašyta. O jeigu šlėktai pavyktų priesaika išsiteisinti, tada ieškovas taip pat turi jam atlyginti. Vis dėlto, jeigu šlėkta dėl apiplėšimo būtų apkaltintas be įkalčio ketvirtą kartą, tada prieš tą jau ieškovas pats ketvirtas su vienu šlėkta ir su dvejais paprasto luomo žmonėmis turi prisiekti. O jeigu ieškovas neturėtų tiek žmonių priesaikai padaryti, tada tas šlėkta dar pats septintas privalės su gerais, teisme neįkaltintais žmonėmis, priesaika išsiteisinti. O po to, jeigu dar toks skundas prieš jį pasirodytų, ir jau ieškovas pats trečias prieš jį prisieks, tada jis turi būti baudžiamas mirtimi ir nuostoliai pagal įrodymą iš dvaro turi būti sumokėti. Vis dėlto pirkliams, iš toli atvažiavusiems žmonėms, iš kitų svetimų šalių, kurie jokios apsaugos ir pažinčių toje mūsų valstybėje neturi, jeigu įvyktų apiplėšimas šioje mūsų valstybėje, ar būtų nukentėję nuo šlėktos ar nuo ko nors kito, tada mūsų teismas, kreipdamas dėmesį į ketvirto skyriaus dvidešimt aštuntą straipsnį, kuris nurodo kaip greitą ir be vilkinimo teisingumą svečiui daryti, padaręs tardymą nusikaltimo vietoje, tai yra pakankama apklausinėjimą dėl tokios vagystės ir apie elgesį ir nusikaltimus to asmens, prieš kurį bus skundas, ir su tokiu apklausinėjimu, atidžiai ir apdairiai žiūrint bei kreipiant dėmesį į laiką, vietą, ženklus, panašumus ir visas kitas priežastis, siekiant tiesą toje byloje sužinoti, turi dėl to pasirūpinti, kad svečias be vilkinimo priklausantį teisingumą gautų. Dėl to jau prie liudijimo per apklausinėjimą ir su kokiais nors deramais ženklais arba aiškiu įtarimu atvažiavęs žmogus, nors prieš šlėktą su mažesniu įrodymu negu aukščiau aprašyta, tai yra pats trečias, gali būti prie priesaikos prileistas. Arba taip pat šlėkta, turėdamas apie save ir apie savo garbingą elgesį bei gerus poelgius paliudijimą tardymo nusikaltimo vietoje metu, turi taip pat pats trečias nuo to apkaltinimo priesaika išsiteisinti.
XXXII straipsnis
Apie tokį užpuolimą, kurį būtų padarę mūsų pavaldiniai arba kieno nors tarnai, bajorai ir pavaldiniai
Jeigu mūsų, valdovo, pavaldiniai, miestiečiai arba valsčių žmonės arba tarnai, bajorai ir kunigaikščių, ponų, žemionių pavaldiniai, šlėktą ar ką nors kitą kelyje užpultų, ir būtų iš karto dėl to užpuolimo su įkalčiu sugauti, tada tokie turi būti vedami į mūsų pilies teismą, esantį arčiausiai tos vietos, kur tas užpuolimas įvyko. Ir tas mūsų pilies teismas, paskelbęs per vaznį savo atviru raštu, taip mūsų pareigūnams, jeigu reikalas būtų dėl mūsų pavaldinių, kaip ir kiekvienam kitam ponui arba jo pareigūnui, kieno žmonės bus ir paskyręs terminą tam teismui taip, kad tas ponas arba jo pareigūnas, galėtų atvažiuoti, ir kai atvažiuos, tada esant tam ponui arba pareigūnui, o jeigu neatvažiuotų per terminą tada pats mūsų teismas tuos arba tą kaltinamąjį teis ir padarys nuosprendį pagal šį Statutą. O jeigu tokie žmonės, dėl užpuolimo apkaltinti, iš karto dėl to nusikaltimo su įkalčiu pagauti nebūtų, tada jau dėl tokių nuskriaustasis turi teismą prašyti ir teisingumą su jais sau įrodinėti pas jo poną su primenamuoju raštu pagal ketvirtojo skyriaus keturiasdešimt aštuntąjį straipsnį, taip pat ir pas mūsų pareigūnus su primenamuoju raštu. O paprasto luomo žmonės turi būti teisiami dėl tokio užpuolimo, kur atsitiktų mirtinas užmušimas, taip ir su tokiu įrodymu, kaip paprastų žmonių vagystės, apie ką yra keturiolikto skyriaus straipsniuose nustatyta ir aiškiai aprašyta. O jeigu užpuolimo metu kas nors būtų užmuštas, ten jau ieškovas bus artimesnis įrodinėti pagal teisę dėl nužudymo, sumušimo ir žalos, o ypač dėl įrodinėjimo teisme ir taip pat pašaliniams žmonėms šlėkta – pats vienas, o paprastas žmogus – pats trečias, su kuo gali prisiekti, ir po tokio įrodinėjimo kaltieji bus baudžiami mirtimi. Ir už gyvybę galvapinigiai ir žala, dėl ko įrodymas priesaika bus padarytas, iš tokių nuteistųjų turto turi būti sumokėti.
XXXIII straipsnis
Apie užpuolimą, kurį būtų padarę totoriai
Jeigu kuris nors garbingos kilmės totorius, tai yra tokie kaip kunigaikščiai, murzos, ulonai, mūsų teisme būtų apkaltintas dėl užpuolimo, bet nebūtų sugautas su įkalčiu, tada mūsų teismo pareigūnas, pats atvažiavęs, arba pasiuntęs du gerus, tikėjimo vertus šlėktas, turi apie tai, kaip gali uoliau, tardymą nusikaltimo vietoje, tai yra išaiškinimą padaryti, aplink tą vietą, kur tai atsitiko, ir pas aplinkinius kaimynus, kur gyvena tas totorius ir ne tik apie tą nusikaltimą, bet taip pat ir apie to totoriaus elgesį, poelgius ir įpročius. Ir po tokio išaiškinimo, esant kokiems pagrįstiems ženklams ir panašumams arba įtarimui, teismas taip turi teisti, kaip aukščiau apie užpuolimą, padarytą šlėktos šlėktai, šiame skyriuje trisdešimtame straipsnyje yra aprašyta. O kitiems totoriams, kurie jiems suteiktomis privilegijomis nėra prileisti prie šlėktiškos laisvės, teismas nuosprendį turi daryti pagal savo geriausią nuožiūrą: laikantis kuo arčiau teisingumo turi besiskundžiančiąją šalį, krikščioniškos tautos žmones, artimesnius prie įrodinėjimo ir priesaikos prileisti pagal gautas žinias ir asmenų padėtį bei nusikaltimą dėl to elgiantis, ir toliau pačiam trečiam besiskundžiantįjį prie įrodinėjimo priesaika prileidžiant.
XXXIV straipsnis
Apie nėščią moterį, nuteistą myriop
Moteris, kuri teisme už kokį nors nusikaltimą būtų nuteista mirties bausme, ir būtų nėščia, tada iki gimdymo turi būti laisva nuo mirties. Tačiau turi būti laikoma kalėjime, ir jau po to, kai pagimdys, turi būti nubausta mirtimi.
XXXV straipsnis
Kas turi būti laisvi nuo bausmės už žmogžudystę ir apie pamišėlius
Nustatome, kad teismo tarnai, budeliai arba padėjėjai, kurie būtų pasiųsti dėl kokio nors nesėslaus žmogžudžio ar smurtautojo arba nors ir dėl sėslaus, ir pagavus nusikaltimo vietoje, asmenų šiame Statute aukščiau išvardintų, kurie gaudytų jį, o tas nusikaltėlis, paniekindamas teismą ir nenorėdamas į teismą eiti, ir nesileidžiantis sugaunamas, pasiuntinį arba teismo tarnus muštų ir tuo pat metu pats būtų užmuštas arba sužeistas, tada tie teismo tarnai su deramu įrodymu ir savo asmenine priesaika, paliudijus asmeniui, pasiųstam su jais iš teismo, nuo bausmės už tai turi būti laisvi. O pamišę žmonės, kurie pagal Dievo valią neteko proto ir gali žmones sužeisti, o kartais ir nužudyti, tada tokie, jeigu turės turto, turi būti savo draugų ir tarnų tvirtai uždaryti ir gerai saugomi, ypač jeigu dėl to viešai teisme bus pripažinti, ir išlaikomi turi būti. O beturčius pamišusius žmones mūsų vietos teismas, kur tai atsitiks, o kunigaikščių, ponų dvaruose – patys ponai arba jų pareigūnai įkalintus išlaikyti privalės. O jeigu pamišėlis iš įkalinimo ištrūkęs ką nors užmuštų arba sužeistų, tada už tokį užmuštąją bokšte rūsyje metus iš šešias savaites, o už sužeidimą lengvesniame įkalinime pusę metų kalėti turi. O jeigu kas tokiam pamišėliui ginklą duotų arba jį nusikaltimui žodžiais kurstytų, tada pats pagal nusikaltimo svarbumą už tai atkentėti privalės. Taip pat jeigu kas kitas sveikas būtų apkaltintas, kad dėl jo sukurstymo tas pamišėlis ką nors sumušė arba nužudė, tada apkaltintasis išsiteisinęs nuo to priesaika turi būti laisvas. O jeigu prisiekti nenorėtų, tada pagal nusikaltimą bausmę privalės kentėti. Taip pat jeigu kas pamišęs, vėliau į sveikatą ir pilną protą sugrįžtų, o po to tai jam atsinaujintų, kad vėl pasidėtų pamišimas ir dėl to pamišimo ką nors užmuštų, tada toks jau mirtimi ir galvapinigių sumokėjimu turi būti baudžiamas, nes tas, žinodamas apie tokį savo atvejį, privalo prie savęs priežiūrą ir sargą turėti bei saugiai laikytis.
XXXVI straipsnis
Kas savo namuose slėptų nusikaltėlius, plėšikus, aiškius vagis ir ištremtus žmones
Taip pat nustatome, jeigu kas iš mūsų pavaldinių žmones, teismo nuteistus mirtimi: nusikaltėlius, aiškius plėšikus, kokius nors ištremtuosius arba netekusius garbės ir žinodami apie tokį teismo nuosprendį ir po tokio nuosprendžio arba ištrėmimo paskelbimo tame paviete, kur tas nuteistasis arba ištremtasis savo nuosavybę turi, savo namuose arba dvare slėptų arba kaip savo tarną pas save laikytų, arba su jais bendrautų ir jiems kokį nors patarimą arba pagalbą Respublikos žalai arba atskirai kuriam nors asmeniui iš mūsų pavaldinių duotų ir darytų, arba taip pat žinodamas naudotųsi vogtais daiktais, ir tai būtų prieš jį įrodyta deramu teismu, tada tas turi būti baudžiamas taip, kaip ir anas piktadarys arba ištremtasis, arba garbės netekęs, kurį jis namie slėptų. Vis dėlto, besiskundžianti šalis paskui piktadarį arba ištremtąjį, kur panorės, nors į kitus tos mūsų valstybės pavietus, paėmusi iš teismo išrašą, turi važiuoti į tą teismą, ir taip pat miestuose, turguose ir bažnyčioje pranešti ir parašiusi skelbimą apie jo ištrėmimą, turi prikalti ir apie jį paskelbti. Ir jei kas nors po tokio paskelbimo tą piktadarį arba ištemtąjį, tai žinodamas, slėptų, taip pat turi būti baudžiamas kaip aukščiau aprašyta ir žala, padaryta tokio piktadario, iš jo dvaro deramai įrodžius turi būti sumokėta. O įrodymas dėl to turi būti ne kitoks, kaip tik dėl paties piktadario. Ir pašauktas dėl to tas, kas juos slėpė, turi būti į Vyriausiąjį Teismą per galutinį terminą ir ten, teisme, jeigu teisintųsi nežinojimu apie mūsų dekretą arba teismo nuosprendį, arba tuo, kad tą žmogų laikė jo nežinodamas, tada ne žodžiu, bet priesaika išsiteisinęs, bus dėl to laisvas. O jeigu prisiekti nenorėtų, tada taip kaip tas piktadarys, ką bus užsitarnavęs, pats turi būti baudžiamas. O jeigu kuris nors ponas dėl tokio nusikaltimo būtų apkaltintas, ir to pono tame jo dvare tuo laiku nebūtų, tada pagal šaukimą to pono pareigūnas pats trečias su savo pono pavaldiniais privalės priesaika išsiteisinti ir tuo savo pono dvarą išteisinti. O jeigu neprisiektų tada pats pareigūnas už tai gyvybę praranda.
XXXVII straipsnis
Apie tarnų ir gyvenančių be tarnybos, taip pat bajorų ir pavaldinių padarytas skriaudas
Jeigu kieno tarnas ar pareigūnas arba kas nors iš valkatų, gyvenantis pas ką nors be tarnybos, padarytų kam nors prievartą namuose arba nužudymą bei pabėgtų ir būtų ieškovo užtiktas ir pagautas pas jo poną, o tas ponas, teisingumo su juo neįvykdęs arba išduoti jo nenorėdamas, nežiūrint to draudimo jį paleistų, tada tas ponas, kieno tarnas tai padarė, pats smurtinę, galvapinigius ir žalą sumokėti turi, o pats turi ieškotis iš tarno. Ir sumokėjęs, turi dėl to prisiekti, kad tas tarnas be jo žinios ir leidimo tai padarė ir nėra paleistas tyčia jį įkalbėjus. O jeigu prisiekti nenorėtų, tada pats ponas turi būti baudžiamas tuo, kuo tas nusikaltėlis turėjo būti baudžiamas. O jeigu tas tarnas nebūtų sugautas, tada ponas neprivalės už jį mokėti, tik turi priesaika išsiteisinti, kad tas nusikaltimas be jo leidimo ir žinios atsitiko.
XXXVIII straipsnis
Kad niekas niekam nepadėtų darant nusikaltimą
Jeigu kas tyčia pasiųsdamas ką nors žmogžudystei arba kokiam nors kitas piktam veiksmui, už kurį mirtimi baudžiama, padėtų arkliais, ginklu, žmonėmis arba pinigais, ir būtų dėl to į teismą pašauktas, bet aiškių ženklų ir panašumų prieš jį nebūtų parodyta, tada tas pašauktas bus arčiau dėl to išsiteisinti priesaika, kad nedavė jokio patarimo, nei jokios pagalbos tokiam piktam ano veiksmui, ir tuo bus laisvas nuo to apskundimo. O tas, kuris tokiai priesaikai būtų privertęs, mūsų pilyje arba kieme, kur tai atsitiks, šešias savaites turi kalėti. O jeigu būtų parodyti kokie nors žymūs, aiškūs ženklai, panašumai, tada privalės tą apkaltintąjį per pirmus, o vėliausiai per antrus terminus į tą patį teismą dėl tos bylos pristatyti. O jeigu nepristatytų, tada prieš tokį jau ieškovui įrodinėjimas turi priklausyti, ir tas pašauktas pats visą tą žalą, dėl ko bus reikalas, su įrodymu sumokėti ir virš to, kaip padėjėjas, pagal šio skyriaus pirmąją straipsnį, kalėjimu už smurtą ir aprašytą sužeidimą, turi būti baudžiamas. Taip pat ieškovas galės ir nusikaltėlį per teismą pasiekti.
XXXIX straipsnis
Apie bausmę paprasto luomo žmonėms už šlėktos nužudymą
Dėl to nustatome, jeigu paprasto luomo žmonės, ar mūsų, valdovo, arba kunigaikščių, ponų, žemionių žmonės, šarviniai ar kelio bajorai, miestiečiai arba prievoliniai žmones, užmuštų šlėktą arba kilmingą moterį, tada kiek jų būtų besiskundžiančioji šalis teisme apkaltinusi ir teisiniu būdu, pagal aukščiau esantį dešimtą straipsnį, tai prieš juos įrodžiusi, tada visi jie turi būti baudžiami mirtimi. Vis dėlto ir tokių paprastų žmonių daugiau negu trijų, už vieną nužudytą šlėktą bausti negalima. Ir taip reikia suprasti apie ginčo metu padarytą užmušimą. O jeigu paprasto luomo žmonės, tyčia smurtu mūsų šlėktų namuose arba apsistojimo vietoje arba kelyje tyčia užtvėrę kelią, šlėktą užmuštų, tada, deramai įrodžius visi tie, prieš kuriuose besiskundžiančioji šalis prisieks, turi būti baudžiami mirtimi. O jeigu kas iš tų paprastų luomų, aukščiau paminėtų, šlėktą arba kilmingą moterį sumuštų ar sužeistų, toks rankos nukirtimu turi būtu nubaustas. O jeigu ranką, koją nukirstų arba kokią nors kūno dalį sužalotų, už tai turi būti baudžiamas mirtimi.
XL straipsnis
Apie grasinimą sveikatai ir apie gaisrą
Nustatome, jeigu kas iš šlėktų, kokio bebūtų luomo ir garbingumo, kam nors kitam, taip pat šlėktai pagrasintų, norėdamas ugnimi nuostolį padaryti, tada tas, kam grasinama, turi iš karto, greitai po to grasinimo, mūsų teismui tai pranešti bei duoti įrašyti, ir po to tą atsakovą be užvilkinimo į pilies teismą dėl to grasinimo pašaukti per dešimt savaičių, o į žemės teismą – per pirmąją sesiją, to šaukimo terminų nepraleidžiant. Ir jeigu tas atsakovas tą grasinimą teisme pripažintų arba nors ir nepripažintų, bet būtų tai prieš jį deramai teisme įrodyta, kaip dėl įrodymų, atskirai aukščiau yra aprašyta, tada toks turi būtų atiduotas laidavimui, gerų žmonių, šlėktų, tame paviete sėslių, kur ir tas turi savo nuosavybę, kuris dėl grasinimo skundžiasi, tam, kad jam besiskundžiančiam nuostolis nuo to apkaltintojo neatsitiktų. O jeigu po to anam ieškovui atsitiktų nuostolis: būtų sudegintas namas, kiemas, klojimas arba sudėti javai, arba taip pat kas kitas ugnimi būtų sugadinta, ir tas, kuriam buvo grasinta, pašaukęs jį į teismą, prisiektų su tokiu įrodymu, kaip aukščiau šiame skyriuje apie tokią prievartą yra aprašyta, tada toks privalės tam ieškovui nuostolį atlyginti ir sumokėti, o sau kaltojo ieškoti, kas tą nuostolį padarė. Tuo pačiu būdu teisme turi elgtis ir nešlėkta prieš nešlėktą, taip pat nešlėkta prieš šlėktą ir šlėkta prieš nešlėktą. O jeigu kas taip pat kam nors pagrasintų dėl gyvybės praradimo, ieškovas tuo pačiu būdu turi apie tą grasinimą teismui pranešti bei duoti įrašyti ir patraukus į teismą, jeigu grasinimas atsitiks žemės teismo sesijos metu arba posėdžiaujant pilies teismui, tada su vaznio uždraudimu, o jeigu bus padaryta kur nors kitur, ne teismo aplinkoje, tada sėslus – su šaukimu, o ne sėslus – su pristatymu į teismą ir tą grasinimą teisme deramai įrodytų, tada sėslus, kaip ir nesėslus, dėl geresnio visuotinės ramybės saugumo turi būti atiduotas geram laidavimui, geriems žmonėms, šlėktai, tame paviete sėsliems, kur ir besiskundžiantis dėl grasinimo turi nuosavybę, dviem arba ir vienam, tik, kad jis turėtų gerą nuosavybę. O tie arba tas laiduotojas po to turi laiduoti, kad tas ieškovas nuo to atsakovo, dėl savo sveikatos būtų saugus. O jeigu kas įrodžius grasinimą laidavimo už save duoti nenorėtų, tada teismas tokį turi atiduoti į pilies arba mūsų teismo kiemo kalėjimą ir ten jis turi kalėti iki to laiko, kol už save dėl to grasinimo duos laidavimą. O jeigu po tokio grasinimo būtų užmuštas tas, kuriam buvo grasinta, tada laiduotojai, būdami dėl to pašaukti į teismą, turėtų tą, už kurį laidavo, į teismą bylos nagrinėjimui pristatyti. Ir jeigu ieškovas pagal šį Statutą įrodys ir prisieks, kad dėl jo žmogžudystė atsitiko, tas turi būti nubaustas mirties bausme, ir galvapinigiai iš jo dvaro turi būti sumokėti. Vis dėlto, jeigu laiduotojas nepristatys į teismą to, už kurį laidavo, tada pristatymui į teismą to, už kurį laidavo, jam turi būti paskirtas dvylikos savaičių terminas. O jeigu ir per tą terminą jo nepristatytų, tada jau visos tos bausmės tam laiduotojui, vienam arba keliems, kiek jų bus, priklauso, kurias tas, už kurį laidavo, kentėti ir mokėti būtų privalėjęs. Taip pat jeigu kas, dėl padaryto grasinimo sveikatai arba grasinimo gaisru būtų pašauktas ir į teismą be teisėtų priežasčių neatvyktų, arba atvykęs į teismą ir įrodžius prieš jį, laidavimo dėl to grasinimo dėl savęs neduotų ir į kalėjimą eiti nenorėtų ir tame teisme pasipriešintų bei nebūtų paklusnus, o būtų toks stiprus, kad teismas negalėtų priversti jį eiti į kalėjimą, tada už tai pats turi būti pasiųstas iš to teismo atviruoju raštu pas mus, valdovą, dėl ištrėmimo. O prie to paties už išlaidas ir nuostolius ieškovui tas teismas turi iš to priešininko pusės dvaro penkiasdešimt kapų grašių išieškoti, pagal šio Statuto nurodymą dėl priteisto turto išieškojimų, kaip yra aprašyta ketvirtame skyriuje.
XLI straipsnis
Jeigu kam nors atsitiktų nuostolis arba prievarta kieno nors namuose ar kelyje su namų šeimininko žinia
Nustatome, jeigu kurio šlėktos namuose arba kelyje, namų šeimininkui sukursčius ir dėl jo priežasties sumušimas, žaizdos arba koks nors nuostolis kam nors atsitiktų, ir tas šeimininkas būtų pašauktas į teismą bei tai būtų prieš jį deramu įrodymu arba kokiais nors ženklais teisme įrodyta, toks privalės už tas žaizdas ir nuostolį savo nuosavais pinigais mokėti ir atlyginti, o tų smurtautojų arba skriaudėjų, kas tai padarė, pats ieškoti.
XLII straipsnis
Apie svečią tiek kviestą į namus, tiek ir nekviestą
Taip pat jeigu kas į savo namus pakviestų ką nors pas save į puotą ir būtų toks neatsargus bei tą savo pakviestą svečią savo namuose paniekintų, sumuštų arba sužeistų, o tas svečias, pašaukęs jį į teismą, tai prieš jį deramu įrodymu įrodytų, toks nuskriaustajai šaliai pagal teisę turi atlyginti pagal jo luomą ir sumokėti žalą, dėl ko nuskriaustasis prisieks, ir už tokį nusikaltimą turi kalėti mūsų pilies teisme, tame pat paviete, kur turi nuosavybę, dvylika savaičių. O jeigu tas pakviestas svečias deramo įrodymo neturėtų, tada turi tuo laiku greitai po sužeidimo parodyti savo žaizdas ir žalą pašaliniams žmonėms [kviestiniams – past. R.J.], aplinkiniams kaimynams ir taip pat apskųsti ir pranešti teismui apie žaizdas, žalą ir įrašyti tai į knygas. Ir prie to pranešimo apie savo žaizdas arba sumušimus ir žalas pats turi prisiekti. O tas šeimininkas privalės jam atlyginti ir įkalinimą priimti bei žalą sumokėti pagal tai, kaip aukščiau šiame straipsnyje aprašyta. Tačiau, jeigu taip pat pakviestas svečias, atvažiavęs į kieno nors namus, būtų toks pasileidęs, namų šeimininką, taip pat ir šeimininkę arba šeimininko sūnų, arba dukterį, tarną, pavaldinį, arba taip pat kitą svečią sumuštų arba sužeistų, tada prieš tokį svečią nukentėjęs taip pat su deramu įrodymu teisme tai turi įrodyti. O jeigu įrodymų neturėtų, tada taip pat pranešti pašaliniams žmonėms ir apskųsti. Ir prie to paskelbimo kaip pašaliniams žmonėms, taip ir teismui turi kiekvienas iš jų, kas namuose buvo sužeistas, asmeniškai prisiekti tiek dėl žaizdų, tiek dėl žalų. Ir jeigu bus prisiekta, tada toks svečias namų šeimininkui arba žmonai ir sūnui ir kiekvienam kitam, kas iš jų sužeistas bus, nuskriaustajai šaliai turi už žaizdas atlyginti ir žalas, dėl ko bus prisiekta, sumokėti ir pilyje kalėti dvylika savaičių. O jeigu ginčo metu abu būtų sužeisti, kaip šeimininkas, taip ir svečias, ir įrodymų dėl to abi šalys neturėtų, bet abi šalys siektų prisiekti, tada reikia mesti burtą: kieno burtas pirmiau iškris, tas turi dėl ginčo pradžios, žaizdų, ir savo nuostolių prisiekti. O jeigu svečias į kieno nors namus atvažiuotų nekviestas, o tas namų ponas priimtų jį į savo namus kaip svečią ir kas nors tuo pat būdu atsitiktų iš abiejų pusių, kaip iš svečio pusės, taip ir iš namų pono, tada pagal tokį pat įstatymą, kaip aukščiau šiame straipsnyje aprašyta, turi būti elgiamasi. O jeigu nesėslus svečias namų šeimininką sužeistų, sumuštų arba kokią nors žalą padarytų, tada nuskriaustasis, kur tik jį aptiktų, turi sau su juo pilies teisme teisingumą įrodinėti. O jeigu kas nors, šeimininkas arba žmona, vaikai, tarnas, šlėkta tokio svečio būtų užmuštas arba sužalotas, o svečias nebūtų sužeistas, tada ten, tuose namuose, jis turi būti sustabdytas ir sulaikytas, o besiskundžiantis turi apie tai duoti žinoti pilies teismui. O pilies teismas, ten pasiuntęs vaznį ir tris šlėktas, turi apie tą užmušimą, kaip tai atsitiko, įsakyti padaryti pakankamą apklausinėjimą ir tą žmogžudį kartu su lavonu prie savęs į teismą pristatyti ir teisingumą su juo nuskriaustajai šaliai padaryti, kaip su tuo, kuris pagautas nusikaltimo vietoje.
XLIII straipsnis
Jeigu kas ant kieno nors dvaro, kaimo, žmonių užsiundęs kitus, arba pats užpuolęs smurtu, sumuštų ir apiplėštų
Nustatome, jei kas kieno nors dvarą, kaimą, žmones pats smurtu užpultų arba kitus užsiundytų ir ten žaizdas, apiplėšimą, nuostolį smurtu padarytų, toks, ieškovui, dėl ko jis deramą įrodymą padarys, turi už prievartą ir žaizdas sumokėti, ir grobinį su atlygiu grąžinti bei visą nuostolį visiškai atlyginti. O nors nesužeistų ir nesumuštų, tik užpultų ir apvogtų, už tokią prievartą turi sumokėti ir grobinį su atlygiu sugrąžinti.
XLIV straipsnis
Jeigu kuriems tikriems broliams bus užmuštas tėvas arba kuris nors vienas iš jų: motina, sesuo arba tėvui, motinai – vaikas
Nustatome, kad jeigu būtų keli tikri broliai, pilnamečiai arba ir nesulaukę pilnametystės, atsidalinę arba neatsidalinę, ir vieną iš jų brolį, ar taip pat jų tėvą, motiną arba taip pat seserį, neištekėjusią arba bevaikę našlę kas nors užmuštų, o kiti broliai būtų tarnybose arba svetimoje žemėje, ir kuris brolis bus namie, tas savo kitiems broliams turi pranešti primenamuoju raštu iš teismo, tam kad su juo bendrai dėl bausmės už tėvo arba brolio, motinos arba sesers nužudymą, kaip ir dėl galvapinigių teistųsi ir ieškotųsi. Jeigu jo broliai, būdami šioje mūsų valstybėje, su juo bendrai ta teise pasiremti ir ieškoti nenorėtų, tada tas, kuris namie gyvena, turi pats dėl to teistis, o išieškojęs galvapinigius, su tais savo broliais neprivalės dalintis, išskyrus kuris iš jų brolis, būtų svetimoje žemėje, ir atvykęs iš ten, tų galvapinigių siektų. Tas, jeigu jo išlaidos, ypač jeigu ne iš dvaro, bet iš savos nuosavybės būtų, ką jis ieškodamas tų galvapinigių išleido, jam jo dalis, kuri tarp brolių jam atitekti turėtų, atidėta turi būti, ir tada taip pat turi tarp savo brolių, lygia dalimi prie tų galvapinigių prileistas būti. O jeigu esant gyvam tėvui, būtų užmuštas bevaikis sūnus arba neištekėjusi duktė, arba bevaikė našlė, tada dėl to tėvas turi teistis ir jam galvapinigiai priklausys. Jeigu po tėvo mirties, bet esant gyvai motinai kas nors užmuštų tokius kaip aukščiau parašyta sūnų arba dukterį, tada motina su savo suaugusiais sūnumis, o jei nebūtų sūnų, tada su dukterimis, dėl to nužudymo teistis ir galvapinigius tarp savęs lygiomis dalimis pasidalinti turi. O jeigu jos vaikai būtų nesulaukę pilnametystės, tada tik motina gali dėl to teistis.
XLV straipsnis
Kas iš giminių turi bausmės už nužudymą ir galvapinigių ieškoti
Kiek tik būtų tikrų brolių ir seserų, gavusių kraitį ir jo negavusių, jų tėvas arba motina arba kuris iš jų brolis ar sesuo būtų kieno nors užmušti, tada broliai patys, be seserų, turi dėl nužudymo ir galvapinigių teisme ieškoti bei galvapinigius sau paimti. Ir taip reikia suprasti apie tai jeigu užmuštas brolis arba sesuo po savęs nepaliktų vaikų, palikuonių, ypač jei sesuo būtų užmušta, būdama dar neištekinta arba būdama bevaike našle. Vis dėlto, nors ir vaikai po brolio arba sesers, kuri našlystėje užmušta, pasiliks, ir tie vaikai bus nepilnamečiai, tada dėl tokių vaikų nepilnametystės taip pat kraujo broliai arba seserys arba tų nepilnamečių vaikų globėjai teisme tuo remtis ir ieškoti turi. Bet po to kai tie vaikai sulauks pilnametystės, tie galvapinigiai jiems turi priklausyti, atskaičiuos išlaidas, tai ką giminės patyrė, bylinėjantys teisme. O jeigu giminės arba globėjai to neieškotų, tada patys vaikai, sulaukę pilnametystės teisme dėl savo tėvų nužudymo galės ieškotis, ir senatis jiems dėl to niekuo neturi kenkti. O jeigu broliai mirtų, tada dėl nužudymo ir dukterys turi remtis tokia teise. O jeigu sūnūs ir dukterys numirtų, tada dėl to ieškoti turi giminės, artimiausi iš tėvo pusės, o jeigu artimųjų iš tėvo pusės neliktų, tada ir iš motinos pusės.
XLVI straipsnis
Apie užmuštą ištekėjusią moterį – kas turi kelti bylą
Jeigu kas nors ištekėjusią šlėktą moterį užmuštų, ar per smurtinį užpuolimą namuose ar kur nors kitur, ir ji vaikų po savęs nepaliktų, tada vyras galės dėl jos nužudymo bylą kelti ir kai teisme žudiką įkaltins tai ir galvapinigiai jam bus sumokėti. O jeigu vyras dėl kokių nors priežasčių nenorėtų to teisme ieškoti, tada tėvai, jeigu bus gyvi, o po tėvų mirties broliai, o jeigu brolių nebūtų, tada seserys arba kiti giminės, kaip apie tai aukščiau išdėstyta, turi to ieškoti ir sau galvapinigius paimti. O jeigu tokia užmušta šlėkta moteris po savęs pilnamečius vaikus paliks, ir jie panorės be savo motinos vyro, ar tai būtų tėvas ar patėvis, dėl savo motinos nužudymo aiškintis, tai jiems bus galima. O jeigu pasiliks nepilnamečiai vaikai, tai jau vyras galės dėl savo žmonos nužudymo kelti bylą. O nors ir teisme įrodytų ir galvapinigius gautų, vaikai tų galvapinigių už savo motiną iš savo tėvo ieškotis neturi, išskyrus tai, jeigu jis būtų jiems patėvis, tada iš tų galvapinigių vyrui už teismines išlaidas lygi dalis su vaikais turi priklausyti. O jeigu vyras dėl žmonos, kuri po savęs vaikus paliks, dėl jos nužudymo teisme ieškotis nenorėtų, tada dėl vaikų nepilnametystės taip pat kaip aukščiau aprašyta, jos tėvai, broliai, seserys arba giminės to turės ieškoti.
XLVII straipsnis
Apie nepilnamečio šlėktos sumušimą ir žaizdas
Jeigu kas nors nepilnametį šlėktą ar nepilnametę šlėktą sumuštų, sužeistų, ir tėvas, motina, brolis ar kas nors kitas iš giminių pašauktų dėl to tą, kas sumušė į teismą, o tas dėl sumušimo neprisipažintų, bet tas sumušimas arba žaizdos būtų žymios, parodytos pagal teisę vazniui, tada, jeigu tokie sumušimai atsitiko esant tam giminaičiui, kuris dėl to skundžia, tada tas tėvas, motina arba brolis, giminaitis, vietoje to sumuštojo, gali jo sumušimą savo priesaika įrodyti ir su priesaika atlygis turi būti priteistas pagal sumuštojo luomą ir atiduotas tam, kas prisiekė. O jeigu atsitiktų tas sumušimas už akių, nebūnant besiskundžiančios šalies, tada priešinga šalis bus artimesnė dėl tokio sumušimo ir nuostolių, kurie dėl tokio sumušimo atsitiktų, priesaika išsiteisinti. Taip pat reikia suprasti ir apie poną ir ponią, jeigu skundas būtų dėl nepilnamečio vaikino arba merginos sumušimo. O kai toks sumuštas sulauks pilnametystės, tada jam iš giminaičio arba iš pono, ponios pusė to atlygio turi būti duota, o tėvas ir motina neprivalės savo vaikams nieko už tai mokėti.
XLVIII straipsnis
Apie tokį, kuris smurtą, nužudymą, sumušimą arba žalą padaręs, mirtų bylos neišsprendus
Nustatome, jeigu kas, padaręs kam kokį nors smurtą, nužudymą arba sumušimą, žaizdas, kokias nors skriaudas bei žalas, ir neišsprendus bylos su besiskundžiančia šalimi, numirtų ir po savęs paliktų dvarą ir kilnojamąjį turtą, ir ta skriauda dar jam gyvam esant, dėl ko skundas būtų, ir tas skundas būtų teisme bei kaimynų pagal šią teisę paskelbtas ir užrašytas, tada nukentėjęs arba taip pat jo vaikai, palikuonys, giminės, nepratylėdami senaties pagal šiame Statute aprašytą tvarką galės tų skriaudų, žalų iš to mirusiojo vaikų, palikuonių ir giminių, kuriems po jo tas jo nekilnojamas bei kilnojamas turtas atiteks, teisme ieškotis. O jeigu besiskundžiančioji šalis tą bylą pagal šio Statuto nurodymus įrodytų, tada to smurtautojo arba skriaudėjo vaikai, giminės nuo mirties bausmės ir įkalinimo lieka laisvi, bet smurtinę, galvapinigius, atlygį ir žalas, dėl kurių besiskundžiančioji šalis įrodymus ir priesaiką pagal šį Statutą padarys, iš to mirusiojo dvaro ir turto, kiek jo bus, privalės sumokėti.
XLIX straipsnis
Apie miestietį ir kitokį paprasto luomo žmogų, kuris šlėktą sužeistų
Jeigu kuris Vilniaus miesto miestietis, būdamas burmistro pareigose, sumuštų arba sužeistų šlėktą, tada turi atlyginti taip, kaip aukščiau aprašyta. Tačiau jeigu tuo metu jis burmistro pareigų neitų, ir šlėktą sužeistų, tada turi rankos netekti. Taip pat jei paprastas valstietis, gyvenantis mieste sumuštų arba sužeistų šlėktą, turi rankos netekti, o jeigu šlėktai ranką arba koją nukirs arba kurį nors kūno dalį suluošins turi būti baudžiamas mirtimi.
L straipsnis
Apie šlėktystės įrodymą po atlygio priteisimo
Jeigu po atlygio priteisimo priešinga šlėktos šalis pasakytų, kad „aš pasiruošęs duoti atlygį pagal teismo sprendimą, tačiau man nežinoma, ar jis yra šlėkta ar ne; ir būčiau patenkintas apie tai žinodamas“, – tada tas, kas įvardina save šlėkta, turi važiuoti į tą žemę arba pavietą, kur yra gimęs, ir ten pat, surinkęs brolius, dėdes arba savo gimines, ten esančiame pilies arba žemės teisme, į kurį jam arčiau atvykti, turi įrodyti, kad yra šlėkta. O tos žemės arba pavieto teismas turi parašyti atvirąjį raštą į teismą, kur ta byla vyko, duodant apie jį paliudijimą, kad jis yra šlėkta. Ir kaip tokią žinią apie save atneš, tada savo priešingą šalį turi į teismą kitai teismo sesijai pašaukti išklausymui tos išvados apie jį. Ir tas pašauktas turi su pirmuoju šaukimu, kaip per galutinį terminą, atvykti ir tą išvadą dėl šlėktystės išklausyti, ir po šlėktystės įrodymo vietoj to atlyginant už nuostolius, privalės sumokėti dvigubą šlėktišką atlygį. Vis dėlto, jeigu nesėslus žmogus abejotų dėl ano šlėktystės, tada iki to laiko, kol anas suvažinės dėl šlėktystės patvirtinimo, jis turi duoti laidavimą. O jeigu laidavimo neduotų, turi būti laikomas kalėjime, pilies teisme.
LI straipsnis
Apie paprastą smurtą kaimynui
Nustatome, kad už kiekvieną paprastą smurtą kaimynui, kuris įrodytas teisme, turi būti priteista nuskriaustajai šaliai dvylika rublių grašių.
LII straipsnis
Apie smurto, vagystės, padegimo ir kitų nuostolių nutylėjimą
Jeigu kas kam nors paprastą smurtą kaimynystėje arba vagystę, padegimą, sumušimą, apiplėšimą ar kokį nors nuostolį padarytų, o tas nuo to laiko kai tai atsitiko tylėtų tris metus, tada jau amžinai dėl to turės tylėti. O jeigu ir pašaukęs dėl to, bet teisme neįrodęs, ir po to vėl tris metus pratylėtų, dėl to taip pat negalės teistis, išskyrus jeigu pratylėtų globėjai, tada vaikams, kai jie sulauks pilnametystės, ta teisė nedingsta per tris metus.
LIII straipsnis
Kas po sužeidimo, pokyliuose ir smuklėse girtuokliautų
Nustatome, jeigu kuris nors šlėkta ar kokio nors kito luomo žmogus sumuštas arba sužalotas, po to sužeidimo važinėtų arba vaikščiotų po vakarienes, turgus, karčemas ir ten girtuokliautų, pokyliuose sėdėtų po sumušimo arba sužeidimo iki dvidešimt keturių dienų ir po to nors ir nuo tų žaizdų numirtų, tada tas, nuo kurio tos žaizdos arba sumušimas jam atsitiko, jei tas įrodys deramu įrodymu, galvapinigių mokėti neprivalės, tik turės už jo žaizdas giminėms visiškai atlyginti įrodžius pagal Statutą.
LIV straipsnis
Apie laidavimą dėl stojimo į teismą
Jeigu kas laiduotų už ką nors dėl stojimo į teismą ir būtų nurodytas laikas dėl to stojimo, o tas, už kurį buvo laiduota, prieš tą terminą, nustatytą dėl stojimo į teismą, numirtų, tada tas laiduotojas turi teisminiu parodymu, kur tas atsakovas mirė, pasiaiškinti ir tuo nuo laidavimo bus laisvas. O jeigu pats laiduotojas taip pat prieš terminą, nustatytą atsakovo stojimui į teismą, numirtų, tada nukentėjusioji šalis jau atsakovo turi žiūrėti, o laiduotojo vaikai dėl to nebus kalti. Tačiau, jeigu laiduotojas per terminą, nustatytą atsakovo stojimui į teismą jo nepristatytų ir savo laidavimo neduotų, o po to termino tas atsakovas arba pats laiduotojas numirtų, tada toks laidavimas jau iš paties laiduotojo, kol jis gyvas, taip pat ir po jo mirties ir iš vaikų, ir jo turto atitenka ieškovui, dėl ko tas padarys deramą įrodinėjimą dėl savo nuostolių.
LV straipsnis
Už kokį kalinį mūsų teismas negali leisti laiduoti, ir už kokį gali
Jeigu kas ką nors apkaltinęs kokiu nors kruvinu nusikaltimu, už kurį mirtimi baudžiama, iki teismo duotų jį pasodinti mūsų teismo kalėjime, už tokį kalinį mūsų teismas neturi leisti laiduoti be tos šalies, kuri jį pasodino, leidimo, ir iš kalėjimo išleisti. Ir mūsų teismas pagal tą bylą su abejomis šalimis turi elgtis tokiu būdu kaip apie tai aukščiau šiame Statute yra aprašyta. Bet jeigu kas ką nors, apkaltinęs dėl mažesnių reikalų, kur byla bus ne dėl mirties bausmės arba dėl kokios nors skolos, ar sėslų ar nesėslų atiduotų į kalėjimą, tada už tokį kalinį ir be ieškovo leidimo dėl stojimo į teismą nustatytam terminui galima leisti laiduoti, o ieškovas dėl to turi žiūrėti ne laiduotojo, bet teismo.
LVI straipsnis
Jeigu kuris nusikaltėlis būtų nuteistas mirti, bet nuo to išsipirktų arba būtų išlaisvintas kieno nors prašymu
Taip pat jeigu kas už vagystę arba už kokią nors kitą piktadarystę, būtų teismo nubaustas mirtimi pagal visuotinę teisę, bet nuo tos savo mirties bausmės pinigais išsipirktų ar nuo tos bausmės arba nuo mirties, savo draugų arba svečių, pasiuntinių, pažįstamų ponų prašymu būtų išlaisvintas, o už tokį savo piktą poelgį būtų buvęs pas budelį rankose, tai tada nė vienas toks tarp gerų žmonių riterių neturi daugiau tomis šlėktiškomis privilegijomis naudotis, tačiau jo vaikams tai kenkti neturi.
LVII straipsnis
Apie tai, jeigu kuris nesėslus šlėkta, užmušęs ką prie kurio mūsų teismo arba kur nors, bet neišsiteisinęs, išvažiuotų šalin
Jeigu kas, būdamas nesėslus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir niekam netarnaudamas, ar tai būtų žmogus atvykęs ar čia gimęs vietinis, nužudymą arba kokį kitą nusikaltimą padarytų, už kurį mirties bausmė nurodyta, prie kurio nors mūsų teismo ar kur nors kitur, ir negalėtų būti pagautas ir į teismą bylos nagrinėjimui pristatytas, bet šalin išvažiuotų, o besiskundžiančioji šalis nenorėtų dėl to, pas ką tas nesėslus žmogus slėptųsi, to ieškoti, tada dėl tokio nuskriaustoji šalis turi šaukimus iš pilies teismo to pavieto, kuriame tai atsitiko, paimti ir tuos šaukimus vazniui duoti prikalti prie pilies arba mūsų teismo kiemo vartų ir mieste prie vartų bei taip pat prie bažnyčių ir liepti vazniui tuos šaukimus garsiai paskelbti, kad į teismą dėl to apkaltinimo jis [apkaltintasis – past. R.J.] stotų. Jeigu pagal tuos šaukimus apkaltintasis nestotų bylos nagrinėjimui per du pilies teismo teislaikius, toks ištrėmimui pas mus, valdovą, tuo būdu, kaip šiame Statute apie tai nustatyta, turi būti išsiųstas. Ir mes jį turime įsakyti ištremti iš visų mūsų valstybių. Ir po to ištrėmimo kaip [nukentėjusioji] šalis, taip ir mūsų teismai turi ir gali su juo elgtis, kaip ir su kitais ištremtaisiais, kaip apie tai šiame Statute yra aprašyta.
LVIII straipsnis
Apie priesaiką dėl smurto ir nuostolių, jo metu padarytų šeimininkui, taip pat apie nuostolius padarytus kelyje jo tarnui arba pasiuntiniui
Nustatome, kad dėl kiekvieno smurto, dėl namų arba šlėktų apsistojimo vietos užpuolimo raitomis arba pėsčiomis, kaip apie tai plačiau savo vietose yra nurodyta, kai priesaika ieškovui bus priteista, o tas smurtas atsitiks būnant pačiam namų šeimininkui, tada dėl to smurto niekas kitas, tik pats tas, kas dėl to smurto pašauks, kokio bebūtų luomo, turi pagal Statutą prisiekti. O jeigu nebus paties to, kam tas smurtas atsitiko, tada dėl to, kad teisingai dėl to žinią gavo, jog tai atsitiko taip, o ne kitaip ir su ta žinia prieš tave, kaip savo namų užpuoliką, prisiekiu. Ir pareigūnas taip pat turi prisiekti, kad taip yra, kaip jis dėl to reikalo ponui davė žinoti. O dėl savo asmeninių nuostolių taip pat pats namų šeimininkas turi asmeniškai prisiekti. Tačiau jeigu namų užpuolimo metu atsitiktų taip, kad nesant namų šeimininko būtų paimtas turtas, tada jis privalės prisiekti tik dėl to kiek pavogta, ir dėl to dėl kiek jis skundžiasi, ir kiek tuose namuose savo saugojime laikė prieš išvažiuojant. O pareigūnas arba tijūnas arba taip pat tarp neturtingesnių luomų žmona, suaugęs sūnus, arba tas, kas tuo laiku jo namuose su jo įpareigojimu bus vyresnis, turi dėl to prisiekti, kad tai yra paimta to smurto metu. O jeigu kokio smurto metu nuostolio pačiam ponui neatsitiktų, tik jo tarnams arba pavaldiniams, vis dėlto ponas dėl smurto turi prisiekti, o tarnai, pavaldiniai kiekvienas dėl savo nuostolių turi prisiekti. O jeigu ieškovas, pats ponas, nenorėtų prisiekti dėl smurto, to jam leidžiama atsisakyti, bet jeigu panorėtų dėl nuostolių, kaip jis dėl savo asmeninių, taip ir tarnai ir pavaldiniai dėl savų nuostolių prisiekti, tai taip pat jiems bus galima. Taip pat, jeigu kas iš kunigaikščių, ponų šlėktų tvirtintų nuostolį sau nuo ko nors esant padarytą kelyje arba kur nors kitur savo tarnams arba kokiems nors pasiuntiniams, tada pats ponas dėl to, dėl ko skundžiasi, būtų pasiuntęs tą skundą per tarną arba pasiuntinį, o tas tarnas, pasiuntinys, dėl to, kad tai iš jo atimta, arba pavogta arba muštinių metu pradingo, turi šalia kitų teisinių veiksmų prisiekti. Ir tarnas, pasiuntinys ir dėl savo sumušimų, jei tai jam atsitiks, iš karto gali prisiekti. Ir po tokio įrodinėjimo nuosprendis turi būti padarytas pagal teisę. O kas dėl paprastų bendrų smurtų, o ne kruvinų nusikaltimų, kurie nesant paties namų šeimininko atsitiktų, tai pareigūnai šlėktos gali priesaika įrodyti. O kas neturėtų pareigūno šlėktos, tada jei panorėtų, pats turi dėl tokių reikalų priesaika įrodyti, kaip apie tai aukščiau šiame straipsnyje aprašyta.
LVIX straipsnis
Apie nuostolių surašymą šaukime arba jų išvardijimą skundžiantis žodžiu
Kadangi kai kurie žmonės buvo įpratę šaukimuose skundžiantis dėl smurto ir dėl kitų nesutarimų rašyti tiek daug dalykų, nuostolių, arba ir žodiniame skunde žodžiais daug jų minėti, o teisingumo vykdymo laiku, kada jau prieinama prie priesaikos, tada tų nuostolių, paminėtų šaukime arba žodiniame skunde, didelės dalies atsisakydavo, kuo tiek teismą privesdavo prie nereikalingų apsunkinimų, tiek jie ir apie save menką neigiamą nuomonę sudarydavo, ir taip mes, valdovas, norėdami tokius žmonių sumanymus ateityje sustabdyti, nustatome, kad kas šaukimuose arba savo žodiniame skunde, aprašęs ir išvardinęs kokius nuostolius, ir po to teisme arba priesaikos metu kokios nors jų dalies atsisakytų ir dėl visų, kaip apskundė, prisiekti nenorėtų, tas jau ir visus kitus nuostolius, paminėtus jo skunde, praranda ir prisiekti dėl jų negali, o apskųstoji šalis nuo jų bus laisva. Visgi, ir dėl to mes saugodami nuo įžeidinėjimo nuskriaustą ieškovą, saugojame tai, kad jeigu kam nors atsitiktų koks smurtas, namų užpuolimas ir jo metu būtų paimtas turtas arba atimtas dvaras su visu turtu, arba taip pat nuostolis dėl gaisro, vagystės, ar taip pat apiplėšimas kelyje ar kokiu nors kitu būdu, dėl ko nuskriaustoji šalis dėl didelio gailesčio arba savo sužeidimo ar jeigu būtų užmuštas pats šeimininkas, po jo žmona, vaikai, giminės dėl tokio savo liūdesio, gailesčio ir vargo negalėtų iš karto prisiminti visų nuostolių savo prarasto turto arba raštų ar žinių apie visa tai pakankamai pateikti, tada tik dėl smurto, užpuolimo, gaisro, vagystės, apiplėšimo ir žaizdų turi be vilkinimo, kaip galima greičiau, atsižvelgiant į kelio nuotolį, aplinkiniams kaimynams ir teismui, pagal šio Statuto nurodymą, pranešti ir duoti į knygas įrašyti, išdėstant ir tai, kad nuostoliai, jeigu tai bus ten atsitikę, kurių ji negalėjo taip greitai surašyti ir į knygas pasiųsti, o po to apgalvojusi ir tiksliai nustačiusi nuostolius, sau padarytus, galės tuos nuostolius, surašant į rejestrą išvardinti, ir į teismą įrašymui į knygas pasiųsti, o teismas turi tai į knygas priimti. Tačiau jeigu negalėtų būti greičiau, tada ilgiausiai per tris savaites ir tai besiskundžiančiai šaliai teisme turi tarnauti kaip įrodymas, išskiriant tai, jeigu paties pono tame dvare nebuvo, kur tas nuostolis atsitiko, o būtų kur nors kitur už keleto dešimčių mylių, o pareigūnas, tijūnas ar žmona nežinotų, kaip pranešti teismui apie tuos nuostolius, tokiam laikas pranešimui apie nuostolius turi būti ir iki šešių savaičių. O jeigu tai atsitiktų būnančiam mūsų, valdovo, ar krašto tarnyboje už mūsų valstybių ribų arba kare, tokiam pranešimui dėl nuostolių laiką paskiriame po sugrįžimo iš mūsų ir krašto tarnybos iki šešių savaičių.
LX straipsnis
Apie tokių pasileidusių moterų baudimą, kurios žudytų savo arba kitų vaikus
Norėdami tai matyti, kad mūsų krikščioniškoje valstybėje visokia pagarba ir garbingumas, priklausantis krikščioniškam pašaukimui, būtų išsaugotas, o besipriešinantys tam būtų baudžiami derama bausme ir dėl ko kiti nuo savo neteisėto sumanymo galėtų susilaikyti, nustatome, kad jeigu kuri moteris, būdama netekėjusi ir gyvendama palaidai ir nepadoriai taptų nėščia ir po to iš gėdos arba bausmės baimės tą vaisių pati arba su kieno nors kito pagalba prarastų ir numarintų, ir to nusikaltimo metu būtų sugauta pati arba tas, kas kartu su ja tai darys arba tai kokiu nors deramu, tikru, žymiu ir aiškiu įrodymu būtų įrodyta, tokie, kaip ir tas, kas padėjo tai padaryti ir vaisių pražudyti, kaip ir ta, kuri savo vaisių pražudyti davė, patys turi būti nubausti mirtimi. Ir dėl tokios bylos mūsų pilies ir miesto teismai turi daryti tardymą ir tą saugoti, o išaiškintus ir teisme dėl to įkaltintus nubausti.
LXI straipsnis
Dėl ko ir kada turi būti paskirtas tardymas nusikaltimo vietoje
Tardymas nusikaltimo vietoje turi būti daromas tokiose bylose, kur reikalas eina dėl garbės ir gyvybės, dėl ko šalys tarp savęs turėtų abejotinus įrodymus arba išsiteisinimus. Ir jeigu imtų abi šalys arba viena kuri šalis sau tardymą nusikaltimo vietoje, tada teismas, išklausęs jų įrodymus ir išsiteisinimus, tai jai turi leisti tokiu žemiau aprašytu būdu, paskirtas tardymas nusikaltimo vietoje turi būti duotas tuo laiku, kaip šalys po sugavimo nusikaltimo vietoje arba pagal šaukimą per teismo nustatytą terminą, nagrinėjimą tarp savęs turės. Ir tai dėl to, jeigu tokios bylos dėl garbės, teismo atsiuntimu į seimą pas mus, valdovą, o dėl gyvybės – pagal apeliaciją į Vyriausiąjį Teismą pateks, tada tam kad abi šalys su savo bylomis būtų pasiruošusios. O virš tų bylų, aukščiau aprašytų ir tardymui įvykio vietoje išskirtų, kur byla nebūtų dėl garbės, arba dėl gyvybės, arba ir dėl kitų bylų, apie ką tardymui įvykio vietoje kiti straipsniai šiame Statute paminėti nurodo, nei, mes, valdovas, nei Vyriausiasis Teismas ir joks kitas teismas tardymo įvykio vietoje neturi leisti, bet be vilkinimo kiekvienam nuskriaustajam su deramu įrodymu teisingumas iš karto per tinkamai paskirtą terminą, turi būti daromas.
LXII straipsnis
Kas į tardymą nusikaltimo vietoje turi išvažiuoti ir apie laiko paskyrimą tam išvažiavimui
Jeigu pilies teismas dėl aukščiau aprašytų priežasčių, kuriai nors šaliai arba abiem šalims paskirs tardymą nusikaltimo vietoje, tada į tą tardymą nusikaltimo vietoje, tai yra išvažiavimui, turi teismo seniūnas to pavieto, kuriame tas reikalas atsitiktų, o nesant paties seniūno, tada du teismo asmenys, vietininkas arba paseniūnis su pilies teismo teisėju, o jeigu abudu tie negalėtų dėl kokių nors pagrįstų priežasčių važiuoti, tada su vienu kuriuo iš jų pilies teismo raštininkas turi važiuoti. O jeigu negalėtų būti taip, kad du pareigūnai važiuotų, tada kuris nors vienas iš jų turi važiuoti. Ir nors vienas arba ir du važiuos, taip pat turi prie savęs turėti vaznį ir keletą šlėktų, gerų, tikėjimo vertų žmonių, nemažiau trijų asmenų, nepriklausančių nei vienai teisme besibylinėjančiai šaliai. Ir laiką išvažiavimui dėl to išnagrinėjimo teismas turi šalims asmeniškai teismo sesijoje pranešti be prailginimo, bet kaip įmanoma greičiau po sesijų pabaigimo pagal nuotolį tos vietos, į kurią turi išvažiuoti.
LXIII straipsnis
Kokiu būdu turi būti daromas tardymas nusikaltimo vietoje
Tie aukščiau paminėti tardytojai turi išvažiuoti į tą vietą, kur tas nusikaltimas, dėl kurio teismas vyksta, atsitiko, ir ten uolų bei pilną išaiškinimą padaryti pas artimiausius kaimynus, šlėktas, pačius ponus ir jų pareigūnus, tarnus ir pavaldinius ar pas ką kitą, nors ir pravažiuojantį žmogų, kuriam pasitaikytų tuo metu, kai tai atsitiko, tai matyti, tik, kad jie būtų tikėjimo verti žmonės, neišskiriant iš jų jokio asmens, kaip dvasininkų, taip ir pasauliečių luomo žmonių, kurie privalės, turėdami prieš savo akis dievobaimingumą ir švarią sąžinę, pažadėję ir prisiekę savo geru ir garbingu žodžiu, paliudyti tai, ką tikrai žinos dėl tos bylos. Bet tų asmenų, pas kuriuos turi būti daroma apklausa ir išaiškinimas, tos šalys, kurios teisme tarpusavyje bylinėjasi, neturi tam liudijimui ruošti [nurodinėti jiems ką jie turi kalbėti] ir to išvažiavimo ir apklausinėjimo laiko tardymui nusikaltimo vietoje nustatyti, tik tie tardytojai patys pas tuos žmones, pas ką manytų pagal vietą, laiką ir nusikaltimą geriausiai ir plačiausiai tiesą išsiteirauti, turi apklausą padaryti ne tik apie patį tą nusikaltimą ir apie jo priežastis, bet ir apie nusikaltimo būdą ir apie elgesį tų abiejų asmenų, kurie veda tarp savęs bylą. O priešingos šalys tokios apklausos ir tardymo metu neturi būti prie teismo ir to klausytis. Ir ką tie tardytojai dėl tos bylos sužinos, turi viską pilnai surašyti, pridėdami teisingai, pagal savo sąžinę, kiekvieno pasakojimą, taip pat laiką, vietą ir visus kitus ženklus bei panašumus ir jeigu teismo pareigūnas pats bus tardyme, tą raštą turi prie savęs iki galutinio nuosprendžio abiem šalims su antspaudais šlėktų ir vaznio, prie jų būnančių, rašte susiūtais lapais saugoti. Vis dėlto, mūsų pilies teismas privalės į tardymą nusikaltimo vietoje išvažiuoti be atidėliojimo pagal tą priesaiką, kurią dėl savo pareigybės padarė.
LXIV straipsnis
Kaip priešingos šalys ir teismas turi elgtis po tardymo nusikaltimo vietoje
Kada tas tardymas aukščiau aprašyta tvarka įvyks, tada priešingos šalys, kaip ieškovas, taip ir atsakovas, be šaukimo tos bylos užbaigimui ir teismo nuosprendžio išklausymui, tame pat teisme turi stoti ir bylinėtis per pirmąją sesiją, nustatytą po to tardymo nusikaltimo vietoje. O teismas, su uoliu apdairumu ir apgalvojimu, supratęs ir apžiūrėjęs bei susivokęs apie tą bylą iš to apklausinėjimo, ir už kurią šalį tardymo metu bus pagrįstesnis ir tikresnis liudijimas bei ženklai, tą šalį prie įrodinėjimo arba išsiteisinimo pagal šio Statuto nurodymą turi prileisti ir perskaičius to tardymo nusikaltimo vietoje medžiagą abiem šalims, tai tarp jų teismas savo nuosprendžiu be vilkinimo bylą turi užbaigti, tai yra pasiekti tai – jei bus nustatyta teismo metu, kaltąjį mirtimi nubausti, taip pat galvapinigius, nuostolius iš jo dvaro arba kilnojamo turto turi priteisti. O jeigu kuri šalis po tardymo nusikaltimo vietoje per pirmąją sesiją į bylos nagrinėjimą teisme neatvyktų, ta šalis savo turtą praranda.
LXV straipsnis
Apie išsiuntimą tardymui nusikaltimo vietoje iš mūsų, valdovo, asmeninio teismo
Taip pat jeigu iš mūsų, valdovo, asmeninio teismo, pasitaikytų poreikis pravesti tardymą nusikaltimo vietoje dėl bylų, aukščiau aprašytų, tada mes turime dėl to išsiųsti du arba trys asmenis, pareigūnus to pavieto, kuriame tas nusikaltimas atsitiko, ir po jų pravesto tyrimo dėl to mūsų sprendimu šalims turime išsaugoti leidimą įrodinėti arba išsiteisinti, kaip apie mūsų teismus aukščiau yra aprašyta.
XLVI straipsnis
Apie paskyrimą iš Vyriausiojo Teismo pravesti tardymą nusikaltimo vietoje
Taip pat, jeigu Vyriausiajam Teismui, pagal šį Statutą, pasirodytų tardymo nusikaltimo vietoje poreikis, tada dėl to turi išsiųsti tarp savęs išrinkę du asmenis, kurie pasiųsti nuo jų [nuo Vyriausiojo teismo – past. R.J.], po išklausinėjimo, nagrinėjant pačią bylą, patys Vyriausiojo Teismo teisėjai turi laikytis ir elgtis taip, kaip aukščiau apie pilies teismą plačiau yra aprašyta. Bet priešingos šalys po tardymo nusikaltimo vietoje, jau be šaukimo, tik per tardytojų paskirtą terminą, bylos užbaigimui ir teismo nuosprendžio išklausymui ten, kur ir kurioje tik vaivadijoje tais metais posėdžiaus Vyriausieji Teismai, stoti prieš tą Vyriausiąjį Teismą privalės.
XLVII straipsnis
Apie apeliacijas kruvinose bylose, iš kurio nors teismo Vyriausiojo Teismo teisėjams ir apie laidavimą už nuteistuosius mirti
Jeigu kas, būdamas sėslus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dėl tokios bylos, kurioje grėstų mirties bausmė, po pilies teismo nuosprendžio, būdamas nubaustas mirtimi, norėtų pateikti apeliaciją į Vyriausiąjį Teismą, o jeigu byla būtų dėl garbės – pas mus, valdovą, tokiam kiekvienam apeliacija turi būti leidžiama. Vis dėlto, tuo būdu, kad tas, ką teismas mirtimi nubaudė, tas turi duoti už save tinkamą laidavimą, paremtą sėslių žmonių, šlėktų, trijų arba dviejų asmenų, kad bylos nagrinėjimui į Vyriausiąjį Teismą stotų. O ieškovas iki bylos pabaigos, turi būti nuo priešingos šalies dėl savo sveikatos saugus. O jeigu tas, pristatęs laiduotojus, prieš Vyriausiąjį Teismą arba prieš mus, valdovą, nestotų, tada Vyriausiasis Teismas tokį, nubaudęs mirties bausme, turi savo raštą dėl jo ištrėmimo pas mus, valdovą, atsiųsti. Ir mes, valdovas, privalėsime įsakyti iš karto jį ištremti amžinu ištrėmimu, kad jau tokiam ir mūsų apsaugos raštas dėl ištrėmimo panaikinimo duotas neturi būti. Ir tokį ištremtąjį kiekvienas pilies teismas, kur tik jį užkluptų, su skundu ir nuskriaustosios šalies pagalba turi įsakyti jį sugauti ir nubausti mirtimi, o galvapinigius bei kitus nuostolius ir priteisinį Vyriausiasis Teismas iš pačių laiduotojų priteisęs, išieškojimui to iš jų dvarų turi išsiųsti į tą pilies teismą, kur jie turės savo nuosavybę, ką tas teismas žemiau aprašytu būdu privalės įvykdyti. O laiduotojai tų visų savo nuostolių turės ieškotis iš to asmens dvaro ir turto, už kurį jie laidavo. O jeigu tas minėtas nuteistas mirtimi, būdamas laidavime, savo ieškovą prie mirties privestų, tada laiduotojai, dėl to būdami užmuštojo paveldėtojų pašaukti į Vyriausiąjį Teismą, su teisminiu įrodymu patys turi būti nubausti mirtimi. O jeigu sužalotų, tada už žaizdas ir visokius nuostolius, kurie atsitiktų dėl to užmušimo arba dėl žaizdų, dvigubai sumokėti ir atlyginti privalės. Ir visą tai laiduotojai ir jų palikuonys turės žiūrėti sau iš to kaltininko, už kurį laidavo ir iš jo kilnojamo ir nekilnojamo turto. O jeigu toks, kuriam byla yra dėl mirties bausmės, laidavimo už save neturėtų, tada teismas turi jį laikyti kalėjime iki bylos išnagrinėjimo arba kol laidavimą už save duos. O Vyriausiasis Teismas po ieškovo dekreto pateikimo iš pilies teismo, ir jeigu tas dekretas sudarytas pagal įstatymą, tada jau užbaigimui tos bylos iki galo į tą patį pilies teismą turi tą bylą persiųsti. O jeigu tas pilies teismo nuosprendis Vyriausiojo Teismo teisėjams pasirodytų ne pagal teisę, pataisę tokį nuosprendį, turi pilies teismui nurodymą duoti, kaip dėl to toliau elgtis turi. O jeigu teisme įkaltintas, nesileisdamas teismo sulaikomas, užsispyrusiai šalin iš mūsų pilies arba mūsų kiemo pabėgtų, tada teismas prieš tokį turi veikti pagal ketvirtojo skyriaus trisdešimt antrąjį straipsnį. O dėl priteisinio iš karto ieškovui išieškojimą iš kaltojo turto, kokį jis turės, privalės daryti. Dėl to ir ieškovas, jeigu pilies teismo nuosprendis ne pagal teisę pasirodytų, į Vyriausiąjį Teismą galės duoti apeliaciją. Ir anas pašauktas jau be laidavimo, kaip aukščiau aprašyta, į Vyriausiąjį Teismą bylos nagrinėjimui turi atvykti. O jeigu žemės teismui dėl tokios bylos ir žalos, kuri sesijų metu įvyks, atsitiktų ką nuteisti mirties bausme, tada dėl apeliacijos leidimo ir laidavimo davimo tai pat turi būti elgiamasi, kaip apie tai aukščiau šiame straipsnyje išdėstyta, ir Vyriausiasis Teismas nuosprendžio vykdymui į tą patį žemės teismą atsiųsti turi.
XLVIII straipsnis
Apie neslėpimą ištremtųjų visose mūsų valstybėse
Tam, kad savavališki žmonės, būdami ištremti, neturėtų mūsų valstybėse palengvinimų ir bendravimo, nustatome, kad ištremtieji iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat ir visose mūsų valstybėse nuteisti garbės netekimu, ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visose mūsų valstybėse neturi būti kieno nors slepiami.
____________
Vertimo autoriai Ričardas Jaramičius (LDK institutas), prof. Jevgenij Machovenko (VU TF).